- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-22
- Bylos Nr.
- 1A-72-282-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01195-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Klavdija Kruminienė, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- A. N.
- Advokatai
- Egidijus Morkūnas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 246 str. 1 d. ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. nuteistas už tai, kad, aprašius ir areštavus UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą ir šiai bendrovei priklausantį automobilį „Mercedes Bendz CL 500“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pagal 2008-10-01 Vilniaus rajono 7 notaro biuro išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 14742 dėl 927398,36 Lt išieškojimo iš UAB (duomenys neskelbtini) , būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir žinodamas apie įmonei priklausančio turto ir automobilio „Mercedes Bendz CL 500“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), areštą – paslėpė areštuotą automobilį „Mercedes Bendz CL 500“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Apeliantas skunde nurodo, kad jam pareikštas kaltinimas yra neišsamus ir neaiškus, jam visiškai nesuprantamas, jame nėra detaliai aptarti jo nusikalstami veiksmai, dėl ko jis nagrinėjant bylą atsisakė duoti parodymus. Teigia, jog iš teismo nuosprendžio jam taip pat neaišku, kokie jo veiksmai laikytini nusikalstamais: ar tie, kad jam vadovaujant UAB (duomenys neskelbtini) bendrovė buvo skolinga UAB (duomenys neskelbtini) ir pastaroji turėjo 2008-10-01 Vilniaus rajono 7 notarų biuro išduotą vykdomąjį dokumentą Nr.14742 dėl 927398,36 Lt, ir jis kaip nors kliudė vykdyti išieškojimą, ar kokie kiti veiksmai, kuriais jis trukdė antstolei V. Šimkienei vykdyti išieškojimą. Anot apelianto, byloje nėra jokių duomenų, kad antstolė V. Šimkienė aprašė areštuotą UAB (duomenys neskelbtini) turtą – automobilį „Mercedes Benz CL 500", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir perdavė jį saugoti jam, ir kada ji to aprašyto turto pasigedo, t. y., kada jis patikėtą turtą ,,paslėpė“.
Be to, apeliantas nurodo, kad turto arešto aktas 2009-02-05 nebuvo įteiktas jam, kaip vadovui, bendrovės valdymo organams arba bendrovės raštinės darbuotojui. Mano, jog antstolio padėjėjas E. V., areštuodamas skolininko turtą 2009-02-03, privalėjo ne tik apžiūrėti, aprašyti, įvertinti, pažymėti daiktą iš išorės areštą rodančiu ženklu, bet ir išspręsti daikto saugojimo ar jo administravimo klausimą.
Apeliantas teigia, kad nei vykdomojoje, nei baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jis, UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, dalyvavo areštuojant bendrovės turtą ir kad areštuotas turtas perduotas saugoti jam. Tvirtina, kad automobilis „Mercedes Benz CL 500", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jam nebuvo perduotas saugoti nei kaip skolininko bendrovės vadovui, nei kaip privačiam asmeniui, todėl pareigos rūpintis šiuo turtu neturėjo ir paslėpti turto negalėjo.
Taip pat apeliantas pažymi, kad liudytojai A. M., A. M. teisme parodė, jog 2009 metų pavasarį ir vasarą naudojosi automobiliu „Mercedes Benz CL 500", juo važinėjosi asmeniniais tikslais, jį prižiūrėjo ir juo rūpinosi, o antstolė V. Šimkienė patvirtino, kad matė, jog jos areštuotu daiktu važinėja kiti asmenys ir nesiėmė jokių veiksmų automobilį sulaikyti, jį patalpinti į saugomą aikštelę ar pareikalauti saugotoją pasiaiškinti, kodėl netinkamai atlieka pareigas. Teigia, kad teismas akivaizdžių prieštaravimų tarp minėtų liudytojų parodymų neanalizavo ir nenustatė, kada, visgi, įvykdytas nusikaltimas, tai yra, kada paslėptas areštuotas automobilis ir nenustatė jo kaltų veiksmų ar neteisėto veikimo. Dėl to apeliantas reiškia manymą, kad teismas šališkai ištyrė bylos aplinkybes, prieštaravimai byloje liko nepašalinti ir jam inkriminuota veika neįrodyta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. N. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto nusikalstamo elgesio. A. N. atžvilgiu pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 246 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką – areštuoto turto paslėpimą.
