Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Panevėžio teritorinei muitinei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo klausimas aiškinant ir taikant Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 48 straipsnio 1 dalies 24 punktą, 36 straipsnio 1 dalį ir 37 straipsnio 3 dalį (2002-04-18 įstatymo Nr. VIII-1986 redakcija), todėl pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo prasme pripažino pagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi procesą byloje atnaujinus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, tai yra, esant būtinybei užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 48 straipsnio 1 dalies 24 punktą, 36 straipsnio 1 dalį ir 37 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. IX-848 redakcija), byla po proceso atnaujinimo nagrinėtina visa apimtimi.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos muitinėje 2002 m. birželio 3 d. Panevėžio teritorinės muitinės viršininko įsakymu Nr. 40K pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (2002 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. IX-848 redakcija) 48 straipsnio 1 dalies 24 punktą už pareigūno vardo diskreditavimą (T 1, b.l. 4). Minėtame įsakyme nurodytas atleidimo pagrindas – tarnybinio patikrinimo išvada ir medžiaga (T 1, b.l. 87-98). 2002 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pareikšti kaltinimai dėl bendrininkavimo įvykdant kontrabandą stambiu mastu pagal Baudžiamojo kodekso 18 ir 312 straipsnio 3 dalį, ir kad jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Taip pat atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas tokio pat nusikaltimo padarymu buvo įtariamas nebe pirmą kartą – 2002 m. gegužės 29 d. Vilniaus apygardos teisme buvo pradėtas baudžiamasis procesas baudžiamoje byloje dėl kontrabandos, kurioje pareiškėjas buvo teisiamasis.

Nagrinėjant atleidimo iš tarnybos minėtu pagrindu teisėtumo klausimą, nustatytina, ar buvo aplinkybės, leidžiančios teigti, jog pareigūnas savo veiksmais diskreditavo pareigūno vardą. Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu galiojusi Statuto redakcija pareigūno vardo diskreditavimo sąvokos neapibrėžė. Nuo 2003 m. birželio 30 d. įsigaliojusi Statuto redakcija pareigūno vardo diskreditavimą apibrėžė kaip su tarnybinių pareigų atlikimu susijusią ar nesusijusią muitinės pareigūno veiką, kuria akivaizdžiai menkinamas muitinės autoritetas ir griaunamas pasitikėjimas ja. Pažymėtina, kad teismų praktikoje tokia pareigūno vardo diskreditavimo samprata buvo vadovaujamasi ir iki minėtos Statuto redakcijos įsigaliojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-404/2001, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-1069/2001 pareigūno vardo diskreditavimu laikomas griovimas pasitikėjimo, autoriteto, kompromitavimas organizacijos, kuriai jis atstovauja, nepriklausomai nuo to, kur ir kada tokie veiksmai padaryti ir kiek asmenų tai matė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. Senato nutarime Nr. 42 pareigūno vardo diskreditavimas aiškinamas kaip pasitikėjimo, autoriteto griovimas, organizacijos, kuriai jis atstovauja, kompromitavimas. Tai gali būti daroma darbo vietoje ir darbo laiku, taip pat ne darbo vietoje ir ne darbo laiku; diskredituojantys veiksmai gali būti susieti ir nesusieti su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantys orumą ir autoritetą tos institucijos, kurioje pareigūnas dirba. Pareigūno vardo diskreditavimas gali būti padarytas tiek veiksmais, tiek ir neveikimu, jeigu pagal pareigas jis privalėtų tuos veiksmus atlikti.

Tam, kad būtų galima pagrįsti pareigūno atleidimą iš tarnybos Statuto 48 straipsnio 1 dalies 24 punkto pagrindu, būtina konstatuoti visumą šios neteisėtos veikos – pareigūno vardo diskreditavimo - sudėtį sudarančių objektyvių bei subjektyvių teisiškai reikšmingų aplinkybių. Akivaizdu, kad pareigūno vardo diskreditavimas yra siejamas su dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimais bei ta veika sukeltomis pasekmėmis – akivaizdžiu muitinės autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos nuomonės apie muitinę sudarymu, visuomenės pasitikėjimo šia institucija menkinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-352/2009 yra išaiškinęs, kad šių pasekmių atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, ir ji sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minimos pasekmės turi būti vertinamos atsižvelgus į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš atitinkamos institucijos pareigūnų.

