Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarimo, kuriuo J. A. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 173 str. 1 d., vadovaujantis ATPK 30¹ str., nubaustas 1000 Lt bauda be neteisėtos veiklos įrankių ir gautų pajamų konfiskavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. nubaustas už tai, kad nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. vasario 16 d. savo automobiliu Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities VMI 2012 m. spalio 1 d. išduotą individualios veiklos pažymą Nr. 191316 ir gavo 9610 Lt įplaukų, pajamas registruoja gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų žurnale, pajamas registruoti naudoja prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose fiksuoja nuomą, vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais, šiais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 str. 12 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p. nuostatas. Tokiais veiksmais jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d.

Anot apelianto, nuomos sutarčių nepateikimas savaime nėra pagrindas atmesti jo parodymus. Be to, jo suteiktos paslaugos savo turiniu neatitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklos. Teigia, kad skirtingai, nei taksi veiklai, automobilių nuomos su vairuotojo paslauga veiklai nėra reikalingi jokie leidimai. Atkreipia dėmesį į tai, jog šių veiklų skirtumai yra akivaizdūs, jeigu imama tipinė automobilio nuomos sutartis, kai automobilis išsinuomojamas iš įmonės mėnesiui, o įmonė įsipareigoja, pavyzdžiui nuo aštuntos ryto iki septynioliktos valandos suteikti dar ir tos transporto priemonės vairavimo paslaugas. Anot apelianto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.513 str. 3 d. numato, jog transporto priemonės vairuotojas yra nuomininko darbuotojas, tačiau tai nereiškia, kad vairavimo paslaugos negali suteikti pats nuomotojas. Taigi, apylinkės teismas, remdamasis apelianto vykdytos veiklos pobūdžio panašumais su taksi veikla, neturėjo pagrindo išvadai, kad jis vykdė taksi veiklą.

Pažymi, kad taksi paslaugos atveju klientas negali įtakoti, kokiu keliu jis yra vežamas nuo taško A iki taško B ir nežino galutinės vežimo kainos, nes ji paaiškėja, tik pasiekus galutinį tikslą. Nurodo, jog išsinuomodamas automobilį su vairuotojo paslauga, keleivis žino galutinę paslaugos kainą ir kelias, kuriuo bus vežamas, jam neaktualus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo sudaręs sutartį su UAB „N“ (duomenys pakeisti), kuria įmonė įsipareigojo teikti jam informaciją apie automobilių nuomos užsakymus, o jis įsipareigojo išnuomoti savo automobilį tokiems klientams.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad, vykdydamas individualią veiklą, jis teikė taksi paslaugą, o ne nuomos su vairuotoju paslaugas. Teigia, jog jo veiksmuose nėra ATPK 170 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nurodo, jog apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos suformuota teismų praktika, nurodydamas atitinkamas nutartis, kadangi remtis tam tikra teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, kai bylų faktinės aplinkybės yra tapačios. Pažymi, kad apylinkės teismo nutarimas yra paremtas vien prielaidomis, todėl naikintinas.

J. A. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, kad, kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 337, nutartis bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009 ir kt.).

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p. keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

CK 6.512 straipsnis numato, kad pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Apeliantas nurodo, kad būtent šios rūšies sutarčių pagrindu jis ir teikė paslaugas klientams. Pažymėtina, kad pagal CK 6.513 straipsnio nuostatas transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Tuo tarpu įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, šį faktą įrodinėti liudytojų parodymais (CK 6.155 straipsnio 1 dalis, 6.192 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 6.515 str. 3 d. nustatyta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. A. niekada nebuvo UAB „N“ darbuotojas, o pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 191316 J. A. nuo 2012-10-01 vykdo individualią taksi veiklą (b. l. 10). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių J. A. teiginį, kad jis teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, t.y. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos tikrinimo metu nebuvo pateikta jokių nuomos sutarčių, kurių pagrindu jis minėtas paslaugas teikė.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme, J. A. nurodė, jog veikla jis pradėjo užsiimti nuo spalio mėnesio, užsiima automobilio nuomos su vairuotoju veikla. Turi sutartį su įmone, kuri duoda darbą. Važiuoja, sudaro sutartį su keleiviu, pasirašo, atveža, kur jam reikia, atsiskaito ir sutartis tuo baigiasi. J. A. dirba vienas, turi vieną automobilį, su juo dirba. UAB „N“ praneša per radijo stotį, kad yra keleivis, nurodo jo adresą, J. A. atvažiuoja ir laukia. Ateina keleivis, pasirašo sutartį ir važiuoja, kur reikia. Sutartį pasirašo visada, jei keleivis nepasirašo, tai jo neveža, J. A. nežinojo, kad reikia tas sutartis saugoti. Vežimo kaina yra užfiksuota, iš pradžių su klientu dėl kainos susitaria žodžiu UAB „N“, po to praneša J. A., jis važiuoja ir pasirašo. Būna 20-30 Lt už valandą-pusvalandį. Nuomos kaina nustatoma ir pagal maršrutą ir pagal laiką. Dispečerinė pasako kainą. Žmogus gali derėtis dėl vežimo kainos. Būna, kad pasako važiuoti į vieną vietą, po to reikia važiuoti į kitas vietas ar laukti. Kai VMI atliko patikrinimą, sutarčių neprašė pateikti. Sutarčių nesaugoja, nes jos nereikalingos. Niekas nesakė, kad reikia saugoti, tai ir po patikrinimo sutarčių nesaugoja. Pagal sutartį su dispečerine moka 150 Lt.

