- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-662-3577-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01031-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. M. skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-46 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą suteikti jam prieglobstį iki to laikotarpio, kol M. S. bus valdžioje.
Pažymėjo, kad nei 1951 m. Konvencija, nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) persekiojimo baimės nesieja su konkrečiu laikotarpiu, pvz., tik išvykimo laikotarpiu. Nurodė, kad prašantis prieglobsčio asmuo gali bijoti persekiojimo savo kilmės valstybėje įvairiais laikotarpiais - būdamas valstybėje, išvykdamas iš jos, atvykęs į prieglobsčio valstybę. Tai, kad jis atvyko į Lietuvą dalyvauti konferencijoje, pareiškėjo manymu, negali būti laikoma aplinkybe, paneigiančia jo baimę būti persekiojamam Gruzijoje. Nurodė, kad Departamentas nepagrįstai neigia patį valdžios institucijų vykdytą persekiojimą. Tvirtino, kad jis buvo ne kartą sumuštas policijos pareigūnų dėl jo vykdomos opozicinės veiklos prieš M. S., atsakovas nepaneigė fakto, kad jis aktyviai dalyvauja opozicinėje veikloje, buvo sumuštas policijos pareigūnų ir sulaikytas dėl politinių priežasčių („nesankcionuoto mitingo"), nes leidimo vykdyti „sankcionuotus mitingus" valdžios institucijos neišduoda. Pažymėjo, kad aktyvių opozicijos dalyvių persekiojimas tęsiasi iki šiol.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 8-10) prašė skundą atmesti.
Paaiškino, kad asmuo, siekiantis tarptautinės apsaugos, be jokių išlygų turi išpildyti Ženevos konvencijos 1A straipsnio nuostatas, t. y.: 1) dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų; 2) yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų; 3) ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba; 4) arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės yra už valstybės, kurioje buvojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Visi keturi pabėgėlio sąvokos elementai, atsakovo teigimu, turi būti įvykdyti, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu. Atkreipė dėmesį, kad M. M. apklausos Departamente metu nurodė, jog, išvykdamas iš Gruzijos, neketino kreiptis prieglobsčio Lietuvoje, t. y. iš kilmės valstybės Gruzijos jis išvyko ne dėl persekiojimo, o kitais tikslais, o tai neatitinka tarptautinės apsaugos kriterijų. Pažymėjo, kad M. M. į Lietuvos Respubliką atvyko 2010 m. rugpjūčio 19 d., o prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė tik po dviejų mėnesių, 2010 m. spalio 20 d., kai pasibaigė jam išduotos Šengeno vizos galiojimo laikas, t. y. sąmoningai siekdamas būti neišsiųstu iš Lietuvos. Nurodė, kad pareiškėjas kilmės valstybėje teismo sprendimu buvo sulaikytas vieno mėnesio laikotarpiui 2009 m. birželio mėnesį, tačiau iki išvykimo iš kilmės valstybės 2010 m. rugpjūčio 19 d. nei karto nebuvo sulaikytas, nors ir vėliau dalyvavo protesto akcijose ir mitinguose, nukreiptuose prieš Gruzijos vyriausybę. Įvertino tai, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko praėjus daugiau nei vieneriems metams po sulaikymo, t. y. visą tą laiką jis naudojosi Gruzijos gynyba ir daugiau nepatyrė bei nebijojo patirti smurto veiksmų iš Gruzijos valdžios institucijų, būdamas Lietuvos Respublikoje delsė pateikti prieglobsčio prašymą, nes, kaip pareiškėjas paaiškino, jis atvykęs į Lietuvą neturėjo tokių ketinimų. Nurodė neturintis duomenų, kad padėtis Gruzijoje, M. M. 2010 m. rugpjūčio mėnesį išvykus iš kilmės valstybės, yra pasikeitusi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Teismas konstatavo, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė" reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Nurodė, kad šiuo atveju subjektyvus faktorius - baimė sugrįžti į kilmės valstybę (Gruziją). Pažymėjo, kad ši pareiškėjo baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Pabrėžė, kad pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje. Teigė, kad padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas, svarbiausia įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.
Nustatė, jog pareiškėjas prieglobsčio suteikimo būtinybę grindė tuo, kad jam neleidžiama organizuoti protesto akcijas, mitingus, laisvai reikšti savo įsitikinimus, buvo grasinama dėl dalyvavimo opozicinėje veikloje nukreiptoje prieš Gruzijos valdžios ir teisėsaugos institucijas bei pareigūnus. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko, kadangi pareiškėjas turėjo galimybę reikšti savo įsitikinimus, organizavo protesto akcijas ir mitingus, juose pasisakydavo prieš Gruzijos valdžios institucijas ir pareigūnus, iš kilmės valstybės Gruzijos į Lietuvos Respubliką atvyko legaliai dalyvauti Human Rights Watch (Žmogaus teisių gynimo) organizacijos tarptautinėje konferencijoje Vilniuje ir kalbėti apie žmogaus teisių problemas Gruzijoje, turėdamas galiojančią Šengeno vizą. Atkreipė dėmesį, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko 2010 m. rugpjūčio 19 d., o prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik po dviejų mėnesių, kai pasibaigė išduotos Šengeno vizos galiojimo laikas – 2010 m. spalio 20 d., t. y. sąmoningai siekdamas nebūti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, kad pareiškėjo sulaikymas 2009 metais teismo sprendimu vienam mėnesiui nesankcionuotame mitinge patvirtina aplinkybę, kad jis pats pažeidžia Gruzijoje galiojančius įstatymus. Pabrėžė, kad pareiškėjas iš Gruzijos išvyko praėjus daugiau nei vieneriems metams po sulaikymo, visus tuos metus naudojosi Gruzijos gynyba, niekas jo nepersekiojo, nebuvo sulaikytas ar kitaip suvaržytos jo teisės, nepatyrė smurto veiksmų iš Gruzijos valdžios institucijų ar pareigūnų, būdamas Lietuvos Respublikoje delsė pateikti prieglobsčio prašymą, aiškindamas, kad atvykęs į Lietuvą neturėjo tokių ketinimų.
Teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai įvertino aplinkybes, jog pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo, o dėl kitų ne su persekiojimu susijusių priežasčių, kurių jis neatskleidė. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų apie jo sulaikymą, nepateikė teismo sprendimo, kuriuo jis buvo nuteistas vienam mėnesiui, taip pat nepateikė įrodymų, jog išnaudojo visas gynybos priemones, egzistuojančias Gruzijos Respublikoje, t. y. neskundė policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų prokuratūrai, neapskundė teismo sprendimo aukštesniajam teismui.
Nurodė, kad 2011 m. liepos 9 d. pažymoje „Apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį Gruzijoje“ Nr. GEO 15/6-6-19 nurodyta, jog tikslių duomenų apie politinių kalinių ir sulaikytųjų skaičių nėra. Spėjama, kad jų gali būti nuo nulio iki šimto, vienas-penki asmenys yra įvardinami, o dėl kitų skaičių teisingumo duomenų nėra. Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. sausio 4 d. pažymoje Nr. GEO 15/6-9-6-1 „Apie Gruzijos „(duomenys neskelbtini)" judėjimą, organizaciją „( duomenys neskelbtini)" ir M. M. bei politinę partiją „(duomenys neskelbtini)" (toliau – ir Pažyma), teismo teigimu, nėra duomenų, kad pareiškėjas patirtų pastovų Gruzijos valdžios institucijų persekiojimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai teisme nepatvirtina jo nuolatinio, sistemingo persekiojimo Gruzijoje. Nurodė, kad pateiktas kompiuterinis diskas taip pat nepatvirtina pareiškėjo individualaus persekiojimo iš valdžios pusės. Konstatavo, kad pareiškėjo opozicinė