Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos R. B. atstovės advokatės Sondros Venslovienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarimo, kuriuo R. B. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 67 straipsnio 3 dalį 1200 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarimu R. B. nubausta už tai, kad 2017 m. liepos 13 d. UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse, esančiose (duomenys neskelbtini), buvo skleidžiama receptinio vaistinio preparato „P.“ reklama gyventojams. UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse 2017 m. liepos 13 d. buvo pakabinti plakatai, kuriuose buvo pateikta gyventojams skirta informacija apie receptinį vaistinį preparatą „P.“. Plakatuose buvo nurodomas receptinio vaistinio preparato pavadinimas „P.“, jo veiklioji medžiaga (perindoprilium amlodipinum) kartu su teiginiu: „Per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14.473 pacientai“. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nuomone, šis teiginys yra laikytinas kryptingo pobūdžio informacija apie receptinį vaistinį preparatą „P.“ ir atitinka Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo (toliau – Farmacijos įstatymas) 2 straipsnio 70 dalyje įtvirtintą vaistinių preparatų reklamos apibrėžimą. Minėta norma nustato, kad vaistinių preparatų reklama – gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, agitacinė veikla ar raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą. Taigi buvo skleidžiama gyventojams skirta kryptinga informacija apie receptinį vaistinį preparatą „P.“, kuria buvo skatinamas jo vartojimas bei pardavimas.Apeliaciniu skundu R. B. atstovė advokatė S. Venslovienė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti nesant R. B. veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 67 straipsnio 3 dalyje, sudėties.R. B. atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse pakabinti plakatai, kuriuose buvo pateikta informacija apie receptinį vaistinį preparatą „P.“, nurodant vaisto pavadinimą, jo veikliąją medžiagą kartu su teiginiu: „Per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14.473 pacientai“, laikytini receptinio vaistinio preparato reklama. Mano, kad tokia išvada padaryta netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, pažeidžiant administracinių teisės pažeidimų teisenoje taikomus ir teismų praktikoje išplėtotus principus.Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Taigi, reklama – tai informacija, visų pirma, atliekanti skatinamąją funkciją. Šiuo atveju plakate informacijos apie preparatą „P.“ pateikimas niekaip nepaskatino vartotojų pirkti šio vaistinio preparato minėtos informacijos skleidimo laikotarpiu ar po to. Teismui buvo pateikti duomenys apie vaistinio preparato „P.“ pardavimų apimtis laikotarpiu iki 2017 m. liepos 3 d. ir po 2017 m. liepos 3 d. (kai įsigaliojo minėtas naujasis kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynas) vaistinėse, priklausančiose UAB (duomenys neskelbtini). Iš šių pateiktų duomenų matyti, kad šių vaistų pirkimas nuo 2017 m. liepos 3 d. dienos gerokai krito. Teismui taip pat buvo pateikti duomenys apie vienintelio galimo preparatą „P.“ atitinkančio pakaitalo (analogo) preparato „A.“ vartojimą tuo pačiu laikotarpiu ir vartojimo kiekius, iš kurių matyti, kad šių vaistų pirkimas nuo 2017 m. liepos 3 d. dienos gerokai išaugo. Taigi šie duomenys patvirtina, kad vaisto „P.“ pirkimas nuo 2017 m. liepos 3 d. dienos gerokai krito ir jo vartojimui iš esmės nebuvo padaryta jokia įtaka plakatuose esančia informacija, nes po 2017 m. liepos 19 d., kai plakatai buvo nukabinti, preparato „P.“ pardavimų apimtys iš esmės nepakito. Tačiau teismas šių duomenų nevertino ir dėl jų niekaip nepasisakė, todėl pažeidė ANK 636 straipsnio 4 dalį.Be to, teismo išvada, kad informacijos pateikimo būdas, nurodant preparatą įsigijusių pacientų skaičių, atitinka reklamos esmę ir skatina vaistinio preparato vartojimą, skatina įsigyti būtent šį vaistinį preparatą, yra visiškai nepagrįsta ir vertintina tik kaip prielaida. Iš esmės tokia teismo išvada reikštų, kad bet kokio vaistą įsigijusių pacientų skaičiaus nurodymas kartu su vaistinio preparato pavadinimu savaime reiškia, kad toks informacijos pateikimas yra reklama. Teismas visiškai nepagrįstai neanalizavo ir nepasisakė, kodėl būtent šiuo atveju tai laikytina reklama, t. y. nepateikė jokių argumentų savo išvadai pagrįsti, todėl išvada tėra prielaida. Analizuojant teiginį, kad vaistinį preparatą „P.