- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-21
- Bylos Nr.
- 2A-884-212/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė (pran.), Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- Ž. B.
- Atsakovas
- V. B., Kėdainių rajono 3-ojo notarų biuro
Pirmos instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-884-212/2013
Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06905-2012-8
2013 m. lapkričio 21 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. B. ir atsakovo V. B. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-47-839/2013 pagal Ž. B. ieškinį atsakovams V. B., Kėdainių rajono 3-ojo notarų biuro notarei L. P. dėl paprastojo vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išrašytą vekselio davėjo Ž. B. vekselio gavėjui V. B. CK 1. 91 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažinti niekiniu 2011-09-23 vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. LP-2256 ir priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog vekselį buvo priverstas pasirašyti dėl prieš jį naudojamo smurto. Be to, vekselis pateiktas vykdymui ir vykdomasis įrašas atliktas praleidus nustatytą vienerių metų terminą, todėl notarė turėjo atsisakyti atlikti vykdomąjį įrašą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu Kėdainių rajono 3 – ojo notarų biuro notarės L. P. 2011-09-23 vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. LP-2856; priteisė ieškovo naudai iš atsakovų po 550 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovo priteisė atsakovo V. B. naudai 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 619,11 Lt nesumokėto žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Nustatė, kad 2009-07-01 vekselio davėjo Ž. B. vardu yra išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis dėl 20 000 Lt sumos sumokėjimo vekselio gavėjui V. B. per 30 dienų nuo pareikalavimo. Ieškovas nurodė, kad vekselį pasirašyti buvo priverstas dėl L. D. ir V. K. grasinimų bei smurto už neva tai padarytus sužalojimus atsakovui 2009 m. vasaros pradžioje. Teismas vertino, jog nepakanka pagrindo konstatuoti, jog ieškovas įrodė, kad vekselis sudarytas dėl realaus grasinimo bei prieš jį panaudoto smurto.
Šalies argumentai
Ieškovas paaiškino, kad vekselis buvo surašomas du kartus. Pirmą kartą jį išvežus į nuošalią vietą - mišką, antrą kartą vekselis buvo perrašytas atsakovo darbo vietoje, kuri, kaip paaiškino šalys, yra parduotuvėje – prekybos centre „Vyturiai“, (duomenys neskelbtini) mieste. Ieškovas teigė, kad būnant pas M. A. (duomenys neskelbtini) kaime kieme jį prievarta išsivežė, grasino kaip jis įvardino „optine lazdele“. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ieškovas nurodė, kad atvykus L. D., V. K., kuriuos jis pažino, jis be jokios baimės ar įtarimų įlipo į automobilį kur buvo kitas neįvardintas asmuo ir išvažiavo su jais, o grįžusį sumuštą, be akinių jį matė M. A.. Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos M. A. apklausos duomenų nustatė, kad jis nenurodė jokios informacijos apie grasinimus „optine lazdele“ ir prievartą prieš išvažiuojant Ž. B. su atvykusiais asmenimis. Jis nurodė tik pastebėjęs, jog ieškovas grįžo išsigandęs, tačiau sužalojimų nematė, o dėl ko Ž. B. buvo sumuštas nežinojo, nes ieškovas jam nepasakė. Liudytojo S. J. parodymai dėl grasinimų ieškovui taip pat remiasi tik iš pačio ieškovo gauta informacija. Liudytojas A. V. informaciją apie ieškovo „išvežimą“ yra girdėjęs ir patvirtino, jog iš jo taip pat reikalavo atlyginti žalą dėl V. B. sumušimo, tačiau pakalbėjus iš jo daugiau nieko nereikalavo. Liudytojas A. V. paaiškino, kad dėl gąsdinimų teko trauktis į kitas gyvenamąsias vietas, V. B. rodė „abdukciją“ dėl sulaužytos nosies ir gulėjimo ligoninėje. Iš ikiteisminio tyrimo duomenų nustatė, kad iš rodytų asmenų vardu ir pavarde „L. D.„ ieškovas neatpažino, nors minėjo jog atvykus L. D., V. K. juos pažino. V. K. ir atsakovas neigia bet kokias sąsajas tarpusavyje bei su ieškovu.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankami duomenų, pagrindžiančių atsakovo ir V. K. kaltę. Liudytojo A. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu dėl įvykio aplinkybių skiriasi, kas atsižvelgiant į tai, jog jis yra ieškovo draugas ir seniai bendrauja, neleido teismui jų laikyti visiškai objektyviais ir patikimais, juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu jo apklausa atlikta 2012-02-08, t.y. po įvykio praėjus apytiksliai 2,5 metų. Civilinėje byloje jo paklausa atlikta praėjus dar 7 mėn., tačiau parodymai yra detalesni ir akcentuojamas persekiojimas, ko nebuvo pažymima ankstesniuose parodymuose. Be to, nepakankamai aiškiai nurodoma įvykių seka laiko atžvilgiu, todėl nėra visiškai aišku ar ieškovo V. K. ir kiti asmenys ieškojo po vekselio pasirašymo, ar prieš, nepakankamai aišku, kodėl jis slėpėsi, jeigu po pokalbio jo niekas daugiau neieškojo.