Objektyvios ir subjektyvios pareigūno vardo diskreditavimo aplinkybės nustatomos atliekant išsamų tyrimą. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės ir teisinis tikrinamų pareigūno veiksmų įvertinimas, baigus tarnybinį patikrinimą, pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri šiuo atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas pripažinti veiksmus kaip diskredituojančius pareigūno vardą ir atleisti jį iš tarnybos, be kita ko, turi būti aiškiai ir suprantamai išdėstyta, kokiais konkrečiais pažeidimais yra kaltinamas pareigūnas ir kokius konkrečius įstatymus jis pažeidė, nurodomi konkretūs pareigūno veiksmai, kuriais diskredituojamas pareigūno vardas.

2002 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvados turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo pripažintas diskredituojantis pareigūno vardą dėl to, jog jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl bendrininkavimo vykdant kontrabandą bei iškelta baudžiamoji byla dėl kontrabandos, kurioje pareiškėjas pripažintas kaltinamuoju. Pažymėtina, kad vien tas faktas, jog pareigūno atžvilgiu yra pradėta ar nagrinėjama baudžiamoji byla, savaime negali būti vertinamas kaip pagrindas neteisėtiems pareigūno veiksmams konstatuoti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-115/2009. Taip pat minėtas faktas pats savaime neleidžia teigti, jog tokiu būdu yra menkinamas institucijos, kurioje pareigūnas atlieka tarnybą, autoritetas ir visuomenės pasitikėjimas. Vertinant aukščiau nurodytą pareigūno vardo diskreditavimo, kaip juridinių faktų visumos sudėtį, matyti, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos konkrečiais pareiškėjo veiksmais, be to, nei įsakyme, nei tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjo kaltė dėl pareigūno vardo diskreditavimo. Dėl minėtų priežasčių tarnybinio patikrinimo išvada, kurios pagrindu priimtas įsakymas atleisti pareiškėją iš tarnybos, negali būti vertinama kaip pareigūno vardo diskreditavimą patvirtinantis aktas. Atitinkamai, nenustačius konkrečių pareigūno vardą diskredituojančių veiksmų, pareigūno atleidimas iš tarnybos šiuo pagrindu taip pat nėra galimas.

Pažymėtina, kad pareigūno atleidimo iš tarnybos procedūra nėra baudžiamasis procesas, todėl pareigūną iš tarnybos turintis teisę atleisti asmuo negali iš anksto preziumuoti pareigūno veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje numatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Atsakovas, atleidęs pareiškėją iš tarnybos už tai, kad jo atžvilgiu buvo pradėti du baudžiamojo persekiojimo procesai, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, ir nusprendęs, kad tokia situacija diskredituoja pareigūno vardą, iš anksto nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso rezultatų, nusprendė ir pasisakė dėl pareiškėjo kaltų veiksmų, nors pats jokio tyrimo dėl jų šiuo atveju neatliko.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareigūno vardo diskreditavimui konstatuoti būtina nustatyti šias sąlygas: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti muitinės sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą muitinės įstaiga arba ją kompromituoti, be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Nesant bent vieno iš šių elementų, pareigūno atsakomybė atleidžiant jį iš tarnybos dėl pareigūno vardo diskreditavimo yra negalima. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas bylas, susijusias su pareigūnų atleidimu dėl pareigūno vardo pažeminimo, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-129/2004; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1662/2008. Nurodyti argumentai leidžia teigti, jog pareiškėjas negalėjo būti laikomas diskreditavusiu pareigūno vardą, kol nebuvo nustatyta ir konkrečiais faktais pagrįsta jo kaltė.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti grubūs pareiškėjo darbo trūkumai bei tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 1 d. nuosprendyje nustatyta, jog pareiškėjas suklastojo muitinės deklaraciją, leidžia tvirtinti, kad tokiu būdu pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą, negali būti laikomi pagrįstais, kadangi pareiškėjas buvo atleistas ne dėl šių faktų ir aplinkybių, o, kaip minėta, dėl to, jog pareiškėjo atžvilgiu yra atliekamas baudžiamasis persekiojimas. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pareigūno atleidimas negali būti pateisinamas tomis aplinkybėmis ir faktais, kurie nustatomi jau po atleidimo ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant baudžiamąją bylą, jeigu šiomis aplinkybėmis ar faktais pareigūno vardo diskreditavimas nebuvo grindžiamas pareigūno atleidimo metu.

Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2007 m. liepos 9 d. nutarimu (T 1, b.l. 175-183), baudžiamoji byla baigta Vilniaus apygardos teismui priėmus 2004 m. spalio 1 d. nuosprendį (T 1, priedas Nr. 2), kuriuo pareiškėjas išteisintas nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (pagal 1961 m. Baudžiamojo kodekso 18 straipsnio 6 dalį, 274 straipsnio 3 dalį) fakto bei suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl 2000 m. redakcijos Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 6 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu paliktas nepakeistas (T 1, priedas Nr. 1). Išvardinti faktai leidžia teigti, jog išnykus aplinkybėms, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, ir teismui negalint papildyti tarnybinio patikrinimo kitais faktais, kuriais nebuvo grindžiamas atleidimas, pareiškėjas negali būti laikomas diskreditavusiu pareigūno vardą.

Įvertinus visas bylos aplinkybes, negalima pripažinti, jog įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos trūkumai yra formalaus pobūdžio ir nedaro esminės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui. Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos atsižvelgus vien į aplinkybę, jog dėl jo veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjama baudžiamoji bylą, bet nenustačius konkrečių jo veiksmų, su kuriais siejamas pareigūno vardo diskreditavimas, bei kitų pareigūno vardo diskreditavimo sudėtį sudarančių elementų, pvz. pareigūno kaltės, laikytinas esminiu pareiškėjo teisių suvaržymu ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, sąlygojančiu priimto įsakymo neteisėtumą. Nesant materialinio teisinio pagrindo atleisti pareiškėją iš tarnybos, atsakovo įsakymas negali būti laikomas pagrįstu.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos taip pat matyti, kad buvo pažeista ir atleidimo metu galiojusios Statuto redakcijos 36 straipsnio 1 dalis, kuri nustatė, jog prieš skiriant tarnybinę nuobaudą reikalaujama, kad pareigūnas raštu pasiaiškintų. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nors pareiškėjas buvo atleistas taikant savarankišką atleidimo iš tarnybos pagrindą – muitinės pareigūno vardo diskreditavimą, o ne skiriant tarnybinę nuobaudą, pasiaiškinimas, kaip procedūrinis reikalavimas atliekant tarnybinį tyrimą dėl pareigūno padarytų veiksmų, kuriais galimai diskredituojamas pareigūno vardas, yra reikšmingas elementas, sąlygojantis tinkamą ir objektyvų visų su tarnybiniu patikrinimu susijusių aplinkybių ištyrimą. Atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą – radikali neigiamas teisines pasekmes asmeniui sukelianti poveikio priemonė, reikalaujanti neabejotino įsitikinimo, jog asmuo atliko neteisėtus veiksmus. Pareigūno pasiaiškinimas ne tik užtikrina objektyvų ir visapusišką tarnybinio patikrinimo tyrimą, bet ir lemia asmens, kuriam taikomos pareigūno vardo diskreditavimo pasekmės, teisių dalyvauti tarnybinio tyrimo procedūroje ir pasinaudoti gynybos priemonėmis tinkamą įgyvendinimą. Atsižvelgiant į pasiaiškinimo reikšmę ir įtaką nustatant asmens atleidimo iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą teisėtumą, pripažintina, jog reikalavimo paprašyti pareigūną pasiaiškinti dėl jo veiksmų, neįvykdymas, laikytinas atleidimo iš tarnybos pagal Statuto 48 straipsnio 1 dalies 24 punktą tvarkos pažeidimu.

Atsakovas nurodė, jog iš pareiškėjo nebuvo paprašyta pasiaiškinti dėl objektyvių priežasčių, t.y. dėl to, jog jis tuo metu buvo suimtas (T 1, b.l. 5, 10). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta priežastis nepateisina atleidimo iš tarnybos tvarkos pažeidimo, kadangi atsakovas neišnaudojo visų galimybių tam, kad prašymas pasiaiškinti pareiškėjui būtų pateiktas. Tokiu būdu atsakovas, aplaidžiai vykdydamas savo, kaip darbdavio, pareigas, priėmė sprendimą atleisti pareiškėją iš tarnybos, visapusiškai ir objektyviai nenustatęs bei neištyręs atleidimo pagrindą sudarančių aplinkybių visumos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (2009 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XI-496 redakcija) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Tai, ar prašymo pasiaiškinti nepateikimas pareigūnui, kurio veiksmai yra tiriami, sudaro pagrindą teigti, jog dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas, sprendžiama kiekvieną kartą individualiai atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nenustačius ir neištyrus faktinių aplinkybių bei kitų atleidimo pagrindą sudarančių veikos sudėtinių elementų, t.y. nesant materialinio teisinio pagrindo, konstatuotina, jog tokį rezultatą sąlygojo inter alia pareiškėjo pasiaiškinimo nebuvimas, t.y. pareiškėjo teisių dalyvauti tarnybinio patikrinimo procedūroje ir apginti savo poziciją suvaržymas.