“ per tris 2017 m. mėnesius įsigijo 14 473 pacientai, darytina išvada, jog pateikta informacija vartotojui reiškia, kad tai yra didelis vartotojų skaičius, o tai suponuotų, kad tai skatina jį vienaip ar kitaip įsigyti ar vartoti būtent šį vaistinį preparatą. 14 473 pacientai per 3 mėnesius reiškia 4824 pacientus per mėnesį ir tik 160 žmonių per dieną visoje Lietuvos Respublikoje. Teismas visiškai su niekuo nepalygino, neanalizavo, ar šie skaičiai yra dideli vartotojui, kaip šio vaistinio preparato potencialiam vartotojui ar pirkėjui. Nustatant, ar plakate pateikta informacija atlieka skatinimo funkciją ir yra kryptinga, būtina išsiaiškinti, kokiam subjektui tokia informacija galėtų būti skirta ir kaip šią informaciją suvokia šios informacijos gavėjas. Analizuojant informaciją, išimtinai susijusią tik su vaistiniu preparatu „P.“, darytina išvada, kad tokia informacija, kaip skatinanti informacija, būtų aktuali tik receptą turinčiam vartotojui, kuriam yra nurodyta vartoti perindoprilium amlodipinum, kitaip tariant, asmenims, kurie turi kraujo spaudimo sutrikimų ir šį vaistinį preparatą vartoja nuolat. Joks kitas vartotojas tokio vaistinio preparato neturi teisės įsigyti, todėl kitam vartotojui ši informacija, be abejonės, tėra tik pavyzdinė. Todėl turi būti analizuojamas ir šis specifinis perindoprilium amlodipinum, vartotojas ir jo suvokimas bei faktoriai, kaip jis renkasi, vartoti ar nevartoti konkretų vaistinį preparatą. Perindoprilium amlodipinum, vartotojas dažniausiai yra vidutinio ar senyvo amžiaus asmuo, turintis kraujo spaudimo problemų. Keisti vaistinį preparatą kitu tokiems asmenims yra gana komplikuota, kadangi dažniausiai tokį vaistinį preparatą pritaikyti pacientui, kad jam jis tiktų, trunka tam tikrą laiką, o kitas vaistinis preparatas gali ir netikti. Be to, pacientai bijo be gydytojo žinios pirkti kitą vaistinį preparatą, nei yra įpratę vartoti. Akivaizdu, kad pagal plakate pamatytą informaciją perindoprilium amlodipinum vartotojas, šiais laikais turintis žinių, galintis ir siekiantis susirinkti pakankamai informacijos apie vaistinį preparatą ir jo tinkamumą, turintis rimtą sutrikimą, lemiantį jo sveikatos būklę ir net gyvybę, niekada nenuspręs įsigyti, pavyzdžiui, ne vaistinį preparatą „A.“, o „P.“. Pažymėtina ir tai, kad farmacijos specialistas, parduodamas receptinį nekompensuojamąjį vaistinį preparatą, turi informuoti gyventoją apie to paties bendrinio pavadinimo, farmacinės formos ir stiprumo vaistinių preparatų, esančių vaistinėje, kainas, pirmiausia pasiūlydamas pigiausią iš jų. Be to, pagal taisykles, jeigu bent vienas didmeninio platinimo licencijos turėtojas turi analogiškų vaistinių preparatų, kurių numatoma mažmeninė kaina būtų mažesnė nei turimų vaistinėje to paties bendrinio pavadinimo, farmacinės formos ir stiprumo vaistinių preparatų, apie tai farmacijos specialistas privalo informuoti gyventoją ir, jam pageidaujant, vaistinius preparatus užsakyti. Be to, receptuose išrašomi pramoniniu būdu pagaminti vaistiniai preparatai nurodant tik į jų sudėtį įeinančios veikliosios medžiagos bendrinį pavadinimą. Taigi, perindoprilium amlodipinum vartotojui, atvykusiam į vaistinę, kurioje pakabintas informacinis plakatas, vaistininkas privalomai jį informuoja apie tai, kad vartotojas turi ir kitą, pigesnį pasirinkimą. Be to, ir pačiame informaciniame plakate nurodyta, kad Lietuvos vaistinės visada siekia skaidrios ir aiškios vaistų kainos, o vaistininkai visada pasirengę žmogui patarti ir padėti išsirinkti geriausiai jo poreikius atitinkančius vaistus. Todėl teismo išvada, kad matydamas konkretaus vaistinio preparato pavadinimą bei duomenis apie jo pardavimą (informaciją apie paklausą), potencialus pirkėjas gali manyti, kad šis vaistas yra geriausias ir būtent šį vaistą farmacininkas rekomenduoja pirkti, yra objektyviais paaiškinimais ir argumentais nepagrįsta. Teismas visiškai nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentų dėl perindoprilium amlodipinum vartotojo specifiškumo. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo išskyrė plakate kaip pagrindinį (svarbiausią) elementą, lemiantį bendrą plakato suvokimo (t. y. kaip suvokia vartotojas) įspūdį, pateiktą informaciją apie receptinį vaistinį preparatą „P.“, tai yra vaisto pavadinimą, jo veikliąją medžiagą kartu su teiginiu: „Per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14.472 pacientai.“ Teismas visiškai be pagrindo ir nemotyvuodamas neatsižvelgė į papildomus kombinuotus plakato elementus, kurie taip pat yra vartotojo įspūdžio dalis. Be teismo išskirtų žodžių ir teiginių, plakate yra ir kita informacija, turinti daug didesnę svarbą vartotojui, kuri ir atskleidžia plakate esančios informacijos tikslą (kryptingumą), o informacija apie preparatą „P.“ tėra tik papildoma, pavyzdinė informacija vartotojui. Teismas turėjo įvertinti informacijos apie preparatą „P.“ galimą įtaką vartotojui kitos pateiktos informacijos kontekste, t. y. reikėjo įvertinti bendrą plakato suvokimo įspūdį jo vaizdine ir semantine prasme. Analizuojant plakatą matyti, kad informacijos skleidėjas akcentavo ir aiškiai išskyrė pagrindinę žinutę vartotojui, kad apie 150 vaistų valstybė nebekompensuos, todėl jie brangs, pateikdamas ją didelio šrifto raidėmis raudoname fone. Mažiau svarbi papildanti šią žinutę informacija taip pat išskirta raudonu šriftu. Informacija apie preparatą „P.“ pateikta švelnia spalva, mažesniu šriftu, pabrėžiant ir informacijos mažesnę svarbą, t. y. pateikiamas tik pavyzdys ir aiškiai akcentuojama (pažymėta raudonu šriftu antspaudu „PAVYZDYS“ (grafinis elementas), kad tai tėra tik pavyzdys. Iš esmės vertinant tokio pavyzdžio pateikimą, darytina išvada, kad įprastam vartotojui dar reikėtų ir pasitikrinti informaciją, nes tai galėtų būti suvokiama ne kaip tikras faktas, o kaip paprasčiausias pavyzdys. Taigi ir semantine prasme plakatas neatlieka skatinimo vartoti, pirkti funkcijos, o tik suteikia tam tikrą pavyzdinę informaciją vartotojui dėl vaistų pabrangimo. Pažymėtina ir tai, kad praktinis pavyzdys pasirinktas siekiant vartotojui iliustruoti pabrangimo skaičiavimą. Atmetus iš plakato informaciją apie preparatą „P.“, vartotojui lieka neaišku, kaip vis dėlto, pasikeitus kompensuojamųjų vaistų kainoms, vaistai brangta, nes be praktinio pavyzdžio informacija nėra išsami ir vėlgi kelia daug klausimų. Vien skaidrumo, o ne reklaminiu tikslu plakate panaudotas praktinis pavyzdys. Analizuojant skundžiamą nutarimą, matyti, kad, be teismo nuomonės, nutarimas nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ar tyrimais, kaip vartotojas suprato jam pateiktą informaciją vaistinėse. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo protokolas taip pat buvo pagrįstas tik prielaidomis, ikiteisminio tyrimo institucijai, t. y. Tarnybai, nepateikus nė vieno objektyvaus įrodymo dėl kaltinimų. Iš protokolo turinio matyti, kad Tarnyba net nepasidomėjo, kam faktiškai galėtų būti skirta informacija, vertindama, ar ji išties atlieka skatinamąją funkciją, nes net nenustatyta ir neįvardyta, kokie dar yra šios grupės vaistiniai preparatai be preparato „P.“. Be to, Tarnyba nurodė tik vieną faktinę aplinkybę, neva pagrindžiančią informacijos reklaminį pobūdį, t. y. kad Lietuvos vaistinių asociacijos užsakymu gegužės mėnesį internetu atlikta daugiau kaip 1 tūkst. gyventojų apklausa, kuri, pasak pirmininkės E. K., įrodo, kad jų vartojamam vaistui tapus nekompensuojamam, pacientai ir toliau norėtų gydytis tuo pačiu vaistu. Pažymėtina, kad Tarnyba, atlikdama tyrimą bei formuluodama kaltinimą protokole, nepateikė jokių duomenų, ar iš tiesų faktinė situacija, pakeitus kompensuojamųjų vaistų sąrašą, atitiko Tarnybos nurodytos gyventojų apklausos duomenis, nors tokie duomenys Tarnybai yra laisvai prieinami ir netgi teikiami pačių vaistinių. Taigi darytina išvada, kad ir Tarnyba, atlikdama tyrimą, nepasirūpino objektyviais įrodymais byloje, tyrimą atliko formaliai. Byloje institucija, atlikusi tyrimą, neatliko