Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-19 · Administracinė byla Nr. I-5732-644/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-19
Bylos Nr.
I-5732-644/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01031-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5732-644/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01031-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 19 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1-18).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-01-24 iki 2018-08-03 buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 4 būrio 1 brigadoje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šį plotą mažino baldų užimamas plotas, be to, būryje neįrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių džiovinimo ir maisto produktų laikymo patalpos. Per mažas gyvenamasis plotas sukėlė kančią, orumo pažeminimą, nepatogumus. 4 būrio patalpos apleistos ir neremontuotos, jose kaupėsi drėgmė ir pelėsis, inventorius pasenęs. Sanitariniame mazge nehigieniška, kaupėsi nemalonus kvapas. Pažymėjo, kad sanitariniame mazge neužtikrintas privatumas, nes unitazai ir klozetai netinkamai atitverti, o dušinėje neįrengtos prausimosi kabinos, dėl to patyrė diskomfortą ir pažeminimą. Pažymėjo, kad 5 klozetais naudojosi 64 būrio nuteistieji, dėl to kilo nepatogumų. 4 būrio 1 brigadoje nebuvo įrengtas evakuacinis išėjimas ir aliarmo mygtukas, todėl jautėsi nesaugiai, jautė įtampą ir išgyvenimus. Pažymėjo, kad gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto, todėl kilo pavojus sveikatai. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė psichologinę žalą, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, padarė žalą sveikatai.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (I t., b. l. 126-133) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę nuteistųjų gyvenamose patalpose. Avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra, esant būtinumui, netvarkingas ar sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas. Gyvenamosios patalpos aprūpinamos inventoriumi atsižvelgiant į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Patalpos vėdinamos per atveriamus langus, taip pat yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema. 4 būryje poilsio kambarių nėra, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Būruose yra įrengtos virtuvėlės su spintelėmis maistui laikyti. Antrame sektoriuje atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme. Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą patalpose, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas laužant. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių atsirastų asbesto dulkių. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai nenumato aliarmo mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Įstaigos 2-ame sektoriuje evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose. Byloje nėra įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-01-24 iki 2018-08-03.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017-01-24 iki 2018-08-03 pareiškėjas buvo laikomas 2 lokalinio sektoriaus 4 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 66,99 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 3,19 kv. m ploto (I t., b. l. 19-23, 145, 146-148). Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Tačiau pagal Taisyklių 11¹.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista, jo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Higienos normos Laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).

Iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, taip pat jose įrengta mechaninė vėdinimo sistema (I t., b. l. 198). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo, oro trūkumo ar pelėsio.

Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017-02-08 įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (I t., b. l. 190-192) 4 punktą, patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarką. Sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (I t., b. l. 134-143). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos buvo netvarkingos, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už jų tvarkymą asmuo (budintysis) tinkamai neatliko savo pareigų. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas ar temperatūra neatitinka nustatytų reikalavimų. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar oro temperatūros. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad būrio patalpose nebuvo laisvalaikio kambario, patalpos maisto produktams laikyti, drabužių džiovyklos.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų, laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; 5.8. p.), drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui, 5.9. p.), kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui, 5.10. p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui, 5.11. p.). Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus 4 būryje poilsio kambario nėra, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu. Byloje taip pat liko nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl patalpų maisto produktams laikyti neįrengimo, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistieji maisto produktus laiko virtuvėlėje įrengtose spintelėse ir šaldytuvuose (I t., b. l. 31)

Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie atskiros drabužių džiovyklos įrengimą būryje, tačiau pažymėjo, kad 2-ame sektoriuje buvo skalbimo mašinos, kur nuteisėji galėjo skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, o džiovinimo vietos įrengtos kieme (I t., b. l. 146-148). Iš bylos duomenų taip matyti, kad nuteistiesiems teikiamos skalbimo paslaugos (I t., b. l. 183-184). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė nepakankamu sanitarinių įrenginių kiekiu.

Iki 2017-01-01 galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017-06-08 įsigaliojusioje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 4 būrio prausykloje įrengtos 6 praustuvės, 5 unitazai, 4 pisuarai, dušinėje – 15 dušo purkštuvų (I t., b. l. 31, 145-148). Minėtais sanitariniais įrenginiais naudojosi iki 64 būrio nuteistųjų (I t., b. l. 27). Teismas, įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių daro išvadą, kad klozetų ir praustuvių nuteistiesiems pakako.

Pareiškėjas pažymėjo, jog prausykloje blogai veikė sanitariniai įrenginiai, tačiau bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl neveikiančių sanitarinių įrenginių. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo tualete.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad privatumui užtikrinti būrių tualetuose yra įrengtos kabinos, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros. Iš bylos duomenų matyti, kad būrio sanitariniame mazge įrengtos pertvarkos, kurių aukštis 2 m, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros (I t., b. l. 31).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo, kitiems matant, naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas nurodo, kad dušinėje nebuvo įrengtos kabinos. Tačiau, teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas nurodė, kad įstaigoje nebuvo evakuacinių išėjimų ir iškvietimo signalo.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10, 16.11 punktus, pareigūnų iškvietimo sistema turi būti įrengta tik kamerų tipo patalpose bei drausmės grupėje. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, jo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini.

Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad įstaiga yra suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, jog įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo ir aliarmo mygtuko neįrengimo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui, jis neturėtų galimybės išsigelbėti. Duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, byloje nėra. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos nebuvimu, nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo išvadai dėl žalos fakto buvimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl asbesto aplinkoje. Pažymėjo, kad, dėl to kilo pavojus jo sveikatai. Atsakovo atstovas neneigė, kad 2-jo sektoriaus bendrabučių stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos, tačiau įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto atmestini.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos ir baldai neremontuoti, seni. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie pataisos namų veiklą ir kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu nesuteikė teisės į laisvalaikio kambarį pareiškėjui kalint 4-ame būryje, todėl konstatuotina, jog Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, orumo pažeminimu, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas , įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas institucijas dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis