Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-16 · Administracinė byla Nr. I-1353-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-16
Bylos Nr.
I-1353-406/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1353-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00377-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 6-7).

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde (b. l. 6-7), atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 43) nurodė, jog 2016 metų spalio mėnesį ir 2017 metų vasario mėnesį pateikė pataisos namų direktoriui prašymus suteikti jam trumpalaikę išvyką trims paroms į namus pas savo draugę R. A.. Marijampolės pataisos namų direktorius 2016 m. spalio 17 d. raštu Nr. 20/07-182 atsisakė suteikti trumpalaikę išvyką į namus, nurodydamas, jog atlikdamas bausmę pareiškėjas vieną kartą pažeidė vidaus tvarką, todėl jo elgesio negalima laikyti nepriekaištingu, nors galiojančių nuobaudų ir neturi, taip pat nurodė, jog yra maža tikimybė, kad pareiškėjas, išėjęs į laisvę gebės laikytis skirtų įsipareigojimų, be to socialinė aplinka neaiški, kadangi pareiškėjas vyks pas draugę su kuria tik susirašinėja laiškais, bendrauja telefonu ir prieš patekdamas į kalinimo įstaigą su drauge kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio. Pažymėjo, jog dėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2017 m. vasario 15 d. sprendimo panaikinimo kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, tačiau 2017 m. vasario 28 d. raštu jo skundas buvo netenkintas. Teigė, kad jo atžvilgiu netinkamai buvo taikomi Bausmių vykdymo kodekso 9 straipsnio reikalavimai, kadangi jis kelis kartus buvo skatintas ir skatinimo priemonių rūšys atitiko jo poreikius, todėl skirti nereikalingos skatinimo priemonės rūšį, pvz.: trumpalaikį arba ilgalaikį pasimatymą, būtų suteikta paskatinimo priemonė tik formali, o ne reali. Nurodė, jog atlikęs bausmę vyks gyventi pas savo draugę su kuria palaiko ryšį telefonu bei laiškais, tačiau draugė dėl ligos į pasimatymus atvykti negali. Pareigūnų neteisėti veiksmai, nepagrįstai atsisakius suteikti jam trumpalaikes išvykas į namus, sukėlė jam dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, diskomfortą, pyktį ir dėl to prašo priteisti 1 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22-25). Nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 23 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė suteikti trumpalaikę išvyką į namus trims paroms, nes nori susitikti su sugyventine. Pareiškėjo prašymas buvo svarstytas komisijos, svarstančios klausimus dėl teisės nuteistiesiems suteikti trumpalaikę išvyką į namus posėdyje. Marijampolės pataisos namų direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos 2016 m. spalio 14 d. ir 2017 m. vasario 15 d. protokolus bei susipažinęs su visa medžiaga, įvertinęs nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdį, nusikaltimo sunkumą bei aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesielgė nepriekaištingai, t. y. buvo baustas drausmine tvarka už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą, nors nuobauda ir negalioja, atsisakė suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, teigė, jog neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų nebuvo, kadangi byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaiga ar jos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Teigė, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl įstaigos ar jos pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu / neveikimu) padarė nuteistajam žalos. Atsakovo nuomone, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė, todėl pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) veiksmais, nesuteikiant jam trumpalaikės trijų parų išvykos į namus pas draugę.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau - CK) 6.271 str.). Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, be kita ko, nuteistųjų trumpalaikės išvykos į namus suteikimo tvarką, reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Bausmių vykdymo kodekso 104 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus. Leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu (2 dalis). BVK 154 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad teisės į trumpalaikę išvyką neturi: pavojingi recidyvistai, asmenys, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų, nuteistieji, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų, užsieniečiai, ribotai pakaltinami, pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios plinta lašeliniu būdu per orą, sergantys nuteistieji.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo teismas pabrėžia, kad administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nepatenka tarp asmenų, kuriems įstatymas draudžia suteikti trumpalaikę išvyką į namus (BVK 154 str. 4 d.), todėl atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymą, turėdamas diskrecijos teisę duoti (neduoti) leidimą nuteistajam parvykti į namus, turėjo pareigą nustatyti, ar pareiškėjas atitinka BVK 104 str. nustatytus kriterijus, vertindamas nuteistojo asmenybę, atliktos bausmės dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. BVK 104 straipsnio 4 dalis nurodo, kad tvarką, kuria nuteistiesiems leidžiama parvykti į namus, nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, XLVIII skyrius reglamentuoja nuteistųjų trumpalaikių išvykų į namus tvarką (305-311 punktai).