jokio vartotojų apklausos objektyvaus vertinimo, nenustatė, kaip vartotojai vertina pateiktą informaciją, kuri galėtų pagrįsti tai, kad perindoprilium amlodipinum vartotojas pateiktą informaciją plakate supranta kaip reklamą, kuri jį skatina įsigyti ar vartoti vaistinį preparatą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nurodo, kad nesutinka su pateiktu skundu, ir prašo palikti skundžiamą nutarimą nepakeistą. Nurodo, kad Tarnyba, vykdydama jai priskirtas funkcijas, kontroliuoja ir vertina, ar skleidžiama vaistinių preparatų reklama atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad informacija apie vaistinius preparatus yra vieša informacija, kuri gali būti teikiama kaip farmacinė informacija arba vaistinių preparatų reklama. Taigi Farmacijos įstatyme aiškiai atskiriama reklama nuo kitos informacijos apie vaistinius preparatus, įmanoma skleisti ir nereklaminio pobūdžio informaciją apie vaistinius preparatus, o tai sudaro prielaidas atskirti vaistinių preparatų reklamą nuo kitos informacijos apie vaistinius preparatus. Vaistinių preparatų reklama ir farmacinė informacija turi skirtingus sklaidos būdus. Tai, ar konkreti reklama padarė realų poveikį ekonominiam elgesiui, yra susiję su reklamos efektyvumu ir visiškai neturi įtakos vertinant, ar tam tikra informacija atitinka reklamos požymius ar ne. Kitaip tariant, realus poveikis ekonominiam elgesiui jau yra reklamos pasekmė, o ne priežastis tam tikrą informaciją kvalifikuoti kaip reklamą. Tuo tarpu farmacinės informacijos sklaidos tikslas – tiesiog skelbti tikrą informaciją apie vaisto savybes. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad plakato vaistinėse pakabinimas neturėjo jokios įtakos vaistinio preparato „P.“ pardavimui, visiškai neturi įtakos vertinant, ar tam tikra informacija atitinka reklamos požymius. Tai, kad plakate esanti reklaminė informacija nepadarė realaus poveikio ekonominiam vartotojų elgesiui (šio vaisto pardavimo apimtys nepadidėjo, nes ši reklama tiesiog galėjo būti neefektyvi), neturi įtakos konstatuojant, kad plakate skleista informacija kvalifikuotina kaip vaistinio preparato reklama. Šiuo vaistinio preparato „P.“ reklamos atveju plakatuose esanti vieša informacija apie receptinį vaistinį preparatą „P.“ (nurodant tiek vaistinio preparato pavadinimą, tiek jo veikliosios medžiagos pavadinimą) kartu su teiginiu: „Per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo pacientai“, neatitinka Farmacijos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtos farmacinės informacijos sąvokos, nes informacijoje apie receptinį vaistinį preparatą „P.“ nenurodoma informacija nei apie vaistinio preparato farmacines, nei apie klinikines ar farmakologines savybes, taip pat tai nėra vaistinių preparatų kainos prekybos kataloguose ir kainoraščiuose. Šiuo atveju reklaminis teiginys apie vaistinį preparatą „P.“ neatitinka nė vienos Farmacijos įstatyme nustatytos išimties, kai, teikiant informaciją apie receptinius vaistinius preparatus ne sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, galima vartoti ir vaistinio preparato „P.“, o ne jo veikliosios medžiagos pavadinimą. Todėl darytina išvada, kad reklaminė informacija apie vaistinį preparatą „P.“ neatitinka farmacinės informacijos sąvokos ir negali būti vertinama kaip farmacinė informacija.Dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad farmacijos specialistas privalo gyventojui pasiūlyti pigiausią analogišką vaistinį preparatą, pažymi, kad, kokį vaistinį preparatą įsigyti, sprendžia pats pacientas, o ne farmacijos specialistas. Vaistiniam preparatui „P.“ tapus nekompensuojamam ir pabrangus, vaistinės, žinodamos, kad jų vaistininkai atėjusiam į vaistinę pacientui, kuriam išrašytas receptas dėl vaistinio preparato, turinčio veikliąją medžiagą perindoprilium amlodipinum, turės siūlyti pigiausią vaistinį preparatą su ta pačia veikliąja medžiaga kaip ir vaisto „P.“, ir matydamos mažėjančias nekompensuojamojo vaisto „P.“ pardavimų apimtis, kurios jam esant kompensuojamųjų vaistų sąraše buvo gerokai didesnės, taigi nešė ir didesnį pelną vaistinėms, suprasdamos, kad pacientas iš pateiktos informacijos visumos susidarys savo nuomonę ir pats priims sprendimą, kokį vaistą įsigyti, sąmoningai pakabino minimą plakatą su kryptingo pobūdžio informacija apie vaistinį preparatą „P.“, kartu nurodė, kad per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14 473 pacientai, taip siekdamos paveikti paciento pasirinkimą ir paskatinti įsigyti būtent plakate reklamuojamą receptinį vaistinį preparatą „P.“. Todėl teiginiai apie receptinį vaistinį preparatą „P.“ neatitinka Farmacijos įstatyme nustatytos farmacinės informacijos sąvokos, o yra vertintini kaip atitinkantys vaistinio preparato reklamos sąvoką ir dėl šios priežasties tokius teiginius gyventojams skleisti draudžiama. Apeliacinio skundo argumentai, kad plakate pateikta informacija yra skirta specifinei vartotojų grupei, tik patvirtina, kad plakate buvusi informacija laikytina vaistinio preparato reklama, kadangi informacijos skleidimas konkrečiai vartotojų grupei, o ne bet kuriam vartotojui atitinka vieną iš anksčiau aptartų reklamos požymių – informacijos skyrimą konkrečiam gavėjui, o ne bet kuriam vartotojui. Dėl apeliacinio skundo argumentų apie vaistinio preparato „P.“ pardavimo apimčių sumažėjimą nurodo, kad reklaminio plakato vaistinėse iškabinimas 2017 m. liepos 13 d. sutapo su staiga kritusiomis receptinio vaistinio preparato „P.“ pardavimų apimtimis. Iki 2017 m. liepos 3 d., kol minimas vaistas buvo kompensuojamas, jo pardavimų apimtys vaistinėse buvo didelės, tad vaistinės gaudavo didesnį pelną jo parduodamos didesnius kiekius. Nuo 2017 m. liepos 3 d. šiam vaistui tapus nekompensuojamam ir pakilus jo kainai, vaistinės numatydamos, kad kris šio vaisto paklausa, tad ir sumažės vaistinių pelnas, sąmoningai pasirinko įrašyti į plakatą būtent šio vaistinio preparato pavadinimą, taip skleisdamos gyventojams kryptingą informaciją apie vaistinį preparatą „P.“ ir skatindamos jį įsigyti, vartoti, taigi kartu ir siekdamos didinti vaisto paklausą bei vaistinių pelną. Be to, 14 473 yra pakankamai didelis pacientų skaičius pagal Lietuvoje gyvenančių žmonių skaičių, nes vidutinis reklamos vartotojas, matydamas nurodytą pacientų skaičių (14 473), tikrai nevertins, ar šioje informacijoje nurodytas pacientų kiekis yra tikrai didelis, ir neatliks analizės, kiek žmonių visoje Lietuvoje įsigyja šį vaistą per vieną dieną, todėl teismas visiškai neprivalėjo analizuoti, ar šie skaičiai yra dideli vartotojui. Atsiliepime taip pat pažymima, kad Tarnyba jokios informacijos apie vaistinių preparatų pardavimus iš vaistinių negauna, duomenis apie bendrą visoms vaistinėms ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoms per ataskaitinį mėnesį parduotų vaistinių preparatų pakuočių kiekį teikia didmeninio platinimo licencijų turėtojai. Tarnyba, vykdydama jai priskirtas funkcijas, vertindama, ar informacija apie vaistinius preparatus atitinka vaistinių preparatų reklamos sąvoką, vadovaujasi Farmacijos įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vaistinių preparatų reklamą. Vaistinių preparatų reklamą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja Tarnybos atlikti vartotojų apklausų ir nenustato Tarnybai pareigos vadovautis minėtų apklausų rezultatais vertinant, ar informacija apie vaistinius preparatus atitinka vaistų reklamos sąvoką. Tarnyba, atlikdama administracinio nusižengimo tyrimą ir surašydama administracinio nusižengimo protokolą, atliko visus veiksmus, būtinus nustatyti, jog buvo padarytas ANK 67 straipsnio 3 dalyje nustatytas administracinis nusižengimas.Apeliacinis skundas tenkintinas.Iš apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį matyti, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog administracinio nusižengimo protokole nurodytas informacinis plakatas buvo pakabintas UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 13 d. ir tokiu būdu buvo skleista informacija, tačiau R. B. atstovė nesutinka su informacinio plakato turinio vertinimu, teigia, kad administracinio nusižengimo byloje neįrodyta, jog plakate nurodytas receptinio vaistinio preparato pavadinimas „P.