Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-10-22 · Civilinė byla Nr. e2A-623-370/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-10-22
Bylos Nr.
e2A-623-370/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02263-2018-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Asta Radzevičienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
E. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-623-370/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02263-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rufinas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-439-803/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rufinas“ ieškinį atsakovui E. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Rufinas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš buvusio įmonės vadovo M. F. priteisti 308 616, 84 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui.

Žemesnės instancijos teismas

2. 2018 m. gruodžio 10 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui tenkino ir areštavo M. F. turtą pareikšto ieškinio sumai.

3. 2019 m. sausio 15 d. ieškovė BUAB „Rufinas“ ieškinį patikslino. Prašė teismą iš buvusių įmonės vadovų priteisti žalą, kuri atsirado jų vadovavimo metu. Iš M. F. prašė priteisti 153 176,92 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš E. Š. – 174 018,85 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui.

Šalies argumentai

4. 2019 m. sausio 30 d. ieškovė pateikė prašymą dėl taikos sutarties BUAB „Rufinas“ su atsakovu M. F. patvirtinimo.

Žemesnės instancijos teismas

5. 2019 m. vasario 1 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi patvirtino ieškovės BUAB „Rufinas“ ir atsakovo M. F. 2019 m. sausio 28 d. sudarytą taikos sutartį ir civilinės bylos Nr. e2-439-803/2019, dalį pagal ieškovės BUAB „Rufinas“ ieškinį atsakovui M. F. dėl žalos atlyginimo, nutraukė. Panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo M. F. turtui.

6. 2019 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo E. Š. turtui tenkino ir areštavo E. Š. turtą pareikšto ieškinio sumai (174 018,85 Eur).

7. 2019 m. liepos 18 d. ieškovė patikslino ieškinio dydį, iš E. Š. prašė teismą priteisti jai 169 803,85 Eur žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

8. Ieškovė nurodė, jog E. Š. vadovavimo metu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. įmonė jau faktiškai veiklos nebevykdė ir nebebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, jog 169 803,85 Eur dydžio žala įmonei atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – vadovo fiduciarinių pareigų, veikti sąžiningai ir protingai pažeidimo bei pareigos laiku kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimo.

9. Ieškovė teigė, kad įmonė nuo 2015 m. lapkričio 26 d. buvo nemoki. Nuo 2015 m. lapkričio 26 d. įmonės įsiskolinimas kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) padidėjo. Anot ieškovės, atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė faktiškai veiklos nevykdė, neturėjo jokio registruotino turto, o 2015 m. lapkričio 25 d., suėjus mokestinės prievolės įvykdymo terminui, įmonė nebebuvo pajėgi savo prievolių įvykdyti, todėl po šio termino skolos kreditoriams sparčiai augo. Ieškovė teigė, kad atsakovės nemokumą nuo 2015 m. lapkričio 26 d. patvirtino tai, jog pagal VMI 2016 m. kovo 16 d. išduotą vykdomąjį raštą iš įmonės nebuvo nieko išieškota. Iš Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutarties nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. įmonėje dirbo tik vienas darbuotojas, įmonė neturėjo jokio registruotino turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai.

10. Ieškovė nurodė, kad atsakovo įmonei padarytos žalos dydį sudaro ieškovo išaugusios skolos atsakovo vadovavimo laikotarpiu po 2015 m. lapkričio 26 d.: 87,04 Eur įsiskolinimas VMI, kurį sudaro delspinigiai už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d.; 6 509,30 Eur dydžio įsiskolinimas VMI už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.; 128 362,02 Eur dydžio įsiskolinimas VMI už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.; 34 845,49 Eur įsiskolinimas kreditoriui Nafta Trade Plus OU pagal 2015 m. lapkričio 2 d. Sutartį ir pradelstas apmokėti PVM sąskaitas faktūras.

Atsiliepimas

11. Atsakovas E. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė jau nebevykdė veiklos ir kad jis įmonės vadovu buvo tik apie keturis mėnesius. Tapdamas UAB „Rufinas“ direktoriumi E. Š. neįtarė, kad juo ketina pasinaudoti nusikalstamą veiką suplanavę M. Ž. ir G. Š.. Pažymėjo, kad atsakovas neturėjo jokių galimybių veiksmingai veikti bendrovės vardu, nes neturėjo prieigos prie bendrovės dokumentų ir prie jos sąskaitų kredito įstaigose. Atsakovas neturėjo galimybės įvertinti, ar bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršija bendrovės turtą, taip pat negalėjo priimti sprendimų dėl mokestinių nepriemokų mažinimo. Įmonės nemokumo faktas E. Š. negalėjo būti žinomas. Supratęs savo kaip fiktyvaus vadovo padėtį, jis pasitraukė iš UAB „Rufinas“ direktoriaus pareigų.

12. Atsakovas atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės N. R. 2018 m. birželio 6 d. nutarimu „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00065-18 nutraukimo dalyje“ buvo nutraukta ikiteisminis tyrimas Nr. 05-2-00065-18 dalis dėl atsakovo, nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nutarime konstatuota, kad E. Š. pats UAB „Rufinas“ neįsteigė ir realiai įmonės veiklai nevadovavo, o tik nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 11 d. pasirašydavo jam G. Š. pateiktus UAB „Rufinas“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

13. Atsakovas paaiškino, kad jis, būdamas fiktyviu direktoriumi, neturėjo galimybės spręsti apie tikrąją ieškovės finansinę padėtį ir poreikį įmonės veiklą derinti su kreditorių interesais. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės prievolių kreditoriams apimtis buvo 39 9763,71 Eur mažesnė nei ieškovės skolininkų prievolės jai. Be to, iš VMI operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 24 d. įmonė įsigijo prekių / paslaugų už 3 720 194,84 Eur, o pardavė – už 5 873 473,84 Eur. Todėl atsižvelgiant į šiuos VMI duomenis, negalima teigti, kad tuo metu įmonė veiklos nevykdė. Atsakovas pažymėjo, kad įmonei bankroto byla buvo iškelta tuo metu, kai atsakovas nebuvo jos akcininkas ar vadovas. Tuo metu, kai atsakovas bendrovės akcijas perleido, nebuvo požymių, kad įmonė yra nemoki.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui E. Š. iš ieškovės BUAB „Rufinas“ 400 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taip pat nusprendė, jo sprendimui įsiteisėjus, panaikinamos laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartimi.

15. Teismas nustatė, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) ieškovės prievolių kreditoriams apimtis buvo 39 9763,71 Eur mažesnė lyginant su ieškovės skolininkų prievolėmis jai. Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymoje buvo konstatuota, kad įmonė laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 24 d. įsigijo prekių / paslaugų už 3 720 194,84 Eur, o pardavė – už 5 873 473,84 Eur. VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuota, kad įmonė į kitas Europos sąjungos valstybes tiekė prekes 2015 m. gruodžio mėn. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus preliminarios finansinės ataskaitos už 2016 m. trečią ketvirtį teismas nustatė, kad įmonės skola pradėta skaičiuoti po atsakovo vadovavimo pabaigos, o UAB „Rufinas“ bankroto byla buvo iškelta atsakovui nesant jos vadovu ar akcininku.

16. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sutiko su atsakovo argumentais, kad tuo metu, kai jis bendrovės akcijas perleido, nebuvo akivaizdžių indikacijų, liudijančių esant bankroto situaciją. Be to, atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu (nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.), jam nebuvo kilusi pareiga parengti įmonės 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus.

17. Teismas nustatęs, kad VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš ieškovės turto buvo priimtas 2016 m. kovo 16 d., o atsakovas E. Š. UAB „Rufinas“ direktoriaus pareigas ėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d., konstatavo, kad šiuo atveju, atsakovo neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas), pasireiškę kaip specialiosios pareigos, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nevykdymu, yra neįrodyti. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, tarp atsakovo nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir skolos valstybės biudžetui dėl mokestinės nepriemokos kartu su delspinigiais (139 173,36 Eur) susidarymo, atsiradusios jam būnant UAB „Rufinas“ vadovo pareigose, priežastinio ryšio nėra.

18. Teismas taip pat sprendė, kad mokestinių prievolių atsiradimas atsakovo vadovavimo laikotarpiu nebuvo jo neteisėtų veiksmų rezultatas. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės N. R. 2018 m. birželio 6 d. nutarime „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00065-18 nutraukimo“ nurodyta, kad E. Š. pats UAB „Rufinas“ neįsteigė ir realiai įmonės veiklai nevadovavo. Liudytojo M. F. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, patvirtino, kad realiai įmonei vadovavo kiti asmenys, o E. Š. jis neatsimena kaip asmens, kuris turėjo faktinę įmonės kontrolę. Šiaulių apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, buvo ištirta aplinkybė, kad atsakovu pasinaudojo M. Ž., siekdamas apgaulingai vesti UAB „Rufinas“ buhalterinę apskaitą, sudaryti fiktyvius sandorius, išvengti pridėtinės vertės mokesčio. Atsakovas tik pasirašinėjo jam G. Š. pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus.

19. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo nenuginčyta ikiteisminio tyrimo metu nustatyta aplinkybė, kad atsakovas objektyviai negalėjo patikrinti jam teikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų, nes neturėjo kodų generatoriaus. Neturėdamas galimybės valdyti bendrovės lėšas, tuo pačiu E. Š. negalėjo spręsti dėl mokestinių nepriemokų mažinimo. Atsakovas de jure vadovavo įmonei apie keturis mėnesius. Teismas pažymėjo, kad toks trumpas atsakovo vadovavimo terminas patvirtino jo paaiškinimus, kad jis susivokė esąs direktoriumi, kuris neturi priemonių veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, veikti išimtinai bendrovės interesais ir pan., todėl sąmoningai nusprendė pasitraukti iš vadovo pareigų. Be to, teismas nenustatė, kad būtent dėl atsakovo neteisėtos veikos būtų išaugusios bendros įmonės skolos biudžetui dėl mokestinės nepriemokos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, kad būtų galima spręsti dėl žalos įmonei padarymo atsakovo nerūpestingu elgesiu ar neveikimu įmonės interesais.

20. Teismas iš 2018 m. birželio 6 d. nutarime „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00065-18 nutraukimo dalyje“ esančių duomenų nustatė, kad Nafta Trade Plus OU vadovas P. K. teikė parodymus, kuriuose teigė, kad jis su E. Š. nebendravo ir dėl naftos produktų pardavimo nesitarė. Atitinkamai, teismas konstatavo, kad pats savaime skolos faktas kreditoriui Nafta Trade Plus OU nesudaro pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio su įrodinėjimu žalos faktu ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo. Taigi, ieškovė neįrodė, kad įmonės nemokumo būseną lėmė atsakovo, kaip įmonės vadovo, sudarytas sandoris, kurio įmonė nebuvo finansiškai pajėgi vykdyti dar prieš jo sudarymą. Atsižvelgdamas į tai teismas atmetė ieškovės argumentus dėl atsakovo pareigos atsakyti už žalą, neįrodžius visų teisinės atsakomybės sąlygų.

21. Teismas atkreipė dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas neturėjo prisijungimo prie įmonės sąskaitos galimybės, įmonės sandoriai, tikroji jos veikla atsakovui nebuvo žinoma, pradėjus eiti bendrovės vadovo pareigas, jam nebuvo perduoti bendrovės buhalteriniai dokumentai ir atsakovas savo žinioje visų bendrovės buhalterinių dokumentų niekada neturėjo. Pažymėjo, jog esant tokioms aplinkybėms, įrodinėjimo pareigos perkėlimas atsakovui nėra galimas. Teismas konstatavo, kad ieškovė teismui nepateikė įrodymų pagrindžiančių atsakovo jai sukeltą žalą, todėl jos ieškinio reikalavimą atsakovui atmetė kaip neįrodytą.

22. Išnagrinėjęs bylą, teismas išsprendė byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Rufinas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują – jos ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde ieškovė pakartoja savo ieškinio reikalavimus, savo skundą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teisme, papildomai pažymi:

23.1. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovui nebūnant faktiniu įmonės vadovu nekyla atsakomybė dėl įmonės bankroto bylos neinicijavimo laiku, yra neteisingi. Atsakovas laisva valia tapo įmonės, kuri jokios veiklos neorganizuoja ir nevykdo, vadovu ir būdamas juo, perdavė asmeniui, nesusijusiam su įmone jokiais teisiniais santykiais, įmonės rekvizitus ir kodų generatorių prisijungimui prie įmonės sąskaitos banke, pasirašinėjo fiktyvius dokumentus. Atsakovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau tai nepaneigia fakto, jog jis, kaip įmonės vadovas, žinojo apie įmonės vykdomą veiklą, prisidėjo prie jos ir joje dalyvavo.

23.2. Atsakovui, kaip įmonės vadovui, yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl atsakovas, turėjo pareigą domėtis įmonės finansiniais įsipareigojimais, užtikrinti, jog įmonė vykdytų veiklą laikantis įstatymų, o taip pat ir pareigą užtikrinti savalaikį ieškovo prievolių vykdymą kreditoriams bei inicijuoti įmonės bankroto bylą. Tai, jog atsakovas visiškai nesiėmė jokių priemonių, kad šios pareigos būtų įvykdytos, o atvirkščiai – perdavė savo, kaip įminės vadovo, turėtus prisijungimus prie įmonės banko sąskaitos su įmone teisiniais santykiais nesusijusiam asmeniui, nesidomėjo realia įmonės finansine būkle, įmonės prievolėms kreditoriams, patvirtina atsakovo, kaip įmonės vadovo, aplaidų ir neatsakingą elgesį, dėl ko jis negali būti atleistas nuo įstatyme vadovui nustatytų pareigų vykdymo, t. y. nuo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylą įmonei tapus nemokia. Be to, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, atsakomybė už įstatyme įtvirtintų vadovo pareigų pažeidimą kyla ne tik faktiniam, bet ir de jure (teisiniam)vadovui. Todėl, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog atsakovas veikė kaip de jure vadovas, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovui šiuo atveju atsakomybė negali kilti.

23.3. Ieškovės netenkina teismo nustatytas įmonės nemokumo momentas, teigia, kad įmonė tapo nemokia nuo 2015 m. lapkričio 26 d., nes tuo metu ji jau buvo skolinga VMI 4 215 Eur ir šio savo įsipareigojimo nebegalėjo įvykdyti ir toliau įmonės skolos kreditoriams tik didėjo. Vėliau vykdyti įmonės sandoriai buvo fiktyvūs, suklastojant pirkimo / pardavimo dokumentus ir realiai jokia veikla įmonėje vykdoma nebuvo. Šią aplinkybę patvirtino ir pats atsakovas ikiteisminio tyrimo metu. Todėl atsakovas turi pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, kuri lygi bendram išaugusiam įmonės skolų dydžiui atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu.

Atsiliepimas

24. Atsakovas E. Š. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

24.1. Aplinkybė, kad atsakovas nebuvo faktinis įmonės vadovas yra reikšminga sprendžiant dėl jo kaltės. Tapdamas UAB „Rufinas“ direktoriumi E. Š. neįtarė, kad juo ketina pasinaudoti nusikalstamą veiką suplanavę M. Ž. ir G. Š.. E. Š. neturėjo jokių galimybių veiksmingai veikti bendrovės vardu, nes neturėjo prieigos prie bendrovės dokumentų ir prie jos sąskaitų kredito įstaigose. Todėl, neturėdamas galimybės valdyti bendrovės lėšas, jis negalėjo spręsti dėl mokestinių nepriemokų mažinimo. Atsakovas neturėjo galimybės įvertinti, ar bendrovės įsipareigojimai kreditoriams viršija bendrovės turtą, todėl įmonės nemokumo faktas atsakovui irgi negalėjo būti žinomas. Supratęs savo kaip fiktyvaus vadovo padėtį, atsakovas pasitraukė iš UAB „Rufinas“ direktoriaus pareigų.

24.2. Atsakovas negalėjo niekam perduoti nei kodų generatoriaus nei kitų įmonės duomenų, reikalingų prisijungti prie įmonės banko sąskaitos, nes pats šių priemonių savo žinioje niekada neturėjo.

24.3. Atsakovas nesutinka, kad įmonė tapo nemokia 2015 m. lapkričio 26 d., tačiau pažymi, kad net ir pripažinus, kad įmonė tapo nemokia 2015 m. lapkričio 26 d., atsakovas kaip įmonės direktorius, įgaliojimų neteko anksčiau nei suėjo Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas 40 dienų terminas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Bylos faktinės aplinkybės

26. Įmonė UAB „Rufinas“ įregistruota 2015 m. liepos 15 d. Nuo šios dienos iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. įmonės akcininkė buvo A. M., kuri nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. buvo ir įmonės direktorė. Nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. sausio 11 d. įmonės akcininkas buvo E. Š., nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. užėmė direktoriaus pareigas. Nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. birželio 23 d. direktoriaus pareigas užėmė M. F., kuris 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. birželio 29 d. buvo įmonės akcininku. Nuo 2016 m. birželio 29 d. įmonės akcininkas ir direktorius buvo G. Š., kuris ir kreipėsi dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo (el. b. 1 t., b. l. 110-113).

27. Iš VMI operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 24 d. bendrovė įsigijo dyzelino kuro ir kitų prekių / paslaugų už 3 720 192,84 Eur, o pardavė už 5 873 473,84 Eur. Gaunamas ir išrašomas PVM sąskaitas faktūras įmonė už 2015 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2016 m. sausio mėn., pateikė 2016 m. vasario 29 d. Iš šios ataskaitos taip pat matyti, kad įmonė atliko tiekimus į kitas Europos Sąjungos valstybes nares 2015 m. spalio, gruodžio mėnesiais. Šiuos savo veiksmus deklaravo VMI tik 2016 m. vasario mėn. Ataskaitoje konstatuoja, kad įmonė pirkimus / pardavimus vykdė iki 2016 m. sausio 11 d. (el. b. 1 t., 114-116).

28. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad bankroto administratorius ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonei priteisimo, laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo yra / buvo pareiškęs E. Š. ir M. F., su pastaruoju 2019 m. sausio 28 d. sudarė taikos sutartį ir jo atžvilgiu reikalavimų atsisakė (el. b. 1 t., b. l. 143-144).

29. Šiaulių apygardos prokuratūros 2-asis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras 2018 m. birželio 6 d. nutarime nenustatęs, kad E. Š. būtų pasirašęs dokumentus, susijusius su UAB „Atista“, UAB „Dominatio“, UAB „Pomna“ UBA „Atpa“, UAB „Mobilus spektras“, konstatavo, kad jis negalėjo padėti M. Ž. sukčiauti užvaldant PVM lėšas. Atitinkamai šiuo nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas E. Š. atžvilgiu (el. b. 2 t., b. l. 12-33). Tačiau E. Š. buvo likę įtarimai dėl nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje padarymo, t. y., dėl tyčia organizuotos apgaulingos UAB „Rufinas“ buhalterinės apskaito tvarkymo bei tikrų dokumentų klastojimo. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartyje nustatyta, kad M. Š. patvirtino, kad pasirašydavo jam pateikiamus dokumentus. Nurodė, kad įmonė nevykdė jokių sandorių. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartimi E. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustatyta, kad E. Š. pripažino ir nurodė, jog gailisi padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (el. b. 2 t., 77-84). Šioje nutartyje nustatyta, kad E. Š. UAB „Rufinas“ neįsteigė ir realiai įmonės veiklai nevadovavo, o tik pasirašydavo jam G. Š. pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus.

30. VMI 2016 m. kovo 16 d. sprendimu buvo nuspręsta išieškoti iš UAB „Rufinas“ 2 79 953,73 Eur dydžio mokestinę nepriemoką (el. b. 2 t., 121).

31. Atsakovo vadovavimo įmonei 2015 m. rugpjūčio 20 d. – gruodžio 31 d. laikotarpiu atsakovui nebuvo kilusi pareiga parengti įmonės 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus.

Dėl atsakovo atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo jai tapus nemokia

32. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovui nebūnant faktiniu įmonės vadovu nekyla atsakomybė dėl įmonės bankroto bylos neinicijavimo laiku, yra neteisingi. Tvirtina, jog atsakovas turi prisiimti atsakomybę už tai, kad įmonės valdymą perdavė kitiems asmenims, kurie ir sukėlė įmonei žalą. Tai, pasak atsakovės patvirtina jo, kaip įmonės vadovo, aplaidų ir neatsakingą elgesį, dėl to jis negali būti atleistas nuo įstatyme vadovui nustatytų pareigų vykdymo, t. y. nuo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylą įmonei tapus nemokia.

33. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniu skundu ieškovė pateikia naują savo ieškinio pagrindą, kuriuo savo reikalavimų pirmosios instancijos teismui negrindė. Ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus patikslintu ieškiniu įrodinėjo nurodžiusi, kad tuo metu, kai įmonė buvo nemoki, nes nevykdė veiklos ir laiku nebeatsiskaitė su savo kreditoriais, atsakovas užėmė jos vadovo pareigas, todėl turi atlyginti žalą, kuri atsirado jo vadovavimo laikotarpiu.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir įmonei kilusios žalos. Teismas, vadovaudamasis VMI dokumentų turiniu, nustatė, kad įmonė iki 2016 m. sausio 11 d. vykdė veiką. Taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. 31 d. ieškovės prievolių kreditoriams apimtis buvo 39 9763,71 Eur mažesnė nei ieškovės skolininkų prievolės jai. Teismas, vadovaudamasis Šiaulių apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės N. R. 2018 m. birželio 6 d. nutarimu, nustatė, kad mokestinių prievolių atsiradimas nebuvo atsakovo neteisėtų veiksmų rezultatas, o pagal Nafta Trade Plus OU vadovo P. K. paaiškinimus, nustatė, kad atsakovas nevedė su juo derybų dėl sutarties sudarymo. Atitinkamai teismas sprendė, kad pats savaime skolos faktas kreditoriui Nafta Trade Plus OU nesudaro pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio su įrodinėjimu žalos faktu. Teismas, nenustatęs visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, ieškinį atmetė.

35. Įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir šios pareigos pažeidimo padarinius reglamentavo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, galiojęs iki 2019 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. sausio 1 d., 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

36. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

37. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).

38. Byloje nustatyta, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, nedisponavo įmonės finansiniais duomenimis, faktinių sandorių nesudarė, jų neorganizavo. Šios aplinkybės yra konstatuotos Šiaulių apygardos prokuratūros 2-asis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2018 m. birželio 6 d. nutarime (el. b. 2 t., b. l. 12-33) ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartyje (el. b. 2 t., b. l. 77-84). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. baudžiamajame įsakyme yra konstatuotos aplinkybės, kad G. Š. laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. sausio mėn. padėjo M. Ž. organizuoti ir apgaulingai tvarkyti UAB „Rufinas“ buhalterinę apskaitą. Šiam tikslui pasiekti G. Š. surado E. Š., kuris už 500 Eur atlygį sutiko būti įmonės vadovu ir akcininku, kuriam pateikdavo dokumentus pasirašyti. Baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad E. Š. neturėjo prieigos prie įmonės finansinių ir buhalterinių duomenų, juos valdė buhalterė N. Š.. Taip pat nustatyta, kad E. Š. supratęs, kad galbūt yra įtrauktas į nusikalstamą veiklą, atsisakė toliau klastoti dokumentus, tuomet M. Ž. nusprendė paskirti kitą bendrovės direktorių bei paskelbti UAB „Rufinas“ bankrotą ir davė G. Š. nurodymą surasti kitą asmenį, kuris būtų įmonės direktoriumi. G. Š. tuomet surado M. F.. Paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas įtariamuoju G. Š. savo kaltę pripažino visiškai. Šiame baudžiamajame įsakyme taip pat konstatuota, kad dėl dokumentų įforminimo ir įrašymo į UAB „Rufinas“ 2015 m. spalio – gruodžio mėn. buhalterinę apskaitą, negalima iš dalies nustatyti UAB „Rufinas“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2015 m. Šiuo baudžiamuoju įsakymu G. Š. buvo paskirta bausmė atsižvelgiant į tai, kad G. Š. savo kaltę pripažino ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi (CPK 179 straipsnio 2 dalis).

39. Vadovaujantis CPK 179 straipsnio 2 dalimi teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio Kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat, kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. teismo baudžiamasis įsakymas šioje byloje neturi prejudicinės galios, nes jis nėra įsiteisėjęs, tačiau teismas gali į jį atsižvelgti, kaip į vieną iš įrodymų byloje. Kadangi šioje byloje yra keliamas žalos atlyginimo klausimas įmonei laiku neiškėlus bankroto bylos, šioje byloje yra viešo intereso buvimas, todėl, esant neaiškumams, teismas turi teisę rinkti įrodymus teisingam sprendimui priimti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo duomenys apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir jie buvo vertinami, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės apeliacinio skundo pagrįstumą, atsižvelgs ir į bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo metu surinktus naujus duomenis, aptartus šios Nutarties 38 punkte, bei susijusiu su ikiteisminio tyrimo rezultatais.

40. Atsižvelgus į aukščiau aptartus įrodymus bei į tai, kad ieškovė neginčija aplinkybės, jog įmonės faktinį valdymą atliko M. Ž. ir G. Š., teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo kaltės ir UAB „Rufinas“ padarytos žalos. Atsakovo atsakomybės klausimas dėl G. Š. jam teiktų įmonės dokumentų pasirašymo yra išspręstas Šiaulių apygardos prokuratūros 2-asis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2018 m. birželio 6 d. nutarimu (el. b. 2 t., b. l. 12-33) ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartimi (el. b. 2 t., b. l. 77-84).

41. ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi įmonės vadovas (savininkas), jis turi disponuoti išsamia informacija apie bendrovę, nes pareiškime teismui turi būti nurodomos priežastys, dėl kurių įmonė kreipiasi, kad būtų iškelta bankroto byla. Prie pareiškimo reikia pridėti įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo dienos finansinių ataskaitų rinkinius, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus bei įrodymus, kad CPK nustatyta tvarka įvykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

42. Tik asmuo, kuris turi visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį, t. y. žino jos turto sudėtį, įmonės skolininkus ir kreditorius, atsiskaitymo pagal įmonės sudarytas sutartis terminus, turi visus buhalterinės apskaitos dokumentus, objektyviai gali kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir būti atsakingas už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

43. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad jis įmonės buhalteriniais duomenimis nedisponavo ir įmonės finansinės situacijos nežinojo. Atsižvelgus į atsakovo, kaip įmonės vadovo valią, t. y. į tai, kad dėl sandorių jis nesitarė, jų iniciavo ir neorganizavo, į tai, kad ne visi dokumentai jo vadovavimo periodu buvo pasirašyti jo paties, į tai, kad byloje yra prieštaringų duomenų, nėra pagrindo konstatuoti, kad konkrečiai jo veiksmai ir priimti sprendimai sukėlė įmonei žalą. 2018 m. birželio 6 d. nutarime „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00065-18 nutraukimo dalyje“ yra aprašytos 2017 m. lapkričio 30 d. E. Š. rašysenos tyrimo specialisto išvados apie tai, kokie dokumentai buvo pasirašyti E. Š. (el b. 2 t., b. l. 17). Tarp specialisto nurodytų dokumentų, kuriuos pasirašė E. Š., nėra nurodyta sutartis su Nafta Trade Plus OU, o Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartyje užfiksuota, kad E. Š. patvirtino pasirašęs šią sutartį. Tačiau, nepriklausomai nuo to, kad šiuo atveju, pats E. Š. pripažino, pasirašęs sutartį, iš kurios ieškovė irgi kildina jai padarytą žalą, pažymėtina, kad atsakovas, neturėdamas visos informacijos apie bendrovę bei jos finansinę padėtį, pats neinicijavęs ir nesitaręs dėl šio sandorio, negalėjo suvokti, kad pasirašydamas jam teikiamus dokumentus, savo veiksmais sukelia įmonei žalą. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, tai, kad atsakovas įmonei realiai nevadovavo ir informacijos apie įmonės finansinę būklę neturėjo, pritartina pirmosios instancijos pozicijai, kad mokestinių prievolių įmonei atsiradimas šiuo atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų rezultatas.

44. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas privalėjo inicijuoti bankroto bylą UAB „Rufinas“ savo vadovavimo laikotarpiu, atkreiptinas dėmesys, jog VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto buvo priimtas tik 2016 m. kovo 16 d. Nr. (23.31-08) 467-55676, taigi atsakovui nebūnant įmonės vadovu. Byloje esančios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis neturėjo duomenų apie įmonės finansinę būklę, o jam būnant įmonės vadovu 2015 m. lapkričio 26 d. konstatuoti įmonės nemokumo būseną, dėl pradelsto 4 302, 04 Eur sumokėjimo VMI, nebūtų objektyvu.

45. Atitinkamai konstatuotina, kad E. Š. neturėdamas visos informacijos apie įmonės finansinę būklę, jos dokumentų, tapęs jos vadovu, negalėjo įgyvendinti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų vadovavimo laikotarpiu, nes nei galėjo tų duomenų pats įvertinti, nei jų pateikti teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje esantys duomenys (liudytojų parodymai, Šiaulių apygardos prokuratūros 2-asis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2018 m. birželio 6 d. nutarimas, Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartis) bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. baudžiamajame įsakyme konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, suvokęs, jog jo vadovavimas įmonei gali būti kitų asmenų nusikalstamų idėjų įgyvendinimo dalis, nustojo pasirašyti dokumentus bei atsisakė eiti vadovo pareigas, dėl to G. Š. surado naująjį įmonės vadovą. Taigi, nors byloje nustatyta, kad atsakovas buvo tiek įmonės vadovas, tiek akcininkas, bet iš visų duomenų visumos matyti, kad priimti sprendimai nebuvo jo valios rezultatas. Atsižvelgiant į atsakovo buvimo įmonės vadovu trumpą trukmę (4 mėnesiai) bei nenustačius atsakovo veiksmuose visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir kaltės), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas yra atsakingas už įmonei kilusią žalą jam būnant įmonės de jure vadovu. Atitinkamai, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 169 803,85 Eur žalos atlyginimą, atmestas pagrįstai.