Iš byloje esančio J. A. paaiškinimo matyti, kad jis nuo 2012-10-03 vykdo taksi veiklą (nuoma su vairuotojo samdymu), yra sudaryta sutartis dėl dispečerinių paslaugų. Dispečerė nurodo važiavimo kainą, o jis, t. y. J. A., vykdo dispečerės užsakymą ir paima pinigus iš kliento. Leidimo keleiviams vežti neturi, nes niekas nesakė, jog jis reikalingas (b. l. 9).

Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, liudytoja apklausta teismo posėdyje įmonės „N“ direktorė R. M. nurodė, kad įmonė vykdo tarpininkavimo veiklą tarp klientų ir vairuotojų. Dispečerinėje yra priimami užsakymai telefonu, atiduodami vairuotojams. Su J. A. įmonė yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį. Iš pradžių įmonė „N“ vykdė automobilių nuomos su vairuotojų samdymu veiklą, tokią veiką vykdė iki 2012-10-01. Vairuotojai buvo įdarbinti įmonėje. VMI pasakė, kad įmonė negali teikti tokių paslaugų, gali veikti tik kaip užsakymų stalas, dispečerinė. Iki 2012-10-01 buvo sudaromos nuomos sutartys su klientais, vairuotojai privalėjo sudaryti nuomos sutartis, jos buvo saugomos įmonėje. Apmokėjimo kvitai buvo numeruoti, griežtai apskaitomi. Kažkada J. A. buvo įdarbintas, paskui sugrįžo pasirašyti bendradarbiavimo sutarties. Įmonėje „N“ yra 7 darbuotojai: 5 dispečeriai, buhalterė ir direktorė. Dispečerės dirba tam tikras valandas, galima sakyti, ištisai visą parą. Veikla skiriasi nuo taksi veikos tuo, kad iš anksto yra suderinta kaina, pasirašoma sutartis, vykdant taksi veiklą važiuojama pagal taksometrą. Įmonėje yra sudaryta lentelė, kurioje yra fiksuotos sumos. Apskaičiavimui buvo imtas vidutinis laikas, kiek užims nuvažiuoti, pavyzdžiui, iš rajono į rajoną, o ne kilometrų skaičius. Galutinę kainą nustato vairuotojai, tardamiesi su klientais. Jeigu kelionė užima apie 10-15 minučių, tai kaina yra apie 12 Lt. Įmonė taksi užsakymų neaptarnauja. Kai žmonės kreipiasi, jiems paaiškinama, kad kaina iš anksto suderinta, reikės pasirašyti sutartį su vairuotoju. Negali teigti, kad vairuotojai pasirašo sutartis su klientais, įmonė jų nekontroliuoja, tai yra paties vairuotojo atsakomybė.

Iš byloje esančios Vilniaus apskrities VMI 2013-03-07 operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. 21-450-484 matyti, jog patikrinimo metu nustatyta, kad J. A. vykdo individualią veiklą – teikia taksi paslaugas pagal individualios veiklos pažymą Nr. 191316 (EVRK 493200), išduotą Vilniaus apskrities VMI 2012-10-01, J. A. mokesčių inspekcijoje įregistravęs taksi veiklą 493200. Leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais, neturi. 2013-02-18 atliktas J. A. taksi veiklos tikrinimas, J. A. veiklai naudoja automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio savininkas yra J. A.. Automobilyje Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taksometras neįrengtas, ant automobilio yra logotipas „nuoma“. Tikrinimui J. A. pateikė individualios veiklos pažymą Nr. 191316, bendradarbiavimo sutartį 2012-11-09 sudarytą su UAB „N“ (į. k. 302562471, Kauno g. 32, Vilnius), pagal kurią J. A. UAB „N“ moka 150 Lt už suteiktas dispečerio paslaugas. Pagal gautą užsakymų registracijos žurnalą nustatyta, kad J. A. 2013 m. sausio mėn. gavo 33 užsakymus, šaukinio Nr. 23. Taip pat patikrinimui pateikė gyventojo individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą, kuriame registruojamos gautos pajamos - viso 9610 Lt. Pajamoms registruoti naudoja prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kiekvienam keleiviui neišrašo atskiro kvito, o viename kvite surašomos vienos dienos pajamos, kvite fiksuojama nuoma. Nustatyta, kad J. A. taksi veiklą vykdė nuo 2012-10-03 iki 2013-02-16, tačiau nustatytai veiklai neturėjo leidimo vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais. Buvo paimtas J. A. paaiškinimas (b. l. 8)

Vilniaus apskrities VMI 2012-10-01 nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymoje Nr. 191316 užfiksuota, kad J. A., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Šeškinės g., Vilniuje, nuo 2012-10-01 vykdo individualią taksi veiklą (b. l. 10).