“, jo veiklioji medžiaga (perindoprilium amlodipinum) kartu su teiginiu: „Per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14 473 pacientai“, yra laikytini kryptingo pobūdžio informacija apie receptinį vaistinį preparatą „P.“ ir atitinka vaistinių preparatų reklamos apibrėžimą. Taip pat apeliaciniame skunde ginčijama administracinėn atsakomybėn patrauktos R. B. kaltė dėl ANK 67 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo. Skundą nagrinėjantis teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei padaryta išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse 2017 m. liepos 13 d. pakabintuose plakatuose pateikta gyventojams skirta informacija buvo receptinio vaistinio preparato „P.“ reklama.Farmacijos įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti receptinius vaistinius preparatus, išskyrus atvejus, kai vaistinių preparatų gamintojai, gavę sveikatos apsaugos ministro leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą. To paties įstatymo 2 straipsnio 70 punkte numatyta, kad vaistinių preparatų reklama – gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama kryptinga informacija apie vaistinius preparatus, agitacinė veikla ar raginimas, kuriais siekiama skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą. Taigi, nors Farmacijos įstatymas draudžia reklamuoti receptinius vaistinius preparatus, tačiau toks draudimas nėra ir negali būti suprantamas kaip absoliutus draudimas skleisti bet kokią informaciją apie receptinį vaistinį preparatą, kuri yra skirta visuomenei informuoti ir šviesti, kitu atveju susiklostytų nelogiška situacija, jog bet koks receptinio vaisto pavadinimo paminėjimas (net ir neigiamame kontekste, pavyzdžiui, kritikuojant vaistą ir siekiant mažinti vaistinio preparato skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą) būtų laikomas neleistina reklama ir užtrauktų administracinę atsakomybę. Norint įvertinti, ar viešai paskelbta informacija apie receptinį vaistinį preparatą yra jo reklama, visų pirma reikia atriboti reklamą (reklaminę informaciją) nuo paprastos informacijos. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog reklama yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Taigi vaistų reklama yra tik ta informacija, kuria siekiama tam tikrų aiškiai apibrėžtų tikslų, – skatinti vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą. Vertinant, ar informacija gali būti priskiriama prie vaistinių preparatų reklamos, svarbu ne tik tai, jog paskleistoje informacijoje nurodomas vaistinio preparato pavadinimas, tačiau ir tai, ar tokiu nurodymu, taip pat kartu pateikiamais duomenimis yra siekiama ir gali būti pasiektas didesnis vaistinio preparato vartojimas. Šiuo atveju išanalizavus informacinio skelbimo turinį, nėra pagrindo daryti išvadą, jog UAB (duomenys neskelbtini) vaistinėse pakabintuose plakatuose buvo kryptinga vaistinių preparatų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą skatinanti informacija. Visų pirma, nagrinėjamo plakato viršuje nurodomas pavadinimas (šūkis) – „Visada skaidri vaisto kaina“, žemiau pateikiama objektyvi informacija: „Nuo liepos 3 d. šalies vaistinėse keičiasi kompensuojamųjų vaistų kainos“, žemiau paryškintame fone nurodoma: „Apie 150 vaistų valstybė nebekompensuos, todėl jie brangs.“ Po to informuojama apie šio sprendimo pasekmes: „Dėmesio! Beveik 150 tūkst., pacientų turės rinktis: keisti įprastą vaistą kitu; pirkti įprastą vaistą už didesnę kainą.“ Žemiau plakate nurodoma: „Išbrauktas vaistas P. (Perindoprilum Amlodipinum)“; „Per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14 473 pacientai“, didelėmis raidėmis užrašyta „Pavyzdys“ ir grafiškai pavaizduojama, jog „kaina iki liepos 3 d. 5,2 Eur“, o „kaina po liepos 3 d. 12,25 Eur“, todėl „kaina brangsta 135%“. Žemiau plakate nurodoma, jog turint klausimų dėl pasikeitusios vaistų kainos, galima skambinti Sveikatos apsaugos ministerijos nemokama linija, ir nurodomas telefono numeris. Plakato apačioje pateikiamas Lietuvos vaistinių asociacijos logotipas ir nurodoma: „Lietuvos vaistinės visada siekia skaidrios ir aiškios vaistų kainos, o mūsų vaistininkai visada pasirengę Jums patarti ir išrinkti geriausiai Jūsų poreikius atitinkančius vaistus.