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2016 m. spalio mėnesį ir 2017 m. vasario mėnesį Marijampolės PN direktoriui pateikė prašymus, kuriais prašė suteikti jam trumpalaikę išvyką trims paroms į namus pas gyvenimo draugę R. A., gyvenančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-7). Šiuos pareiškėjo prašymus apsvarsčius Komisijos posėdžiuose, buvo nutarta siūlyti nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus (b. l. 27-28, 34-35). Marijampolės PN direktorius 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 20/07-1403 ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 20/07-182 informavo pareiškėją, kad Komisijos siūlymu jo prašymai netenkinti (b. l. 9, 10).

Iš byloje esančio Marijampolės PN 2016 m. spalio 14 d. 1-2 būrio drausminės komisijos posėdžio protokolo Nr. 14/07-4887 matyti, jog Komisija, spręsdama klausimą dėl trumpalaikės išvykos pareiškėjui į namus suteikimo ar nesuteikimo, nustačiusi tai, kad pareiškėjas pageidauja vykti trims paroms pas gyvenimo draugę, kur neaiški socialinė aplinka, atsižvelgdama, jog nuteistasis 2016 m. vasario 29 d. baustas drausmine nuobauda už alkoholio vartojimą, nutarė siūlyti nuteistojo prašymo netenkinti (b. l. 35). Šio Komisijos protokolo pagrindu Marijampolės PN direktorius 2016 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 20/07-1403, kuriuo pareiškėjui išaiškino, jog jis bausmės atlikimo metu pataisos namuose padarė vieną vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų pažeidimą, buvo skatintas du kartus, taip pat nurodė, kad nors galiojančių nuobaudų neturi, tačiau elgesys negali būti vertinamas kaip nepriekaištingas (b. l. 9).

2017 m. vasario 15 d. Komisijos posėdžio protokole Nr. 14/07-881 iš esmės atkartota 2016 m. spalio 14 d. Komisijos posėdžio protokole išdėstyta pozicija, t. y. nurodyta, jog pareiškėjas pageidauja vykti trims paroms pas pažįstamą, tačiau su ja tik susirašinėja laiškais, skambina telefonu, be to, yra neaiški socialinė aplinka. Komisija taip pat pabrėžė, jog minėta pilietė į pasimatymus nevažinėja, o nuteistasis, prieš patekdamas į pataisos namus, kartu su ja negyveno ir nevedė bendro ūkio, be to 2016 m. vasario 29 d. pareiškėjas baustas drausmine nuobauda už alkoholio vartojimą ir nors ši nuobauda negaliojanti, tačiau nuteistojo elgesys negali būti vertinamas kaip nepriekaištingas taip pat didelė tikimybė, kad pareiškėjui išėjus į laisvę, jis gebės laikytis skirtų įsipareigojimų yra maža (b. l. 28). Marijampolės PN direktorius, priimdamas 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 20/07-182, taip pat laikėsi analogiškos pozicijos kaip ir priimdamas aukščiau minėtą 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 20/07-1403 (b. l. 10).

Į bylą pateiktoje 2016 m. spalio 17 d. būrio viršininkės išvadoje Nr. 14/07-4923 „Dėl trumpalaikės išvykos trims paroms už pataisos įstaigos teritorijos ribų suteikimo nuteistajam“ pažymėta, kad pareiškėjas galiojančių nuobaudų neturi, yra skatintas du kartus: 2016 m. sausio 21 d. už gerą elgesį ir remonto darbus, 2016 m. birželio 21 d. už gerą elgesį ir gerą darbą. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas aprūpintas darbu, kurį atlieka laiku, su daugeliu nuteistųjų sugyvena gerai, palaiko gerus santykius, bendraudamas su administracijos darbuotojais elgiasi pakankamai mandagiai, turi tvirtą nuomonę, todėl sunkiai priima aplinkinių nuomonę, ne visada padaro reikiamas išvadas, yra ūmaus būdo, atlaidus sau, stokoja savikritikos, kaltės jausmo, aukštai save vertina. Pareiškėjas socialinius ryšius palaiko su sesers vaikais, gyvenimo drauge R. A., nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatas vidutinis, t. y. 44 balai pagal OASys (b. l. 36).

