- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- 2A-1999-275/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07502-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Alma Urbanavičienė, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- BUAB “Archidis“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Almos Urbanavičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB “Archidis“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Administravimas ir auditas“, ieškinį atsakovui A. B. dėl turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratorius UAB „Administravimas ir auditas“, ieškiniu prašė pripažinti niekiniais nuo sudarymo momento atsakovo 2011-02-01 sudarytą su UAB „Archidis“ (atsakovas buvo tos bendrovės direktorius ir pagrindinis akcininkas) pirkimo - pardavimo sutartį dėl bronzinės statulos ir dviejų lauko šviestuvų pirkimo bei 2011-02-01 dvišalį susitarimą, kuriuo buvo įskaitytos tarpusavio 72 489,61 Lt dydžio skolos. Taikant vienašalę restituciją prašė įpareigoti atsakovą grąžinti BUAB „Archidis“ bronzinę statulą ir du lauko šviestuvus. Taip pat prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (2-6, 73-77 b.l.). Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, jog minėtos lauko dekoracijos yra nekilnojamo turto sudėtinė dalis. Pagal ieškovo nurodomas aplinkybes negalima teigti, jog atsakovo sudaryti sandoriai turėjo reikšmės įmonės nemokumui. Ieškovas praleido Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. numatytą 6 mėnesių terminą bankrutuojančios įmonės sudarytiems sandoriams ginčyti. Atsakovo teigimu, UAB „Archidis“ atsakovui buvo skolinga 72 489,65 Lt. Pagal atsakovą, taikant restituciją tai turėtų reikšmės Valstybinės mokesčių inspekcijos teisėms ar pareigoms, nes pripažinus negaliojančiu 2011-02-01 dvišalį susitarimą ieškovas įgytų pareigą grąžinti atsakovui 72 489,65 Lt, o VMI reikalavimas bankrutuojančiai UAB „Archidis“ sumažėtų prekių PVM suma ( 48-53, 78-83 b.l). Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nuomonės dėl ginčo nepareiškė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovo A. B. su UAB „Archidis“ 2011-02-01 sudarytą dvišalį susitarimą, kuriuo buvo įskaitytos tarpusavio 72 489,61 Lt dydžio skolos, atsakovo A. B. su UAB „Archidis“ 2011-02-01 sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį dėl bronzinės statulos ir dviejų lauko šviestuvų „Amūrai“ pirkimo pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento. Įpareigojo atsakovą A. B. grąžinti pagal perdavimo – priėmimo aktą ieškovui bankrutuojančiai UAB „Archidis“ bronzinę statulą ir du lauko šviestuvus „Amūrai“, priteisė iš atsakovo A. B. 2 175 Lt žyminio mokesčio ir 23 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Darė išvadą, kad turtui (statulai ir šviestuvams), kaip ilgalaikiam, galiojo Vilniaus apygardos teismo 2010-11-05 nutartimi (kuria UAB „Archidis“ iškelta bankroto byla) nustatytas draudimas sudarinėti dėl jo sandorius, Vilniaus apygardos teismo 2010-11-05 nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo apskųsta. 2011-02-01 dvišalio susitarimo sudarymo metu laikinosios apsaugos priemonės galiojo, todėl atsakovas, žinodamas apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Archidis“ bei pritaikytą areštą visam įmonės turtui, pažeidė Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 7 d. 3 p. draudimą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, todėl pripažino, kad 2011-02-01 dvišalis susitarimas bei pirkimo – pardavimo sutartis, kaip viešajai tvarkai prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo momento. Esant teismo draudimui sudarinėti bet kokius sandorius nebuvo pagrindo teigti, kad A. B., sudarydamas 2011-02-01 dvišalį susitarimą, veikė įmonės interesais. Pripažino, kad atsakovas veikė turėdamas privatų tikslą, nes perėmimas įmonės turto už tai nesumokėjus, žinant apie kitų kreditorių teisėtus interesus UAB „Archidis“ atžvilgiu, tai neabejotinai pažeidė kitų kreditorių interesus bei buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas atsakovui ir už tokią situaciją yra atsakingas A. B.. Atsakovo argumentą, kad bronzinė statula ir du šviestuvai buvo nupirkti už mažesnę kainą, nei jų vertė nurodyta 2011-02-01 dvišaliame susitarime dėl A. B. ir UAB „Archidis“ tarpusavio įskaitymų, ir tai buvo naudinga UAB „Archidis“, teismas atmetė kaip neįrodytą. Nepaneigta tai, kad minėti mažosios architektūros elementai galėjo ir gali turėti didesnę vertę, nei 2011-02-01 susitarime nurodyta 72 489,65 Lt suma, todėl 2011-02-01 pripažino atsakovo sudarytą dvišalį susitarimą prieštaraujančiu UAB „Archidis“ veiklos tikslams. Pripažino, kad nurodytas 6 mėnesių terminas pareikšti ieškinius terminas yra procedūrinis ir skirtas operatyviam bankroto procedūrų vykdymui. Šiame ginče taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.), kurio ieškovas nepraleido.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo gavęs dokumentus, todėl teismas turėjo taikyti 1 metų ieškininės senaties terminą, numatytą CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, o ne bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą . ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas numato, kad administratorius turi pareikšti ieškinius per 6 mėnesių terminą, todėl teismas turėjo tinkamai įvertinti administratoriaus veiksmus.
