- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-02-21
- Bylos Nr.
- I-218-121/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Šidagienė
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybės atstovo- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos-, Lietuvos Valstybės
- Trečiasis asmuo
- R. J.
- Pareiškėjas
- A. T.
- Advokatai
- Mindaugas Kukaitis
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Aistei Juchnevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Mindaugui Kukaičiui ir Antaninai Vrubliauskienei, atsakovės Lietuvos Valstybės atstovo- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos- atstovui Mariui Vainauskui, atsakovės Lietuvos Valstybės atstovo- Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos- atstovui Stanislovui Kulevičiui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos Valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei ir Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, tretysis suinteresuotas asmuo – R. J., dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas prašo iš atsakovės- Lietuvos Valstybės- priteisti jam padarytą turtinę žalą - 7 764,79 Lt turėtų išlaidų ir po 2 272 Lt periodinių išmokų kas mėnesį, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos, bei 200 000 Lt neturtinę žalą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad žala atsirado atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-siuose pataisos namuose (toliau- PN), kai 2002 m. spalio 2 d. laisvės atėmimo bausmę atliekantis R. J. sužalojo jo sveikatą. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 111 str. 1 dalyje, bei nuteistas. Dėl patirtų sužalojimų jis neteko darbingumo, tapo I grupės invalidu, jam reikalinga nuolatinė slauga, jo sveikata pablogėjo negrįžtamai, sužalojimai jam sukėlė didelę moralinę ir turtinę žalą, sveikatos bei judėjimo laisvės netekimą, jis nuolat jaučia žymias sužalojimų pasekmes, turi nuolat vartoti vaistus, jam būtina nuolatinė pagalba, reabilitacija ir tolimesnis gydymas. Dėl pablogėjusios sveikatos pareiškėjas buvo atleistas nuo likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Jam padaryta didžiulė turtinė ir neturtinė žala, kurios niekas iki šiol neatlygino, ir, vadovaudamasis CK 6.250 str., 6.271 str., 6.283 str., Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų 5.5, 6.19, 6.20 p., įkalinto asmens teisėtų lūkesčių bei bendraisiais teisės principais, teigia, kad žalą jam turėtų atlyginti valstybė, nes valstybę atstovaujančios institucijos, turinčios užtikrinti tvarką įkalinimo įstaigose, jo neapsaugojo ir neapgynė nuo pavojingo gyvybei kūno sužalojimo bei suluošinimo, o tarp valstybės pareigos užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir pareigą sudaryti tinkamas įkalinimo sąlygas ir jo patirtų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Valstybės atsakomybė už ieškovo patirtą žalą pasireiškė valstybės netinkamu veikimu (netinkamų sąlygų sudarymu) ir tinkamu neveikimu (neapsaugojimu ieškovo nuo nusikaltimo). Remiasi Lietuvos aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje N. Ž. v. UAB „ Vilniaus troleibusai" (Nr.3K-3-371/2003); 2004 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje A. M., V. K. v. Všį Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras (Nr. 3K-3-511/2004) ir kt. ir teigia, kad aplinkybė, jog žalą padarė valstybės institucijos neveikimu, negali būti pagrindas mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį (b.l.2-7).
Atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – KD), atsikirsdamas į skundą, prašo jį atmesti šiais motyvais: 1) pareiškėjo teiginys, kad jis, būdamas įkalinimo įstaigoje, negalėjo kaip pilietis gintis teisėtomis priemonėmis - iškviesti policiją, išvengti smurto, pabėgti, nesilankyti tose vietose, kur lankosi kitas asmuo, kuris yra nusprendęs susidoroti su juo, nes jo judėjimo laisvė buvo apribota ir suvaržyta valstybės, yra nepagrįstas. Bausmių vykdymo kodekso (BVK) 10 straipsnis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, analogiškos nuostatos buvo suformuluotos 2002 metais galiojusio Pataisos darbų kodekso (PDK) 8 straipsnyje. Pareiškėjas, siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą, nepasinaudojo jam PDK 50 str. (BVK 11 str.) suteikiamomis teisėmis, nesigynė pats ir nesikreipė su prašymu, pasiūlymu, skundu į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną ir pan. apsaugoti jį nuo grėsmės, o žinodamas ar nujausdamas apie galimą pavojų, neinformavo pataisos įstaigos administracijos apie savo problemas, jis taip pat nepasinaudojo PDK 18 straipsnyje (BVK 70 str.) jam suteikta teise ir nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją arba Kalėjimų departamentą dėl perkėlimo į kitą būrį ar izoliavimo nuo kitų nuteistųjų. Pataisos įstaiga ir Kalėjimų departamentas, neturėdami duomenų apie pareiškėjui gręsiantį pavojų, nežinodami apie tiesioginę riziką, grėsmę, kurią jam kelia kiti kartu bausmę atliekantys asmenys, neturėjo pagrindo taikyti specialias prevencijos priemones pareiškėjo atžvilgiu. Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- Konvencija) 2 straipsnio pažeidimo Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ne kartą pažymėjęs (L.C.B. v. Jungtinę Karalystę; Osman v. Jungtinę Karalystę; Paul and Audrey Edvards v. Jungtinę Karalystę), kad tam, kad valstybei atsirastų pozityvioji pareiga užtikrinti saugumą konkrečiam asmeniui, kuris yra jos jurisdikcijoje, ypač kai jis yra įkalinimo įstaigoje, reikia įrodyti, kad valdžios institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie tiesioginę riziką, kurią konkretaus asmens gyvybei kelia tretieji asmenys; 2) pareiškėjo teiginys, kad valstybė tiek savo netinkamu veikimu, tiek savo neveikimu leido ir sudarė sąlygas, kad jis būtų sumuštas įkalinimo įstaigoje ir jo neapgynė, yra nepagristas ir neatitinka tikrovės. Pataisos įstaigos administracija veikė taip, kaip nustatyta šios įstaigos nuostatose, užtikrino įstatymų nustatytą nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą ir jokiais būdais neskatino konflikto, dėl kurio buvo sužalotas pareiškėjas, o įvykus konfliktui tarp pareiškėjo ir R. J., reagavo operatyviai; 3) teiginys, kad valstybė sudarė netinkamas sąlygas nuteistiesiems atlikti bausmę dėl to, kad toje pačioje patalpoje bausmę atlikinėjo pirmą kartą nuteistas asmuo, t.y. pareiškėjas, ir anksčiau jau kelis kartus teistas bei ne pirmą kartą atliekantis laisvės atėmimo bausmę asmuo (R. J.), neatitinka tikrovės, nes asmenimis, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą ir kurie BVK 70 str. (PDK 18 str.) nustatyta tvarka laikomi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, yra asmenys, kurie praeityje nėra realiai atlikinėję laisvės atėmimo bausmės, o R. J., nors ir ne kartą teistas, laisvės atėmimo bausmę atliko pirmą kartą, todėl galėjo būti patalpintas gyventi kartu su pareiškėju; 4) CK 6.271 straipsnio pagrindu pareiškėjui reikalaujant priteisti iš valstybės patirtą turtinę ir neturtinę žalą, būtina nustatyti PN, KD neteisėtus veiksmus, nustatyti, ar tokia veika tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, taip pat nustatyti, kokios pataisos įstaigos, Kalėjimų departamento veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t.y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko valstybės institucijos, dėl kurių, jo teigimu, jis patyrė žalą, ar kokius teisėtus veiksmus šios institucijos atsisakė atlikti užtikrinant jo saugumą pataisos įstaigoje; nenustačius šių institucijų neteisėtų aktų, neteisėto veikimo ar neveikimo, sąlygojusio pareiškėjo suluošinimą, nėra pagrindo žalai atlyginti, be to, pareiškėjas teismo, kuriame buvo teisiamas R. J. už jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, metu nepasinaudojo savo teise pareikšti šiam asmeniui civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo (b.l.138-141).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė- Pravieniškių 2-ieji pataisos namai- atviroji kolonija- prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą bei periodines išmokas pareikštas netinkamam atsakovui, nes dėl pareiškėjui 2002-10-02 pataisos įstaigoje padarytų sužalojimų Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2003-05-12 įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažino kaltu R. J. ir jį nuteisė pagal BK 111 str. 1 dalį, tad, vadovaujantis CK 6.283 straipsniu, būtent šis asmuo privalo atlyginti pareiškėjui visus jo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Pravieniškių 2-ieji pataisos namai nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad šiame ginče dėl pareiškėjo patirtos žalos kyla atsakomybė atsakovui pagal LR CK 6.271 str. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nu konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o nagrinėjamu atveju nėra nustatytas nei vienas neteisėtas atsakovo ar PN darbuotojų aktas (veikimas ar neveikimas), kuris sąlygotų pareiškėjo suluošinimą. Nenustačius neteisėto atsakovo ar pataisos įstaigos darbuotojų akto (veikimo ar neveikimo) ir nesant priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir padarinių, valstybė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn už neturtinę žalą, kurią patyrė pareiškėjas dėl suluošinimo, jai nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti iš valstybės pareiškėjo naudai ir turtinės žalos atlyginimą (b.l. 94-95).