Taigi atsakovas, atleisdamas pareiškėją už pareigūno vardo diskreditavimą, privalėjo atlikti išsamų ir objektyvų tarnybinį patikrinimą, kurį, be kita ko, garantuoja atleidžiamo asmens pasiaiškinimas bei kitų galimybių šiam asmeniui dalyvauti tarnybinio tyrimo procedūroje užtikrinimas, nustatyti visumą neteisėtos veikos, t.y. pareigūno vardo diskreditavimo, sudėtį sudarančių objektyvių bei subjektyvių aplinkybių ir jas konstatuoti tarnybinio patikrinimo išvadoje, konkrečiai įvardinti, kuo pasireiškė pareigūno vardo diskreditavimas, taip pat nurodyti teisės aktus, kuriuos pareiškėjas pažeidė. Atsakovo nurodytas muitinės pareigūno vardo diskreditavimo pagrindas – aplinkybė, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomi baudžiamieji procesai, sudarė prielaidas priimti sprendimą, kurį būtų galima vėliau pateisinti baudžiamojo persekiojimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis arba nustatytais pareiškėjo veiksmais, kurie tarnybinio patikrinimo metu atsakovui net nebuvo žinomi ir savo esme galėtų visiškai skirtis nuo tų, dėl kurių buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas arba nuo tų, dėl kurių būtų galima konstatuoti pareigūno vardo diskreditavimą. Tokiu būdu priimtas atsakovo sprendimas atleisti pareiškėją iš tarnybos negali būti laikomi teisingu, protingu ir sąžiningu.

Aukščiau nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas negali būti pripažintas pagrįstu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko jis taip pat negali būti laikomas teisėtu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Taip pat naikintina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi procesas byloje atnaujintas esant būtinybei užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą aiškinant ir taikant ne tik Statuto (2002 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. IX-848 redakcija) 48 straipsnio 1 dalies 24 punktą, 36 straipsnio 1 dalį, bet ir minėto teisės akto 37 straipsnio 3 dalį, pažymėtina, kad Statuto 37 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas nagrinėjamos bylos kontekste nebuvo keliamas, pareiškėjas savo apeliacinio skundo ir keliamų reikalavimų šios normos pažeidimu taip pat negrindė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Statuto 37 straipsnio 3 dalies taikymas bei aiškinimas nėra šios administracinės bylos objektas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 40K pareiškėjas buvo atleistas iš Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio posto vyresniojo inspektoriaus pareigų, į kurias pareiškėjas prašo jį grąžinti. Pažymėtina, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1B-607 Panevėžio teritorinė muitinė nuo 2010 m. liepos 1 d. reorganizuojama ir prijungiama prie Kauno teritorinės muitinės. Civilinio kodekso 2.95 straipsnio 2 dalyje juridinio asmens reorganizavimas apibrėžiamas kaip juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Minėtų nuostatų pagrindu darytina išvada, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. Panevėžio teritorinė muitinė, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, nebeegzistuos. Minėtu įsakymu patvirtintoje Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projekte, be kita ko, nustatančiame po reorganizavimo veiksiančios Kauno teritorinės muitinės struktūrą, vyresniojo inspektoriaus pareigų, kurias ėjo pareiškėjas, nėra numatyta, todėl visa tai leidžia teigti, jog pareiškėją grąžinti į ankstesnes pareigas nebus organizacinių galimybių. Be to, nuo pareiškėjo atleidimo iš darbo dienos praėjo beveik aštuoneri metai, kas leidžia abejoti pareiškėjo kvalifikacijos eiti ankstesnes pareigas buvimu bei reikalavimų, keliamų muitinės pareigūnams, atitikimu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėją grąžinti į ankstesnį darbą trukdo organizacinės bei kitos priežastys, todėl tenkinti šį pareiškėjo prašymą nėra tikslinga.

