- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-05
- Bylos Nr.
- e2A-57-198/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-01295-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- AB „BnP Finance“
- Atsakovas
- D. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau ir – AB) „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1640-617/2017 pagal ieškovės AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovui D. K. (K.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „BnP Finance“ prašė priteisti iš atsakovo D. K. 284,93 Eur negrąžintą kredito dalį, 246,92 Eur kredito mokestį, 1,13 Eur palūkanas už naudojimąsi kreditu po kredito grąžinimo termino pabaigos iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2017-02-13 su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. crymnhds, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 300 Eur kreditą. Atsakovas įsipareigojo iki 2020-02-13 grąžinti vartojimo kreditą ir sumokėti 297,96 Eur kredito mokestį, kas mėnesį mokėdamas įmokas. Atsakovas įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė. Todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu bei sutarties 8.4 punktu, 2017-08-31 atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu sudarytą vartojimo kredito sutartį nutraukė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 284,93 Eur negrąžintą kredito dalį, 56,29 Eur kredito mokestį, 1,13 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (342,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-10-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 15 Eur žyminį mokestį, 32,12 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
4. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė prievolę – suteikto kredito laiku negrąžino, kredito sutarties sąlygų laiku nevykdė, mėnesines įmokas (kredito dalį bei kredito mokestį) mokėjo iki 2017 m. birželio mėn., ieškovė 2017-09-16 nutraukė vartojimo kredito sutartį, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina negrąžinta kredito dalis – 284,93 Eur.
5. Teismas vertino, kad šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis, gautinos ir mokėtinos sumos. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose kredito mokestis (palūkanos) apibūdinamas kaip metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, piniginė išraiška, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.17 punktas). Įsigaliojus pranešimui apie Vartojimo kredito sutarties nutraukimą vartojimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas sutartines palūkanas bei palūkanas už vėlavimą grąžinti kreditą, jeigu tokios yra. Sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo (Bendrųjų sąlygų 8.6 punktas ).
6. Teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti kredito mokestį (palūkanas), apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2017-06-13 iki 2020-02-13, t. y. jų dydis nėra susietas su faktiniu kredito grąžinimu. Teismas negali patvirtinti aplinkybių, kurios šiuo metu neegzistuoja ir paaiškės tik ateityje. Šiuo metu nėra pagrindo konstatuoti, kad visa kredito suma nebus grąžinta iki 2020-02-13 ir priteisti visą iki šios datos paskaičiuotą palūkanų sumą. Taigi, ieškovei reikalaujant priteisti kredito mokestį (palūkanas) konkrečia pinigų suma ir nesant įrodymų, jog atsakovas būtų įvykdęs prievolę grąžinti kreditą, iš atsakovo priteistinas kredito mokestis laikotarpiu nuo 2017-06-13 iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2017-11-03) – 56,29 Eur.
7. Teismas taip pat vertino, kad ieškovės patirtos 121 Eur bylinėjimosi išlaidos už ieškinio parengimą neviršija rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teisinę pagalbą nustatytų maksimalių dydžių. Byla nėra sudėtinga, teisiniai santykiai spręstini civilinėje byloje nereikalavo kompleksinių teisinių sprendimų, ginčo suma nedidelė, ieškovei tokio pobūdžio bylose teikiamos pastovios ir pagal savo pobūdį vienodos teisinės paslaugos, nėra sprendžiamas naujas teisės taikymo klausimas, atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl papildomų proceso veiksmų dėl ginčo nagrinėjimo teisme atlikti nereikėjo, ieškinys yra šabloniškas, todėl nėra reikalingos papildomos, individualių sprendimų reikalaujančios darbo sąnaudos jam parengti. Teismas mano, kad esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų reikalavimus ieškovė patyrė 50 Eur pagrįstų ir būtinų išlaidų procesiniams dokumentams parengti. Ieškinys patenkintas iš dalies, todėl proporcingai patenkintai ieškinio daliai (64,23 proc.) priteistinos 32,12 Eur bylinėjimosi išlaidos už ieškinio parengimą. Likusioje dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškinys atmestinas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „BnP Finance“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą už akių dalyje dėl kredito mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų, priteisiant ieškovei 246,92 Eur kredito mokestį ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kitą pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.872 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įsigaliojus pranešimui apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą, vartojimo kredito gavėjas privalo vartojimo kredito davėjui sugražinti visa paimtą vartojimo kreditą, sutartines palūkanas, apskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties pabaigos, ir palūkanas už vėlavimą grąžinti vartojimo kreditą, jeigu tokios yra. Pažymi, kad kadangi šalys laisva valia buvo susitarusios dėl kredito mokesčio (mokėjimo palūkanų), joms netaikoma CK 6.872 straipsnio 2 dalies nuostata, jog palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos, iki paskolos suma bus grąžinta.