Pareiškėjo atstovas advokatas, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, papildomai paaiškino, kad atsakovo atstovas- PN- nevykdė Taisyklių 4 punkto reikalavimo išsaugoti nuteistojo sveikatą nuo suluošinimo, nes pareiškėjas savarankiškai negalėjo pasirinkti bausmės atlikimo vietos, būrio ir pan., nevykdė Taisyklių 104.1 ir 104.3 punktų reikalavimų dėl nuteistųjų izoliacijos ir skirtingų laikymo sąlygų, nes prokuratūros 1994-12-19 rašte nurodyta R.J. laikyti izoliuotą, jis praeityje tris kartus teistas, jis ir pareiškėjas nuteisti pagal skirtingus BK straipsnius, turėjo būti atsižvelgta į abiejų nuobaudas. Sužalojimo padarymo metu nuo R.J. sklido alkoholio kvapas, tuo tarpui jis patikrintas tik po 12 val., pareiškėjas irgi buvo baustas už alkoholio vartojimą. Iš b/bylos medžiagos matyti, kad budintysis tik išgirdo muštynių triukšmą, reiškia, jis nevykdė nuolatinės priežiūros, kaip priklauso pagal Taisykles. Pareiškėjas civiline tvarka dėl žalos atlyginimo nesikreipė dėl sveikatos būklės. Pagal Taisyklių 97 punktą perkėlimas iš būrio į būrį turi būti motyvuotas. Atsikirsdami į atsakovės atstovų prašymą reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą, prašė, jei teismas manytų, kad jis yra praleistas, jį atnaujinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė A.V. skundą palaikė, paaiškino, kad ji yra pareiškėjo teta, juo rūpinosi nuo pat nuteisimo už nužudymą pradžios- lankė kolonijoje, vežė jam knygas. Po sumušimo pokalbio metu kolonijos administracijos atstovas jai prisipažino, kad jie ne viską padarė. Pareiškėjas gauna invalido pensiją, bet jis reikalingas nuolatinės priežiūros ir gydymo, nuolat tebevartoja vaistus. Civilinio ieškinio nei baudžiamojoje byloje, nei po to civiline tvarka nekėlė dėl tol, kad buvo aišku, jog iš R.J. nieko negaus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo KD atstovas skundą prašė atmesti atsiliepimo motyvais. Papildomai paaiškino, kad pagal įstatymą abu nuteistieji galėjo bausmę atlikti kartu, izoliuoti kiekvieną pagal charakteristiką ar nuobaudas yra neįmanoma; R.J. girtumo faktas b/byloje nenustatytas. Reikalavimui dėl žalos atlyginimo patenkinti, be to, yra suėjęs 3 metų senaties terminas.
Atsakovės atstovės PN atstovas skundą prašė atmesti atsiliepimo motyvais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas skunde neįvardino teisės akto, kurio reikalavimus pažeidė pataisos darbų įstaiga. Pagal įstaigos Nuostatų 12.1 punktą priežiūra yra įstatymų nustatyta visų nuteistųjų, o ne kiekvieno personali priežiūra, įstaigoje bausmę atlieka apie 600-700 nuteistųjų. PN pareigūnai į konfliktą reagavo gan greitai, jo dalyviai dar nebuvo išsiskirstę. Konfliktas įvyko po 22 val., t,y, tuomet, kai nuteistieji turėjo būti lovose.