veikla neleidžia daryti išvados, kad su juo gali būti ketinama susidoroti. Dėl dalyvavimo mitinguose ar protesto akcijose jis nebuvo kviečiamas į valstybės institucijas, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 10 d. gavo pasą, jokių problemų dėl paso išdavimo nekilo, pareiškėjo niekas nesulaikė ir nepersekiojo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodytų protesto akcijų, mitingo dalyvių susidūrimų su policijos pareigūnais, teismas nevertino kaip pagrindo prieglobsčio suteikimui, nes šios aplinkybės nepatvirtina nuolatinio, sistemingo pareiškėjo individualaus persekiojimo, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teisėsaugos institucijas, jo manymas, kad nesulauks pagalbos, nepagrįstas nei objektyviom aplinkybėm, nei subjektyviu patyrimu, be to, neaiškios policijos ir mitinguotojų susidūrimo aplinkybės, motyvai bei kas jas pradėjo. Pareiškėjo prašyme dėl pabėgėlio statuso suteikimo nebuvo pateikta pagrįstų argumentų, kurie leistų manyti, jog jis gali būti pripažintas pabėgėliu, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo tvirtinimu, atsakovas pagrįstai laiko, kad persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, taip pat svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus. Konstatavo, kad bylos įrodymai nepagrindžia pareiškėjo individualaus, sistemingo ir nuoseklaus persekiojimo pobūdžio, persekiojimo ilgos trukmės. Teismas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė sistemingą persekiojimą iš Gruzijos valdžios institucijų pusės. Atkreipė dėmesį į Pažymoje nurodytą informaciją, kad Gruzijos jaunųjų teisininkų asociacija 2009 m. birželio 19 d. kreipėsi į Gruzijos generalinį prokurorą su prašymu iškelti baudžiamąją bylą tiems vidaus reikalų ministerijos pareigūnams, kurie dalyvavo 2009 m. birželio 15 d. incidente dėl demonstrantų užpuolimo fakto ir dėl sulaikytųjų sumušimo. Pasak asociacijos pirmininko, du vidaus reikalų pareigūnai gavo griežtus papeikimus, keturi - papeikimus, trys nušalinti nuo pareigų. Teismas šias aplinkybes laikė parodančias Gruzijos valdžios institucijos pastangas, kad Gruzijoje opozicijos teisės nebūtų pažeidžiamos, Gruzija siekia savo piliečiams suteikti apsaugą nuo žalos ar smurto.
Teismas negalėjo sutikti, kad Human Rights Watch (Žmogaus teisių gynimo) organizacijos pažyma patvirtina pareiškėjo persekiojimą, naudojamą nuolatinį smurtą iš Gruzijos valdžios pusės, kadangi šioje pažymoje nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio. Pažymėjo, kad didelė žala neprilygsta persekiojimui, nebent ji yra ilgalaikė, nuolatinė ir sisteminga. Teigė, kad to negalima konstatuoti pareiškėjo atveju, todėl laikytina, kad pareiškėjas nepatyrė sistemingo persekiojimo iš Gruzijos valdžios institucijų pusės.
Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta informacija apie naujus Gruzijos valdžios susidorojimus su opozicijos dalyviais, kurie įvyko 2011 m. gegužės mėnesį, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjui sugrįžus su juo bus susidorota ar jo sveikatai ir gyvybei grės koks nors pavojus, nes jis šiuose mitinguose nedalyvavo, jam jokie kaltinimai nėra pateikti, jo paieška nėra paskelbta.
III.
Pareiškėjas M. M. apeliaciniu skundu (b. l. 43-46) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo prieglobsčio prašymas būtų tinkamai išspręstas.
Pabrėžia, kad prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog dėl savo politinių įsitikinimų ir aktyvios politinės veiklos, nukreiptos prieš oficialią Gruzijos valdžią, yra persekiojamas kilmės valstybėje (daug kartų sumuštas policijos pareigūnų, sulaikytas, jam nuolat grasinama susidoroti, jo politiniai bendražygiai nužudyti ar suimti). Paaiškina, kad buvo ir bus persekiojamas ne tiek dėl to, kad dalyvavo mitinguose, bet ir dėl to, kad yra jaunimo opozicijos organizatorius, organizuodavo protesto akcijas, išsakydavo savo politines pažiūras per masines informacijos priemones. Teigia, kad jo politiniai įsitikinimai yra tvirti ir jų niekas nepakeis. Teigia, kad atsakovas surinko informaciją, iš kurios matyti, kad pareiškėjas buvo sumuštas ir sulaikytas mažiausiai keturis kartus. Pažymi, kad jam buvo nuolat grasinama (ir šiuo metu), buvo suimti ir nuteisti jo bendražygiai, suimti ir sumušti tėvas su broliu. Nurodo, kad metus prieš išvykstant vengė atvirai reikšti savo įsitikinimus, slapstėsi, tris mėnesius nebuvo išėjęs iš namų. Pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad persekiojimui konstatuoti būtina grėsmė gyvybei ar nuolatinė sisteminga didelė žala. Nurodo vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 66.1 punktą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos išleisto Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo (toliau – ir Vadovas) 42, 43 punktus ir daro išvadą, kad jo nurodyti persekiojimo veiksmai, kurie nebuvo paneigti Įstatymo 82 straipsnio 2 dalies pagrindu, laikytini atitinkantys tikrovę, taip pat atitinkantys persekiojimo apibrėžimą. Teigia, kad grįžus į kilmės valstybę, jam grėstų persekiojimas, kadangi šiais metais paaštrėjo susidorojimas su opozicijos veikėjais, jo bendražygiai, likę Gruzijoje, buvo suimti. Nurodo, kad 2011 m. gegužės mėnesį vykusių protesto akcijų dalyvius policija išvaikė panaudodama ašarines dujas, gumines kulkas, vandens patranką, yra žuvusių, daug sužeistų. Tai, pareiškėjo teigimu, rodo, kad opozicijos persekiojimas po šių įvykių suaktyvės, taip pat paneigia atsakovo išvadą, kad opozicinė veikla Gruzijoje nėra pavojinga. Pabrėžia, kad metus iki išvykimo jautė didelę įtampą dėl galimo smurto, provokacijų jo atžvilgiu, nuolatinių grasinimų. Paaiškina, kad tvirtą sprendimą prašytis prieglobsčio priėmė vėliau, nes kol buvo Lietuvoje, Gruzijoje padėtis pablogėjo, buvo suimti jo bendražygiai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52-55) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Pažymi, kad pareiškėjas Gruzijoje buvo baustas ne už politines pažiūras, kurių atsakovui neatskleidė, o už politiškai motyvuotus veiksmus (dalyvavimą protesto akcijose, jų organizavimą). Nurodo Vadovo 84, 85 punktus, atkreipia dėmesį, kad Gruzijos teismas pareiškėją sulaikė vieno mėnesio laikotarpiui, ir daro išvadą, kad teismo skirta bausmė nėra pernelyg griežta. Atkreipia dėmesį, jog Pažymoje nėra duomenų, kad „( duomenys neskelbtini)“ nariai, taip pat M. M., patirtų sistemingą Gruzijos valdžios institucijų persekiojimą. Pabrėžia, kad pabėgėlio statuso nustatymą lemia ne vien dvasinė besikreipiančio asmens būsena, bet ir tai, kad tokia būsena pagrįsta objektyvia situacija. Teigia, jog pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad jo kilmės valstybėje jam gali grėsti persekiojimas, smurtas arba žmogaus teisių pažeidimai. Nurodo, kad pareiškėjas buvo sumuštas 2007 metais, vėliau sumuštas ir sulaikytas 2009 m. birželio 12 d. teismo sprendimu dėl dalyvavimo nesankcionuotame mitinge. Atkreipia dėmesį, kad iš Gruzijos pareiškėjas išvyko 2010 m. rugpjūčio 19 d., t. y. daugiau nei po metų. Pažymi, kad per šį laikotarpį pareiškėjas neturėjo problemų su Gruzijos valdžios institucijomis. Daro išvadą, kad tai rodo, jog pareiškėjas nebijojo dėl grėsmės gyvybei ar kad prieš jį bus panaudoti smurtiniai veiksmai ar kitos neteisėtos priemonės, kurios prilygtų persekiojimui ir pažeistų jo žmogaus teises bei pagrindines laisves. Atkreipia dėmesį, kad, remiantis Pažyma, Gruzijos valdžios institucijos deda visas pastangas, kad smurto veiksmai protesto akcijų metu nebesikartotų. Pažymi, kad 2010 m. birželio 15 d. akcija, kurioje dalyvavo ir pareiškėjas, vyko be policijos įsikišimo. Daro išvadą, kad Gruzijos valdžios institucijos deda pastangas, jog Gruzijos opozicijos teisės nebūtų pažeidžiamos. Teigia, kad nėra pagrindo manyti, jog Gruzija savo piliečiams fundamentaliai nesugebėtų suteikti apsaugos nuo žalos ar smurto. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo, o kitais tikslais (dalyvauti konferencijoje), o tai neatitinka tarptautinės apsaugos kriterijų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.
Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta ir atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jis savo kilmės valstybėje buvo persekiojamas valstybinės valdžios institucijų, buvo pažeistos jo pagrindinės teisės ir laisvės, o grįžimo atveju tikėtina, kad šie pažeidimai vėl pasikartos. Pareiškėjo teigimu, jis buvo persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, kuriuos reiškė organizuodamas protesto akcijas bei jose dalyvaudamas.
Kaip matyti, pareiškėjo nurodomi paskutiniai, jo manymu, neteisėtai prieš jį nukreipti valstybinių institucijų veiksmai, vyko 2009 m. birželio mėnesį, kai protesto akcijos metu jis buvo sumuštas ir teismo sprendimu sulaikytas vieno mėnesio laikotarpiui. Tačiau bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjas iš Gruzijos išvyko tik 2010 m. rugpjūčio 19 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po jo sulaikymo. Byloje nėra duomenų, kad per šį laikotarpį nuo pareiškėjo sulaikymo iki jo išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėjas būtų persekiojamas, sulaikytas, suvaržytos jo teisės, jis patirtų smurtą iš valdžios institucijų, negalėtų naudotis valstybės gynyba. Priešingai, iš Pažymos matyti, kad pareiškėjas dalyvavo 2010 m. birželio 15 d. akcijoje, joje pasisakė, tačiau policija jokių pretenzijų akcijos dalyviams neturėjo, į ją nesikišo. Atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas apklausų metu šio fakto nenurodė. Pažymėtina ir tai, kad 2010 m. spalio 20 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole pareiškėjas kaip išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir tikslus nurodė tik siekį atvykti į konferenciją dėl žmogaus teisių, teigė iš karto neplanavęs prašyti prieglobsčio Lietuvoje, norėjo grįžti į Gruziją. Kaip matyti, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik po dviejų mėnesių, pasibaigus jam išduotos Šengeno vizos galiojimo laikui. Nors, pareiškėjo teigimu, situacija kilmės valstybėje per šį laikotarpį itin pablogėjo, pareiškėjas neįrodė, kad po jo išvykimo iš kilmės valstybės situacija šalyje ženkliai pasikeitė ir tai sukelia jam grėsmę grįžus į Gruziją patirti Įstatymo 86, 87 straipsniuose įtvirtintus veiksnius. Byloje nėra duomenų, kad būtų paskelbta pareiškėjo paieška, jam būtų pateikti kaltinimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 27 d. pateikė raštą, kuriuo nurodė atsisakantis nuo pateikto apeliacinio skundo, kadangi dėl asmeninių aplinkybių turi skubiai grįžti į kilmės valstybę (b. l. 76). Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pageidavo, kad administracinė byla būtų nagrinėjama iš esmės, minėtas raštas dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo tik patvirtina, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės patirti Įstatymo 86, 87 straipsniuose nurodytus veiksnius.