10. Teigia, kad atsakovas, pasirašydamas kredito sutartį, būdamas atsakingas ir rūpestingas asmuo, suprato, kad pagal sutartį privalės sumokėti susitartą palūkanų dydį, su jomis sutiko, todėl turi absoliučią pareigą jas sumokėti.
11. Taip pat teigia, jog pagal CK 6.221 straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015).
12. Pažymi, kad nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas.
13. Mano, kad teismas nepagrįstai nepriteisė visų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Ieškinio materialinio subjektinio reikalavimo tenkinimas visa apimtimi sudaro pagrindą konstatuoti, jog proceso šalis įgyja procesinę teisę gauti visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.
14. Atsiliepimo į ieškovės AB „BnP Finance“ apeliacinį skundą atsakovas D. K. nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
16. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria pilna apimtimi netenkintas jos reikalavimas priteisti kredito mokestį (mokėjimo (pelno) palūkanas). Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
17. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys 2017-02-13 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. crymnhds, kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 300 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių terminui. Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 297,96 Eur kredito mokestį iki 2020-02-13, kas mėnesį mokėdamas 16,61 Eur įmokas. Ieškovė 2017-08-31 atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su juo sudarytą vartojimo kredito sutartį, sutarties nutraukimas įsigaliojo 2017-09-16. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškovės reikalavimą dėl 246,92 Eur kredito mokesčio priteisimo ir priteisė ieškovei 56,29 Eur kredito mokesčio dalį.
18. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad atsakovas, pasirašydamas vartojimo kredito sutartį, būdamas atsakingas ir rūpestingas asmuo, suprato, kad pagal sutartį privalės sumokėti susitarto dydžio palūkanas, su jomis sutiko, todėl turi absoliučią pareigą jas sumokėti. Nors tarp šalių sudaryta vartojimo sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi, matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.
20. Šalių sudarytos sutarties 1.14 punkte nurodyta, kad mėnesinė įmoka – konkreti pinigų suma, susidedanti iš grąžinamos vartojimo kredito dalies ir apmokamos vartojimo kredito mokesčio dalies. Sutarties 1.9 punkte nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina arba vartojimo kredito mokestis yra visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius <...> kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima mokėjimo palūkanų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei už pradelstą laikotarpį. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.17 punkte nurodoma, kad palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų (52 proc.), nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui. Skaičiuojant palūkanas bus laikoma, kad metai turi 360 (tris šimtus šešiasdešimt) kalendorinių dienų, o mėnuo turi 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų. Sutarties 8.6 punktu, be kita ko, šalys susitarė, jog iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo termino suėjimo vartojimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas sutartines palūkanas bei palūkanas už vėlavimą grąžinti vartojimo kreditą, jeigu tokių yra. Sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo. Taigi, ginčas šioje byloje yra kilęs dėl pelno palūkanų priteisimo.
21. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
22. Kaip aukščiau minėta, šalys susitarė dėl pelno palūkanų mokėjimo tvarkos, palūkanų dydžio (52 proc.). Kredito mokestis (palūkanų dydis) atitiko Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sutiktina su apeliante, kad atsakovas, būdamas atsakingas ir protingas, suprato, jog turės pareigą sumokėti pelno palūkanas, su tokiomis sąlygomis sutiko, sutartis sudaryta laisva valia, yra galiojanti, todėl darytina išvada, kad šalys susitarė dėl palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Atsakovui kreditas buvo suteiktas 36 mėnesių laikotarpiui, šiuo konkrečiu atveju sutartis sudaryta 2017-02-13, kreditas turėjo būti grąžintas 2020-02-13. Atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, vadovaujantis sutarties 8.6 punktu, atsakovas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo termino suėjimo privalo sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas sutartines palūkanas bei palūkanas už vėlavimą grąžinti vartojimo kreditą, jeigu tokių yra, o sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo. Atsakovui nepateikus įrodymų apie gauto vartojimo kredito ieškovei grąžinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iki skundžiamo sprendimo už akių priėmimo atsakovas naudojosi jam sutarties pagrindu paskolintomis lėšomis, todėl privalo mokėti pelno palūkanas.
23. Kaip matyti iš šalių pasirašytos sutarties sąlygų, šalys susitarė, jog mokėjimo (pelno) palūkanos bus skaičiuojamos iki kredito grąžinimo dienos, kredito sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo. Nustatyta, kad atsakovui kreditas buvo suteiktas iki 2020-02-13, taigi viso kredito mokesčio apeliantė galėtų reikalauti tuo atveju, jeigu kreditu būtų naudotasi visą sutarties laikotarpį. Šiuo konkrečiu atveju sutartis nutraukta 2017-08-31 pranešimu (sutarties nutraukimas įsigaliojo 2017-09-16), todėl ieškovė nepagrįstai prašo priteisti kredito mokesčio sumą už laikotarpį iki 2020-02-13 (vartojimo kredito sutarties termino pabaiga). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo metu nėra pagrindo konstatuoti, kad visa kredito suma nebus grąžinta iki 2020-02-13 ir priteisti visą iki šios datos paskaičiuotą palūkanų sumą.
24. Termino pradžia, nuo kada atsakovas nemokėjo ieškovei kredito mokesčio – 2017-06-13. Todėl visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime už akių teismas nuo šios datos skaičiavo ieškovei (kredito davėjai) priklausantį kredito mokestį iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vadovaujantis sutarties 1.17, 8.6 punktais priteisė už šį laikotarpį kredito mokestį (mokėjimo palūkanas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kredito mokesčio priteisimas už būsimą laikotarpį iki pat kredito sutarties termino pasibaigimo neatitiktų kredito mokesčio paskirties. Tuo atveju, jeigu atsakovas skolos bei kredito mokesčio nesumokėtų ir po sprendimo priėmimo, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl kredito mokesčio priteisimo už kitą laikotarpį. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl palūkanų priteisimo keisti nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis).
25. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė visų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas 121 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą. Skundžiamame sprendime už akių teismas vertino, kad pagrįstos ir būtinos išlaidos procesiniams dokumentams parengti yra 50 Eur, ir šią sumą paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
26. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo argumentacija visiškai sutinka. Apylinkės teismas išsamiai pasisakė, kodėl mano, jog yra pagrindas sumažinti išlaidų už ieškinio parengimą sumą iki 50 Eur dydžio. Apeliaciniame skunde jokiais faktiniais duomenimis neneigdama teismo nustatytų aplinkybių bei argumentų, ieškovė savo nesutikimą iš esmės grindžia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi Nr. 2A-1899-585/2014, kurios faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai situacijai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrindė, tokių išlaidų mažinimo galimybę, nurodydamas teismų praktiką, kuria rėmėsi. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo” (2015-03-19 redakcija) 2 punkte nurodytus kriterijus. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą sumažinti prašomas priteisti išlaidas už teisines paslaugas, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamo sprendimo už akių ir šioje dalyje.
27. Kiti apeliacinio skundo argumentai nei faktinės, nei teisinės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neaptaria.
28. Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teismų praktiką. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo už akių apeliaciniu skundu skundžiamoje jo dalyje, todėl apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Apeliacinio skundo netenkinant, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.