- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- 2A-371/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- uždarosioms akcinėms bendrovėms „Apostat“, „DnB Nord lizingas“
- Advokatai
- Ingrida Botyrienė, Paulius Astromskis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Pauliui Astromskiui, atsakovų atstovams advokatams Ingridai Botyrienei, Nedui Šilaikai,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pastatai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-398-565/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pastatai“ ieškinį atsakovams uždarosioms akcinėms bendrovėms „Apostat“ ir „DnB Nord lizingas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2007 m. vasario 12 d. susitarimu ieškovas UAB „Vilniaus pastatai“ perleido atsakovui UAB „Apostat“ visas savo, kaip lizingo gavėjo, teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamojo namo, esančio Kirtavietės 10, Vilniuje, lizingo sutarties Nr.2005/09-N43.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2008 m. birželio 19 d., UAB „Vilniaus pastatai“ iškelta bankroto byla.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Vilniaus pastatai“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2007 m. vasario 12 d. susitarimą Nr.2005/09-N43/1 prie 2005 m. rugsėjo 12 d. lizingo sutarties Nr.2005/09-N43, sudarytą tarp atsakovo UAB „DnB Nord lizingas“, ieškovo UAB „Vilniaus pastatai“ ir atsakovo UAB „Apostat“, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo UAB „Apostat“ ieškovo naudai 995 634,23 Lt. Nurodė, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovas buvo sumokėjęs atsakovui UAB „DnB Nord lizingas“ 151 457,07 Lt už lizinguojamą turtą, liko nesumokėta mokėjimų už 368 610,77 Lt. Atsakovas UAB „Apostat“ gyvenamąjį namą pardavė už 1 364 245 Lt ir tokiu būdu, ieškovo kreditoriams buvo padaryta 995 634,23 Lt žala, kuri lygi atsakovo UAB „Apostat“ gautos sumos pardavus gyvenamąjį namą ir ieškovo nesumokėtų lizingo mokėjimų skirtumui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007 m. vasario 12 d. susitarimo sudarymo metu ieškovo turtinė padėtis buvo sunki ir ieškovas nebegalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal lizingo sutartį, buvo nemokus, o vykdomos statybos sustabdytos. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nutraukus lizingo sutartį, ieškovas būtų patyręs nuostolius: prarastų jau sumokėtas lizingo įmokas, į lizinguoto gyvenamojo namo statybą investuotas lėšas, turėtų grąžinti avansus asmenims, ketinusiems įsigyti butus lizinguotame name, atlyginti nuostolius šiems asmenims ir atsakovui UAB „DnB Nord bankas“. Be to, lizinguotas gyvenamasis namas nebuvo ieškovo nuosavybė, nors pagal apskaitos standartus ir buvo apskaitytas ieškovo balanse kaip ieškovo turtas. Lizinguotas gyvenamasis namas buvo atsakovo UAB „DnB Nord lizingas“ nuosavybė, o nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą ieškovui būtų perėjusi šiam sumokėjus visus mokėjimus pagal lizingo sutartį (lizingo sutarties 10.1.p.), tačiau ieškovas neturėjo finansinių galimybių toliau vykdyti lizingo sutartį.
Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad 2007 m. vasario 12 d. susitarimu ieškovo teisės ir pareigos pagal lizingo sutartį buvo perleistos atlygintinai, nes susitarimo 1.7 punktu ieškovas ir atsakovas UAB „Apostat“ susitarė, kad atsakovas UAB „Apostat“ kompensuos ieškovui sumas, sumokėtas pagal lizingo sutartį iki 2007 m. vasario 12 d. susitarimo sudarymo, kompensavimo sąlygas aptariant atskirame susitarime. 2007 m. vasario 7 d. ieškovas ir atsakovas UAB „Apostat“ sudarė teisių pirkimo – pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad teisių pagal lizingo sutartį pirkimo – pardavimo kaina yra 1 320 000 Lt (sutarties 1 p. 2 dalis.). Šalys taip pat susitarė, kad atsakovas UAB „Apostat“ prisiims ieškovo įsipareigojimus, susijusius su avansais, gautais pagal preliminariąsias sutartis dėl butų statybos lizinguotame name (sutarties 3 .p.). Minėta suma buvo sumokėta atlikus priešpriešinių prievolių įskaitymus ar apmokant ieškovo skolas tretiesiems asmenims.