Vadovaujantis Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, išeitinė išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje, šiuo atveju – į pareiškėjo nepertraukiamąjį stažą Panevėžio teritorinėje muitinėje. Remiantis bylos duomenimis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo (2006 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1104 redakcija), pareiškėjo nepertraukiamąjį stažą Panevėžio teritorinėje muitinėje sudaro 219 mėnesių (į tarnybą muitinėje pareiškėjas priimtas 1991 m. lapkričio 22 d.) (T 1, b.l. 19, 26, 44, 51, 54-55). Vadovaujantis Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, toks tarnybos stažas sudaro sąlygas priteisti penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog pareiškėjo vidutinį dienos darbo užmokestį sudarė 66,40 Lt (T 1, b.l. 204). Dėl nurodytos sumos bylos šalys sutiko. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2008 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1279 redakcija) 8 ir 9 punktais, taip pat Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 175 2.2. punktu, pagal kurį 2002 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius buvo 21,1 darbo dienos, pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 1401,25 Lt (66,41 Lt x 21,1). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priklauso 7006,25 Lt dydžio išeitinė išmoka.

Pareiškėjui taip pat priklauso vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis). Kaip minėta, pareiškėjo vidutinį dienos darbo užmokestį sudarė 66,40 Lt. Pareiškėjas iš tarnybos muitinėje atleistas 2002 m. birželio 3 d., todėl jo atžvilgiu priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2002 m. birželio 3 d. iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. iki 2010 m. vasario 22 d.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 8 punktu, pareiškėjui priklausantis vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas dauginant vidutinį darbo dienos darbo užmokestį (66,41 Lt) iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 175 2.2. punktą, 2002 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21,1 darbo dienos (147,7 darbo dienos per 7 mėnesius (birželio – gruodžio mėnesiai); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 164 2.2. punktą, 2003 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21,2 darbo dienos (254 darbo dienos per metus); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. A1-211 2.1.1. punktą, 2004 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21,3 darbo dienos (255 darbo dienos per metus); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-286 2.1.1. punktą, 2005 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena (252 darbo dienos per metus); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-345 2.1.1. punktą, 2006 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 20,6 darbo dienos (247 darbo dienos per metus); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A1-340 2.1.1. punktą, 2007 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 20,7 darbo dienos (248 darbo dienos per metus); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A1-377 2.1.1. punktą, 2008 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 20,75 darbo dienos (249 darbo dienos per metus); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-429 2.1.1. punktą, 2009 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21,1 darbo diena (253 darbo dienos per metus); pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. A1-694 2.1.1. punktą, 2010 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, yra 21,2 darbo diena (35,2 darbo dienos per vieną mėnesį ir 22 dienas). Taigi pareiškėjui priklauso vidutinis darbo užmokestis už 1940,9 darbo dienas (nuo neteisėto atleidimo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos), t.y. 128895,16 Lt (1940,9 x 66,41).

Pareiškėjas jo naudai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, t.y. išlaidas, susijusias su skundo nagrinėjimu, atstovavimu teisme, procesinių dokumentų – skundo, patikslinto skundo, apeliacinių skundų ir kitų dokumentų surašymu, iš viso 3900,00 Lt. Šias išlaidas patvirtina byloje esantys pinigų priėmimo kvitai (T 1, b.l. 223-225, T 2, b.l. 5). Nustatyta bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8 punkte nustatytų dydžių, todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi bei Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, priteistina pareiškėjo naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 40K dalį, kurioje A. L. atleidžiamas iš tarnybos muitinėje nuo 2002 m. birželio 3 d., panaikinti.

Pripažinti, kad A. L. atleistas iš Panevėžio teritorinės muitinės pagal teismo sprendimą nuo 2010 m. vasario 22 d. Priteisti A. L. iš Panevėžio teritorinės muitinės 7006,25 Lt dydžio išeitinę išmoką. Priteisti A. L. iš Panevėžio teritorinės muitinės 128895,16 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2002 m. birželio 3 d. iki 2010 m. vasario 22 d. Priteisti A. L. iš Panevėžio teritorinės muitinės bylinėjimosi išlaidas, iš viso 3900,00 Lt.

Sprendimas neskundžiamas.