- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-140/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta (pran.), Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- V. B., Kauno rajono apylinkės prokuratūros
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo
R. M. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Nukentėjusiojo V. B. ir Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
R. M. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 1 d. Kauno rajono apylinkės teismo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas paveikti nukentėjusįjį V. B., kad šis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R. M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu, prieš nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartą – grasinimus fiziniu susidorojimu. Tokiu būdu R. M. darė poveikį nukentėjusiam asmeniui V. B., panaudodamas kitokią prievartą.
Be to, R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija). Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
R. M., bendrininkaudamas su A. V., R. K., A. J. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, savavaldžiavo V. B. atžvilgiu, o būtent: A. J. ir R. K. 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., bendrininkaudami su kitu asmeniu, dėl kurio byla išskirta, savavaldžiavimo tikslu, Kauno r., Vilkijos girininkijoje, prie garažų įkalbėjo nukentėjusįjį V. B. įsėsti į A. V. vairuojamą automobilį „Nissan Primera“, žadėdami parvežti į namus, esančius Vilkijoje, ir ten pasikalbėti. Tačiau, prieš nukentėjusiojo valią jį atsivežė prie (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio A. V., kur, nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, A. J., R. K. ir A. V. prievarta jį nuvedė į name esančias A. V. garažo patalpas, kur jų laukė R. M. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta. Asmuo, dėl kurio byla išskirta, A. V. ir R. M. savavaldžiavo, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą teisę, kuri buvo pripažįstama, bet nerealizuojama, R. M. ir kitam asmeniui, dėl kurio byla išskirta, panaudojus fizinį smurtą – sudavus smūgius beisbolo lazda bei metaliniu strypu į įvairias kūno sritis V. B., spardant jį kojomis, stumdant, badant šakėmis, reikalavo, kad V. B. grąžintų 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V.. Kaip garantą už paminėtų reikalavimų įvykdymą reikalavo perduoti lengvąjį automobilį „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), A. J., R. K., R. M., bendrininkaudami grupe ir su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, savavaldžiavimo tikslu, tęsdami savavališkus nusikalstamus veiksmus, pasinaudodami dėl fizinio ir psichinio smurto palaužtu V. B. pasipriešinimu, paminėti asmenys automobiliais „Nissan Primera“, „Opel Vectra“, „Jeep Cherookee“ nuvežė V. B. iki garažo, esančio (duomenys neskelbtini), kur V. B. automobiliui „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl techninių kliūčių negalint važiuoti, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus.
R. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2001 m. vasario 23 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini) esančio namo garaže, bendrininkaudamas su asmenimis, dėl kurių byla išskirta, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas daugybę smūgių beisbolo lazda bei metaliniu strypu V. B. į įvairias kūno vietas, spardydamas kojomis, reikalavo, kad V. B. atsisakytų 4000 Vokietijos markių, kurias R. M. buvo skolingas V. B., skolos, pripažintų tariamą 1000 Vokietijos markių skolą A. V., 1500 Vokietijos markių skolą V. V. bei atvirai reikalavo, kad V. B. mokėtų kas mėnesį jam mokestį (duoklę) už netrukdymą V. B. individualiam verslui, bei kaip garantą už paminėtų reikalavimų įvykdymą reikalavo perduoti lengvąjį automobilį „Audi 80“, be valstybinių numerių, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau automobiliui esant techniškai netvarkingam, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus.
Išnagrinėjęs bylą teismas R. M. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakciją) ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvertinęs byloje ištirtus įrodymus teismas nustatė, kad V. B. 2000 m. Vokietijoje pas nusikalstama veika užsiimantį R. M. nelegaliai dirbo – remontavo, ardė vogtus automobilius ir liko skolingas A. V. ir V. V. už R. M. nupirktą, duotą naudotis ir sudaužytą automobilį. Turint tikslą išreikalauti skolą, nukentėjusysis 2001 m. vasario 23 d. buvo nuvežtas į A. V. namus, kur prieš jį R. M., A. V., R. K., A. J. ir asmuo, dėl kurio byla iškirta, savavaldžiavo, t. y. R. M., nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, panaudamas fizinį smurtą bei sužalodamas nukentėjusįjį, neteisėtomis priemonėmis reikalavo iš V. B. grąžinti skolą. Darant išvadą dėl to, ar buvo padarytas turto prievartavimas ar savavaldžiavimas, teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus ir kitus duomenis, o ypatingą dėmesį atkreipė į nukentėjusiojo, nuteistojo R. M. ir kitų nuteistųjų, kurie buvo betarpiški įvykio dalyviai, parodymus. Teismas nustatė, kad R. M. ir kiti nusikaltimo bendrininkai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės laikėsi vienos versijos, jog V. B. buvo skolingas V. V., A. V., R. M. už sudaužytą automobilį ir tarp jų bei nukentėjusiojo vyko turtinio pobūdžio konfliktas, buvo reikalaujama grąžinti skolą. Vertindamas nukentėjusiojo V. B. parodymus teismas padarė išvadą, kad jie nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl nėra teisinio pagrindo vien nukentėjusiojo parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir konstatuoti, kad iš jo buvo prievartaujamas turtas. Nukentėjusysis V. B. kelis kartus keitė savo parodymus, jis netgi Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 31 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl melagingų parodymų davimo bei melagingo pranešimo apie nusikaltimą. Vienuose savo parodymuose jis teigė, kad R. M., A. V., V. V., R. K. ir A. J. prievartavo jo turtą, kituose parodymuose tvirtino, kad su šiais asmenimis aiškinosi skolų klausimus ir kai kuriems iš jų turėjo turtinių įsipareigojimų. Teismas nustatė, jog nagrinėjant R. M. bylą teisme, nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad R. M. ir kiti asmenys prievartavo jo turtą, prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems nagrinėjant A. V., V. V., R. K. baudžiamąją bylą teisme, kur jis tvirtino, kad turtas nebuvo prievartaujamas, o vyko turtinių santykių ir skolų aiškinimosi procesas. Šios aplinkybės nustatytos bei patvirtintos Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs. Šiuo nuosprendžiu A. V., A. J., R. K. nuteisti už savavaldžiavimą prieš V. B..
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai R. M. veiksmus perkvalifikavo iš Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies į 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį. Taip pat teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kurios buvo nustatytos teisminio nagrinėjimo metu ir užfiksuotos teismo posėdžio protokole. Dėl to liko neįvertinti įrodymai, nustatyti byloje. Teismas, darydamas išvadas dėl to, ar buvo padarytas turto prievartavimas ar savavaldžiavimas, įvertino visus bylos duomenis ir visus byloje esančius įrodymus, atkreipdamas dėmesį į nukentėjusiojo, kaltinamojo, kitų nuteistųjų parodymus, kurie yra tiesioginiai įrodymai byloje, ir būtent tų asmenų, kurie buvo betarpiški įvykio dalyviai. Teismas nustatė, kad R. M. ir kiti nusikaltimo bendrininkai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme laikėsi vienos versijos, jog V. B. buvo skolingas V. V., A. V., R. M. už sudaužytą automobilį ir tarp jų bei nukentėjusiojo vyko turtinio pobūdžio konfliktas, buvo reikalaujama grąžinti skolą. Teismas taip pat konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo V. B. parodymai nebuvo nuoseklūs, vienodi, jie kito ir tai teismui davė pagrindą jais abejoti. Vienuose parodymuose jis teigė, kad R. M., A. V., V. V., R. K. ir A. J. prievartavo jo turtą, kituose parodymuose tvirtino, kad su šiais asmenimis aiškinosi skolų klausimus ir kai kuriems iš jų turėjo turtinių įsipareigojimų. Su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes teismas, analizuodamas nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą, neatkreipė dėmesio į V. B. parodymų kitimo chronologinę tvarką ir priežastis, ir todėl padarė klaidingą išvadą dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo. 2001 m. vasario 26 d. pradėto ikiteisminio tyrimo metu V. B. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jis 2000 m. dirbo Vokietijoje pas R. M., remontavo automobilius. Už atliktus darbus R. M. jam liko skolingas 4000 Vokietijos markių. 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., prie jo garažo automobiliu „Nissan“ atvažiavo A. V., A. J., R. K. ir pareikalavo, kad jis vyktų su jais kartu. Jis sutiko važiuoti pokalbiui tik į tėvų namus, esančius Vilkijoje. Atvažiavę asmenys sutiko su šia sąlyga, tačiau bevažiuojant A. J. pasakė, kad važiuos pas A. V., o ne į Vilkiją. Atvežtas į A. V. namus, garaže esant kitiems asmenims, jis buvo mušamas R. M. ir V. V. ir tuo pat metu buvo reikalaujama, kad jis atsisakytų 4000 Vokietijos markių skolos bei pripažintų 1500 ir 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir V. V.. Kartu su R. M. beisbolo lazda jį mušė ir V. V., vadinamas „Feliksu“. Mušant iš jo buvo reikalauta mokėti duoklę už netrukdymą verstis automobilių remontu. Buvo mušamas tol, kol pripažino reikalaujamą skolą šiems asmenims. Kaip garantas buvo reikalaujama perduoti automobilį „Audi“, kurį jis pirko Vokietijoje. Šių asmenų jis buvo nuvežtas iki namų, kur V. V., negalėdamas paimti nevažiuojančio automobilio „Audi 80“, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus. 2001 m. gruodžio 11 d. nukentėjusysis bylos nagrinėjimo Kauno r. apylinkės teisme metu įteikdamas teismui pareiškimą, pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad yra skolingas už sudaužytą automobilį, ir šių parodymų laikėsi nagrinėjant R. K., A. V., A. J. baudžiamąsias bylas 2002-2003 m. 2004 m. balandžio 26 d. V. B. kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl to, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu jam buvo daromas spaudimas, dėl ko jis 2001 m. gruodžio 11 d. pakeitė parodymus. 