Tretysis suinteresuotas asmuo skundą pripažino, mano, kad už jo padarytus pareiškėjui sužalojimus turi mokėti valstybė, gal ir jis turėtų kažkiek prisidėti. Į Pravieniškių koloniją atlikti bausmę jis buvo etapuotas 2000m.rugsėjo 28 ar 29 dieną, visą laiką iki konflikto buvo tame pačiame būryje, santykiai su pareiškėju iš pat pradžių buvo ne kokie, nes jie abu labai skirtingi, nesutarė „dėl gyvenimo būdo“, A.T. nenorėjo laikytis tam tikrų gyvenimo kolonijoje taisyklių, kokių jis negali konkrečiai nurodyti, pareiškėjas tiesiog nepritapo. Į teisėjos klausimą, dėl ko konkrečiai kilo muštynės ir ar muštynių su A.T. metu jis buvo neblaivus, neatsakė, neneigė, kad, jei norima, kolonijoje alkoholio galima vartoti „kiek nori“, pagauna retai, pareiškėjas, atrodo, buvo blaivus. Signalas gultis šiokiomis dienomis duodamas 22 val., penktadienį ir per išeigines- 23 val., kokia tai buvo savaitės diena, jis nepamena. Muštynes tikriausiai pradėjo jis (R.J.), dėl jų santykių tai vėliau ar anksčiau būtų įvykę, jo nuomone, pataisos namų pareigūnai turėjo matyti, kad santykiai tarp jų įtempti. Artimiausias prižiūrėtojo postas yra maždaug už 100 metrų nuo muštynių vietos, pirmasis pareigūnas atėjo gal už 30 min., kiti nuteistieji, kurių gyvenamojoje patalpoje tuo metu be jų buvo apie 9 asmenis, apie muštynes niekam nepranešė, kolonijoje tai nepriimta, kištis muštynes irgi negalima. Atėjus pareigūnams į įvykio vietą jam buvo siūlyta eiti į med.punktą, bet jis atsisakė. Kiek jis žino, pareiškėjas iki tol bausmę atliko 7 būrio 2 brigadoje, ten surinkti „teigiami“- nepažeidžiantys režimo, bet pareiškėjas padarė režimo pažeidimą, už kurį jį norėjo „užmūryti uoloje“, t.y. perkelti į labai blogą būrį, bet jį jie išgelbėjo, pasiimdami pas save. Prižiūrėtojas per naktį ateina du kartus, pirmą- apie 23-24 val., antrą kartą- įvairiai. Muštynės PN įvyksta retai, administracija apie tai dažniausiai nesužino.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Faktinės bylos aplinkybės.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas A. T. Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1996 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-82/ 1996 pripažintas kaltu padarius BK 239 str. 1 dalyje (sąvadavimas) ir 105 str. 5 punkte (tyčinis nužudymas) numatytus nusikaltimus ir jam paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje (b.l.14-34, A.T. asmens byla,b.l.132-152). Pareiškėjas paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių 2-ojoje sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje (Vyriausybės 2003-04-24 nutarimu Nr. 514 įstaigos pavadinimas pakeistas į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus), direktoriaus 2001-11-22 įsakymu Nr.251 jo gyvenamoji vieta buvo pakeista- jis iš 7-2 brigados buvo perkeltas į 2-2 brigadą (b.l.179-180), kurioje buvo ir R. J. gyvenamoji vieta. Iš asmens byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad bausmės atlikimo vietoje pareiškėjui už padarytus pažeidimus buvo paskirta 15 nuobaudų: 10 parų baudos izoliatoriuje (iškračius rasta 400 Lt), papeikimas (miegojo dienos metu, patikrinimo metu laikė rankas kišenėse, baudos izoliatoriaus kameroje savavališkai atidarė gultus), atimta teisė pirkti parduotuvėje ir gauti siuntinius (dienos metu gulėjo lovoje, buvo sulaikytas kitame būryje, laužė kameros duris), 8 paros baudos izoliatoriuje (miegojo nenustatytu metu), apsiribota pokalbiu (neprisistatė per rytinį patikrinimą), apsvarstymas drausmės komisijoje (nakties metu nerastas lovoje), 15 parų baudos izoliatoriuje (nakties metu sulaikytas neblaivus), įspėjimas žodžiu (sulaikytas kitame būryje- asmens b.l.129). Bausmės atlikimo metu pareiškėjui buvo pareikšta 13 paskatinimų už gerą elgesį ir sąžiningą darbą, pažangų mokslą, dalyvavimą visuomeninėje veikloje: nuobaudos panaikinimas, padėka, papildomo siuntinio perdavimas, papildomas trumpalaikis pasimatymas, papildomas ilgalaikis pasimatymas (asmens b.l.129). Iš asmens byloje esančių dokumentų taip pat matyti, kad A. T. 1996-08-09 dieną, nakties metu (apie 23.20 val.) buvo sulaikytas besirandantis svetimoje brigadoje su sumušimo žymėmis, melavo savo pavardę ir vardą, 1996-10-31 5.45 val. vėl buvo surastas ne savo būryje, 1999-08-05 2.20 val. patikrinus nerastas savo gyvenamojoje patalpoje, 2001-03-11 apie 2 val. rastas apsvaigęs nuo alkoholio miegantis ne savo brigadoje, 2001-11-20 3 val. vėl rastas neblaivus (asmens b.l.50-55,75-99).
PN direktorius 2002-10-04 dieną iškėlė baudžiamąją bylą dėl A.T. sužalojimo (asmens b.l.118), o Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2003-05-12 nuosprendžiu nustatyta, kad 2002-10-02 dieną, apie 22 val. 50 min., 2 būrio 2 brigados gyvenamojoje sekcijoje įvykus tarpasmeniniam konfliktui, R. J. tyčia sudavė rankomis ir kojomis nuteistajam A. T. ne mažiau penkių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo jam padarydamas poodines kraujosruvas galvoje ir kakle, akių vokų, smilkinių, viršugalvio, užausių ir sprando šoninių paviršių srityse, dešinės ausies kaušelyje bei dešiniojo skruosto nubrozdinimus ir kaktikaulio kairės pusės lūžį su kraujo išsiliejimu virš galvos smegenų kieto dangalo kairės kaktinės skilties paviršiuje ir sumušimo židiniais galvos smegenų dešinėje smilkininėje ir kairėje kaktinėje skiltyse, tuo savo veiksmais padarydamas pareiškėjui sunkų kūno sužalojimą. R.J. kaltę pripažino, paaiškino, kad tarp jų su Tautkumi konfliktas kilo spontaniškai, prieš tai susiginčijus, kuris pirmas smogė- jis nepamena, bet nuo vieno iš jo suduotų smūgių A.T. paslydo, aukštielninkas trenkėsi į lovą, po to galva atsimušė į akvariumą. Po muštynių jis atsigulė į lovą, o A.T. liko gulėti ant grindų, po kurio laiko atėjo pareigūnai, iškvietė medikus. Jis buvo blaivus. Liudytojai- PN pareigūnai (atitinkamai budinčiojo pavaduotojas ir prižiūrėtojai) V.K., G.M., G.B., J.V. teisme parodė, kad muštynės įvyko po vakarinio patikrinimo, apie 23 val., gyvenamojoje patalpoje rado tris nuteistuosius kruvinais veidais, G.M. teigė, kad nuo R.J. sklido alkoholio kvapas. Nuteistasis Ž.L. parodė, kad konfliktas įvyko jau po vakarinio patikrinimo, jis bandė juos išskirti, net nematė, kaip A.T. nugriuvo ant žemės, nes viskas įvyko labai greitai, o nuteistasis R.V. konflikto teigė iš viso nematęs, nes miegojo, atsibudo tik atėjus pareigūnams ir uždegus kameroje šviesą. Iš kaltinimo sunkinanti aplinkybė, kad R.J. nusikaltimą padarė neblaivus, buvo išjungta. Šioje byloje nukentėjusiąja buvo įtraukta pareiškėjo teta A.V., civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje ji nepareiškė. Teismas pripažino R. J. kaltu padarius LR BK 111 str. 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir skyrė jam laisvės atėmimo bausmę (b.l.35-38). Vilniaus m. 2-osios apylinkės teismas 2003-06-03 nutartimi atleido A. T. nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos. Iš šios nutarties matyti, kad pareiškėjas 2002-10-03 buvo operuotas Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje, 2002-10-18 grąžintas į laivės atėmimo vietų ligoninę komos būsenos, MSEK 2003-05-16 sprendimu jam pripažintas 1 grupės invalidumas, dėl patirtos galvos traumos padarinių jis buvo gydomas gydymo įstaigose - Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, Kauno medicinos universiteto klinikos neurologinėje klinikoje, VĮ Palangos reabilitacijos ligoninėje neurologijos skyriuje, VĮ Šiaulių ligoninės Neurologijos skyriuje, VĮ Šiaulių apskrities ligoninėje (b.l.41-57). Laikotarpiui nuo 2005-07-01 iki 2005-10-01 pareiškėjui paskirta socialinė pašalpa ir šalpos pensija neįgaliajam, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius nuo 2006-06-01 iki 2006-12-01 jam skyrė šalpos pensiją (b.l.11-12).
Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė ir išvados.
Dėl atsakovės atstovų prašymo taikyti senatį ir dėl pareiškėjo atstovo prašymo atnaujinti senaties terminą pagrįstumo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 3 punktą administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), t.y. šios kategorijos bylos nagrinėjamos taikant ir civilinės teisės normas.
CK 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o pagal 1.117 str. 3 dalį terminai gali būti atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji. Atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (4 dalis). Pagal CK 1.126 str. 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Minėta, kad atsakovės atstovas reikalauja reikalavimams taikyti senatį. CK 1.131 str. numatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (1 dalis), tačiau, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas, taigi, įstatymų leidėjas šį terminą laiko atnaujinamuoju.
CK 1.125 str. 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o pagal CK 1.127 str. 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Minėta, kad pareiškėjo sužalojimo įvykis įvyko 2002-10-02 dieną, teismo nuosprendis, kuriuo patvirtinta R.J. kaltė padarius baudžiamąjį nusikaltimą, įsiteisėjo 2003-09-03 dieną, Kauno apygardos teismui atmetus R.J. apeliacinį skundą (b.l.39-40). Minėta, kad pareiškėjui MSEK 2003-05-16 sprendimu pripažintas 1 grupės invalidumas. Pareiškėjas ieškinį Vilniaus apygardos teismui pareiškė 2007-04-16 dieną (b.l.2).