Kaip jau minėta, galutinį sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo priima laisvės atėmimo įstaigos direktorius (BVK 104 str. 1 d.), turintis diskrecijos teisę nuspręsti dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, atliktą bausmės dalį, elgesį bausmės atlikimo metu (BVK 104 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., 2007 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007; 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-596/2013). Nagrinėjamu atveju pataisos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo pareiškėjui, privalėjo vadovautis tiek teisės aktuose nustatytais kriterijais, tiek ir minėtais principais, įvertindamas visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei priimdamas motyvuotą sprendimą.

Vertinant Marijampolės PN 2016 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 20/07-1403 ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 20/07-182 motyvus, teismas pažymi, kad atsakovas tik deklaratyviai nurodė, jog pareiškėjas su savo pažįstama, pas kurią pageidauja vykti trims paroms, tik susirašinėja laiškais, skambina telefonu, tačiau minėta pilietė į pasimatymus nevažinėja, su ja pareiškėjas niekada kartu negyveno bei nevedė bendro ūkio, be to yra neaiški socialinė aplinka. Pabrėžtina, jog teisės aktai nenumato imperatyvo, kad asmuo, pas kurį ketina vykti nuteistasis, privalo važinėti į pasimatymus bei vesti bendrą ūkį, be to, pareiškėjas skunde ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą teigė, kad jo draugė į pasimatymus nevažinėja dėl ligos (b. l. 7, 43). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, kad atsakovas būtų ėmęsis vienokių ar kitokių veiksmų šių aplinkybių (dėl socialinės aplinkos ar dėl pareiškėjo draugės nevykimo į pasimatymus) patikimam nustatymui. Teismo vertinimu, atsakovo sprendimuose nurodyti motyvai negalėjo nulemti jo atsisakymo suteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus. Byloje esanti nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelė patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, intensyviai susirašinėja su gyvenimo drauge R. A. (b. l. 17-18) bei, kaip nurodė ir pats atsakovas, bendrauja su ja telefonu. Į bylą pateiktas Alytaus m. 1-ojo notaro biuro notarės R. M. patvirtintas R. A. pareiškimas dėl sutikimo suteikti gyvenamąjį plotą pareiškėjui atlikus bausmę Marijampolės PN (b. l. 16) iš esmės pagrindžia glaudžius ir artimus šių asmenų socialinius ryšius, beje, ši aplinkybė nurodyta ir nuteistąjį charakterizuojančioje išvadoje. Akcentuotina, jog, iš į administracinę bylą pateiktų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas charakterizuojamas iš esmės teigiamai (b. l. 36), yra atlikęs privalomąją dalį bausmės, du kartus skatintas už gerą elgesį, gerą darbą, atliktus remonto darbus. Vertinant Marijampolės PN sprendimus dėl trumpalaikės išvykos į namus pareiškėjui nesuteikimo, akivaizdu, kad direktoriaus apsisprendimą netaikyti BVK 104 straipsnyje numatytos išvykos į namus nulėmė 2016 m. vasario 29 d. pareiškėjo padarytas vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų pažeidimas, tačiau, nuobauda už šį pažeidimą negaliojanti, be to, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad po minėto pažeidimo padarymo 2016 m. birželio 21 d. pareiškėjas buvo skatintas už gerą elgesį ir gerą darbą, taigi jis reagavo į skirtą nuobaudą. Teismo vertinimu, vienintelis pažeidimas, priešingai nei teigia atsakovas, nesudaro pagrindo nuteistojo elgesį vertinti kaip nepriekaištingą, be to, jokiomis aplinkybėmis neparemta ir nepagrįsta atsakovo atsiliepime nurodoma tariamai didelė tikimybė, kad pareiškėjui išėjus į laisvę, jis negebės laikytis skirtų įsipareigojimų.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad atsakovas tinkamai neįvertino visų su pareiškėjo asmenybe ir jo elgesiu bausmės atlikimo metu susijusių teisiškai reikšmingų aplinkybių, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjui teisės aktais suteiktą teisę gauti trumpalaikę išvyką į namus ir tai sudaro pagrindą pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kilusių netenkinus jo prašymų dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nesikreipė nei į Psichologinę tarnybą dėl minėtų problemų (b. l. 37), nei į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl emocinės depresijos ar fizinio skausmo (b. l. 38-39). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo atsirado neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Kaip minėta, CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Teismas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne vienkartinio pobūdžio, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02).

Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui prašomos neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo pažeistos teisės į trumpalaikę išvyką į namus pripažinimu, laikant tai pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. M. teisė gauti trumpalaikę išvyką į namus.

Pareiškėjo reikalavimą dėl 1 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas