Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tiekėjų gildija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GLOBUStrade“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tiekėjų gildija“ dėl skolos perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundoir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė ieškovo ir atsakovo skolų suvestinę nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d. Apeliaciniame skunde atsakovas nepateikia prašymo dėl įrodymų priėmimo, nenurodo šių įrodymų reikšmės nagrinėjamai bylai ir būtinybės šiuos įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog pateiktas dokumentas nėra pasirašytas, jame nurodyta ieškovo debeto ir kredito informacija. Aplinkybė, kad tarp šalių buvo susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai byloje nėra neigiama, be to, atsakovas yra įtrauktas į ieškovo kreditorių sąrašą su 49 597,84 Lt finansiniu reikalavimu. Skolų suvestinis aktas neturi reikšmės ginčijamo sandorio sudarymui, nes byloje konstatuota, jog sandorio sudarymo metu ieškovas nebuvoskolingasatsakovui, o pradinio skolininko skolą ieškovasperėmė be teisinio pagrindo. Taigi atsakovo pateikta skolos suvestinė nelaikytina įrodymu, turinčiu esminės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 10 d. ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „GRANUMfood“ sudarė skolos perkėlimo sutartį, kuria ieškovui buvo perkeltos pradinio skolininko UAB „GRANUMfood“ prievolės pagal šio ir atsakovo 2006 m. liepos 20 d. sudarytą tiekimo sutartį – t. y. pareiga sumokėti sutarties kainą, palūkanas ir delspinigius, skolos dydis – 155 778,49 Lt. Ieškovas įvykdė skolos perkėlimo sutartimi prisiimtą prievolę ir sumokėjo atsakovui 155 778,49 Lt UAB „GRANUMfood“ skolą. Klaipėdos apygardos teismo 2009m. gruodžio 15 d. nutartimi UAB „GRANUMfood“ iškelta bankroto byla;2013m. gruodžio 5 d. bendrovė išregistruota iš juridinių asmenų registro. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino ieškovo reikalavimą CK 6.6 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu. Esminiai atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas teismo sprendimas, susiję su kreditoriaus teisinės padėties skolos perkėlimo sandoryje teisiniu vertinimu, senaties termino Pauliano ieškiniui pareikšti pradžios aiškinimu, su kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos pripažinimu, su atsakovo nesąžiningumo vertinimu, su restitucijos taikymu. Teisėjų kolegija pasisako šiais apelianto iškeltais klausimais.

Dėl kreditoriaus teisinės padėties skolos perkėlimo sandoryje

Apelianto teigimu, jis nebuvo pagrindinė ginčijamo sandorio šalis, kuri iškėlė interesą tokią sutartį sudaryti, jis tik išreiškė sutikimą skolos perkėlimui. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas neginčija aplinkybės, kad sandorio šalimi jis buvo. Pagal CK 6.116 straipsnio, reglamentuojančio skolos perkėlimą pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį, 1 dalį perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka. Sutikimas pareiškiamas po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. Kol toks sutikimas negautas, šalys gali pakeisti ar nutraukti sutartį. Kai gautas kreditoriaus sutikimas, pradinio ir naujojo skolininko sutartis nebegali būti keičiama. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius neduoda sutikimo perkelti skolą, laikoma, kad skola neperkelta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Savo esme tai yra daugiašalis sandoris. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 str.). Bet kuriuo atveju skolos perkėlimas nesant kreditoriaus sutikimo negalimas. Šios sutarties atveju būtinas ne tik kreditoriaus, bet ir naujojo skolininko sutikimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010). Nagrinėjamu atveju, skolos perkėlimo sutartį sudarė trys šalys – ieškovas (naujasis skolininkas), atsakovas (kreditorius) ir pradinis skolininkas UAB „GRANUMfood“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai, kad jis nebuvo ginčo sandorio šalimi, iškėlusia interesą sudaryti skolos perkėlimo sutartį, nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas buvo ginčijamo sandorio šalis, kad turėjo turtinį interesą tokios sutarties sudarymu, todėl apeliantas laikytinas tinkamu atsakovu byloje ir jam gali būti taikomos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atsirandančios neigiamos teisinės pasekmės.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

Apelianto teigimu, teismas, spręsdamas dėl ieškinio senatiestermino, netinkamai taikė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą administratorius, ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti skaičiuojamas ne nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, o nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos. Kita vertus, byloje nėra ginčo, jog terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas, tačiau teismas, atsižvelgęs į viešojo intereso byloje egzistavimą, šį terminą atnaujino. Dėl šių priežasčių atsakovo argumentai, susiję su termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti, neturi reikšmės. Teismas ieškinio senaties terminą pripažino praleistu, jį atnaujino, o argumentų, paneigiančių teismo išvadą dėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą buvimo, atsakovas nenurodė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas dviejų actio Pauliana tenkinimui būtinų sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo ir atsakovo nesąžiningumo – nebuvimas.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