2004 m. birželio 2 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas V. B. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad 2004 m. birželio 1 d., Kauno r. apylinkės teisme prieš teismo posėdį, kuriame buvo nagrinėjama R. M. baudžiamoji byla, koridoriuje prie jo priėjo R. M. ir sužinojęs apie V. B. ketinimus papasakoti visą tiesą, ėmė jam grasinti fiziniu susidorojimu. Pareiškime nurodė, kad diktofonu įrašė jų pokalbį. 2004 m. rugpjūčio 27 d. nukentėjusysis V. B., Kauro r. apylinkės teisme nagrinėjant R. M. baudžiamąją bylą, parodė, kad teisingi yra jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu iki 2001 m. gruodžio 11 d. 2004 – 2007 m. vykusio proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių metu V. B. patvirtino, kad iki 2001 m. gruodžio 11 d. jo duoti parodymai yra teisingi. Jis nurodė, kad po pirmojo 2001 m. vykusio teismo posėdžio, kuris neįvyko, jis atsitiktinai degalinėje susitiko tuo metu teisiamąjį V. V., kuris jam pasiūlė tartis geruoju, priešingu atveju nei jam, nei jo tėvams nebus gyvenimo, jis negalės dirbti ir su juo bus susidorota. Bijodamas, kad su jo šeima bus susidorota, jis su V. V. dar kartą susitiko toje pačioje degalinėje, V. V. jam sugrąžino jo automobilio dokumentus bei pasakė, kad prieš kitą teismo posėdį jis įteiks pareiškimo, kurį V. B. turės įteikti teismui, tekstą. Dar po kelių dienų jiems susitikus prie Kaune esančios VĮ „Regitra“ jis gavo ranka prirašytą lapą su pareiškimo tekstu, o V. V. jam pasakė, kad šį tekstą jis turės perrašyti ir pareiškimą pateikti teismui, ką jis ir padarė. 2001 m. gruodžio 11 d. atvykus į teismo posėdį V. V. jam įteikė 3 ranka prirašytus lapus su naujais parodymais, kuriuos jis turėjo teisme, šiuos parodymus jis ir davė. 2007 – 2009 m. vykusių teismo posėdžių metu, kuomet buvo nagrinėjamos R. K., A. V., A. J. ir R. M. baudžiamosios bylos, nukentėjusysis V. B. patvirtino savo parodymus, duotus iki 2001 m. gruodžio 11 d. bei parodymus, duotus 2004 – 2007 m. vykusio proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių metu. Tai užfiksuota ir teismo posėdžių protokoluose. Teismas, vertindamas V. B. parodymų kaitą, konstatavo, kad, be V. B. parodymų, byloje iš esmės nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam buvo grasinta. Nuosprendyje nurodyta, kad, nors liudytojai V. B. ir G. B. patvirtino faktą, jog nukentėjusiajam buvo skambinama ir prašoma pakeisti parodymus, buvo įteikti lapai su parodymais, kuriuos jis turėjo pakeisti, tačiau iš šių liudytojų parodymų neaišku, kas skambino, kokio pobūdžio buvo grasinimai ir ar jie iš viso buvo, be to, nėra duomenų, kad tokie lapai nukentėjusiajam buvo įteikti. Nesant įtikinamo paaiškinimo dėl parodymų keitimo teismas padarė išvadą, kad R. M. nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš turto prievartavimo į savavaldžiavimą. Tokia teismo išvada yra klaidinga, nes apie tai, kad nukentėjusiajam buvo daromas poveikis, jis minėjo ir 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylą Kauno r. apylinkės teisme, kai buvo sprendžiamas A. V. kardomosios priemonės suėmimo termino pratęsimo klausimas. Tos dienos teismo posėdžio protokole yra užfiksuota, kad į klausimą dėl suėmimo reikalingumo V. B. atsakė: „jeigu jį paleidžiate, tai man reikia apsaugos. Man buvo nuolat grasinama per kitus asmenis. Nesutinku, kad jis būtų paleistas“. Teismas klaidingai nuosprendyje nurodė, jog apklausti liudytojai A. L. L. ir V. K. patvirtino, kad V. B. parodymai nebuvo nuoseklūs, kito, tačiau jis nesiskundė, kad kaltinamieji jam darė poveikį. Tokios aplinkybės visiškai neatitinka posėdžio protokole užfiksuotų šių ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų parodymų. 2009 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdyje liudytoja A. L. L. patvirtino, kad V. B. kalbėjo, jog jam daromas spaudimas ir tai daro vieno iš įtariamųjų žmona.Taip pat ji patvirtino, kad nukentėjusiojo parodymai tyrimo metu buvo nuoseklūs. Liudytojas V. K. taip pat parodė, kad, kai gavo bylą ikiteisminiam tyrimui atlikti, iki jos atidavimo teismui V. B. parodymai buvo nuoseklūs, o tiriant 2002 m. liepos 23 d. dėl R. M. išskirtą bylą, nukentėjusysis jau pakeitė parodymus. Nors apklausiamas kaip liudytojas šis pareigūnas ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pirminiuose parodymuose buvo kalbama apie automobilio avariją, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši aplinkybė atsirado tik 2001 m. gruodžio 11 d., kai nukentėjusysis davė pakeistus parodymus dėl jam daromo poveikio. Teismas nuosprendyje nurodė, kad iš nelegalios veiklos negali atsirasti teisėti darbo santykiai, todėl kyla abejonių, ar apskritai galėjo R. M. būti skolingas nukentėjusiajam darbo užmokestį, kurio būtų reikalavęs atsisakyti. Tokia teismo nuomonė buvo paneigta 2009 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje, kai buvo nagrinėjama dėl V. V. išskirta baudžiamoji byla. Nagrinėjant šią bylą buvo apklausiamas A. V., kuris iki tol teigęs, jog perdavė R. M. pinigus automobiliui pirkti, parodė, kad iš tiesų R. M. jam buvo skolingas už darbus Vokietijoje ir jis jokių pinigų neperdavė, o tiktai užskaitė skolą, kurios dydžio nurodyti negalėjo. Ši aplinkybė, nagrinėjant R. M. baudžiamąją bylą, nebuvo žinoma, tačiau tai ne tik patvirtina, kad R. M. buvo skolingas V. B. ir tam pačiam A. V., tačiau iš esmės ir įrodo, kad automobilio avarijos atsiradimas yra R. M. gynybos versija. Tai netiesiogiai pripažįsta ir pats teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog R. M. ir kiti nusikaltimo bendrininkai laikėsi vienos versijos, kad V. B. buvo skolingas už sudaužytą automobilį V. V., A. V. ir R. M. ir kad tarp jų ir nukentėjusiojo vyko turtinio pobūdžio konfliktas, buvo reikalaujama grąžinti skolą. Tačiau teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad būtent tokio pobūdžio parodymus R. M. ir kiti asmenys, dėl kurių bylos buvo išskirtos, davė tada, kai 2001 m. gruodžio 11 d. tokius parodymus davė nukentėjusysis V. B.. Taip pat teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad tokių parodymų nuo 2001 m. vasario 26 d. vykusio ikiteisminio tyrimo metu iki pačios teisminio nagrinėjimo pradžios nedavė ne tik nukentėjusysis V. B., bet ir tuometiniai įtariamieji. Juo labiau, kad įtariamieji apskritai neigė patį įvykio (duomenys neskelbtini) esančio namo garaže faktą. Teismas, nuosprendyje abejodamas nukentėjusiojo pozicija, neįvertino ir abejonių keliančių faktų, susijusių su tariamu autoįvykiu, t. y. teismas pripažino automobilio pirkimo faktą, tačiau pateikti dokumentai rodo tik tai, kad toks automobilis egzistavo, tačiau ar būtent šiuo automobiliu buvo padarytas tariamas autoįvykis, ar tuo automobiliu nukentėjusysis galėjo važinėti Vokietijoje, teismas neanalizavo ir nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Juo labiau, kad byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų ar tas automobilis apskritai buvo važiuojantis ir ar jis buvo sudaužytas. Be to, visiškai neištirta ir teismo neatmesta galimybė, kad R. M. A. V. ir V. V. galėjo suklaidinti jiems sakydamas, kad V. B. sudaužė už jų pinigus pirktą automobilį, juolab, kad R. M. yra nurodęs, jog automobilį pirko už savo pinigus. Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad net ir tokiu atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. nesudaužė R. M., A. V. ir V. V. priklausančio automobilio, iš esmės nepasitvirtintų kaltinime inkriminuotas turto prievartavimo požymis – reikalavimas atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos, nes byloje nėra neginčijamų duomenų, kad tokia skola apskritai buvo. Tačiau teismas, nurodydamas tokius įrodymų vertinimo motyvus, daro klaidingą išvadą ir prieštarauja pats sau, nes tokiu atveju, jei teismas būtų nustatęs, jog V. B. nesudaužė automobilio ir būtų paneigęs 4000 Vokietijos markių skolos buvimą, vis vien būtų likęs reikalavimas perduoti 1500 ir 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir V. V., o tame reikalavime panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą dalyvavo pats R. M.. Minimas 2500 Vokietijos markių reikalavimas, kaip pripažįsta pats teismas, patvirtintas byloje surinktais objektyviais įrodymais, tarp jų ir pačių A. V. bei V. V. parodymais. Dalį nukentėjusiojo parodymų apie faktines bylos aplinkybes, t. y. darbą Vokietijoje, nukentėjusiojo vežimą į A. V. garažą ir smurtavimą prieš nukentėjusįjį, teismas vertina kaip patikimą, nes šią dalį patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu kitą parodymų dalį apie smurtavimo priežastis, t. y. tariamą reikalavimą atsisakyti skolos, pripažinti skolą A. V. ir V. V. bei mokėti duoklę, teismas laikė nenuoseklia ir nepatvirtinta kitais bylos duomenimis. Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojų Vytauto ir G. B. parodymai apie sūnaus darbą, apie tai, kad sūnus niekam nebuvo skolingas ir nepadarė jokios avarijos, iš esmės yra netiesioginiai, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad BPK 20 straipsnio formuluotė neskirsto įrodymų į pagrindinius ar šalutinius, pirminius ar antrinius. Tokiu atveju net ir pačių A. V. bei V. V. parodymai apie neva įvykusią avariją laikytini netiesioginiais, nes jie yra tik iš R. M. žodžių. Tuo tarpu V. Ir G. B. ne tik atpasakojo, ką apie įvykį sužinojo iš sūnaus, bet ir tiesiogiai patvirtino savo akimis matę ir skaitę lapus su parodymais, kuriuos nukentėjusysis V. B. buvo priverstas duoti 2001-2003 m. vykusių teismo posėdžių metu. Šiuo atveju minėtų liudytojų parodymai laikytini svaresniais, nes šie liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir davė teismui priesaiką sakyti tiesą. Tuo tarpu R. M. ir kiti asmenys, dėl kurių bylos buvo atskirtos, buvo apklausti neįspėjant jų dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog R. M. 2004 m. rugsėjo mėn. siekdamas, kad nukentėjusysis R. M. duotų melagingus parodymus jo naudai, darė poveikį nukentėjusiajam, tačiau visiškai nevertino šios aplinkybės bei surinktų duomenų bendrame turto prievartavimo kontekste ir viename nuosprendyje išdėstė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas. Nuosprendžio dalis dėl R. M. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį neskundžiama. Teismas padarė išvadą, kad R. M. veiksmai atitinka 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, o ši išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prašo nuosprendį pakeisti, R. M. veiką 2001 m. vasario 23 d. turto prievartavimo iš V. B. epizode kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 3 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes nenustatyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o taip pat ir neįrodyta, kad buvo padaryta nusikaltimo požymių turinti veika. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jo padarytas savavaldžiavimas pareiškė tuo, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos bei, panaudodamas prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, savavališkai vykdė savo ir kitų asmenų tikrą, bet nerealizuojamą, teisę, kurią nukentėjusysis pripažino, tačiau nerealizavo. Teismo manymu, jo veiksmai atitiko 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalies požymius. Spręsdamas klausimą, ar jo veiksmuose yra savavaldžiavimo požymiai, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakyti pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį gali tik tas, kas atliko šio nusikaltimo objektyviajai pusei būdingus veiksmus arba prisidėjo prie nusikalstamos veikos kaip bendrininkas. Teismas padarė išvadą, kad teisme ištirti įrodymai leidžia konstatuoti, kad jis prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą. Toks teismo teiginys nėra absoliučiai teisingas. Teismas pripažino, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, proceso eigoje jie kito, todėl teismas jais rėmėsi tiek, kiek jie sutampa su kitais įrodymais. Kitų asmenų, susijusių su nukentėjusiuoju, parodymus teismas laikė išvestiniais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad tų kitų asmenų parodymai yra išvestiniai iš paties nukentėjusiojo pasakojimų, kurie nenuoseklūs ir netgi prieštaringi. Kalbėdamas apie jo vaidmenį nukentėjusysis jį apibūdino gana įvairiai. V. B. tvirtino ne tik tai, kad jis (R. M.) jį mušė beisbolo lazda, pervėrė šakėmis jo ranką, bet ir teigė, kad prieš jį nevartojo jokio smurto. Papildomos apklausos, vykusios 2003 m. vasario 20 d., metu V. B. parodė, kad jį apkalbėjo, apklaustas kaip liudytojas 2003 m. rugpjūčio 20 d., nukentėjusysis nurodė, kad jis (R. M.) jo nemušė, o konfliktas dėl Vokietijoje sudaužyto automobilio kilo tik tarp jo bei V. V.. Iš to darytina išvada, kad jis negali būti laikomas nusikaltimo vykdytoju. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų šaltinių netyrė ir nevertino, nors tai yra jį teisinančios aplinkybės. Liudytojas V. V. 2003 m. balandžio 15 d. apklausoje buvo užsiminęs, kad stumdėsi su nukentėjusiuoju, bet kategoriškai neigė, kad vartojo prieš jį smurtą, kuris sukėlė teismo medicinos ekspertizės akte aprašytus sužalojimus. Jis pats niekaip neprisidėjo prie tarp nukentėjusiojo ir V. V. kilusio konflikto. Todėl byloje nėra jokio faktiniais duomenimis paremto pagrindo manyti, kad galėtų atsakyti kaip savavaldžiavimo bendrininkas, nes nėra įrodymų, jog jis atliko BK 24 straipsnyje aprašytus veiksmus. Be to, jo manymu, byloje apskritai nėra abejonių nekeliančių įrodymų, kad V. B. buvo sužalotas Kauno r. (duomenys neskelbtini) esančio namo garaže. Kaltinamajame akte nurodyta, kad įvykiai Kauno r. Ramučiuose esančio namo Nr. 9 garaže buvo 2001 m. vasario 23 d., apie 18 val. Tuo tarpu liudytojai V. Ir G. B. viename iš teismo posėdžių yra parodę, kad jų sūnus girtas bei sumuštas grįžo į namus tik 2001 m. vasario 24 d., apie 2 val. nakties. Nė vienoje apklausoje V. B. neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini), nurodyto namo garaže ar pačiame name būtų vartojęs alkoholinius gėrimus savo noru ar girdomas prieš jo valią. Taip ir liko teisme neištirta, kur, kada ir su kuo V. B. prisigėrė. Be to, liudytojas V. B. ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog iš sūnaus pasakojimų jam žinoma, kad jo sūnus buvo mušamas ir Ringovės kaime esančioje sodyboje, bet iš ten jam pavyko pabėgti. Toks reikšmingas prieštaravimas nebuvo pašalintas, o prielaida, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kitoje vietoje ir kitų asmenų, nepaneigta, nes teismo medicinos ekspertas nurodė tik apytikslį sužalojimų padarymo laiką. Teismui reikėjo dar kritiškiau vertinti nukentėjusiojo parodymus, nes, be nuosprendyje paminėtų priežasčių, paskatinusių remtis ne visais nukentėjusiojo parodymais, buvo ir daugiau aplinkybių, bylojančių apie šio įrodymo šaltinio subjektyvumą ir nepatikimumą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis pareiškė, kad dėl jam daryto poveikio jis kreipėsi į bylą tyrusius pareigūnus, tačiau jie jo neapsaugojo. Teisme buvo apklausti tyrėjai, bet jie tokių V. B. parodymų nepatvirtino. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu minėjo, jog buvo gavęs iš policijos darbuotojų diktofoną, kad įrašytų jam daromą poveikį, bet byloje taip ir neatsirado tokius dalykus liudijančių įrašų. Taip pat nukentėjusysis tvirtino, jog jam buvo pateikti popieriuje surašyti jo parodymų tekstai, žadėjo juos pateikti tyrimo pareigūnams, bet vėliau paaiškėjo, kad jų nėra. Taigi nukentėjusiojo jį (R. M.) kaltinančių parodymų nepatvirtino objektyvūs ar nuo jo informacijos nepriklausomi šaltiniai. Dėl šių priežasčių teismas nukentėjusiojo parodymus turėjo vertinti ne tik kaip nenuoseklius bei prieštaringus, bet ir kaip nepakankamus paremti apkaltinamąjį nuosprendį. Visa tai rodo, kad kaltinimui nepavyko pateikti faktinių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad jis dalyvavo 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme. Todėl teismas bylą dėl jo šiame epizode turėjo ne nutraukti suėjus senaties terminui, o priimti išteisinamąjį nuosprendį. Dar mažiau įrodymų yra dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju nėra jokios informacijos, liudijančios, kad buvo padaryta tokio nusikaltimo požymius turinti veika. Atsakomybė pagal BK 233 straipsnio 3 dalį atsiranda tam, kas panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą siekė paveikti nukentėjusįjį, jog šis teisme duotų melagingus parodymus. Teismo manymu, byloje yra BK 233 straipsnio 3 dalies požymiai todėl, kad nukentėjusiajam buvo grasinama fiziniu susidorojimu, kitaip tariant jam buvo grasinama, o tai teismas laikė psichologine prievarta. Teismas plečiamai ir jam nepalankia linkme išaiškino baudžiamąjį įstatymą. Jo nuomone, atsakomybė pagal BK 233 straipsnio 3 dalį gali atsirasti tik tada, kai nustatomas smurto apskritai panaudojimo, bet ne grasinimo jį panaudoti faktas. Grasinimo pavartoti fizinį smurtą nederėtų sutapatinti su įstatyme vartojama kitokios prievartos sąvoka. Tiesa, įstatymų leidėjas neišaiškino, kokius veiksmus reikėtų laikyti kitokia prievarta. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 5 punkte išaiškinta, kad kitokia prievarta yra laikomi kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jo turtui. Jo manymu, grasinimas panaudoti fizinį smurtą negali būti laikomas tokios situacijos sukūrimu. Juo labiau, kad paprasta BK 233 straipsnyje numatytos veikos sudėtis būna tada, kai bet kokiu būdu siekiama paveikti nukentėjusįjį. Grasinimas panaudoti fizinį smurtą tikslui pasiekti turėtų būti vertinamas kaip bet kokia kita priemonė. Beje, BK išskiriamos ir vartojamos visos tos sąvokos: ir prievarta, ir fizinė prievarta, ir psichinė prievarta. Tai rodo, kad negalima jų sutapatinti ir laikyti, kad grasinimas panaudoti fizinę prievartą prilygsta kitokios prievartos naudojimui. Dėl to šiuo atveju galima būtų kalbėti tik apie BK 233 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo požymius. Kita vertus, byloje nėra ir įrodymų, kad nukentėjusysis buvo verčiamas duoti melagingus parodymus. Liudytojas V. B. jau ikiteisminio tyrimo metu ne kartą pabrėžė, kad jam pavyko turėtuoju diktofonu įrašyti visą jo ir nukentėjusiojo pokalbį, nors nukentėjusysis 2004 m. birželio 1 d. rašytame pareiškime melagingai nurodė, kad įrašą padarė ne tėvas, o jis pats. Iš byloje esančio įrašo ir jo stenogramos nesimato, jog jų pokalbio metu būtų diskutuojama apie nukentėjusiojo parodymus. Iš pokalbio darytina išvada, kad jų tarpusavio santykiai nėra draugiški, kad tarp jų yra konfliktas, tačiau iš galimai jo (R. M.) pasakytų frazių negalima tvirtinti, kad jis V. B. vertė keisti parodymus, meluoti, klaidinti teismą ar pan. Be to, byloje liko nenustatytos įrašo padarymo ir jo atsiradimo teisėsaugos institucijose aplinkybės. Iš nukentėjusiojo ir jo tėvų parodymų galima manyti, kad įrašas buvo daromas ne paties V. B. iniciatyva, o pareigūnų nurodymu, tačiau tokiu atveju kyla klausimas, ar tokius duomenis galima laikyti gautais įstatymų nustatyta tvarka. Tokį įspūdį sustiprina pasakojimai apie tai, kam padarytas įrašas buvo perduotas. Byloje esantys duomenys šiuo klausimu labai prieštaringi. Teismas be reikalo neskyrė fonoskopinės ekspertizės ir neišsiaiškino, ar iš tikrųjų įrašas padarytas liudytojo V. B. minimu diktofonu, ar tas įrašas yra ištisinis, ar galėjo įrašas būti sumontuotas, ar jame užfiksuotas jo balsas, kokias frazes jis pasakė. Klausantis pokalbio įrašo girdisi, kad jis nėra ištisinis. Pats teismas, analizuodamas nukentėjusiojo parodymus turto prievartavimo epizode, pripažino, kad nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl rėmėsi tais jo aiškinimais, kuriuose jis pripažino, kad konfliktas vyko dėl padarytos avarijos, sudaužyto automobilio ir pan. Kitaip tariant, teismas padarė išvadą, jog būtent tokie nukentėjusiojo parodymai atspindi tikrąsias įvykio aplinkybes. Mano, kad vertimas duoti teisingus parodymus, nemeluoti, nėra nusikaltimas. Tuo tarpu minėto nusikaltimo objektas yra normali ir efektyvi teismo veikla vykdant teisingumą. Grasinimai nukentėjusiajam dėl kitų priežasčių negali būti laikomi BK 233 straipsnyje numatytos veikos požymiu ir nesudaro tokio nusikaltimo sudėties. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio visiškai neaišku, kokius konkrečius parodymus jis vertė nukentėjusįjį duoti ir kuo pasireiškė jų melagingumas. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai rodo priimto apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą. Prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje prokuroras prašo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo R. M. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis V. B. prašo patenkinti prokuroro apeliacinį skundą.