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį samprata, nurodant, kad tai yra, be kita ko, toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Aprašo 66.1 punkte apibrėžti persekiojimo veiksmai, kuriais laikytini pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, veiksmai arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir / arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prieš pareiškėją nebuvo panaudoti veiksmai, prilygintini persekiojimui, nenustatyta kitų aplinkybių, pagrindžiančių pabėgėlio statuso suteikimo būtinybę. Bylos medžiaga taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kils grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Kaip minėta, pareiškėjas nuo 2009 m. liepos mėnesio neturėjo problemų su valdžios institucijomis Gruzijoje, nors ir dalyvavo protesto akcijoje 2010 metais. Pareiškėjas neįrodė, kad po jo išvykimo iš kilmės valstybės situacija šalyje ženkliai pasikeitė, kas sukelia jam grėsmę grįžus į Gruziją turėti problemų. Iš atsakovo surinktos informacijos matyti, kad Gruzijoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra tarptautinės apsaugos reikalaujančios grėsmės jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vadovo 84 punkte skiriamas baudžiamasis persekiojimas už politines pažiūras ir baudžiamasis persekiojimas už politiškai motyvuotus veiksmus. Baudžiamasis persekiojimas už pastaruosius nėra pagrindas suteikti asmeniui pabėgėlio statusą. Pažymėtina, kad, kaip teisingai atkreipė dėmesį atsakovas, pareiškėjas kilmės valstybėje buvo baustas ne už politines pažiūras, o už politiškai motyvuotus veiksmus (dalyvavimą protesto akcijose, jų organizavimą). Pareiškėjui kilmės valstybėje paskirta bausmė (sulaikymas vieno mėnesio laikotarpiui) nėra akivaizdžiai pernelyg griežta, dėl ko ją būtų galima prilyginti persekiojimui. M. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad areštas buvo skirtas dėl to, jog demonstracijos metu trukdė eismui, nes stovėjo prie kelio ir automobiliai negalėjo pravažiuoti. Policija paprašė, kad pasišalintų iš tos vietos, tačiau to nepadarė. Teigė, kad jam buvo pasiūlyta atsiprašyti, tuomet būtų paleistas anksčiau nei numatyta teismo sprendime, tačiau jis nepriėmė pasiūlymo (b. l. 28). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismo sprendimo, kuriuo jis buvo nuteistas, taip pat nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas gynybos priemones savo kilmės valstybėje (skundė nurodomus policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus, taip pat, jo manymu, neteisėtą teismo sprendimą, kuriuo buvo paskirtas vienas mėnuo arešto). Pareiškėjas nebuvo kviečiamas į valstybės institucijas, jo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2010 m. gegužės 10 d. jam buvo išduotas pasas, pareiškėjas be problemų išvyko dalyvauti Lietuvoje vykusioje konferencijoje, nebuvo dėl to sulaikytas ar persekiojamas.
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateiktoje visuomeninio judėjimo „Solidarumas neteisėtai nuteistiems kaliniams“ pažymoje (b. l. 24-25) nurodytos aplinkybės vertintinos kritiškai dėl jų abstraktaus pobūdžio, ši pažyma nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis pareiškėjo persekiojimo sistemingumą iš Gruzijos valdžios institucijų pusės. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 25 d. demonstracijoje nedalyvavo, todėl jo pateiktas straipsnis „Vakarų eksprese“ nepatvirtina, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę kils grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Kaip matyti iš Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. liepos 17 d. pažymos Nr. GEO 15/6-10-6-31 (b. l. 58-65), minėtos demonstracijos metu buvo sulaikyti apie 90 protestuotojų, jie nubausti dviejų mėnesių administraciniu areštu, nei vienas organizatorių nebuvo sulaikytas, policininkai, panaudoję neproporcingą jėgą, buvo nubausti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini nepagrįstais. M. M. atžvilgiu taip pat nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga papildoma apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. M. apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.