Apeliacinio skundo argumentai liudija, kad apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju sudarytas skolos perkėlimo sandoris pažeidė kreditorių interesus. Atsakovas nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo tik 6 875,07 Lt mokestinę neprimoką Valstybinei mokesčių inspekcijai.Pasak apelianto, ši suma, lyginant su bendra įmonės balanse nurodyta įsipareigojimų suma, yra nežymi, todėl ginčijamo sandorio sudarymas niekaip negalėjo įtakoti ieškovo galimybių šią nepriemoką padengti. Apeliantas taip pat nurodo, jog skolos perkėlimo sutartimi ieškovo prisiimto įsipareigojimo suma, lyginant ją su ieškovo turimo turto verte, nėra didelė ir neturėjo įtakos ieškovo finansiniai padėčiai. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismui sprendžiant actio Pauliana turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).Atsakovo teigimu, skolos perkėlimo sutarties sudarymas neturėjo įtakos ieškovo nemokumui. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorių teisių pažeidimas nėra siejamas vien su bendrovės nemokumo būklės konstatavimu, kadangi kreditorių teisės gali būti pažeidžiamos ir kitais būdais. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad sandorio sudarymo metu ieškovo turtas sudarė 3 148 982 Lt, tačiau ieškovas turėjo 2 961 832 Lt per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų, o gautinos sumos siekė 2 479 721 Lt.Taigi jau sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad neatlygintinai prisiimtų kito nemokaus juridinio asmens piniginę prievolę.Ieškovo 2009 metųbalanso duomenys patvirtina, kad iš esmės visas ieškovo turtas buvo trumpalaikis (3 146 962 Lt), jį sudarė per vienerius metus gautinos sumos, išankstiniai apmokėjimai, nebaigtos vykdyti sutartys ir pinigai, ilgalaikio turto vertė tik 2 020 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 961 832 Lt. Taigi didžiąją dalį ieškovoturto sudarė per vienerius metus gautinos sumos, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė daugiau nei 90 procentų į ieškovo balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ilgalaikio turto vertė siekė tik 2 020 Lt, o pinigai ir pinigų ekvivalentai sudarė 32 444 Lt, ieškovo prisiimta svetima 155 778,49 Lt prievolė laikytina reikšmingu ieškovo įsipareigojimu, stipriai sumažinusiuieškovo turto apimtį.Pagal 2010 metų balansą, ieškovo turtas sumažėjo iki 1 709 827 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai vis tiek viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės. Be to, pinigai ir pinigų ekvivalentai taip pat sumažėjo beveik per pusę (iki 2 020 Lt), tą patį galima teigti ir apie materialų turtą, kuris 2010 metais sudarė jau tik 1 328 Lt. Taigi po ginčijamo sandorio ieškovo turtas sumažėjo. Esant aptartai ieškovo finansinei situacijai jam neatlygintinai, be teisinio pagrindo perėmus kito juridinio asmens 155 778,49 Lt skolą, ją padengus bei nurodyta dalimi sumažinus savo turtą, neabejotinai buvo pažeisti kreditorių interesai. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas bankroto byloje sudaro 290 188,32 Lt, t. y. nuo 6 875,07 Lt išaugo iki 290 188,32 Lt. Tai reiškia, kad ieškovas, sudaręs ginčijamą sandorį, apsunkino galimybes vykdyti finansines prievoles valstybei. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad sudarytas sandoris nepažeidė kreditorių teisių ir teisėtų interesų.Atsakovo teiginys, kad sutarties laisvės principas suteikia teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlygų buvimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino auditoriaus R. B. konsultacinės išvados, kurioje konstatuota, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo finansinių sunkumų, jo finansinė padėtis dėl sudaryto sandorio nepablogėjo. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad atsakovo pateiktos konsultacinės išvados teismas skundžiamame sprendime neįvertino, tačiau tai nepaneigia teismo išvados, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus, teisingumo principą.Aplinkybė, kad 2009 metaisieškovas uždirbo 177 150 Lt grynojo pelno ar, kad pagal skolos perkėlimo sutartįmokėtina suma sudarė tik 5,26 procentus nuo visų ieškovo įsipareigojimų, turi būti vertinama ieškovo finansinės būklės duomenų visumos kontekste, o ne kaip atskiras veiklos rodiklis. Aukščiau aptarta ieškovo finansinė padėtis patvirtina, jog prisiimdamas 155 778,49 Lt piniginę prievolę, ieškovas pažeidė kreditorių interesus.

Apelianto teigimu, teismas privalėjo įpareigoti ieškovą pateikti įmonės pelno (nuostolių) ataskaitas ir aiškinamuosius raštus. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Teismui pakako byloje pateiktų ieškovo balansų ir sudaryto sandorio turinio vertinimo, kad konstatuoti sandorio nenaudingumą ir kreditorių teisių pažeidimą.

Negalima sutikti su apeliantu, kad skolos perkėlimo sutartis buvo normali ieškovo ir UAB „GRANUMfood“ praktika dėl palaikomų verslo santykių. Skolos perkėlimo sutarties turinys neleidžia daryti išvados, kad ieškovas, perėmęs UAB „GRANUMfood“ skolą, perimtos skolos dydžiu sumažino savo turimą, jeigu toks buvo, įsiskolinimą UAB „GRANUMfood“. Taigi nėra pagrindo sutikti, kad ginčo sandoris atitinka įprastą šalių verslo praktiką. Teismas sprendime konstatavo, kad pagal vykdomąjį dokumentą bendrovei „GRANUMfood“ iš ieškovo išieškoma skola susidarė po ginčijamo sandorio sudarymo –įsiskolinimas priteistas už 2009 m. gruodžio 2-9 dienomis pagamintas ir parduotas prekes – o duomenų, kad ieškovas buvo skolingas UAB „GRANUMfood“ skolos perkėlimo sutarties sudarymo dieną, byloje nėra, todėl nepaneigta teismo konstatuota aplinkybė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas nesant tam teisinio pagrindo.

Dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams

Nustatęs, kad ginčijamas sandoris yra ne tik nenaudingas, bet ir žalingas ieškovui, kad sudarydamas sandorį atsakovas buvo nesąžiningas, teismas sandorį pripažino prieštaraujančiu įmonės veiklos tikslams. Atsakovas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad įmonių vykdoma veikla savaime nereiškia, kad visada bus gautas pelnas, nes įmonės rezultatas gali būti ir nuostoliai; vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp kurių gali būti ir rizikingų. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo sandorio negalima laikyti nei rizikingu, nei įprastu ūkinėje komercinėje veikloje, kadangi byloje konstatuota, jog naudos iš sandorio ieškovas negavo ir neturėjo teisinio pagrindo prisiimti kito asmens skolos. Priešingai,sudarydamas ginčijamą sandorį, ieškovas smarkiai sumažino savo turto vertę, todėl atsakovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamam ginčui neaktuali. Juridinio asmens veiklos tikslas – pelno siekimas. Akivaizdžiai nenaudingo, nesusijusio su pelno siekimu sandorio sudarymas buvo pagrindu konstatuoti sandorio prieštaravimą juridinio asmens tikslams.

Pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.Apelianto įsitikinimu, ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo.Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo nesąžiningumo sąlyga yra bendra tiek ginčijant sandorį actio Pauliana pagrindu, tiek prašant jį pripažinti negaliojančiu dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams.Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Šalių sudaryta skolos perkėlimo sutartis buvo neatlygintinė, todėl actio Pauliana tenkinimui atsakovo nesąžiningumas nėra būtina sąlyga. Teismas vertino atsakovo elgesį sąžiningumo aspektu ir konstatavo atsakovo nesąžiningumo faktą. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo nesąžiningumo, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl trečiojo asmens nesąžiningumo aiškinimo. Kasacinio teismo išplėtotoje praktikoje pasakyta, kad trečiojo asmens nesąžiningumas, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006); verslininkams, kaip subjektams, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius; sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Atsakovo nesidomėjimą kitos sandorio šalies patikimumu (apie ieškovo turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan.) bei apdairaus ir rūpestingo elgesio stoką, teismas vertino kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, būdamas verslininku, ieškovo ir UAB „GRANUM food“ partneriu, veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, turėjo savarankiškai domėtis savo partnerių finansine būkle, negalėjo nesuprasti, kad ieškovas yra susidūręs su mokumo problemomis. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išdėstė argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka, o atsakovo teiginius, kad teismas nenustatė nei actio Pauliana tenkinimui, nei sandorio pripažinimui negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu būtinos sąlygos – atsakovo nesąžiningumo –pripažįsta nepagrįstais.

Dėl restitucijos taikymo

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Teismas taikė restituciją ir įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui 155 778,49 Lt. Apelianto teigimu, restitucija ginčo atveju negalėjo būti taikoma, nessandorį pripažinus negaliojančiu, nėra įmanoma atkurti iki sandorio sudarymo buvusios padėties, kadangi viena iš sandorio šalių – UAB „GRANUMfood“ – yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir atsakovas neturės galimybių atgauti skolos iš pasibaigusio juridinio asmens ir jo teisės tokiu būdu būtų pažeistos.

CK 6.145 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklosčiusi situacija nesuteikia pagrindo netaikyti restitucijos. Konstatavus atsakovo nesąžiningumą, jis, kaip nesąžininga sandorio šalis, negali restitucijos netaikymo grįsti savo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, kad atsakovo skolininkas yra išregistruotas iš juridinių asmenų registro, restitucijos taikymui šioje byloje neturi įtakos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidas neatlygintinos.

Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso326 straipsnio 1dalies 1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą nepakeistą.