Teismo nuomone, įvertinus tai, kad pareiškėjas kaltę dėl jo suluošinimo grindžia neteisėtais atsakovės atstovų, kaip viešojo administravimo subjektų, aktais, ieškinio senaties eiga formaliai prasidėjo 2002-10-03 dieną, t.y. sekančią dieną po to, kai atstovų valstybės tarnautojai, anot skundo, netinkamai veikė (netinkamų sąlygų sudarymas) ir tinkamai neveikė (neapsaugojimas nuo nusikaltimo). Iš bylos rašytinių įrodymų žinoma, kad pareiškėjo atstovei apie sužalojimą buvo pranešta, jai buvo nuolat leidžiama lankyti pareiškėją ligoninėje, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, ji buvo pripažinta nukentėjusiojo (t.y. A.T.) atstove, ji iki šiol rūpinasi jo slauga, atstovauja jį visose įstaigose (asmens b.l.119,125, adm.b.l.35,114). Tad teismas mano, kad senaties terminą skaičiuojant tiek nuo 2002-10-03 dienos, tiek nuo kitų reikšmingų datų- 2003-09-03 (nuosprendžio įsiteisėjimo data) ir 2003-05-16 (invalidumo suteikimo data), jis yra praleistas. Teismas taip pat nemano, kad yra svarbių priežasčių, dėl kurių šį terminą reikėtų atnaujinti, nes skundo reikalavimą grindžiančios aplinkybės pareiškėjui ir jo atstovei buvo žinomos iš pat pradžių, jos nekito, jų buvimo ar nebuvimo fakto jokios kitos institucijos (KD, Teisingumo ministerija, teismai ir pan.) vėliau nenagrinėjo ir nekonstatavo.
Dėl skundo reikalavimų pagrįstumo.
Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuojami Lietuvos Respublikos civiliniame kodeksu (CK). CK 6.245-6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, reglamentuojama CK 6.271 str., kurio 1 dalis numato, kad tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Nuostatos, reglamentuojančios neturtinę žalą, nurodytos CK 6.250 straipsnyje, kurio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Viešojo administravimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 42 str. nustato, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, įstatymu yra numatyta galimybė atlyginti asmeniui viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o tam nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti valstybės institucijų neteisėtus veiksmus, pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos.
Pagal CK 6.271 str. valdžios institucija reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenų, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis), o terminas “aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jų darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmens teisėms, laisvėms ar interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 dalis), o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar valstybės institucijos - Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija, dėl kurių veiksmų (neveikimo), kaip paaiškino pareiškėjas, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuoja CK 6.283 straipsnis, nustatantis, kad tuo atveju, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 str. 1 dalis); nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 str. 2 dalis); tuo atveju, jeigu po sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo nukentėjusio asmens sveikata pablogėja, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų atlyginimo, išskyrus atvejus, kai žala buvo atlyginta konkrečia vienkartine pinigų suma (CK 6.283 str. dalis); šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.283 str. 4 dalis).
Reikalaudamas atlyginti jam padarytą žalą pareiškėjas skunde rėmėsi Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Teisingumo ministerijos nuostatų (senąja redakcija) 5.5, 6.19, 6.20 punktais, tačiau šiose teisės normose nėra nuostatų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius. Pareiškėjo atstovams sutikus, vienas iš atsakovės- Valstybės- atstovų Teisingumo ministerija buvo pakeista kitu atstovu- Kalėjimų departamentu prie teisingumo ministerijos, tačiau pareiškėjas (jo atstovai) reikalavimo šiam atstovui nepagrindė nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis, t.y. nenurodė nei vienos konkrečios netinkamo veikimo ar tinkamo neveikimo aplinkybės.