“ Analizuojant šį plakato turinį matyti, jog juo siekiama informuoti vaistinės klientus apie tai, jog brangs apie 150 vaistų, nes jų nebekompensuos valstybė. Tai, jog ši informacija yra esminė plakatu perduodama žinia, matyti ir vizualiai iš to, jog ji parašyta didesniu šriftu kitos spalvos fone. Tai rodo, kad plakatu siekiama supažindinti pirkėjus su tuo, jog pasikeitusios kompensuojamųjų vaistų kainos yra nulemtos ne neskaidrios vaistinės kainų politikos, o objektyvaus veiksnio – valstybės sprendimo nekompensuoti tam tikros dalies vaistų. Būtent siekiant pagrįsti šį teiginį ir nurodomas pavyzdys su nebekompensuojamu vaistu „P.“ (perindoprilum amlodipinum), kurio nebekompensuojant po liepos 3 dienos, jo kaina pakilo 135 procentais. Be to, aplinkybė, kad visa informacija apie pasikeitusią vaistų kainą teikiama Sveikatos apsaugos ministerijos telefonu, taip pat rodo, kad minimu plakatu vaistinės siekia išvengti klientų klausimų ir priekaištų dėl pakilusios vaistų kainos ir skatina vaistinės klientus kreiptis ne į vaistininką, o į tokius pokyčius lėmusią valstybinę instituciją.Aptarti duomenys neleidžia daryti išvados, jog plakatas skirtas reklamuoti, t. y. skatinti pirkti ar vartoti, konkretų receptinį vaistinį preparatą „P.“. Plakate nenurodomos jokios šio vaisto gydomosios savybės, skyrimo indikacijos, todėl plakato skaitytojui nėra jokios galimybės nuspręsti, jog šis vaistas gali būti jam reikalingas, jog jis gali išgydyti jo ligas geriau nei kiti vaistai ir todėl reikia jį šį vaistą įsigyti. Nepateikiant papildomos informacijos apie tai, kokias ligas gydo ir kokiomis išskirtinėmis savybėmis pasižymi vaistas, už kokius kitus vaistus jis yra geriau perkamas ir pan., vien dėl plakate esančio teiginio, kad per tris 2017 m. mėnesius vaistą įsigijo 14 473 pacientai, nėra pagrindo sutikti su Tarnybos argumentais, kad šis teiginys yra skatinantis šį vaistą pirkti. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, vien statistiniai vieno vaisto vartojimo duomenys neskatina jo įsigyti ir jį naudoti. Pažymėtina ir tai, jog skelbime nenurodoma, kiek apskritai nuperkama vaistų, turinčių tą pačią veikliąją medžiagą (perindoprilium amlodipinum), t. y. nepateikiami lyginamieji duomenys, todėl skaitytojui nėra galimybės net numanyti, ar 14 473 pacientai, įsigiję šį vaistą per tris mėnesius, yra didžiausia vaistus su šia veikliąja medžiaga vartojančių pacientų grupės dalis, koks jos dydis palyginti su kitų vaistų pirkėjais ir pan. Šiuo atveju tik galima numanyti, kad vidutiniškai per mėnesį šio vaisto visi Lietuvos pacientai nupirkdavo mažiau nei 5000 kartų, tačiau nėra galimybės spręsti, ar beveik tris milijonus gyventojų turinčioje šalyje tiek kartų parduotas vaistas yra laikytinas populiariu, gerai perkamu ir pan.Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad plakate prekinis vaistinio preparato pavadinimas „P.“ nurodytas daug mažesniu šriftu nei pagrindinė informacija apie valstybės sprendimą nebekompensuoti 150 vaistų, jis nurodytas plakato apatinėje pusėje, jo neišskiriant ir niekaip neišryškinant. Toks vizualinis plakate pateikiamos informacijos išdėstymo sprendimas taip pat rodo, kad šio plakato tikslas buvo ne konkretaus vaistinio preparato reklama, o tiesiog informavimas apie pasikeitusias kainas. Plakatas vaistinėje užfiksuotas 2017 m. liepos 13 d., tačiau jame nurodoma, kad receptinis vaistinis preparatas „P.“ pabrango 2017 m. liepos 3 d., t. y. plakatas informuoja apie jau įvykusį pavyzdžiu pateikiamo vaisto pabrangimą, o ne būsimą vaisto pabrangimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog plakatu skatinama įsigyti populiarų vaistą, kol jis dar nepabrango. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog plakate teigiama, jog vaistas pabrango 135 proc., t. y. klientui jis tapo daugiau nei du kartus brangesnis, o didelė vaisto kaina ar jos kilimas yra vienas iš kriterijų, kodėl vartotojas nesirenka vieno ar kito vaistinio preparato, dėl to toks vaisto kainos padidėjimo akcentavimas (net nenurodant jokių jo teigiamų gydomųjų savybių) plakate taip pat rodo, jog šia informacinio pobūdžio žinia siekiama kitų, ne vaisto platinimo paskatinimo tikslų. Todėl visiškai nėra pagrindo sutikti su Tarnybos argumentais, kad vaistinės sąmoningai pasirinko įrašyti į plakatą būtent šio vaistinio preparato pavadinimą, taip skleisdamos gyventojams kryptingą informaciją apie vaistinį preparatą „P.