Dėl nemokumo momento nustatymo

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-421/2020).

47. Ieškovė UAB „Rufinas“ nemokumo momentą įrodinėjo remdamasi tuo, kad įmonė turėjo pirmą pradelstą skolą už 2015 m. spalio 1 d. – 2015 m. spalio 31 d. laikotarpį, kurią sudarė 4 215 Eur suma. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi ir nustačiusi, kad PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 d., sprendė, kad mokėjimo terminas suėjo 2015 m. lapkričio 25 d., todėl teigė, kad įmonė nuo 2015 m. lapkričio 26 d. buvo nemoki. Tačiau ieškovė pirmosios instancijos teismui savo pirminiame ieškinyje nurodė ir kitą įmonės nemokumo momentą – 2015 m. gruodžio 7 d., suėjus PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo terminui.

48. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į ieškovės nurodytą nemokumo momentą – 2015 m. gruodžio 7 d., konstatavo, kad pagal ieškovės įmonės nemokumo vertinimą, atsakovas dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo turėjo pareigą kreiptis iki 2016 m. sausio 17 d. Teismas nustatęs, kad E. Š. UAB „Rufinas“ direktoriaus pareigose buvo iki 2015 m. gruodžio 31 d., konstatavo, jog šiuo atveju neįrodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas), pasireiškę kaip specialiosios pareigos, įtvirtintos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nevykdymu. Pažymėjo, kad tokiu atveju nėra pagrindo spręsti, jog tarp atsakovo veikos nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo yra priežastinis ryšys su skola biudžetui dėl mokestinės nepriemokos kartu su delspinigiais – 139 173, 36 Eur, atsiradusios jam būnant UAB „Rufinas“ vadovo pareigose.

49. Atkreiptinas dėmesys, jog nustačius įmonės nemokumo momentą 2015 m. lapkričio 26 d., atsakovas, vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, privalėjo kreiptis į teismą ne vėliau nei per 40 dienų nuo įmonės nemokumo būsenos atsiradimo, t. y. iki 2016 m. sausio 5 d. Iš esmės, vertinant situaciją formaliai, tiek vienu, tiek kitu atveju, atsakovas pasitraukė iš direktoriaus pareigų anksčiau nei suėjo jo pareigos inicijuoti bankroto bylą įmonei galutinis terminas, todėl šios ieškovės siekiamos aplinkybės konstatavimas, šiuo atveju, situacijos vertinimui įtakos neturi.

50. Be to, ieškovės ieškinys yra atmestas ištyrus visas atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, todėl įmonės nemokumo momento tikslus nustatymas, šiuo konkrečiu atveju, neturi esminės reikšmės, nes net ir konstatavus, kad atsakovas formaliai praleido terminą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nustačius aplinkybę, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su įmonės finansiniai duomenimis ir jai faktiškai nevadovavo, negali būti konstatuojamas jo neteisėtas veikimas (CK 6.246 straipsni), kuris yra vienas iš būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų.

51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).

52. Įmonei sukėlę žalą neteisėti veiksmai ir juos atlikę asmenys yra nustatyti Šiaulių apygardos prokuratūros 2-asis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2018 m. birželio 6 d. nutarime, Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartyje, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. baudžiamajame įsakyme (neįsiteisėjęs). Šiuose procesiniuose dokumentuose konstatuota, kad ne atsakovas atliko UAB „Rufinas“ faktinį valdymą, be to, kaip aptarta šios Nutarties 40 punkte, atsakovo kaltės klausimas jau yra išspręstas. Taigi, BUAB „Rufinas“ atsižvelgęs į šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, turi teisę persvarstyti savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą ir atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teismų praktiką, jį įgyvendinti inicijuodamas atskirą procesą.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

53. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir vadovavosi byloje prieštaringais duomenimis (o konkrečiai, VMI ataskaitos duomenimis, kurie vėliau buvo paneigti ikiteisminio tyrimo metu, konstatavus, kad duomenys neatspindėjo faktinių sandorių), iš esmės priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti iš esmės nėra pagrindo. Atitinkamai ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.).

55. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei BUAB „Rufinas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 str.). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę atsakovas E. Š.. Tačiau E. Š. apeliacinės instancijos teismui prašymo ir duomenų pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasDanguolė MartinavičienėAsta Radzevičienė