Šalys nurodė, kad byloje pateiktas 2009-07-01 vekselis buvo pasirašytas V. B. darbo vietoje, kuri yra viešoje vietoje parduotuvėje, kurioje neabejotinai buvo kitų pašalinių asmenų – parduotuvės darbuotojų, pirkėjų ir pan., tačiau ieškovas pagalbos nesikvietė, nuvyko savo noru, o į policiją kreipėsi tik pradėjus realų skolos pagal vekselį išieškojimą, nors atsakovas 2009 m rudenį siekė pradėti išieškojimą. Ieškovas šioje situacijoje galėjo rinktis alternatyvą naujo dokumento nepasirašinėti, nes vienas dokumentas jau buvo prieš tai pasirašytas, kaip nurodė ieškovas miške, o esant reikalui galėjo kviestis pagalbą ar iškart kreiptis į policiją. Tokios aplinkybės neleido teismui daryti išvados, kad ieškovas vekselio išrašymo momentu buvo išsigandęs. Jis, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę savo teises ginti iš karto, juolab, kad vienas dokumentas jau buvo pasirašytas, tačiau ieškovas jokių priemonių nesiėmė. Esant tokioms aplinkybėms, teismas kreipimąsi į policiją vertintino tik kaip viena iš galimybių išvengti civilinių santykių ir atsakomybės prieš atsakovą, be to ir vekselį ieškovas ėmė ginčyti praėjus daugiau kaip dvejiems metams po jo išrašymo, o priimto prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą neskundė, todėl darytina išvada, jog su priimtu nutarimu sutiko. Teismas darė išvadą, jog tarp šalių galėjo kilti ginčas, būti įtampa, tačiau tai neįrodo, kad buvo psichologinis smurtas, ir kad buvo pakankamas pagrindas išsigąsti dėl savo sveikatos, gyvybės ar pan.
Taip pat teismas sprendė, kad nepagrįsti ieškovo argumentai, jog nebuvo pagrindo vekselio išdavimui. Ieškovui tenka pareiga pagrįsti šias aplinkybes, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikė. 2009 m. vasaros pradžioje buvo konfliktas, kuris liudytojų parodymais galimai baigėsi oficialiai nenustatytais kūno sužalojimais. Šalys turėjo pagrindą spręsti tarpusavio teisinius santykius. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad jis nėra gavęs iš atsakovo jokių lėšų ir jam skolingas, nes vekselio išdavimui nėra būtini vien tik paskoliniai santykiai. Remiantis išdėstytais motyvais ieškinį dalyje dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu atmetė.