“ ir skatindamos jį įsigyti, vartoti, taigi kartu ir siekdamos didinti vaisto paklausą bei vaistinių pelną. Apygardos teismo vertinimu, konkretus vaistinis preparatas aptariamame informacinio pobūdžio plakate buvo panaudotas kaip iliustracija, atskleidžianti kompensuojamojo vaisto kainos pokyčius prieš ir po valstybės sprendimo nebekompensuoti apie 150 vaistų. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš požymių, ar informacija skirta paveikti potencialius pirkėjus atlikti įvairius veiksmus, susijusius su prekės ar paslaugos pirkimu ir vartojimu, yra tokios informacijos skleidimo iniciatyvos ir atlyginimo subjektas, t. y. ar informacijos sklaidą inicijuojantis ar ją apmokantis asmuo turės naudos iš pasikeitusios pirkėjų elgsenos, nes reklama visais atvejais siejama su tam tikros naudos siekimu. Bylos duomenys rodo, jog vaistinio preparato „P.“ registruotojas yra L. L. S., jo atstovė Lietuvoje UAB „S. P.“. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „S. P.“ 2017 m. liepos 18 d. raštu, atsakydama į 2017 m. liepos 17 d. raštą Nr. 1.22-2R-1886 dėl Lietuvos vaistinėse (duomenys neskelbtini) gyventojams skleidžiamos informacijos apie receptinį vaistinį preparatą „P.“, informavo, kad šios informacijos skleidimas nebuvo vykdomas jų užsakymu. Apie vaistinėse vykdomą akciją nebuvo iš anksto informuoti, plakatų turinys nebuvo su jais suderintas, todėl pateikti daugiau informacijos negali (b. l. 24). Iš Lietuvos vaistinių asociacijos 2017 m. liepos 20 d. rašto Nr. 27 dėl įpareigojimo nutraukti informavimą apie vaistinį preparatą matyti, kad jame nurodyta, jog ši informacinio pobūdžio ir visuomenės švietimo medžiaga yra skleidžiama vaistinių iniciatyva, kad nebuvo sudarytos jokios sutartys dėl šios informacijos skleidimo. Nepaisant to, jog skleidžiamos informacijos nelaiko vaistinio preparato reklama, vaistinės atsižvelgė į Tarnybos reikalavimą ir panaikino informaciją apie vaistinį preparatą „P.“ (b. l. 25–26). Įvertinus šias aplinkybes, galima teigti, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėtų plakatų pagaminimą ir demonstravimą vaistinėse inicijavo ir apmokėjo vaistinio preparato platintojas, kuris yra tiesiogiai suinteresuotas konkretaus receptinio vaistinio preparato pardavimų skatinimu – reklama. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog minėtuose plakatuose pateikiama informacija buvo ne konkretaus vaistinio preparato reklama, o išimtinai informacinio pobūdžio informacija, kuria siekta informuoti vaistinių vartotojus apie kompensuojamųjų vaistų kainų pokyčius nuo 2017 m. liepos 3 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-636 patvirtintam 2017 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynui, kai atitinkami kompensuojamieji vaistai dėl naujos kompensuojamųjų vaistų kainų sistemos buvo išbraukti iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo. Apygardos teismo vertinimu, jokia analizuojamo plakato dalis negali būti laikoma reklama ar informacija, kuri savo pobūdžiu skatina receptinio vaistinio preparato vartojimą, – plakate pateikiama vientisa informacija apie kompensuojamųjų vaistų kainos pokyčius, o nurodomas konkretus vaisto pavadinimas – pavyzdys, kuris jokiu būdu negali būti vertinamas kaip vaisto reklama.Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. liepos 13 d. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiose vaistinėse, esančiose (duomenys neskelbtini), pakabinti plakatai, kuriuose buvo pateikta gyventojams skirta informacija, nebuvo įstatymo draudžiama receptinio vaistinio preparato „P.“ reklama, todėl R. B. savo veiksmais nepažeidė Farmacijos įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų. R. B. veiksmuose nėra ANK 67 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarimas naikinamas ir administracinio teisės pažeidimo byla R. B. nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną R. B. nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.