Teismas darė išvadą, kad 2007 m. vasario 12 d. susitarimas nepažeidė ieškovo ir jo kreditorių teisių: 2007 m. vasario 12 d. susitarimu nebuvo perleistas ieškovo turtas, dėl susitarimo metu buvusios ieškovo turtinės padėties ieškovas nebegalėjo vykdyti lizingo sutarties, o 2008 m. gegužės 13 d. iškelta bankroto byla ieškovui patvirtina, kad tokia galimybė nebūtų atsiradusi, todėl ieškovas neturėjo galimybės įgyti nuosavybės teisės į lizinguojamą namą, jį parduoti ir gauti pajamas.
Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo teises galėtų pažeisti atskiro susitarimo kompensuoti ieškovui 1 320 000 Lt nevykdymas arba netinkamas vykdymas, tačiau ieškinio reikalavimų, susijusių su šiomis aplinkybėmis, ieškovas nereiškė (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Nors į tai buvo atkreiptas ieškovo atstovo dėmesys 2009 m. gruodžio 7 d. parengiamojo teismo posėdžiu metu ir ieškovui buvo suteikta galimybė patikslinti ieškinį, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamu atsiskaitymu už teisių perleidimą pagal lizingo sutartį.
Šalies argumentai
2010 m. sausio 15 d. pareiškime ieškovas taip pat nurodė, kad teisių pirkimo – pardavimo sutartis yra suklastota, nes ją atsakovo UAB „Apostat“ vardu kaip šios įmonės direktorė pasirašė A. D., nors ji sutarties pasirašymo metu nebuvo atsakovo direktorė, todėl sutartis negali būti laikoma įrodinėjimo priemone (2 t., 46 b. .). Tačiau Vilniaus apygardos teismas skundžiamame 2010 m. birželio 21 d. sprendime konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su įrodymo suklastojimu (CPK 184 str.), o yra susijusios su CK 1.92 straipsnyje nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu. Įgaliojimus viršijančio asmens sudarytas sandoris yra nuginčijamas sandoris, kuris gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant pareikštam ieškiniui (CK 1.78 str. 2 d., 4 d.), tačiau toks ieškinys nėra pareikštas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Vilniaus pastatai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas sprendimu pažeidė pareigą būti aktyviu ir veikti ex officio, taip pažeisdamas viešąjį interesą, susijusį su kreditorių interesų bankroto byloje gynimu, kadangi nepagrįstai neperžengė ieškinio ribų ir nesiėmė priemonių ginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų. Antai konstatuodamas, kad 2007 m. vasario 7 d. teisių pirkimo – pardavimo sutartis ir susitarimas yra galimai negaliojantys, tačiau atsisakęs peržengti ieškinio ribas, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginant viešąjį interesą ir remiantis faktiniu ieškinio pagrindu, ieškovo kreditorių teises buvo galima ginti taikant ir kitas materialinės teisės normas.
2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad susitarimu nebuvo sumažinta UAB „Vilniaus pastatai“ turto apimtis, nes turtinės teisės taip pat yra turtas, dėl kurio vertės nepasisakyta. UAB „Vilniaus pastatai“ buvo beveik baigę statybos darbus, visų daugiabučio namo butų atžvilgiu buvo sudarytos preliminarios sutartys, numatančios UAB „Vilniaus pastatai“ teisę gauti pilną butų kainą jų pardavimo metu, o po 6 mėnesių nuo susitarimo sudarymo momento būtent šių preliminarių sutarčių sukurtos teisės leido UAB „Apostat“ gauti 1 364 245 Lt sumą, kuri būtų atitekusi UAB „Vilniaus pastatai“, jei ne pasirašytas susitarimas.