Atsakovas 2009-10-08 išsiuntė registruota siunta reikalavimą apmokėti vekselį. Pranešimą, jog pagal vekselį neatsiskaityta bei siūlymą atsiskaityti taip pat išsiuntė ir Utenos rajono 1-ojo notarų biuro notarė, į kurią dėl vykdomojo išrašo išdavimo kreipėsi atsakovas. Ieškovas pareikalavimą ir notarės raštą gavo, nes pateikė prieštaravimus, tačiau vekselio neakceptavo ir jo neapmokėjo. Vekselio turėtojas vekselį apmokėjimui pateikė 2009-10-08 ir vekselyje numatytas 30 d. vekselio apmokėjimo terminas baigėsi 2009-11-08, o vienerių metų terminas kreiptis notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo baigėsi 2010-11-08. Duomenų, kad ieškovas būtų akceptavęs vekselį byloje nėra pateikta, todėl atsakovų argumentai, jog reikalavimai pagal vekselį gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos, nepagrįsti, nes šis terminas taikomas tuo atveju, kai pateikus vekselį akceptuoti vekselio davėjas jį akceptuoja ir tampa akceptantu.
Į Utenos rajono 1-ojo notarų biuro notarę atsakovas kreipėsi 2009-11-11, tačiau kaip nurodė liudytoja apklausta notarė ji gavusi ieškovo prieštaravimus dėl vekselio vykdomojo įrašo nedarė ir žodžiu pasakiusi atsakovui, jog notarinio veiksmo neatliks, dokumentus atidavė atsakovui. Vykdomojo įrašo išdavimas (atsisakymas jį išduoti) yra notarinis veiksmas, todėl jis gali būti skundžiamas ypatingosios teisenos tvarka, tačiau atsakovas atsisakymo išduoti vykdomąjį įrašą neskundė, o į kitą notarą nesikreipė iki 2011-08-30. Į Kėdainių rajono 3 – ojo notarų biuro notarę atsakovas kreipėsi tik 2011-08-30, tačiau prašyme informacijos apie tai, jog vekselis jau buvo teiktas apmokėjimui nenurodė, o pateikė tik pakartotinai 2011-07-28 siųstą reikalavimą ieškovui. Pakartotinė reikalavimų atsirandančių pagal vekselį patenkinimo tvarka negalima, nes vekselio turėtojas pažeidęs reikalavimus dėl vekselio apmokėjimo ne ginčo tvarka, netenka teisės pareikšti reikalavimus. Argumentai, jog atsakovas nežinojo, nesuprato, jog Utenos rajono 1-ojo notarų biuro notarė be pagrindo neišdavė vykdomojo įrašo, ką apklausos metu patvirtino ir pati notarė, šiuo atveju negali pateisinti termino praleidimo priežasčių, juolab, kad 1 metų terminas kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo suėjo 2010-11-08, o atsakovas į kitą notarą kreipėsi tik 2011-08-30, t.y. praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui.
Teismas konstatavo, kad Kėdainių rajono 3 – ojo notarų biuro notarės 2011-09-23 vykdomasis įrašas, notarinio registro Nr. LP-2856, išduotas pažeidžiant ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, todėl pripažino negaliojančiu. Vekselio turėtojui nurodoma sąžiningai pareikšti apie tai, kad jis įvykdė ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtintą pareigą pateikti vekselį apmokėti, tačiau atsakovas nebuvo pakankamai sąžiningas ir šios informacijos notarei nenurodė, kas iš dalies lėmė klaidingų notarės veiksmų atlikimą. 2009-07-01 vekselyje nėra nustatyta sąlyga dėl palūkanų skaičiavimo, palūkanų nebuvo reikalaujama, todėl iš dalies pagrįsti ieškovo argumentai, kad palūkanų išieškojimas vykdomajame įraše nurodytas nepagrįstai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys patenkintas dalinai ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas netinkamai taikė įsakomųjų ir paprastųjų vekselio įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į ĮPVĮ 80 str. 1 d., nes paprastojo vekselio davėjo teisės ir pareigos yra tokios pačios kaip ir įsakomojo vekselio davėjui, nereikia vekselio akceptuoti tam, kad jis įgytų visas vekselio akceptanto teises ir pareigas. Šioje byloje buvo sprendžiama dėl paprastajame vekselyje padaryto vykdomojo įrašo teisėtumo, teismas nepagrįstai taikė 72 str. 2 d., kuri reglamentuoja įsakomųjų vekselių realizavimo tvarką, nes remiantis ĮPVĮ 80 str. 1 d. paprastojo vekselio davėjui yra taikomas įsakomojo vekselio akceptanto teisinis rėžimas, o ne įsakomojo vekselio davėjo, todėl šioje situacijoje turi būti taikoma ĮPVĮ 72 str. 1 d., kad visi reikalavimai gali būti pareikšti per 3 metus nuo mokėjimo termino dienos. Teismas nepagrįstai sprendė, jog terminas kreiptis į notarą dėl vykdomojo išrašo išdavimo baigėsi 2010-11-08, nes terminas suėjo tik 2012-11-08. Tai reiškia, jog vykdomasis įrašas išduotas pagrįstai. Atsižvelgiant į ĮPVĮ 50 str. 1 d. 2 p., Vyriausybės 1999-09-13 nutarimo „Dėl vekselių ir čekių protestavimo taisyklių ir notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos patvirtinimo“ 4 d., 9 d., nepagrįstas teismo argumentas, kad nesant pareiškėjo prašymo išieškoti palūkanas, notaras jų negali įtraukti į vykdomąjį įrašą.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimą dalyje, kurioje reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2009-07-01 paprastąjį neprotestuotiną vekselį atmestas ir ieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas nepasisakė dėl kito ieškinyje nurodyto vekselio negaliojimo pagrindo, t. y. nebuvo analizuota, kad ieškovas įrodinėjo ir tą aplinkybę, kad su atsakovu V. B. ieškovo nesiejo jokie teisiniai santykiai, kurių pagrindu jam būtu kilusi prievolė sumokėti 20 000 Lt sumą. Mano, jog teismas turėjo pareigą aiškintis kokių asmeninių santykių pagrindu atsirado turtinė prievolė. Ieškovas teismui nurodė, jog tarp jo ir atsakovo nesiejo jokie teisiniai santykiai, iš kurių būtų kilusi pareiga sumokėti atsakovui V. B. 20 000 Lt. Be to, atsakovas taip pat neįrodė tokių teisinių santykių egzistavimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepagrįsti ieškovo argumentai, kad nebuvo pagrindo vekselio išdavimui padaryta neteisingai paskirsčius šios aplinkybės įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Teismas turėjo atsižvelgti, kad neigdamas teisinių santykių buvimą su atsakovu ieškovas objektyviai negalėjo pateikti jokių įrodymų, išskyrus savo paties paaiškinimus, nes jokios sutartys ar kiti dokumentai nesant teisinių santykių neegzistuoja. Priešingai, teismas turėjo vertinti ar atsakovas atsikirsdamas į ieškinį įrodė teisinių santykių buvimą. Teismas, vertindamas 2009-07-01 paprastojo neprotestuotino vekselio teisėtumo klausimą, nenustatė kokios gi prievolės pagrindu šis vekselis buvo išrašytas, nenustatė, kokie byloje surinkti įrodymai patvirtina sutartinės ar deliktinės prievolės egzistavimą, nenustatė ar tie įrodymai atitinka leistinumo ir sąsajumo kriterijus, todėl nepagrįstai nepripažino jo niekiniu. Mano, jog nebuvo jokio vekselio išrašymo pagrindo. Teismas turėjo įvertinti tai, jog neįtikinama, kad laisva valia ir niekieno neverčiamas asmuo prisiims 20 000 Lt piniginį įsipareigojimą nesant tam jokio pagrindo. Mano, jog teismas darė prielaidą, jog tarp šalių vyko konfliktas, todėl turėjo pagrindo spręsti tarpusavio teisinius santykius, tačiau oficialiai jokie kūno sužalojimai nebuvo nustatyti. Pagal CPK nuostatas, teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys patenkintas dalinai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ĮPVĮ teisės norma niekaip nereglamentuoja vykdomųjų įrašų išdavimo tvarkos, todėl ginčo teisiniams santykiams netaikytina. Visiškai nepagrįstai teigiama, jog teismas be teisinio pagrindo taikė ĮPVĮ 72 str. 2 d., nes pagal 79 str. 1 d. 8 p., paprastajam vekseliui taikomos įsakomųjų vekselių nuostatos dėl reikalavimų pateikimo senaties terminų. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad į notarą dėl vykdomojo įrašo yra kreipiamasi per vienerius metus visiškai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog terminus pažeidus, vekselis praranda vertybinio popieriaus statusą, todėl nebegali būti įvykdytas ne ginčo tvarka. Be to, pakartotinė reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį patenkinimo tvarka negalima. Atsakovo apeliacinį skundą ruošė advokato padėjėjas, tačiau teisinių paslaugų sutartyje nėra praktikos vadovo rašytinio sutikimo atstovauti konkrečioje byloje. Rašytinis sutikimas nėra pateiktas ir kaip atskiras dokumentas, todėl negali būti tenkintinas reikalavimas priteisti apelianto V. B. turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nepagrįstas ieškovo teiginys, jog jis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė teisinių santykių tarp su ieškovu egzistavimo, kadangi įrodinėjimo pareiga šiuo atveju atitenka pačiam vekselio davėjui, kuris teismo proceso metu nepateikė visiškai jokių įrodymų patvirtinančių pagrindo išrašyti ginčijamą vekselį nebuvimą. Laikantis apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos, kad vekselio davėjo paaiškinimai ir tai, kad jis objektyviai negali pateikti jokių įrodymų apie prievolinių santykių nebuvimą, yra pakankamas įrodymas pripažinti vekselį negaliojančiu, susidarytų situaciją, kai visi vekseliai galėtų būti nuginčyti vien remiantis vekselio davėjo parodymais. Teismas padarė teisingą išvadą, jog vekselis surašytas viešoje vietoje, todėl galimybės paveikti apelianto valią atsakovas neturėjo galimybės. Tai, kad ieškovas vekselį išrašė laisva valia patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik tada, kai buvo pareikalauta apmokėti vekselį. Be to, ieškovas, žinodamas, kad be pagrindo išrašė vekselį dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto, nedelsdamas kreiptųsi į teisėsaugos institucijas ar teismą siekdamas nuginčyti tokio dokumento teisėtumą. Mano, jog ieškovas siekia išvengti prievolės vykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Dėl ieškovo apeliacinio skundo.
Ieškovas nesutinka su Utenos rajono apylinkės teismo sprendimo dalimi dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį atmetimo. Jo nuomone, teismas visiškai nepasisakė ir neanalizavo svarbaus nurodyto motyvo, kad jo su atsakovu nesiejo jokie teisniai santykiai, kurių pagrindu būtų kilusi prievolė išrašyti vekselį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu.
Įstatymas nustato, kad vekselis yra vertybinis popierius ir dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d. (toliau– ĮPVĮ). Paprastasis vekselis reiškia savarankišką ir besąlygišką vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui (CK 1.105 str. 4 d., ĮPVĮ 2 str. 4 p.). Taigi, vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Tuo tarpu prievolės abstraktumas reiškia, kad: prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką išaiškino, kad vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris ir skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tam tikrą sandorį, dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tačiau, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo, arba kai pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas (vekselio davėjas) išrašė atsakovui (vekselio turėtojui) paprastąjį vekselį, kuris reiškia savarankišką ir besąlyginę vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą teisėtam vekselio turėtojui. Ieškovas, teigdamas, kad jam nebuvo jokio pagrindo išduoti atsakovui vekselį, privalėjo pateikti patikimus įrodymus, patvirtinančius jo teiginį. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad atsakovas taip pat turėjo pareigą įrodyti aplinkybę apie teisinių santykių tarp jų egzistavimą. Šiuo atveju atsakovo, kaip kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, galioja tol, kol neįrodyta priešingai, t. y įrodinėjimo pareigą turi ne atsakovas, bet ieškovas.
