Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo, suinteresuoti asmenys A. B., R. S., G. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

12. Nepilnametis vaikas V. B. teismui pateikė nuomonę dėl skundžiamos teismo nutarties. Nurodė, kad nesutinka su teismo sprendimu ją grąžinti motinai. Teismas neatsižvelgė į jos nuomonę, į tai, kad jos ir motinos nesieja joks ryšys, kad stiprūs emociniai ryšiai yra susiformavę tarp jos ir R. ir G. S., juos ji laiko savo šeima. Motina ja rūpinosi mažai, močiutė vedė pas gydytojus, mokslais niekas nesirūpino. Motinos namuose ji jausis nesaugi dėl jos atkritimų, bus sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos ir kasdienybės. Teigia, kad su motina ji negyvens.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. CPK 336 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

15. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo motinos išdavimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

16. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

17. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. B. pateikė naujus įrodymus –2021 m. spalio 13 d. pagalbos planą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagalbos plane pateikiama informacija apie nepilnametei V. B. ir jos motinai teikiamą pagalbą, siekiant atkurti (palaikyti) motinos ir dukters ryšį ir jų nuomonę (elgesį) į teikiamą pagalbą, todėl darytina išvada, kad suinteresuoto asmens į bylą pateikti nauji įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)nepagrįstumo

18. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

19. Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą procesinį sprendimą.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 18 punkte nurodytus išaiškinimus, į tai, kad apeliantas nenurodo jokių motyvų ir argumentų, kokius materialinės ir (ar) procesinės teisės taikymo pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, o atskirąjį skundą iš esmės grindžia viena aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, t. y. ginčija skundžiamos nutarties pagrįstumą, dėl skundžiamos nutarties teisėtumo nepasisakys, o skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumą vertins šios nutarties 18 punkte nurodytu aspektu, t. y. ar teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad apeliantas byloje nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis.

22. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išimtinai vadovavosi suinteresuoto asmens A. B. pateiktais paaiškinimais, o į mergaitės V. B. geriausius interesus nebuvo atsižvelgta. Iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vaiko motina su institucijomis bendradarbiauja, stengiasi atkurti ryšį su dukra, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog motina nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Tačiau pažymi, kad nagrinėjamu atveju motinos negyvenimas kartu su vaiku yra nulemtas objektyvių aplinkybių, dėl to šiuo metu vaiko gyvenimas kartu su motina lieka negalimas dėl paties vaiko interesų, nors motina objektyviai galėtų vaiku pasirūpinti, tačiau vaikas to nepriima.

23. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis).

24. Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

25. CK 3.2541 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Vadinasi, vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą galimas ne tik, kai vaiko tėvai negali rūpintis juo dėl objektyvių priežasčių (CK 3.254 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), bet ir dėl kaltų tėvų veiksmų, kai tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia (CK 3.254 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

26. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis šio įstatymo 365 straipsniu paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą (VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir CK 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

27. VTAPĮ 363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 364 straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 365 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis). Iš šių teisės normų matyti, kad leidimas paimti vaiką iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti duodamas tik tuo atveju, kai šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

28. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų, vaikas turi teisę augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia (VTAPĮ 33 straipsnio 4 dalis). Todėl valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos visų pirma padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą tinkamai įgyvendinti vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (VTAPĮ 13 straipsnis). Atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kuriuos, siekiant išvengti realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, įmanoma pašalinti kitomis priemonėmis negu paimant vaiką iš šeimos, prioritetas teikiamas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą (VTAPĮ 33 straipsnio 5 dalis).

29. Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, arba ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas (VTAPĮ 33 straipsnio 6 dalis). Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (Nr. 1), peticijos Nr. 10465/83, par. 72). Geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje, ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (žr., pvz., 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 79 ir kt.).

31. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad mama A. B. priima specialistų ir visą kitą siūlomą pagalbą, bendradarbiauja, deda pastangas, siekdama atkurti ryšį su dukra. Mama turi priklausomybę alkoholiui, gydosi, kreipėsi pagalbos į specialistus, situaciją kontroliuoja, lanko anoniminių alkoholikų susirinkimus, psichologo konsultacijas, alkoholio nevartoja virš metų. Taigi motina A. B. savo visomis įmanomomis pastangomis siekia atkurti ir palaikyti ryšius su dukra V. B.. Be kita ko, apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad motina nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

32. Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad neįvykdžius mergaitės paėmimo iš mamos yra galimybė ne apsaugoti, bet iš esmės pakenkti vaiko interesams, tolimesniems vaiko ir mamos tarpusavio santykiams. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginių nepagrindžia, nenurodo, kokiu būdu ir kaip gali būti pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, kokia žala gali kilti, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina priešingus faktus, t. y. kad vaiko motina turi tinkamus motinystės įgūdžius, tinkamas gyvenimo sąlygas, siekia atkurti ryšį su dukra, bendradarbiauja su valstybinėmis institucijomis, priima jų pagalbą ir vykdo jų rekomendacijas. Turi problemų dėl alkoholio vartojimo, tačiau nuo šios priklausomybės gydosi, priima kitą specialistų teikiamą pagalbą.

33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad motinos A. B. santykiai su dukra V. B. yra atitolę, vaiko motina deda visas pastangas atkurti ryšį su dukra, dukra tuo pačiu neatsako. V. B. atsisako grįžti gyventi į šeimą, motyvuodama tuo, kad motinos namuose ji jausis nesaugi dėl jos atkritimų, bus sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos ir kasdienybės, ji savo šeima laiko laikinuosius globėjus, su jais ją sieja glaudūs emociniai ryšiai, jie ja rūpinasi.

34. Anksčiau paminėtų aplinkybių visuma negali nekelti susirūpinimo, ypatingai atsižvelgiant į vaiko kategorišką atsisakymą gyventi kartu su motina. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo svarbu atsižvelgti į tai, kad šeimos išskyrimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar A. B. siekia ir realiai gali pakeisti savo elgesį, kritiškai vertinti jį, atkurti ryšį su vaiku, geriau rūpintis dukros auklėjimu, dvasiniu, emociniu, protiniu ir fiziniu jos vystymusi, užtikrinti jos poreikių patenkinimą, apsaugą nuo žalingos aplinkos ir pan. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, į bylą pateiktus rašytinius duomenis, papildomus duomenis, susipažinęs su vaiko nuomone, įvertinęs priežastis, dėl kurių mergaitė atsisako grįžti gyventi į šeimą, vaiko motinos realų siekį ir pastangas atkurti ryšį su dukra, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra įstatymuose numatyto pagrindo paimti V. B. iš jos motinos A. B., o pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadas, kad apsunkintas motinos valdžios įgyvendinimas ir pagrindinis psichologinės žalos vaikui grėsmės faktorius – vaiko susilpnėjęs emocinis ryšys su motina – yra labiau ne motinos piktnaudžiavimo alkoholiu praeityje, o vaiką prižiūrėjusių asmenų formuojamos neigiamos nuomonės apie motiną ir manipuliavimo vaiko poreikiais bei pomėgiais, rezultatas.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šiai dienai valstybės institucijų teikiama pagalba neduoda norimų teigiamų rezultatų siekiant atkurti glaudesnį ryšį tarp motinos ir dukters, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad taikomomis prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis nepavyks išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje arba vaiko palikimas tokioje aplinkoje sukels realią tikimybę grėsmei vaikui kilti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, kurios taikymo siekia laikinieji globėjai ir nepilnametė mergaitė, įtakojama globėjų.

37. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetami kaip neįrodyti.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.