Savo skunde apeliantas teigia, kad suformuluotas kaltinimas yra neišsamus ir jam neaišku, kokie jo veiksmai užtraukė baudžiamąją atsakomybę. Tokie nuteistojo pareiškimai aiškiai deklaratyvūs. Kolegija atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis jokių pastabų dėl kaltinimo nepareiškė ir nurodė supratęs, kuo yra kaltinamas, kaltės nepripažino ir parodymus duoti atsisakė (3 t., 61; 64 b. l.). Kad A. N. suprato, kuo kaltinamas ir žino, už ką yra nuteistas, aiškiai parodo kiti apeliacinio skundo argumentai. Apeliantas, savaip interpretuodamas byloje nustatytas aplinkybes, savo skunde teigia, kad jis neturėjo pareigos išsaugoti automobilį „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vadinasi, A. N. teigimu, negalėjo pastarojo paslėpti. Tokius savo teiginius apeliantas grindžia tuo, kad byloje nėra duomenų, jog antstolė V. Šimkienė būtų aprašiusi turtą ir perdavusi jį saugoti jam – jam nebuvo įteiktas 2009-02-03 turto arešto aktas ir jis, kaip bendrovės vadovas, nedalyvavo areštuojant turtą, ir nebuvo išspręstas daikto saugojimo ar jo administravimo klausimas. Taigi, nuteistasis ginčija patį turto arešto faktą ir jo procesinį įforminimą. Iš tokių skundo argumentų galima suprasti, kad A. N., kaip bendrovės vadovui, išvis nebuvo žinoma apie areštuotą turtą. Tenka pažymėti, kad tokius nuteistojo teiginius aiškiai paneigia bylos medžiaga ir net jo paties parodymai apeliacinės instancijos teisme, kiti jo skundo argumentai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009-02-03 buvo surašytas turto arešto aktas ir areštuotas aprašytas UAB (duomenys neskelbtini) turtas, tame tarpe ir automobilis „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 14-17 b. l.). Byloje taip pat yra duomenys, patvirtinantys, kad nustatyta tvarka minimas turto arešto aktas 2009-02-03 buvo įregistruotas turto arešto aktų registre. Iš tikrųjų nėra duomenų, kad areštuojant turtą būtų dalyvavęs A. N., tačiau jam, kaip bendrovės vadovui, CPK 679 str. nustatyta tvarka buvo įteiktas turto arešto aktas (1 t., 18-19 b. l.). Kad turto arešto aktą gavo, nuteistasis pats pripažino apeliacinės instancijos teisme. Taigi, apeliantas buvo informuotas apie arešto konkrečiam turtui uždėjimą, turto arešto būdą, apie savo, kaip skolininko, teises ir pareigas, susijusias su taikyta aptariama priverstine priemone, ir gręsiančią atsakomybę už saugoti perduoto turto neišsaugojimą, nes visa tai buvo išdėstyta pačiame turto arešto akte. Turto arešto akte nurodyta, kad pareiga išsaugoti areštuotą turtą tenka skolininkui, vadinasi, UAB (duomenys neskelbtini) ir jos tuometiniam vadovui A. N., iki 2010-01-21 bendrovėje dirbusiam direktoriumi (1 t., 113-114; 168 b. l.). Aptarti duomenys paneigia apelianto argumentus, kad pareigos išsaugoti areštuotą turtą jis neturėjo.
Byloje esantys antstolės V. Šimkienės pateikti dokumentai patvirtina, kad A. N. buvo pranešta apie 2009-06-12 rengiamas varžytines, kurių metu bus parduodamas UAB (duomenys neskelbtini) priklausantis areštuotas turtas, tame tarpe ir automobilis „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat apeliantui 2009-06-30 buvo pranešta, kad pirmosios varžytinės neįvyko ir buvo prašoma nuteistojo nedelsiant pranešti antstolės V. Šimkienės kontorai, kur yra iš varžytinių pardavinėjamas turtas. Apeliacinės instancijos teisme A. N. pripažino, kad visus ankščiau paminėtus dokumentus gavo, tačiau, kur yra automobilis „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), antstolės kontorai nepranešė. Pasak apelianto, jis tuo metu buvo suimtas ir nežinojo, kur yra automobilis. Byloje yra duomenų, kad nuo 2009-05-14 iki 2009-07-14 A. N. buvo taikoma minėta kardomoji priemonė (1 t., 156 b. l.), tačiau tai nepateisina nuteistojo elgesio pasibaigus suėmimo terminui, kada jis sąmoningai nepranešė antstolės kontorai apie automobilio „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvimo vietą, nors apie reikalavimą, kaip minėta, žinojo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme A. N. pavirtino, kad jis visą laiką žinojo, jog minimas automobilis yra pas A. M.. Tą patį patvirtino ir teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas A. M., nurodydamas, kad automobiliu „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi ir laikė su A. N. žinia (3 t., 61 b. l.). Be to, liudytojas nurodė, kad 2009 m. vasarą, maždaug liepos mėnesį, A. N. su mergina iš jo minimą automobilį pasiėmė. Iš paties apelianto parodymų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jis neneigia 2009 m. rugsėjo mėn. važiavęs minimu automobiliu, tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta V. O. (3 t., 61 b. l.). A. N. taip pat parodė, kad pavažiavęs, automobilį vėl perdavė A. M., kuris, pasak nuteistojo, po to jam to automobilio nebegrąžino. Nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino siekęs visokiomis priemonėmis (skųsdamas antstolės veiksmus ir pan.) išsaugoti UAB (duomenys neskelbtini) turtą, todėl būtų logiška, jei A. M. negrąžinus automobilio „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apeliantas būtų ėmęsis atitinkamų priemonių, tačiau jis net nesikreipė į policiją dėl automobilio sugrąžinimo bendrovei. A. N. teiginių, kad A. M. negrąžino automobilio, nepatvirtina jokie bylos duomenys, ir dėl to, kas paminėta ankščiau, nėra pagrindo juos laikyti teisingais. Taigi, kolegija daro išvadą, kad už areštuoto automobilio paslėpimą yra atsakingas A. N., nes jam automobilį A. M. atidavė.
Taigi, iš to, kas aptarta, aišku, kad apeliantas ir pats fiziškai disponavo automobiliu, žinojo, kad turi informuoti antstolės kontorą apie automobilio buvimo vietą, tačiau tyčia to nepadarė. Be to, iš bylos medžiagos yra aišku, kad A. N. buvo žinoma, jog automobilis „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su kitu turtu pagal 2009-07-02 Turto perdavimo išieškotojui aktą, teisėjo patvirtintą 2009-07-27 (1 b., 5 b. l.), yra perduotas išieškotojui UAB (duomenys neskelbtini), tačiau vis tiek automobilio neperdavė, apie automobilio buvimo vietą neinformavo nei antstolės kontoros, nei nuosavybės teisę į automobilį įgijusio ūkio subjekto.
Pasak A. N., jis manęs, kad antstolės V. Šimkienės 2009-07-02 Turto perdavimo išieškotojui aktas yra neteisėtas, todėl jį 2009-08-17 apskundęs (1 t., 107-108 b. l.). Byloje yra duomenų, kad minėtas skundas dėl neteisėtų antstolės veiksmų buvo paliktas nenagrinėtas (3 t., 26 b. l.). Tačiau nepaisant to, ką apeliantas subjektyviai manė apie antstolės rengiamas varžytines dėl UAB (duomenys neskelbtini) areštuoto turto pardavimo, dėl antstolės veiksmų perduodant turtą išieškotojui, jis privalėjo išsaugoti tą turtą, nurodyti jo buvimo vietą ir esant reikalavimui pateikti. A. N. nebūtų užkirstas kelias apskųsti antstolės veiksmus Civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka, jei jis būtų tinkamai įvykdęs areštuoto turto saugotojo pareigas, tačiau jis sąmoningai rinkosi kitokį elgesio variantą ir po to, kai iš A. M. pasiėmė areštuotą automobilį „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), šį automobilį paslėpė ir taip pažeidė baudžiamąjį įstatymą.
Apelianto argumentai, kad nenustatyta, kur ir kada jis paslėpė automobilį „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jo veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi. Faktas tas, kad apeliantas, būdamas atsakingas už turto išsaugojimą, sąmoningai paslėpė areštuotą turtą ir taip sutrukdė įvykdyti teisingumą. A. N. veikoje yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 246 str. 1 d., sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, kaip skundu prašo A. N..
Apeliantas skunde nepagrįstai deklaruoja apie antstolės V. Šimkienės kaltę dėl automobilio „Mercedes Benz CL 500", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neišsaugojimo, nes, kaip jau minėta, yra neabejotinai nustatyta, kad už minėto automobilio išsaugojimą buvo atsakingas ne kas kitas, o tuometis UAB (duomenys neskelbtini) direktorius A. N..
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių nuostatų nepažeidė. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, apeliantas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas A. N. paskyrė BK 246 str. 1 d. sankcijoje numatytą vieną iš švelniausių alternatyvių bausmių – baudą, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį už BK 47 str. 3 d. 2 p. numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis – bauda apie 50 MGL). Kolegijos nuomone, paskirta bausmė yra ne per griežta, todėl keisti nuosprendžio nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.