Apeliaciniai skundai atmetami, nes pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nusikalstamos veikos 2001 m. vasario 23 d.
Apeliaciniame skunde nuteistasis, ginčydamas savo kaltę dėl savavaldžiavimo, kelia klausimą, kad nenustatyta ar išvis nukentėjusysis tikrai buvo sumuštas 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val. (duomenys neskelbtini) esančio A. V. namo garaže. R. M. nurodo, kad liudytojai V. ir G. B. viename iš teismo posėdžių yra parodę, kad jų sūnus girtas bei sumuštas grįžo į namus tik 2001 m. vasario 24 d., apie 2 val. nakties. V. B. niekad neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini), nurodyto namo garaže ar pačiame name būtų vartojęs alkoholinius gėrimus savo noru ar girdomas prieš jo valią, todėl liko neištirta, kur, kada ir su kuo prisigėrė V. B.. Be to liudytojas V. B. ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog iš sūnaus pasakojimų jam žinoma, kad jo sūnus buvo mušamas ir Ringovės kaime esančioje sodyboje, bet iš ten jam pavyko pabėgti. Toks reikšmingas prieštaravimas nebuvo pašalintas, o prielaida, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kitoje vietoje ir kitų asmenų, nepaneigta, nes teismo medicinos ekspertas nurodė tik apytikslį sužalojimų padarymo laiką.
Motyvuojamoji dalis
Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.
2001-02-28 teismo medicinos ekspertizės akte Nr.1462 konstatuota, kad V. B. padarytos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, dešiniajame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniajame dilbyje, kairiame žaste, kairėje alkūnėje, dilbyje, kairėje plaštakoje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio srityje, dešiniojoje blauzdoje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, nugaroje, muštinė žaizda ir kraujosruva burnos vidiniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu į nurodytas sritis, durtinės žaizdos dešiniajame žaste padarytos aštriu duriančiu įrankiu. Išvardyti sužalojimai galėjo būti padaryti 2001-02-23 (b. l. 57-58, t. 1).
Pats nukentėjusysis, kaip matyti iš jo pareiškimo, jau 2001-02-24 kreipėsi į Kauno r. policijos komisariatą, pranešdamas, kad 2001-02-23 vakare buvo sumuštas Kauno r. Ramučių gyvenvietėje esančiame name, kelių asmenų, tarp jų ir R. M.. Labiausiai mušė pastarasis ir asmuo vadinamas „Feliksu“. (b. l. 23, t. 1). Iš kitų bylos duomenų žinoma, kad tokią pravardę „Feliksas“ turėjo V. V.. Apie sumušimą kitoje vietoje nukentėjusysis nenurodė ir jokio apeliaciniame skunde minimo reikšmingo nepašalinto prieštaravimo tuo klausimu nėra. Tai, kad jis buvo sumuštas (duomenys neskelbtini)esančio namo garaže, patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis atpažino garaže rastą laužtuvą, kuriuo, kaip nurodė nukentėjusysis, jis buvo mušamas, taip pat savo daiktus - šiame garaže rastą kepurę ir pirštinių porą (b. l. 68-76, t. 1).
R. M. apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad V. B. niekad neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini), nurodyto namo garaže ar pačiame name būtų vartojęs alkoholinius gėrimus savo noru ar girdomas prieš jo valią, todėl, kaip teigiama skunde, liko neištirta kur, kada ir su kuo prisigėrė V. B.. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad 2008-11-12 vykusiame teismo posėdyje nukentėjusysis, pasakodamas apie įvykius A. V. namo garaže, be kita ko parodė: „Jie ten gėrė, man įpylė, pats išgėriau, ne prievarta“ (b. l. 141, t. 8). Į R. M. gynėjo klausimą tame pačiame teismo posėdyje nukentėjusysis atsakė: “ A. V. namuose gėrėm degtinę. Išgėriau 2 ar 3 stikliukus, girtas nebuvau. Po to niekur daugiau negėriau“ (b. l. 143, t. 8).
Iš liudytojo V. B. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad apie tai, jog mušimo metu jo sūnus – nukentėjusysis V. B. buvo ir prievarta girdomas alkoholiu, sužinojo iš jo paties. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad šis liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė ir apie tai, jog sūnus sakė, kad buvo mušamas ir kitoje vietoje - Ringovės kaime (b. l. 144, t. 6). Nuoroda apie tai yra ir 2004-10-26 šio liudytojo apklausos protokole, (b. l. 176-178, t. 3). Tai iš tikrųjų prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, įskaitant ir paties nukentėjusiojo parodymams, kurie tuo klausimu yra gana nuoseklūs. Kolegija, atsižvelgdama į laikotarpį, praėjusį nuo nukentėjusiojo sumušimo iki jo tėvo apklausos, nurodytus liudytojo teiginius apie tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas dar ir Ringovės kaime, vertintina kaip liudytojo klydimą dėl faktų. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad net ir šiuose parodymuose liudytojas V. B. neparodė, jog jo sūnus nukentėjusysis V. B. būtų minėjęs, kad jį sumušė kokie nors kiti asmenys, o ne R. M. ir jo bendrininkai. Pats nukentėjusysis apie tai, kad R. M. buvo vienas iš tų asmenų, kurie jį sumušė, parodė gana nuosekliai. Tik, kaip tai ir nurodoma apeliaciniame skunde, apklausos, vykusios 2003 m. vasario 20 d., metu V. B. parodė, kad R. M. apkalbėjo, o apklaustas kaip liudytojas 2003 m. rugpjūčio 20 d., nukentėjusysis nurodė, kad jis (R. M.) jo nemušė, o konfliktas dėl Vokietijoje sudaužyto automobilio kilo tik tarp jo bei V. V.. Tačiau šiais dviem protokolais nėra pagrindo vadovautis, nes jie prieštarauja ne tik kitiems nukentėjusiojo parodymams, bet ir kitai bylos medžiagai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. vasario 24 d., 4 val. 30 min., Kauno rajono PK iš Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės gautas pranešimas apie tai, kad 2001 m. vasario 24 d. dėl galvos sumušimo ir durtinės žaizdos dešiniajame žaste, medicininės pagalbos kreipėsi V. B., kuris nurodė, jog netoli namų buvo sumuštas keturių nepažįstamų asmenų (b. l. 26, t. 1.)
Jau minėtame V. B. 2001 m. vasario 24 d. pareiškime jis nurodė, kad 2001 m. vasario 23 d., (duomenys neskelbtini), A. namuose, jį sumušė iš matymo pažįstami asmenys A., J., „P.“, „Feliksas“, R. M.. Daugiausia mušė R. M. ir V. V., pravarde Feliksas, bet prisidėdavo ir kiti. Visus šiuos asmenis jis yra matęs dirbdamas Vokietijoje pas R. M..
Jau taip pat minėtame 2001-02-28 teismo medicinos ekspertizės akte Nr.1462 užfiksuotas nukentėjusiojo paaiškinimas, kad jį mušė dviese.
Taigi, remtis apeliaciniame skunde minimais protokolais, kur užfiksuoti nukentėjusiojo parodymai, kad jį mušė tik V. V., nėra pagrindo. Atsižvelgiant, kad jau pačiuose pirmuose bylos dokumentuose nukentėjusysis nurodė R. M., kaip vieną jį sumušusių asmenų, o tai patvirtino ir vėlesnėse proceso stadijose (išskyrus aptartas išimtis), laikoma teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas R. M. veiką, padarytą 2001-02-23, tinkamai įvertino ir teisingai kvalifikavo kaip savavaldžiavimą.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad Vokietijoje nukentėjusysis tvarkė žinomai vogtus automobilius, keitė jų spyneles ir identifikavimo duomenis. Liudytojas V. K. parodė, kad nukentėjusysis jam pats pripažino, kad Vokietijoje tvarkė vogtus automobilius. Tą patvirtina ir paties nukentėjusiojo parodymai apeliacinės instancijos teisme apie tai, kad R. M. jam buvo skolingas už vogtų automobilių remontą (b. l. 61-63, t. 8), pirmosios instancijos teisme apie tai, kad jis ardė vogtų automobilių spyneles, uždažinėjo kėbulo numerius (b. l. 141, t. 6), taip pat R. M. bei jo bendrininkų parodymai. Vogtų automobilių tvarkymas, jų atpažinimo numerių slėpimas yra nusikalstamos veikos, kurios negali sukelti teisiškai pripažįstamos pareigos už jas atsiskaityti. Todėl, nepaisant bet kokių tarp R. M. ir nukentėjusiojo buvusių susitarimų dėl atsiskaitymo už tokius veiksmus, jie teisiškai nėra reikšmingi ir reikalavimas atsisakyti nuo pretenzijų atlyginti už tokią veiklą negali būti turto prievartavimo dalyku. Taigi, svarstymas, ar buvo turto prievartavimas, ar tik savavaldžiavimas, nagrinėtinas tik dėl kitų turtinių reikalavimų, o ne dėl 4000 Vokietijos markių, apie kurias parodė nukentėjusysis. Iš jo parodymų seka, kad iš jo buvo reikalauta mokėti 1000 Vokietijos markių A. V. ir 1500 Vokietijos markių V. V.. Pastarieji ir R. M. aiškina, kad tai sumos, skirtos atlyginti žalai už nukentėjusiojo Vokietijoje sudaužytą automobilį „Mazda“, prie kurio įgijimo buvo prisidėję V. V. bei A. V.. Nukentėjusysis tai neigia, aiškindamas, kad reikalavimas sumokėti šias sumas neturi jokio pagrindo.
Tokie nukentėjusiojo parodymai yra gana prieštaringi. Net apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis iš pradžių parodė, kad minimu automobiliu „Mazda“ jis nesinaudojo (b. l. 61, t. 8), vėliau vis tik pripažino, kad keletą kartų važinėjo tuo automobiliu, tačiau nesudaužė (b. l. 62, t. 8). Nėra nuoseklūs ir anksčiau jo duoti parodymai.