Pažymėtina, kad atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad pagrindą išduoti vekselį ieškovas turėjo, nes jis kartu su kitais dviem asmenimis sumušė jį ir dėl to jis buvo gydomas. Atsakovas pateikė ir įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes (t. 1, b. l. 37-38). Ieškovas šių aplinkybių nenuneigė. Priešingai, ieškovas 2009-07-01 išdavęs vekselį, kurį išrašė net du kartus, 2009-11-11 gavęs Utenos rajono I-ojo notarų biuro pranešimą, kad atsakovas pateikė vekselį vykdymui, nesiėmė jokių veiksmų, nesikreipė į policiją, kad prieš jį buvo smurtaujama, neginčijo vekselio teisėtumo ir pan. Jeigu vekselio išrašymas neatitiko ieškovo valios, jis, būdamas sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kad atsakovas perduos jį vykdymui. Ieškovas kreipėsi į policiją beveik po trijų metų, 2012-01-23, ieškinį pateikė 2012-03-06 (t. 1, b. l. 3-6, 119-121). Nepagrįstai ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl pagrindo išduoti vekselį atsakovui nepasisakė. Teismas, aptaręs visas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, jog šalių konfliktas, buvęs 2009 m. vasaros pradžioje ir dėl to atsakovui padaryti kūno sužalojimai ir buvo pagrindu spręsti tarpusavio teisinius santykius.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo.
Atsakovas nesutinka su Utenos rajono apylinkės teismo sprendimo dalimi, kuria Kėdainių rajono 3-ojo notarų biuro notarės L. P. 2011-09-23 vykdomasis įrašas pripažintas negaliojančiu.
Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalį ir netaikė ĮPVĮ 72 straipsnio 1 dalies. Teigia, kad reikalavimai pagal vekselį gali būti pareikšti per trejus metus ir jis to termino nepraleido.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.
Byloje nustatyta, kad ieškovas Ž. B. 2009-07-01 išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo pareikalavus besąlygiškai sumokėti V. B. 20 000 Lt per 30 dienų nuo pareikalavimo (t. 1, b. l. 14). Atsakovas 2009-10-09 pareikalavo, kad ieškovas apmokėtų vekselį per 30 dienų nuo pareikalavimo, t. y. iki 2009-11-09 (t. 1, b. l. 32). Ieškovas per šį terminą vekselio neapmokėjo, atsakovas vykdomojo įrašo nereikalavo, tačiau 2011-07-28 atsakovas pakartotinai pareikalavo apmokėti vekselį (t. 1, b. l. 44).
Pažymėtina, kad ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatyti reikalavimų pateikimo senaties terminai. ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendras terminas, per kurį vekselio turėtojas turi kreiptis į notarą ir pareikšti reikalavimus vekselio davėjui, yra vieneri metai nuo nustatytu laiku įformintos protesto dienos, o kai vekselyje įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“ – nuo mokėjimo termino dienos. Kaip minėta, atsakovas pareikalavo apmokėti vekselį 2009-10-09 iki 2009-11-09. Suėjus mokėjimo termino dienai, atsakovas į notarą per vienerius metus nesikreipė, vietoje to, pakartotinai pareikalavo apmokėti vekselį ir į notarą kreipėsi tik 2011-08-29 (t. 1, b. l. 44-45). Įstatymas nenumato vekselio turėtojui galimybės du kartus reikalauti apmokėti tą patį vekselį. Taigi, pagal įstatymą reikalavimas gali būti patenkintas ne ginčo tvarka notarui išduodant vykdomąjį įrašą tik tuomet, kai vekselio turėtojas kreipiasi į notarą per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos. Nagrinėjamu atveju atsakovas vienerių metų terminą praleido, todėl Utenos rajono apylinkės teismas pagrįstai Kėdainių rajono 3–ojo notarų biuro notarės L. P. 2011-09-23 vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. LP-2856 pripažino negaliojančiu.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.