3. Teismas visiškai nenagrinėjo ieškovo argumentų, susijusių su LR Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio pažeidimu ir sandorio negaliojimu CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes nemokios (nors dar nebankrutuojančios) bendrovės atsiskaitymo su kreditoriais tvarką ir eilę reglamentuoja imperatyvus LR Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas. Be to, 2007 m. vasario 7 d. teisių pirkimo – pardavimo sutartis yra neatskiriama 2007 m. vasario 12 d. susitarimo dalis, todėl pripažinus niekine 2007 m. vasario 7 d. teisių pirkimo – pardavimo sutartį, turi būti pripažintas niekiniu ir 2007 m. vasario 12 d. susitarimas.
4. Vilniaus apygardos teismas klaidingai sprendė ir įrodymo suklastojimo pareiškimą, kadangi A. D. 2007 m. vasario 7 d. teisių pirkimo pardavimo sutartį pasirašė melagingai nurodžiusi, kad yra bendrovės direktorė (o ne įgaliotinė kitais pagrindais), nors 2006 m. vasario 13 d. visuotinio UAB „Vilniaus pastatai“ akcininkų susirinkimo sprendimu A. D. nuo 2006 m. vasario 13 d. buvo atleista iš bendrovės direktoriaus pareigų.
5. Pripažinus susitarimą negaliojančiu, ab initio atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija, tačiau nagrinėjamu atveju restitucijos vykdymas natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims, o ypač tretiesiems asmenims, kurių sąžiningumą paneigiančių duomenų apeliantas neturi. Iš kitos pusės, kadangi UAB „Apostat“ yra pripažintas nesąžiningu įgijėju, jis privalo grąžinti UAB „Vilniaus pastatai“ didžiausią pastato vertę pinigais, t. y. 1 364 245 Lt, kuri, atsižvelgiant į UAB „Vilniaus pastatai“ iš sandorio gautą naudą (368 610,77 Lt perimto įsipareigojimo UAB „DnB Nord lizingas“), mažintina iki 995 634,23 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „DnB Nord lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesudarius 2007 m. vasario 12 d. susitarimo, UAB „DnB Nord lizingas“ būtų įgijęs teisę nutrakti 2005 m. rugsėjo 12 d. lizingo sutartį, susigrąžinti lizingo objektą ir pareikalauti sumokėti 30 procentų dydžio baudą nuo neapmokėtos lizingo objekto vertės, o ieškovas būtų praradęs teisę į lizinguoto gyvenamojo namo pagerinimo išlaidų atlyginimą. Tokiu būdu, nesudarius 2007 m. vasario 12 d. susitarimo, dėl lizingo sutarties nutraukimo ieškovo įmonės finansinė padėtis būtų ženkliai pablogėjusi. Tuo tarpu sudarant 2007 m. vasario 7 d. sutartį, UAB „DnB Nord lizingas“ apskritai nedalyvavo, tačiau minėtos sutartes pripažinimas negaliojančia nepaneigia 2007 m. vasario 12 d. susitarimo 1.7 punkte įtvirtintos UAB „Apostat“ pareigos atlyginti ir perimtas teises bei pareigas pagal lizingo sutartį. Be to, ieškovas nekelia UAB „DnB Nord lizingas“ nesąžiningumo klausimo, todėl pripažinus UAB „DnB Nord lizingas“ teisių ir pareigų perleidimo pagal lizingo sutartį sandorio šalimi, toks sandoris negalėtų būti pripažintas negaliojančiu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Apostat“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad UAB „Vilniaus pastatai“ objektyviai nebūtų gavusi jos nurodomų 1 364 245,00 Lt pajamų, nes, nors UAB „Apostat“ 2007 m. vasario 12 d. nežinojo ir negalėjo žinoti UAB „Vilniaus pastatai“ finansinių rodiklių, tačiau 2007 m. vasario 12 d. sutarties įgyvendinimas padėjo išvengti lizinguojamo turto praradimo ir kitų iš to sekusių pasekmių (baudos, avansų pirkėjams pagal preliminarias butų pirkimo – pardavimo sutartis grąžinimo ir kt.). Tuo tarpu už perleidžiamas turtines teises UAB „Apostat“ su ieškovu pilnai atsiskaitė. Tuo tarpu iš UAB „Verus auditus“ 2009 m. gruodžio 31 d. ataskaitos apie faktinius pastebėjimus aišku, kad bendras UAB „Apostat“ gautas pelnas už pastato ir žemės sklypo, esančių Kirtavietės g. 10, Vilniuje, pardavimą sudaro vos 1 