2001-02-24 protokole-pareiškime jis nurodė, kad R. M. jam už darbą Vokietijoje buvo skolingas 4000 Vokietijos markių, žadėjo atiduoti. 2001-02-23 A., „J.“, „P.“, A. Š. jį nuvežė į A. namų garažą ir ten jį R. M. mušė, vis klausdamas, ar jis jam skolingas. Mušė beisbolo lazdomis, montiruote, badė šakėmis. Daugiausia mušė R. M. ir Feliksas (V. V.), bet ir kiti prisidėjo, mušė tol, kol pasakė, kad niekas jam neskolingas, o jis pats skolingas A. (V.) 1000, ir „Feliksui“ (V. V.) 1500 Vokietijos markių, pinigus turėjo atiduoti per 2 d. Kaip užstatą paėmė jo automobilio „Audi 80“ vokiškus dokumentus ir pasakė, kad turės mokėti duoklę už tai, kad užsiima mašinų remontu. Jei nesurinks pinigų, žadėjo sumušti tėvus, padegti namą ir prigrasino nesikreipti į policiją (b. l.23, t. 1).
Apklausiamas kaip liudytojas 2001-02-27, jis parodė, kad Vokietijoje nelegaliai dirbo pas R. M., garaže taisė automobilius, nežinodamas, ar jie pirkti ar vogti. Bet vieną kartą suprato, kad reikės tvarkyti du vogtus automobilius ir atsisakė tai daryti, bet R. M. jį privertė – subadė jo koją metaliniu strypu. Kai R. M. pasakė, kad dar rytoj atvarys tokį patį automobilį tvarkyti, jis susikrovė daiktus ir savo Vokietijoj įsigytu automobiliu „Audi 80“ išvyko į Lietuvą. 2001-02-23 buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) pas A. ir jo garaže sumuštas. R. M. klausinėjo, kokių pinigų iš jo norima ir pažadėjo atiduoti juos, jei jis sutiks vėl vykti į Vokietiją dirbti. Jis atsisakė tai daryti, tada R. M. jį sumušė beisbolo lazda, reikalavo atsisakyti tų 4000 Vokietijos markių ir mušė, kol jis atsisakė tos skolos. Prisipažinus, kad neskolingas, R. M. pasakė, kad dabar jis skolingas: A. 1000 ir „Feliksui“ (V. V.) 1500 Vokietijos markių už tai, kad jis (nukentėjusysis) nesukalbamas. R. M. mušė į įvairias kūno vietas ir kumščiais, ir koja. V. V. tuo pat metu mušė su kita beisbolo lazda, abi lazdos sulūžo, tada R. M. pagriebė šakes ir 2 kartus dūrė į dešinę ranką, o V. V. pagriebė ir mušė jį montiruote, kol jis prisipažino, kad jiems skolingas. Kaip skolos gavimo garantą jie, nuvežę jį (nukentėjusįjį) į Vilkiją, kur daržinėje prie girininkijos buvo jo automobilis, norėjo paimti automobilį „Audi 80“, bet paėmė tik automobilio vokiškus dokumentus, nes automobilis buvo išardytas. Dar Ramučiuose visi prigrasino nesikreipti į policiją, nes susidoros su juo ir jo artimaisiais, susprogdins namą, A. J. dar atėmė iš jo mobilųjį telefoną (b. l. 59-62, t. 1).
Apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-02-28, jis parodė, kad A. V. namo garaže jį mušė R. M. ir V. V., tuo pat metu R. M., norėdamas jį kankinti elektros srove, dar ieškojo laido, bet nerado. Kai jis pripažino nesamas skolas, R. M. pasakė, jog ir sumokėjęs A. V. bei V. V., turės dar jam (R. M.) mokėti pinigus kaip duoklę, kad galėtų užsiimti automobilių remontu (b. l. 65, t. 1).
Apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-08-02, jis parodė, kad R. M. su V. V. mušė ir reikalavo atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos ir prisiimti menamą 3000 Vokietijos markių skolą: 2000 Vokietijos markių V. V. ir 1000 Vokietijos markių A. V.. Menamą skolą pripažino negalėdamas kęsti skausmo dėl mušimo (b. l. 77-78, t. 1).
Apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2002-06-25, jis parodė, kad 2001-02-23 garaže jį mušė R. M. ir V. V., A. J. jo nemušė, nedarė jokio spaudimo pripažinti tariamą skolą, tik, paprašęs jo mobiliojo telefono paskambinti, paėmė jį, ištraukė jo SIM kortelę ir išmetė, o į telefoną įsisėjo savo SIM kortelę, telefono negrąžino (b. l. 24-25, t. 2).
Apklausiamas teisme 2002-07-25 nukentėjusysis parodė, kad 2001-02-23 jį A. V., A. J. ir R. K. nuvežė į A. V. namus, pakeliui A. J. paėmė jo telefoną, išmetė pro langą SIM kortelę ir telefono jam nesugrąžino. Prie A. V. namo A. J. paėmė jį už sprando ir taip vedė į namą, kad nepabėgtų. Name buvo R. M. ir Š. (A. V.). R. M. prievarta jį nusivedė į garažą (rūsį), kiti ėjo iš paskos, jie kalbėjosi apie piniginius reikalus. R. M. liepė atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos jam ir pripažinti, kad pats skolingas V. V. 1500 Vokietijos markių ir A. V. 1000 Vokietijos markių. R. M. mušė kumščiais, beisbolo lazda sudavė apie 10 kartų į rankas, kojas, lazda sulūžo. Kai buvo parkritęs, R. M. šakėmis dūrė į ranką, padarė 4 skyles. Dar V. V. mušė montiruote, kiti nemušė. Mušė su pertraukomis, kol pripažino tariamą skolą A. V. ir V. V. bei atsisakė 4000 Vokietijos markių R. M. skolos jam pačiam. R. M. kaip užstato paprašė automobilio „Audi 80“, kuriuo jis grįžo iš Vokietijos, dokumentų, juos atidavė V. V.. Mušant nebuvo grasinta uždėti mokestį „duoklę“ jo individualiam verslui. Paklaustas kodėl anksčiau sakė, jog davė duoklę, paaiškino, kad tada jis buvo blogos sveikatos būsenos, todėl netiksliai nurodė įvykio aplinkybes ( b. l. 38-43, t. 2).
Apklausiamas kaip kaltinamasis 2002-11-22, nukentėjusysis parodė, kad tardymo metu davė kitokius parodymus nei teisme. Iš tikrųjų iš jo turto niekas neprievartavo, tik norėjo atsiimti pinigus - 6500 Vokietijos markių už R. M. mašiną, kurią jis sudaužė Vokietijoje. Melavo, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo supykęs, kad V. V. ir R. M. sumušė ir neturėjo pinigų sumokėti skolas už sudaužytą automobilį ir todėl pats pasiūlė savo automobilį. Pranešdamas apie nusikaltimą pamelavo, kad iš jo reikalauja pinigų. Iš tikro jį tik sumušė (t. 2, b. l. 169).
2003-03-20 papildomai apklaustas kaip liudytojas V. B. parodė, kad 2000 m. rugsėjo-gruodžio mėn. Vokietijoje dirbo pas R. M., remontavo automobilius. R. M. ten buvo davęs jam naudotis automobiliu „Mazda 626“. Šį automobilį buvo nusipirkę V. V. ir A. V.. 2000 m. pabaigoje tuo automobiliu Vokietijoje jis padarė avariją, policijoje įvykis nebuvo registruotas, automobilį sudaužė nepataisomai. Po įvykio jis sugrįžo į Lietuvą. 2001 m. vasario pabaigoje jį susirado V. V., A. V., A. J. ir A. V. pareiškė, kad jis jam už sudaužytą „Mazdą“ skolingas 2500 Vokietijos markių. Jis pasakė, kad tokių pinigų neturi, tada ir buvo sumuštas V. V., dėl ko kreipėsi į policiją. Dėl šio įvykio jis apkalbėjo R. M., sakydamas, kad ir jis jį mušė. R. M. nebuvo jam skolingas už darbą Vokietijoje. Dėl tų melagingų parodymų jam yra iškelta baudžiamoji byla, kuri 2003-03-04 bus nagrinėjama teisme (b. l. 128-129, t.2).
V. B. pareiškime, gautame Kauno r. apylinkės teisme 2001-11-06, nurodė, kad dirbant Vokietijoje pas R. M., šis jam buvo davęs važinėti į darbą užmiestyje savo automobilį. Kartą po darbo grįždamas namo jis neremontuotinai sudaužė tą automobilį – nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį. Nenorėdamas toliau dirbti Vokietijoje ir atlyginti žalą, prieš Naujus metus grįžo į Lietuvą. 2001 m. vasario mėn. pas jį atvažiavo A. J., A. V., R. K. išsiaiškinti. Jie jį sumušė reikalaudami pinigų, dėl ko jis kreipėsi į policiją. Šiuo metu jie viską išsiaiškino, niekas niekam neskolingas, o dėl sužalojimo jis pretenzijų niekam nereiškia (b. l. 147, t. 2).
Duodamas parodymus 2001-12-11 pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant V. V., R. K., A. Š., V. V. bylą, nukentėjusysis parodė, kad į Lietuvą grįžo, nes Vokietijoje sudaužė R. M. „Mazdą“ ir dėl to, jog buvo piktas, kad reikėjo dirbti nelegalius darbus. 2001-02-23 A. V. namuose jį mušė R. M., truputį V. V., sudavė porą kartų lazda, buvo kalba apie skolą – už darbą Vokietijoje. R. M. liko jam skolingas 4000 Vokietijos markių. Šios skolos jam liepė atsisakyti už automobilio sudaužymą. Dar reikalavo pinigų, už ką, tada nesuprato, dabar jau žino, bet jie jau viską išaiškino ir pretenzijų niekam neturi. Sudaužyto automobilio vertė buvo mažesnė negu jam skolingas R. M., apie 2500-3000 Vokietijos markių. Kieno vardu registruota „Mazda“, nežino, rodos, ne R. M., bet šis jam davė ja važinėtis. Pradžioje aiškino kitaip, nes buvo supykęs dėl mušimo ir todėl kreipėsi į policiją, kad mušė, kad reikalavo pinigų. Dėl tos mašinos, kai išsiaiškino viską, tai teisėtai reikalavo. Garaže iš jo reikalavo 1000 Vokietijos markių skolos A. V. ir 1500 Vokietijos markių V. V., nesakė dėl ko ta skola, bet dabar jie jau išsiaiškinę viską. „Mazdą“ sudaužęs, paliko ją įvykio vietoje (b. l. 148-152, t. 2).
2001-12-14 teismo posėdyje po pertraukos nukentėjusysis parodė, kad jei V. V. R. M. buvo davęs 1500 markių, tai gal jis yra ir V. V. skolingas. V. V. tame įvykyje dalyvavo, su juo tik ginčijosi ir susistumdė, bet jis nemušė nukentėjusiojo. Anksčiau sakė, kad mušė, nes buvo supykęs. Prieš teismus išsiaiškino su V. V., kad V. V. skolingas 1500 Vokietijos markių. Bylos tyrimo metu kitaip sakė, nes buvo supykęs dėl R. M. veiksmų ir norėjo atkeršyti, todėl sakė, kad mušė ir V. V. (b. l. 157, t. 2).