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos veiklą reglamentuoja Teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai (toliau - Nuostatai), kurių 1 punktas nustato, kad Departamentas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pavaldi įstaiga, organizuojanti kardomojo kalinimo (suėmimo) ir teismų nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą. Nuostatų 7 punktas nustato, kad Departamentas, vykdydamas Nuostatų 6.1-6.5 punktuose jam pavestus uždavinius (organizuoti ir vykdyti bausmių vykdymo sistemos reformą vadovaujantis Teisinės sistemos reformos metmenimis (nauja redakcija) ir Teisinės sistemos reformos įgyvendinimo programa; užtikrinti teismų nuosprendžių (nutarčių), kuriais nuteista laisvės atėmimu, vykdymą; sudaryti Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytas sąlygas kriminalinei bausmei vykdyti (atlikti) ir organizuoti pataisymo priemonių taikymą nuteistiesiems ir kt.), organizuoja ir kontroliuoja laisvės atėmimo vietų veiklą sprendžiant jose laikomų asmenų pataisos bei reabilitacijos klausimus (7.10 punktas); organizuoja ir kontroliuoja personalo parinkimą dirbti Departamente bei jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, personalo mokymą, kvalifikacijos kėlimą ir perkvalifikavimą (7.11 punktas); teikia metodinę bei praktinę pagalbą rengiant kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų apsaugos bei kalinamųjų ir nuteistųjų priežiūros planus, organizuoja šių planų įgyvendinimą (7.13 punktas); organizuoja ir kontroliuoja kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų veiklą užkardant rengiamus bei tiriant padarytus nusikaltimus, teikia šiuo klausimu minėtoms įstaigoms praktinę pagalbą (7.18 punktas); nagrinėja Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir teisingumo ministro nustatyta tvarka pareiškimus, pasiūlymus ir skundus bausmių vykdymo sistemos veiklos klausimais, imasi reikiamų priemonių jiems spręsti (7.22 punktas). Nuostatų 8.2 punktas nustato, kad Departamentas, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, turi teisę kontroliuoti teisingumo ministro nustatyta tvarka, kaip Departamentui pavaldžios įstaigos ir valstybės įmonės laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinių sutarčių, vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, teisingumo ministro ir Departamento direktoriaus įsakymus, kitus teisės aktus, duoti privalomus nurodymus nustatytiems įstatymų bei kitų teisės aktų pažeidimams šalinti.
Pataisos darbų kodekso, galiojusio nuo 1971-07-20 iki 2003-04-30, 50 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus bei visuomenines organizacijas, prie nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir skundų, jei reikia, pridedami pataisos darbų įstaigos administracijos paaiškinamieji raštai.
Iš to, kas pasakyta aukščiau šiame teismo sprendime, darytina išvada, kad pareiškėjas skundo reikalavimų, adresuotų atsakovės atstovui- Kalėjimų departamentui- nepagrindė nei faktinėmis aplinkybėmis, nei rašytiniais ar kitokiais įrodymais, tokių nenustatė ir teismas, nes nėra surinkta įrodymų, kad Departamentas, turėdamas informacijos apie tai, kad nuteistajam A.T. nesaugu atlikti bausmę tiek dėl nuteistojo R.J., tiek dėl kokių nors kitų trečiųjų asmenų veiksmų, nesiėmė minėtais teisės aktais numanytos prievolės veikti. Teismo nuomone, reikalavimui pagrįsti nepakanka vien fakto, kad cituotais teisės aktais departamentui apskritai privalu kontroliuoti bausmės atlikimo vietas. Taigi, Kalėjimų departamento atžvilgiu nėra įrodyta civilinės atsakomybės sudėtis ir skundas jos dalyje negali būti tenkinamas.
Pareiškėjui padaryto sveikatos sutrikdymo metu galiojusių Teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr.172 patvirtintų Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės) 4 punktas nustatė, kad su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (...), 104.1 ir 104.3 punktai nustatė, kad pagrindiniai režimo pataisos darbų įstaigose reikalavimai yra: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; skirtingų laikymo sąlygų nuteistiesiems sudarymas atsižvelgiant į jų padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę ir elgesį. Kad pataisos darbų įstaigose būtų palaikoma vidaus tvarka, užtikrintas šių įstaigų, jų personalo ir nuteistųjų saugumas bei drausmė, Taisyklių 122.10 punktas draudžia nuteistiesiems įsigyti, gaminti, vartoti bei platinti alkoholinius gėrimus, jų surogatus, toksines, psichotropines ar narkotines medžiagas. Pagal Taisyklių 95 punktą, nuteistuosius, jiems dalyvaujant, į būrius, skyrius ir kameras paskirsto pataisos darbų įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija; tokia pat tvarka nuteistieji perkeliami iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą per visą jų bausmės atlikimo laiką. Taisyklių 96 punktas nustato, kad nuteistųjų skirstymo komisija, susipažinusi su nuteistojo asmens byla, individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašais ir išklausiusi nuteistąjį, nusprendžia, į kokį būrį, skyrių ar kamerą jį paskirti bei kur įdarbinti ir mokyti, o 97 punktas nustato, kad Komisijos posėdžiai įforminami protokolais, o nuteistųjų paskirstymas (išskyrus kalėjimą) - pataisos darbų įstaigos direktoriaus įsakymu. Kalėjimuose nuteistieji į kameras paskirstomi pagal režimo rūšis pataisos darbų kolonijų, iš kurių jie atvyko remiantis teismo nutartimi, arba į kurias vyks, atlikę bausmę kalėjime, remiantis teismo nuosprendžiu. Į bylą surinkti ir išanalizuoti įrodymai patvirtina, kad atsakovės atstovas- Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija- iš esmės šias pareigas nuteistojo A.T. atžvilgiu vykdė tinkamai, abu nuteistieji laisvės atėmimo bausmes atliko pirmą kartą, tad galėjo būti viename būryje ir vienoje brigadoje, gi pareiškėjo atstovo nurodomi pareiškėjo perkėlimo į kitą brigadą procedūros neva pažeidimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokius sprendimus T. galėjo apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl atstovų tiesiogiai ir paraidžiui suprantamos sąvokos „nuolatinė nuteistųjų priežiūra“ teismas pasisako, kad jis ją supranta ne kaip nenutrūkstamą kiekvieno nuteistojo priežiūrą, o kaip tinkamos ir pakankamos priežiūros sistemos sukūrimą ir funkcionavimą apskritai. Į bylą surinkti įrodymai (pareiškėjui taikytos įvairaus poveikio priemonės už sunkesnius ir net už labai nežymius režimo ir tvarkos pažeidimus (pvz. rankų laikymą netinkamu laiku kišenėse ir pan.) rodo, kad ši priežiūra yra pakankama, nors ir nelabai efektyvi, o įgyvendinti tokią priežiūrą, kokios norėtų pareiškėjas ir jo atstovai yra neįmanoma. Be to, ir paties pareiškėjo elgesio kolonijoje analizė rodo, kad jis nebuvo nepriekaištingas ir dėsningai atvedė prie nagrinėjamų pasekmių. Teismas pripažįsta svariu argumentu atsakovės atstovų atsikirtimą, jog pareiškėjas dėl jam nesaugių bausmės atlikimo sąlygų apskritai ar dėl asmeninių konfliktų su kuriuo nors (kuriais nors) nuteistuoju žodiniu ar rašytiniu skundais nesikreipė, nors tokios galimybės sudarytos (b.l.142-144), tad nėra pagrindo kaltinti šią atsakovės atstovę, kad ji nesiėmė priemonių tokioms aplinkybėms pašalinti ar užkirsti kelią. R.J. nusikaltimo medžiaga rodo, kad sužalojimas padarytas naktinio miego metu, po vakarinio patikrinimo, kai visi, įskaitant ir A.T. su R.J., turėjo miegoti ar bent būti kiekvienas savo lovoje, viskas įvyko spontaniškai, labai greitai, vienas iš nuteistųjų miegojo viso konflikto metu, atsibudo tik nedelsiant atvykus dideliam skaičiui kolonijos pareigūnų (b.l.148-165).
Nusikaltimo padarymo metu galiojęs, o ir dabar galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksai (BPK) numatė ir numato nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą. Antai pagal senojo BPK 61 str. civiliniu ieškovu buvo pripažįstamas pilietis, įmonė, įstaiga ar organizacija, kurie dėl nusikaltimo turėjo materialinės žalos ir sutinkamai su šio kodekso 65 ir 66 straipsniais pareiškė reikalavimą atlyginti ją, o pagal 65 str. asmuo, dėl nusikaltimo turėjęs materialinės žalos, turėjo teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba asmenims, materialiai atsakantiems už kaltinamojo veiksmus, civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėjo kartu su baudžiamąja byla, civilinis ieškinys galėjo būti pareiškiamas, tiek iškeliant baudžiamąją bylą ir darant kvotą ar parengtinį tardymą, tiek ir vėliau, tačiau tik prieš pradedant teisminį tardymą. Asmuo, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 66 str.). Analogiškos normos yra dabar galiojančio BPK 28, 109, 110, 112 straipsniuose, be to, dabar galiojančio BPK 118 str. yra numatyta, kad, jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti, įstatymų numatytais atvejais ir tvarka žala gali būti kompensuojama iš valstybės tam skirtų lėšų. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjo atstovei baudžiamojoje byloje teisė pareikšti civilinį ieškinį buvo išaiškinta (b.l.158), tačiau jie šia teise nepasinaudojo, o atstovė šioje byloje nurodė labai aiškią to priežastį- jie iš ilgiems nelaisvės metams nuteisto R.J. nieko nebūtų gavę.
Įvertinus visa, kas išdėstyta šiame teismo sprendime, jis mano, kad teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimus nėra, tad jis atmestinas.
Atmetus skundą nėra pagrindo tenkinti prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 punktu, 127 str., teisėja
nusprendė:
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.