314,97 Lt. Atsakovas taip pat pažymi, kad nuginčijamų sandorių teisinis reglamentavimas remiasi prielaida, kad jų defektų klausimas, priešingai nei niekinių sandorių atveju, yra ne viešo intereso, o sandorio šalių reikalas, todėl nuginčijamus sandorius galima pripažinti negaliojančiais tik reiškiant ieškinį. Be to, 2007 m. vasario 7 d. sutarties atitikimą šalių valiai jos patvirtino savo veiksmais ir negali ginčyti (CK 1.79, 1.92 str.). Atsakovo nuomone, LR Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas taikomas mokėtojui, t. y. pirkėjui, o ginčijamos sutarties atveju UAB „Vilniaus pastatai“ buvo pardavėjas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas jo neteisėtumą, visų pirmą, grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą būti aktyviu ir veikti ex officio, taip pažeisdamas viešąjį interesą, susijusį su kreditorių interesų gynimu. Tačiau sutikdama su paminėta nuostata dėl teismo pareigos būti aktyviam nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad nurodoma aplinkybė jokiu būdu nepaneigia pačios bankrutuojančios įmonės atstovo pareigos laikytis Įmonių bankroto įstatymo keliamų reikalavimų bei tinkamai atstovauti tiek bankrutuojančias įmones, tiek ir jos kreditorių interesus. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo bei sudarė ieškovui galimybę patikslinti ieškinį (T. 2 b. l. 23). Tačiau net ir teikdamas patikslintą ieškinį, ieškovas reikalavimo pripažinti negaliojančiais sandorius, kurių pagrindu UAB ,,Apostat“ atsiskaitė su ieškovu už įgytas pagal lizingo sutartį Nr. 2005/09-N-43 teises, nesuformulavo. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, apelianto teisinė pozicija dėl sprendimo neteisėtumo šiuo konkrečiu atveju laikytina prieštaraujančia tiek CK 1.5 straipsnio (CPK 3 str. 1 d.), tiek ir CPK 42 straipsnio 5 dalies nuostatoms, todėl negali būti laikoma pagrįsta, todėl netoleruotina ir negali būti pagrindu skundžiamą sprendimą panaikinti.
Darant minėtą išvadą svarbu yra ir tai, kad ex officio sandorį pripažinti niekiniu galima tik tada, kai yra akivaizdus jo neatitikimas imperatyvioms įstatymo normoms. Kolegijos nuomone, nagrinėjamuoju atveju apelianto minima pirkimo - pardavimo sutartis nėra akivaizdžiai niekinė, juo labiau, kad Vilniaus apygardos teismas, 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsisakydamas kelti bankroto bylą, konstatavo, jog ieškovas yra mokus. Be to, paminėto sandorio svarstymas susijęs su trečiųjų asmenų teisėmis bei pareigomis, o apelianto teiginiai apie kreditorių teisių pažeidimus tėra abstraktaus pobūdžio. Apeliantas teismo pareigos būti aktyviam pažeidimą grindžia tuo, kad, jo nuomone, bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad 2007 m. vasario 7 d. tarp šalių sudaryta teisių pirkimo - pardavimo sutartis ir susitarimas yra galimai negaliojantys. Tačiau toks teiginys yra klaidingas, nes tokios išvados sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra. Priešingai, sprendime nurodoma, kad iki ginčijamo susitarimo sudarymo, teisių pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 1 320 000 Lt (kas paneigia ieškovo teiginį apie ginčo susitarimo neatlygintumą), o ieškovo teises galėtų pažeisti susitarimų nevykdymas arba netinkamas įvykdymas. Tačiau apeliaciniame skunde apie tai, kad atsakovas paminėta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, neteigiama. Be to, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įgaliojimus viršijančio asmens sudarytas sandoris (CK 1.92 str.) yra nuginčijamas sandoris, kuris gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant pareikštam ieškiniui, tačiau minėta teismo nuoroda savaime nereiškia minėto sandorio pripažinimo negaliojančiu, o susijusi tik su ieškovo pareiškimu dėl įrodymo suklastojimo.