Iš byloje esančios Bendradarbiavimo 2012-11-09 sutarties matyti, jog 2012 m. lapkričio 9 d. J. A. ir UAB „Navector“ sudarė bendradarbiavimo sutartį (b. l. 11).

Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis J. A. nuo 2012-10-03 iki 2013-02-16 gavo 9610 Lt pajamų (b. l. 14-18).

Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012-10-03 iki 2013-02-16 savo automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė individualią taksi veiklą – teikė taksi paslaugas, užsakymus gaudavo iš UAB „N“ dispečerinės, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai (b. l. 18-20), minėtu laikotarpiu J. A. gavo 9610 Lt pajamų, kurios buvo registruojamos Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 14-17). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo posėdžio metu J. A. pateikė 2013 m. vasario 2 d., vasario 15 d., vasario 16 d. sutartis (b.l. 46), kuriose nurodyta, kad nuomotojas J. A., indiv. veiklos pažymos Nr. 191315, išnuomoja nuomininkui automobilį su vairuotoju ir technine priežiūra kelionei. Vienoje sutartyje, prie įrašo „nuomininkas“, yra neįskaitomas rankraštinis įrašas, kitoje - įrašas, panašus į parašą, trečioje – įrašas „G. G.“ ir parašas. Kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, įrašai dviejose sutartyse yra neinformatyvūs, o trečiojoje - nepakankami juos atlikusį asmenį identifikuoti. Todėl priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nei Institucija, nei teismas, negalėdami sutartyse pasirašiusių asmenų identifikuoti, neturėjo galimybės apklausti jų liudytojais. Be to, operatyvaus patikrinimo metu J. A. jokių nuomos sutarčių nepateikė, teisme pats paaiškino, kad nuomos sutarčių nesaugoja (b.l. 54). Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad pajamoms registruoti J. A. naudoja prekių - paslaugų pirkimo - pardavimo kvitus, kiekvienam keleiviui kvito neišrašo. Be to, pateiktose sutartyje nurodytos sumos - 20, 20 ir 18 Lt neatitinka įrašų pajamų ir išlaidų registravimo žurnale - atitinkamai 33, 44, 45 Lt (b.l. 17), todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog duomenų, patvirtinančių, jog sutartyse nurodytą dieną buvo realiai suteiktos nurodytos paslaugos, už jas apmokėta, bylos nagrinėjimo metu negauta.

Iš byloje esančios 2012-11-09 Bendradarbiavimo sutarties matyti, kad UAB „N“ įsipareigoja Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti Automobilio nuomininkui informaciją apie gaunamus iš klientų automobilių nuomos užsakymus, gavęs iš kliento užsakymą, Automobilio nuomininko suderinto grafiko darbo metu ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą Automobilio nuomininkui (b.l. 11).

Pažymėtina, jog, siekiant nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui. Tai, kad J. A. vykdė keleivių vežimo, o ne transporto nuomos paslaugas, patvirtina ir teikiamų paslaugų pobūdis bei trukmė. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t.y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A i tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas veiklos, kuria užsiėmė J. A., pobūdį, padarė pagrįstą išvadą, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai - iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas; važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu.

Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad J. A. deklaruojama veikla, t. y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. vasario 16 d. realiai vykdoma nebuvo. Konstatuotina, jog prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, J. A. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t. y. automobilyje nebuvo taksometro, plafono su užrašu TAKSI buvo tvirtinamas logotipas „nuoma“, tokiu būdu siekdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas.

Kaip minėta, vienas iš esminių ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra, kad veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. A. individualią veiklą vykdė nuo 2012-10-03, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis J. A. nuo 2012-10-03 iki 2013-02-16 gavo 9610 Lt pajamų.: per 2012 m. spalio mėn. – 2030 Lt, 2012 m. lapkričio mėn. – 1955 Lt, 2012 m. gruodžio mėn. – 1612 Lt, 2013 m. sausio mėn. – 2816 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 1197 Lt (b. l. 14-17). Šie duomenys neginčytinai patvirtina J. A. veiklos sistemingumą ir komercinį pobūdį.

Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad J. A. pažeidimas, numatytas ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.