2004-08-27 teisme nagrinėjant R. M. baudžiamąją bylą nukentėjusysis parodė, kad pas A. V. garaže R. M. su V. V. mušė montiruote, lazda, badė šakėmis, kad atsisakytų, jog R. M. skolingas 4000 markių ir pripažintų, jog pats skolingas V. V. ir V. V. (1500 ir 1000 markių). Pakeitė parodymus, nes jam grasino. Buvo pats nuteistas už melagingus parodymus. Dabar duoda teisingus parodymus. Jis nebuvo skolingas R. M., pats sugalvojo, kad sudaužė R. M. automobilį. Dabar laikosi savo pirmųjų parodymų, kurie nebuvo melagingi. R. M. liko jam skolingas už darbą, jis nežinojo, kad tvarko vogtus automobilius (b. l. 98-99, t. 3).
2004-04-26 pareiškime prokurorui nukentėjusysis nurodė, kad 2003-03-21 teismas jį nuteisė už melagingus parodymus, o davė juos todėl, kad visą laiką jam buvo grasinama susidoroti su juo ir šeima. Grasino visi tie (V. V., A. V., A. J., R. K., R. M. ir A. Š.), kurie jį mušė V. namuose 2001m. vasario mėnesį, sakė nužudys, jei nemokės jiems duoklės už tai, kad verčiasi automobilių remontu (b. l. 141- 147, t. 3).
2004-10-06 apklausiamas kaip liudytojas nukentėjusysis parodė, kad 2001 m. V. V., R. M., A. V., A. J., R. K., A. Š. iš jo prievartavo turtą, reikalavo mokėti duoklę už galimybę verstis verslu. Grasino, kad nesiskųstų policijai, nes susprogdins namą, tėvus, nužudys jį patį (b. l. 165- 168, t. 3).
2004-10-08 apklausiamas kaip liudytojas nukentėjusysis parodė, kad jis Vokietijoje autoavarijos nepadarė. Parodymus teisme pakeitė dėl grasinimų. Kažkas skambinėjo telefonu, jo tėvas atsiliepinėjo, kelias savaites važinėjo kažkokie automobiliai apie namus, net teko į policijos nuovadą kreiptis (b. l. 170, t. 3).
2004-05-26 V. B. paaiškinime nurodyta, kad Vokietijoje iš tikrųjų naudojosi automobiliu „Mazda 626“ vokiškais numeriais, jokios autoavarijos Vokietijoje 2000 m. rudenį nepadarė (b. l. 103, t. 4).
2007-12-28 teisiamajame posėdyje pirmą kartą nagrinėjant R. M. baudžiamąją bylą jis parodė, kad pirminiai parodymai teisingi, patvirtina perskaitytus parodymus (b. l. 59-62,65, t. 1; b. l. 165-175, t.3). R. M. buvo jam skolingas už darbą 4000 Vokietijos markių, kurių reikalavo atsisakyti. Beisbolo lazdom ir montiruote mušė R. M. ir V. V.. Kiti garaže buvę asmenys jo nemušė, tik arčiau R. M. pastumdavo, kai jis pasitraukdavo. A. V. ir V. V. sakė jiems duoti 1000 ir 1500 Lt, jie nesakė, kodėl jis turi duoti tokias sumas. Vokietijoj dirbo pas R. M. nuo rugsėjo iki gruodžio, remontavo automobilius, vogtiems automobiliams uždažydavo numerius ir perrinkdavo spyneles. Vokietijoje važinėjo R. M. duotu automobiliu „Mazda 626“. Namo grįžo savo nusipirktu automobiliu. Garaže buvo verčiamas pripažinti 1000 ir 1500 Lt skolą, kaip skolos grąžinimo garantas buvo paimti jo automobilio dokumentai. Iš Vokietijos jis išvyko ne todėl, kad su automobiliu „Mazda“ padarė avariją, čia buvo jo melagingi parodymai, o todėl, kad artėjo šventės, be to, jo netenkino darbo pobūdis. R. M. žinojo, kad jis išvyksta į Lietuvą ir sakė, kad susisieks su juo Lietuvoje. Nežino, kas ir už kiek pirko automobilį „Mazda“, toks automobilis buvo, tik jis nebuvo sudaužytas (b. l. 14-17,50, t. 6).
Teisiamajame posėdyje antrą kartą nagrinėjant R. M. baudžiamąją bylą nukentėjusysis nurodė tuos pačius asmenis, atvežusius jį pas A. V., naudojusius prieš jį smurtą (V. V. ir R. M.), kurie liepė atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos ir pripažinti tariamą 1000 ir 1500 Vokietijos markių skolą A. V. ir V. V., R. M. dar reikalavo į priekį mokėti duoklę už veiklą, sumos neįvardino, kam reikalavo mokėti, neatsimena. Vokietijoje važinėjo su R. M. automobiliu „Mazda“, negirdėjo, kad jis būtų pirktas už V. V. ir A. V. pinigus. Su tuo automobiliu nebuvo jokio autoįvykio ir to automobilio nesudaužė. R. M. ant jo gal supyko, kad nevažiavo dirbti. Nuvykus į Vokietiją, tik po kiek laiko R. M. pasakė, kad reikės tvarkyti vogtus automobilius. Mokėjo po 500 Vokietijos markių už automobilį, tais pinigais dalindavosi su A. V. per pusę, R. M. liko skolingas už 3-4 sutvarkytus automobilius. Paskutinį automobilį tvarkė jis vienas, buvo dar nesumokėta ir kitų likučių, todėl ir susidarė tokia suma (b. l. 137-143, t. 6).
Kaip matyti iš šių parodymų, nukentėjusysis apklausų metu duodamas parodymus nevienodai aiškino aplinkybes apie automobilio „Mazda“ sudaužymą Vokietijoje ir apie R. M. jam reikštas pretenzijas tuo pagrindu.
Nėra vienodi ir R. M. bei jo bendrininkų parodymai.
A. V. 2001-12-11 pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant jo, R. K., A. Š., V. V. baudžiamąją bylą, parodė, kad su V. V. buvo dalį (jo 1000 ir V. 1500 Vokietijos markių) pinigų įdėję į tą automobilį. Iš R. M. kalbų suprato, kad tas automobilis kainavo 8000 markių. Jis buvo davęs R. M. pinigų to automobilio įgijimui. Anksčiau buvo pirkti keli automobiliai. Jam reikėdavo automobilio, jis R. M. paskambindavo, šis automobilį surasdavo, sutvarkydavo ir jis parduodavo. Buvo dar likutis pinigų ir jie automatiškai perėjo į tą Mazdą“ (b. l. 153-154, t. 2).
2003-04-23 apklausiamas kaip liudytojas A. V. parodė, kad 2001-02-23 jo namuose vyko šventė, buvo daug žmonių, tarp jų ir V. V., buvo ir V. B., kuris jam ir V. V. buvo skolingas už sudaužytą Vokietijoje automobilį. R. M. nebuvo. Nematė, kad V. V. su V. B. būtų susimušę, nežino, ar V. B. buvo skolingas ir R. M. (b. l. 178, t. 2).
2004-08-27 apklausiamas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme nagrinėjant R. M. baudžiamąją bylą jis parodė, kad konfliktas įvyko dėl to, kad jie investavo pinigų, pirko automobilį, o jį sudaužė. V. B. buvo jam ir V. V. skolingas. Jis susirado V. B., šis geruoju atvažiavo pas jį namo, geruoju sprendė, kad grąžins pinigus. Jis mažai bendravo su V. B., nes turėjo daug svečių, R. M. ten nematė (b. l. 100, t. 3).
2008-01-23 teisiamajame posėdyje apklausiamas kaip liudytojas A. V. parodė, kad V. B. buvo skolingas pinigų ir nenorėjo grąžinti, tai buvo 1500 Vokietijos markių už sudaužytą automobilį. Tą automobilį jie nupirko ir turėjo parvežti į Lietuvą, o B. važiavo ir sudaužė. Automobilis buvo jo ir V. V., todėl paskaičiavo įdėtus pinigus ir norėjo juos atgauti. V. B. tą automobilį sudaužė, o grįžęs į Lietuvą pats buvo pas jį atvykęs, sakė, kad neturi pinigų, todėl tądien pats nuvažiavo pas jį pasikalbėti, atvažiavo pas jį į namus išsiaiškinti dėl skolos, jis pasikalbėjo ir nuėjo pas savo svečius. V. V. ir R. M. buvo tada pas jį. Su B. sutarė, kad jei bus galimybė, jis grąžins jam 1000 markių, automobilio neprašė palikti, važiavo tik pažiūrėti, kur jis dirba (b. l. 30-31, t. 6).
Patenkinus prokuroro prašymą iš Kauno apygardos teismo buvo išreikalauta 2009-10-12 teisiamojo posėdžio protokolo kopija (b. l. 31-35, t. 8). Iš jos matosi liudytojo A. V. parodymai nagrinėjant teisme dėl to paties kaltinimo atskirtą V. V. baudžiamąją bylą. Tos apklausos metu A. V. parodė, kad automobilio (Mazda 626) pirkimui Vokietijoje ne perdavė R. M. grynuosius pinigus, o atsisakė dalies savo uždarbio, kurį jam buvo skolingas R. M.. Perskaičius šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, papildomai apklaustas A. V. juos patvirtino. Kolegijos nuomone, dėl nurodytos aplinkybės daryti išvadą, kad A. V. parodymuose yra kokių nors esminių prieštaravimų, o juo labiau daryti išvadą, kad jo perskaityti parodymai kitoje byloje patvirtina R. M. kaltę dėl turto prievartavimo, nėra pagrindo.
V. V. 2001-08-16 apklausiamas kaip kaltinamasis parodė, kad V. B. pažįsta tik iš matymo – Vokietijoje bendravo su juo automobilių turgavietėje. 2001-02-23 jo nemušė, nieko nereikalavo ir iš viso Lietuvoj jo (V. V.) tuo metu nebuvo (b. l. 169-170, t. 1).
V. V. pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant jo, A. Š. ir kitų baudžiamąją bylą parodė, kad tvirtina visus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nukentėjusiojo nepažįsta, nuteistuosius - tik iš matymo, R. M. irgi nepažįsta, žino tik kad toks yra, nėra davęs jam pinigų. Nežino kodėl taip sako A. V.. Nėra buvęs nei pas A. V. garaže, nei Vokietijoje R. M. dirbtuvėje (b. l. 154, t. 2).
Tame pačiame teismo procese po pertraukos V. V. parodė, kad pinigus buvo davęs V. V., kad nupirktų automobilį. Supranta, kad tie pinigai nukeliavo į „Mazdą“, nes išsiaiškino, kad nukentėjusysis ją sudaužė. Pinigų neatgavo (b. l. 158, t. 2).
Apklausiamas kaip liudytojas 2003-04-15 V. V. parodė, kad 2002 m. birželio mėn. buvo nuteistas dėl savavaldžiavimo prieš V. B. ir dėl to savo kaltę teisme pripažino. V. B. jam ir V. V. buvo skolingas, nes sudaužė automobilį, pirktą už bendrus pinigus, jis pats buvo įdėjęs 1500 Vokietijos markių, pinigus davė V. V.. Bandymas atgauti pinigus iš V. B. vyko (duomenys neskelbtini) pas V. V. namuose. Ten vyko šventė, jis pradėjo spręsti skolos grąžinimo klausimą, susistumdė su V. B. ir sudavė jam gal kelis kartus. Konfliktas buvo tik tarp jo ir V. B. (b. l. 173-174, t. 2).
2004-08-27 apklausiamas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme nagrinėjant R. M. baudžiamąją bylą jis parodė, kad paskolino A. V. pinigų, kad nupirktų automobilį, kurį po to V. B. sudaužė. Pas A. V. namie susipyko su V. B., sudavė jam porą kartų. R. M. ten nematė. Tik jiedu dviese buvo, kai aiškinosi santykius. A. V. su V. B. draugiškai išsiaiškino, o jo nervai neatlaikė (b. l. 99, t. 3).
2008-01-23 apklausiamas kaip liudytojas teisiamajame posėdyje V. V. parodė, kad su A. V. sugalvojo biznį, davė A. V. 1000 Vokietijos markių, kad nupirktų automobilį, po to paaiškėjo, kad automobilis sudaužytas. 2001-02-23 pas A. V. buvo šventė, nukentėjusysis ten irgi buvo. A. V. pasakė, kad tas žmogus skolingas už sudaužytą automobilį. Nuėjo aiškintis, jie apsistumdė, susimušė, bet metaliniu strypu jam nesudavė. Nepamena, kad V. B. būtų siūlęs savo automobilį už skolą. Jokios duoklės nereikalavo. Žino, kad A. V. su V. B. dirbo Vokietijoje. Prie to automobilio „Mazda“ pirkimo prisidėjo ir R. M., nes jiems neužteko pinigų (b. l. 32, t. 6).
R. M. 2003-02-21 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip kaltinamasis pagal 1961 m. BPK taisykles parodė, kad Vokietijoje jis mokėjo V. B. už automobilių, kuriuos vėliau parduodavo Lietuvoje, remontą. Jo žinioje buvo ir automobilis „Mazda 626“ su vokiškais numeriais, kuris buvo pirktas už jo, A. V. ir V. V. pinigus. Kiek tiksliai jis kainavo, nežino, A. V. su V. V. automobilį buvo palikę jam ir žadėjo vėliau paimti. Tą automobilį jis davė važinėtis V. B., o šis jį autoįvykio metu nepataisomai sudaužė ir išvažiavo į Lietuvą. Apie tą eismo įvykį jis pasakė V. V. ir A. V.. Nežino, ar už sudaužytą automobilį V. B. atsiskaitė su A. V. ir V. V.. Jis gal kiek ir yra skolingas V. B. už darbą Vokietijoje, būtų atidavęs jam pinigus, jei V. B. nebūtų išvažiavęs į Lietuvą. 2001-02-23 įvykyje, kada (duomenys neskelbtini) V. garaže buvo sumuštas V. B., jis nedalyvavo (b. l.131, t. 2).
2004-08-27 apklaustas kaip kaltinamasis pirmosios instancijos teisme nagrinėjant jo paties baudžiamąją bylą R. M. parodė, kad nebuvo garaže nei su V. V., nei su A. J., prievartos prieš nukentėjusįjį nenaudojo, yra apkalbamas. Vokietijoje pas jį V. B. dirbo ir nepataisomai sudaužė jo automobilį, bet pinigų iš jo už tai nereikalavo, nes V. B. neturi nė 1000 Lt. Nei mušė, nei reikalavo pinigų ar atsisakyti skolos ar keisti parodymus (b. l. 96-97, t. 3).
2008-02-27 apklaustas kaip kaltinamasis R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad neprisipažįsta kaltu nei dėl poveikio nukentėjusiajam, nei dėl turto prievartavimo. V. B. dirbo pas jį Vokietijoje, sudaužė automobilį, išvažiavo į Lietuvą. Pas A. V. buvo nuvykęs, kažkas telefonu jį iškvietė, namuose buvo V. B., A. Š., V. V., A. V., A. J.. Jis pasakė, kad V. B. grąžintų viską, jei yra skolingas, kartu išgėrė alkoholio ir jis išvažiavo, nieko nemušė ir nieko nereikalavo. Pinigų reikalavo A. V. ir V. V., kokios sumos, neatsimena. Jis nebuvo skolingas už darbą V. B.. Automobilis „Mazda“ buvo pirktas už V. V., A. V. pinigus, buvo ir jo pinigų. V. B. žinojo, kad remontuoja vogtus automobilius, mokėjo už kiekvieną suremontuotą automobilį po 500 markių. Teisme, kai buvo atnaujinta jo byla, iš jo V. B. paprašė duoti 1500 Lt ir tada „bus viskas gerai“. Tuomet jis nesusivaldė, pradėjo keiktis, šaukti, o nukentėjusiojo tėvas visa tai įrašė į diktofoną. Nukentėjusysis jį apšmeižė, todėl jis taip ir kalbėjo (b. l. 48-50, t. 6).
Kaip matyti iš čia pateiktos parodymų santraukos, nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo R. M., nei anksčiau nuteistų jo bendrininkų V. V. ir A. V. parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi. Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad R. M. ir jo bendrininkai teisme laikėsi pozicijos, kad nukentėjusysis jiems skolingas už sudaužytą automobilį „Mazda“, prie kurio įgijimo R. M. ir jo bendrininkai buvo prisidėję.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį į prieštaravimus nukentėjusiojo parodymuose, nurodydamas, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad R. M. ir jo bendrininkai, prievartavo jo turtą, prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems nagrinėjant A. V., V. V., R. K. baudžiamąją bylą teisme, kur jis tvirtino, kad turtas nebuvo prievartaujamas, vyko turtinių santykių ir skolų aiškinimosi procesas.
Tai, kad vyko turtinių santykių ir skolų aiškinimosi procesas, nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2008-11-21 nuosprendžiu. Šiuo nuosprendžiu A. J. nuteistas už tai, kad 2001 m. vasario 23 d. tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos kaltinime R. M., padarė savavaldžiavimą. Teismas pripažino dalyvavusiais tame savavaldžiavime ir A. V. bei R. K., bet bylą prieš juos nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (b. l. 75-81, 82-87, t. 7).
Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nukentėjusiojo parodymų kitimo chronologiją ir priežastis, todėl be pagrindo nukentėjusiojo parodymus įvertino kaip nenuoseklius. Skunde teigiama, kad iki 2001-12-11 pareiškimo teismui pateikimo nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs. Pakeistų parodymų nukentėjusysis laikėsi tik 2002-2003 m. nagrinėjant R. K., A. V. ir A. J. baudžiamąsias bylas ir tai darė dėl jam daryto poveikio, apie kurį nukentėjusysis 2004-04-26 pranešė prokuratūrai.
Su tokiu vertinimu sutikti taip pat nėra pagrindo.
Nurodytame 2004-04-26 pranešime prokuratūrai nukentėjusysis nurodė, kad pakeistus neteisingus parodymus davė todėl, kad visą laiką jam buvo grasinama susidoroti su juo ir šeima. Grasino visi tie, kurie jį mušė 2001-02-27 (tikroji data turėtų būti 2001-02-23) A. V. namo garaže (b. l. 141-147, t. 3). Apklausiamas apie šias aplinkybes jis parodė, kad pareiškimą bylą nagrinėjusiam teismui jis perrašė iš teksto, kurį jam pateikė V. V.. Parodymus 2001-12-11 teismo posėdyje jis davė tokius, kokie buvo surašyti taip pat V. V. jam 2001-12-11 pateiktame iš 3 lapų susidedančiame rankraštyje (b. l. 165-168, t. 3).
Tačiau iš 2001-12-11 teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. V., net ir išgirdęs prieš tai apklausto V. B. parodymus apie tai, kad pastarasis yra skolingas už Vokietijoje sudaužytą automobilį „Mazda“, teigė, jog nukentėjusiojo nepažįsta, R. M. irgi nepažįsta, nėra buvęs nei pas A. V. garaže, nei Vokietijoje R. M. dirbtuvėje (b. l. 154, t. 2). Tokie V. V. parodymai duoda rimtą pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymais, nes būtų nelogiška, kad V. V., sukūręs sau palankią situaciją, t. y. įteikęs nukentėjusiajam lapus su V. V. reikalingais parodymais ir privertęs nukentėjusįjį 2001-12-11 pirmosios instancijos teismo posėdyje tuos parodymus duoti, pats tuo nepasinaudojo, o laikėsi ankstesnių parodymų.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepaisant nukentėjusiojo ir jo tėvų pažadų pateikti bylą tyrusiems pareigūnams jų nurodytus lapus, kuriuose, jų teigimu, buvo pateiktas neteisingų parodymų, kuriuos turi teisme duoti nukentėjusysis, tekstas, tai niekada taip ir nebuvo padaryta. Be to, kaip teisingai pastebima nuteistojo apeliaciniame skunde, nukentėjusysis pripažino, jog buvo iš policijos pareigūnų gavęs diktofoną, skirtą užfiksuoti jam daromą neteisėtą poveikį, tačiau jokių įrodymų apie neteisėtą poveikį, darytą 2002-2003 m., tokiu būdu negauta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir prokuroro apeliaciniame skunde minimų liudytojų A. L. L. bei V. K. parodymus tuo klausimu. Liudytoja A. L. L. parodė, kad tol, kol ji tyrė bylą, nukentėjusysis parodymų nekeitė. Nukentėjusysis sakė, kad jam skambino vieno iš kaltinamųjų žmona, darė poveikį. Poveikio esmė – bus grąžinti automobilio dokumentai ir sumokėta (b. l. 29, 189, t. 6). V. K., atlikęs tyrimo veiksmus byloje, parodė, kad nukentėjusysis pakeitė parodymus, be to, minėjo ir tai, kad yra padaręs autoįvykį. Jam nukentėjusysis nesakė, kad yra verčiamas keisti parodymus (b. l. 190-192, 29-30, t. 6). Šie parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie jam daryto poveikio apimtį ir pobūdį. Prokuroro apeliaciniame skunde, ginčijant pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę apie automobilio „Mazda“ sudaužymą, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir abejonių keliančių faktų, susijusių su tariamu autoįvykiu, t. y. teismas pripažino automobilio pirkimo faktą, tačiau pateikti dokumentai rodo tik tai, kad toks automobilis egzistavo, tačiau, ar būtent šiuo automobiliu buvo padarytas tariamas autoįvykis, ar tuo automobiliu nukentėjusysis galėjo važinėti Vokietijoje, teismas neanalizavo ir nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Juo labiau, kad byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų ar tas automobilis apskritai buvo važiuojantis. Šie argumentai nėra pagrįsti. Pats nukentėjusysis pripažino, kad naudojosi Vokietijoje iš R. M. gautu automobiliu „Mazda“, taigi reali galimybė juo važinėti ir jį sudaužyti buvo, o toks faktas, kaip žinoma iš bylos, Vokietijos policijoje nefiksuotas. Tačiau tai nepaneigia tokio fakto galimybės, nes, kaip kai kuriuose parodymuose nurodė ir pats nukentėjusysis, policijai apie tą įvykį nebuvo pranešta.
Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad, nukentėjusiojo parodymus patvirtina jo tėvų parodymai. V. Ir G. B. ne tik atpasakojo, ką apie įvykį sužinojo iš sūnaus, bet ir tiesiogiai patvirtino savo akimis matę ir skaitę lapus su parodymais, kuriuos nukentėjusysis V. B. buvo priverstas duoti 2001-2003 m. vykusių teismo posėdžių metu. Prokuroro nuomone, minėtų liudytojų parodymai laikytini svaresniais, nes buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir davė teismui priesaiką sakyti tiesą. Tuo tarpu R. M. ir kiti asmenys, dėl kurių bylos buvo atskirtos, buvo apklausti neįspėjant jų dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.
Ir šie argumentai nelaikytini pakankamai įtikinamais. Jau minėta, kad liudytojas V. B., be kita ko, parodė ir apie tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas ne tik A. V. namo garaže, bet ir Ringovės kaime, kad jis prievarta buvo girdomas mušimo metu. Šios aplinkybės, kurias nurodė liudytojas, nėra teisingos, nes pats nukentėjusysis to nepatvirtino. Liudytoja G. B. taip pat parodė, kad sūnus buvo prievarta girdomas degtine, mušamas ne tik garaže, bet ir parvežtas atgal iš kur paimtas (b. l. 147-148, t. 6) Abu liudytojai, nors ir nurodo esantys gerai informuoti apie sūnaus reikalus, neparodė, kad jų sūnus Vokietijoje gana ilgą laiką padėjo tvarkyti žinomai vogtus automobilius, nors pats nukentėjusysis, kaip jau minėta, tai pripažino. Šie pavyzdžiai rodo, kad apklausiamų asmenų parodymų teisingumui įtaką daro ne tik priesaika ir įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės, bet ir jų ryšys su proceso dalyviais – šiuo atveju – nukentėjusiuoju, dėl ko duodami parodymai sąmoningai ar nesąmoningai įgauna liudytojo artimam asmeniui palankesnę prasmę. Todėl labiau tikėti priesaiką davusiais liudytojais vien dėl jų procesinės padėties nėra teisinga ir vertindamas jų parodymus pirmosios instancijos teismas klaidos nepadarė.
Šios aplinkybės, kartu įvertinant nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir kitais atvejais, o ne tik kalbant apie prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojamą laikotarpį, kuriuo nukentėjusysis davė kaltininkams palankesnius parodymus, duoda pagrindą laikyti pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais konstatuota, jog galima remtis tik ta nukentėjusiojo parodymų dalimi, kuri nesikeičia ir dėl kurios patikimumo nekyla abejonių. Kolegija įvertina ir tai, kad R. M. bei jo bendrininkų parodymai, kurie pateikti šioje nutartyje, taip pat nėra vienodi ir nuoseklūs, tačiau neturi pagrindo labiau tikėti vienu asmeniu, davusiu nenuoseklius parodymus apie automobilio „Mazda“ sudaužymą ir atmesti bent trijų kitų asmenų priešingus parodymus tuo pačiu klausimu, juo labiau, kad ne tik R. M. ir jo bendrininkai, bet ir pats nukentėjusysis Vokietijoje prisidėjo prie nusikalstamų veikų ir dėl to nelaikytinas patikimu įrodymų šaltiniu. Todėl konstatuojama esant nepaneigta, kad 2001-02-23 atlikti prieš nukentėjusįjį smurto veiksmai ir reikalavimas perduoti 2500 Vokietijos markių A. V. ir V. V. buvo savavaldžiavimas, kaip tai nustatyta tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2009-05-26 nutartyje dėl A. V., R. K. ir A. J. (b. l. 82-87, t. 7).
Nėra pagrindo R. M. pripažinti kaltu prievartavus nukentėjusiojo turtą ir dėl kaltinimo dalies, kurioje kalbama apie tai, kad R. M., pavartodamas fizinį smurtą, tuo pačiu metu A. V. garaže reikalavo iš nukentėjusiojo ateityje kas mėnesį mokėti duoklę už netrukdymą V. B. individualiam verslui.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ir dėl šio reikalavimo nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir patikimi
Nukentėjusysis, apklausiamas kaip liudytojas 2001-02-27, smulkiai aiškino kokie veiksmai buvo prieš jį atliekami ir kokie jam buvo keliami reikalavimai. Tarp jam keltų reikalavimų nepaminėta, kad iš jo buvo reikalaujama mokėti „duoklę“ už galimybę nekliudomai verstis automobilių remontu (b. l. 59-62, t. 1).
Apie tokį reikalavimą jis parodė apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-02-28 (b. l. 65, t. 1).
Tačiau apklausiamas kaip liudytojas papildomai 2001-08-02, jis vėl smulkiai aiškino, kokie jam buvo keliami reikalavimai, bet tarp jų nepaminėjo reikalavimo mokėti „duoklę“ ateityje už galimybę nekliudomai verstis automobilių remontu (b. l. 77-78, t. 1).
Apklausiamas 2002-07-22 nukentėjusysis parodė, kad jį mušant nebuvo grasinta uždėti mokestį „duoklę“ jo individualiam verslui (b. l. 38-43, t. 2).
Taigi ir ikiteisminio tyrimo metu iki 2001-12-1, o ir vėliau duoti nukentėjusiojo parodymai tuo klausimu nėra nuoseklūs.
Iš 2001-12-11 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusysis tame teismo posėdyje parodė ne tik apie tai, kad sudaužė automobilį „Mazda“, kas ir sukėlė jo skolą R. M. ir jo bendrininkams bei davė jiems tam tikrą pagrindą reikšti turtines pretenzijas. Jis parodė ir tai, kad jokios kalbos apie tai, kad jis turėtų mokėti „duoklę“ už tai, kad galėtų nekliudomas remontuoti automobilius, nebuvo (b. l. 150,152, t. 2). Jau minėta, kad byloje nėra nustatytos įtikinamos priežastys, patvirtinančios nukentėjusiojo aiškinimą apie parodymų keitimą, todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, pagrįstai neinkriminavo R. M. ir reikalavimo mokėti duoklę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nenurodytas tokios duoklės dydis bei jokios kitos tų mokėjimų aplinkybės.
Įvertinus visumą šių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. veiką, padarytą 2001-02-23, įvertino kaip 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (kvalifikuotą savavaldžiavimą) ir, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamąjį procesą R. M. dėl šio kaltinimo nutraukė.
Dėl poveikio nukentėjusiajam V. B. 2004 m. birželio 1 d.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. M. 2004-06-01, Kauno rajono apylinkės teismo patalpose, prieš nukentėjusįjį V. B. naudojo psichologinę prievartą – grasinimus fiziniu susidorojimu, siekdamas paveikti nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R. M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu.
Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai, plečiamai aiškino Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio dispoziciją. Apeliantas nurodo manantis, kad Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalis gali būti inkriminuojama, kai nustatytas smurto pavartojimas, o ne vien grasinimas tai padaryti. Pats grasinimas pavartoti fizinę prievartą, pasak apelianto, negali būti laikomas „kitokios prievartos“ pavartojimu.
Šie argumentai nėra pagrįsti. Iš įrašyto pokalbio teksto matyti, kad R. M. nukentėjusiajam 2004-06-01 išsakė įvairius neigiamus padarinius, reiškiamus necenzūriniais posakiais, tarp šių grasinimų yra ir abejonių savo turiniu nekeliantis posakis „suspardysiu“ (b. l. 151-152, t. 3). Nukentėjusiojo parodymai apie aplinkybes, kuriomis vyko tas pokalbis, yra nuoseklūs, juos atitinka ir jo tėvo liudytojo V. B. parodymai. Pats R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su pokalbio stenograma yra susipažinęs, „kalbėjau tai, kas užfiksuota“, nes buvo susinervinęs (b. l. 50, t. 6). 2009-08-19 teismo posėdyje R. M. taip pat patvirtino, kad „tai mano pokalbis“ (b. l. 105,t. 7). Tai paneigia apeliacinio skundo argumentus apie pokalbio įrašo netikrumą, galimą sumontavimą, reikalingumą skirti fonoskopinę ekspertizę pokalbio įrašui ištirti.
Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.
Šio straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas padarė šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą.
Kaip matosi, šių dviejų Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio dalių dispozicijos skiriasi pagal smurto ar kitokios prievartos pavartojimo požymį; 1 dalis jokios prievartos nenumato, atsakomybę sukuria poveikis dispozicijoje nurodytiems asmenims bet kokiu kitu būdu.
Grasinimas pavartoti fizinį smurtą yra psichinė prievarta, todėl R. M. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį. Jo apeliaciniame skunde pateikta nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 5 punktą, kur išaiškinta, kad kitokia prievarta yra laikomi kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jo turtui, tokį sąvokos „kitokia prievarta“ suvokimą ne paneigia, o atvirkščiai – patvirtina. Sumušimas, suspardymas ir yra kaip tik tos neigiamos pasekmės, kurių turi bijoti šiuo atveju nukentėjusysis, jei jis nepaklus duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, dėl kokių priežasčių R. M. jam išsakė tuos grasinimus, yra pakankamai nuoseklūs ir nekeliantys abejonių. Todėl jais vadovaujamasi ir konstatuojama, kad grasinimai buvo išsakyti siekiant nukentėjusiojo parodymuose nurodytų tikslų- t. y. kad jis duotų melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl kaltinamojo R. M. nusikalstamų veiksmų V. B. atžvilgiu. Taigi teismas R. M. pagrįstai pripažino kaltu, o kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką pagal BK 233 str. 3 d., baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl nurodytų motyvų tiek prokuroro, tiek R. M. apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo R. M. apeliacinius skundus atmesti.