Tuo tarpu apelianto nuoroda į CK 1.96 straipsnį nagrinėjamuoju atveju nėra tinkama, nes ginčijamo susitarimo 1.7 punktu šalys susitarė, kad ieškovas ir bendrovė ,,Apostat“ susitars dėl ieškovo lizingo davėjui UAB DNB Nord lizingas“ sumokėtų mokėjimų kompensavimo. Tačiau toks susitarimas realiai pažeisti ieškovo interesų negalėjo.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, konstatavo, kad ginčijamu šalių susitarimu ieškovas nebuvo sumažinęs savo turto vertės, nes lizinguojamas turtas nuosavybės teise priklausė lizingo davėjui – UAB „DnB NORD Lizingas“. Apeliantas teigia, kad padaręs tokią išvadą pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl turtinės teisės lizingo objektą valdyti ir naudoti verslo reikalais vertės. Tačiau taip teigdamas ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui duomenų apie tai, kaip ir kada šios teisės vertė buvo apskaityta ieškovo balanse, nepateikė. Susitarimo neteisėtumą apeliantas grindžia prielaida, kad jo nesudarius, ieškovas turėtų galimybę parduoti namo butus bei gauti už tai 1 364 245 Lt. Tačiau taip teigdamas, apeliantas prieštarauja pats sau, nes pirmosios instancijos teismui jis ne kartą buvo nurodęs, kad dėl finansinių sunkumų bendrovė buvo priversta atleisti beveik visus savo darbuotojus (iš 47 liko 8), statybos darbai buvo nutraukti (1 t., 3 b. l., 2 t., 28 b. l.). Be to, byloje neabejotinai nustatyta, kad ginčo susitarimo sudarymo dienai ieškovas jau buvo pradelsęs einamuosius mokėjimus pagal su lizingo davėju sudarytą sutartį, o tai pagal sutarties sąlygas sudarė pastarajam pagrindą lizingo sutartį nutraukti. Tokiu būdu apelianto samprotavimai apie ginčo sandorio žalingumą ieškovui niekuo nepagrįsti.
Priešingai, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčo susitarimo pagalba ieškovas išvengė ne tik lizingo sutarties nutraukimu sukeliamų neigiamų pasekmių (jau sumokėtos lizingo įmokos praradimas, baudos mokėjimas bei kitų nuostolių lizingo davėjui atlyginimas, lėšų, investuotų į gyvenamojo namo statybą, praradimas), bet ir išsaugojo jam pagal preliminarias sutartis butų pirkėjų jau sumokėtus avansus.
Todėl vertinant ginčo susitarimą CK 6.66 straipsnio nuostatų atžvilgiu (ieškinio bei patikslinto ieškinio teisinis pagrindas) darytina išvada, kad ieškovas, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, ginčo susitarimo sudarymo dieną būdamas apdairus bei rūpestingas ūkio subjektas, tikslu išvengti lizingo sutarties nutraukimu sukeliamų neigiamų finansinių pasekmių, tokį sandorį galėjo ir turėjo sudaryti. Be to, nors apeliaciniame skunde vėl atkartojamas teiginys apie susitarimo neatlygintinumą (T. 2 b. l. 120), kaip matyti iš paties susitarimo 1.7 punkto bei kitų byloje esančių įrodymų, ieškovas gavo atlyginimą už perleistas pagal lizingo sutartį teises.
Pastebėtina ir tai, kad ginčo susitarimas ieškovo nemokumo nesumažino, priešingai, jo pagalba ieškovas išvengė įsiskolinimų padidėjimo. Be to, ginčo susitarimu ieškovas neprisiėmė jokių mokėjimo įsipareigojimų, bei gavo atitinkamo dydžio atlygį, kuris pagal byloje pateiktus duomenis viršijo jo šiuo metu prašomą priteisti sumą, kas paneigia apelianto nuorodos į Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo nuostatų pažeidimą pagrįstumą.
Nurodytos aplinkybės taip pat neleidžia teigti, kad atsakovas UAB ,,Apostat“, sudarydamas ginčo trišalį susitarimą, buvo nesąžiningas. Be to, kalbant apie atsakovo (ne)sąžiningumą svarbu yra ir tai, kad jis pats, būdamas ieškovo kreditoriumi (kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutarties), gera valia kartu su kitais ieškovo kreditoriais siekdamas išvengti ieškovo nemokumo, pasirašė susitarimą dėl ieškovo įsipareigojimų terminų pratęsimo (T. 1 b. l. 91-93). Todėl nelogiška būtų teigti, kad atsakovas, dar prieš tai pasirašydamas ginčijamą trišalį susitarimą, veikė prieš ieškovą bei jo kreditorių interesus.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamuoju atveju taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo.
Spręsdamas šalių ginčą pirmosios instancijos teismas be kitų rašytinių įrodymų rėmėsi ir į bylą pateikta tarp šalių sudaryta 2007 m. vasario 7 d. teisių pirkimo - pardavimo sutartimi (šią sutartį ieškovo vardu pasirašė A. D.), iš kurios teksto matyti, kad ieškovo teisių pagal lizingo sutartį Nr. 2005/09-Nr. 43 pardavimo kaina yra 1 320 000 Lt, kas paneigia apelianto teiginį apie ginčijamo susitarimo neatlygintinumą. Kaip jau minėta, ieškovas reikalavimo dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia nepareiškė, tačiau pateikė teismui pareiškimą apie įrodymo suklastojimą nurodęs, kad sutartį ieškovo vardu pasirašiusi A. D. jos sudarymo metu jau buvo atleista iš bendrovės direktorės pareigų. Visgi išsprendęs šį prašymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo jame nurodytos aplinkybės nėra susijusios su įrodymo suklastojimu, o yra susijusios su CK 1.92 str. nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, ieškovas reikalavimo dėl nurodytos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.92 straipsnyje numatytu pagrindu nebuvo pareiškęs. Svarbu yra r tai, kad pats ieškovas 2007 m. spalio 4 d. raštu patvirtino, jog atsakovas savo įsipareigojimus pagal 2007 m. vasario 7 d. sutartį įvykdė (1 t., 125 b. l.). Pastebėtina ir tai, kad ieškovo ginčijamą trišalį susitarimą (kuris buvo sudarytas vėliau negu jau aukščiau paminėta teisių pirkimo - pardavimo sutartis) bendrovės ,,Vilniaus pastatai“ vardu taip pat pasirašė A. D.. Tačiau ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl šio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nenurodė, kad šis susitarimas yra suklastotas, bei susitarimą pripažinti negaliojančiu CK 1.92 straipsnio pagrindu taip pat neprašė.
Apeliantas prašo ginčijamą trišalį susitarimą pripažinus negaliojančiu taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovo 995 634,23 Lt. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas ginčo susitarimu jam pagal lizingo sutartį Nr. 2005/09-N43 perduotas teisės iš ieškovo nupirko už žymiai didesnę sumą nei šiuo metu pastarasis prašo priteisti iš atsakovo. Ieškovas duomenų apie tai, kad atsakovas savo įsipareigojimų ieškovui dėl teisių pirkimo neįvykdė, byloje nepateikė. Tokiu būdu nenustačius nei UAB „Apostat“, nei UAB „DnB Nord lizingas“ nesąžiningumo, taikyti restituciją, kaip to prašo ieškovas, nėra pagrindo, o jos taikymas prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.222 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.