2. Teismas neišaiškino visų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kaip ginčijami sandoriai lėmė įmonės kreditorių įsipareigojimų padidėjimą ar kokią įtaką sandoriai turėjo įmonės nemokumui, nenustatinėjo visų CK 1.82 str. 1 d. sąlygų.
4. Ieškovas pripažino faktą, kad ginčo prekės įmonės buhalteriniuose dokumentuose nebuvo apskaitytos kaip ilgalaikis turtas, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir nemotyvavo, kodėl atmeta šį faktą. Teismas taip pat nevertino, kad pardavėjo vardu sandorį pasirašė profesionali buhalterė, kuri žinojo 2010-11-05 teismo sprendimą.
5. Byloje buvo pateiktas dalis namo projekto techninės dokumentacijos, iš kurios matosi, kad ginčo prekės nėra ir negali būti namo dalis, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Taip pat teismas nevertino kadastrinių matavimų bylos ir 2011-09-14 Nekilnojamojo turto Registrų centro duomenų išrašo, todėl neturėjo pagrindo pripažinti, kad ginčo objektai yra namo lauko dekoro elementai ir mažosios architektūros elementai daugiabučio namo sudėtinė dalis.
6. Teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, nes buvo pažeisti atsakovo, kaip buvusio įmonės kreditoriaus interesus. Teismo sprendimu prekes apeliantas turi grąžinti, bet jų vertės dydžio reikalavimo įmonės atžvilgiu jis neteko.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto žyminį mokestį, nes ieškovas, teikdamas ieškinį tokio žyminio mokesčio nemokėjo.
Ieškovas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka. Paaiškina, kad ieškovas ieškinyje nenurodė, kad pažeistas teises gins CK 6.66 str. pagrindu. Ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, kad ginčo sandoriu metu apeliantas veikė nesąžiningai. Apeliantas, būdamas įmonės kontrolinio akcijų paketo savininkas bei įmonės vadovas ir žinodamas įmonės finansinę padėtį, žinojo, kad ginčo sandoriai prieštarauja įmonės veiklos tikslams. Daikto buvimo įmonės buhalterinėje apskaitoje faktas neapsprendžia daikto prigimties, todėl nėra pagrindo teigti, kad daiktai nėra ilgalaikis materialusis turtas. Byloje nėra jokių galimybių realiai pritaikyti dvišalę restituciją, nes ieškovui iškelta bankroto byla.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Dėl ginčo turtui taikyto arešto
Ieškovui BUAB „Archidis“ 2010 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla, nutartyje nurodyta, jog areštuojamas visas UAB „Archidis“ nekilnojamas ir kitas ilgalaikis materialus turtas iki nutarties įsiteisėjimo dienos ( t. I, b.l.8-9). Ši nutartis įsiteisėjo 2011-02-24 d. Atsakovui teigiant, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog minėtos lauko dekoracijos yra nekilnojamojo turto dalis, teismo sprendime padaryta išvada, jog ginčo objektas – bronzinė statula ir du lauko šviestuvai „ Amūrai“ vertintinas kaip ilgalaikis turtas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad šis turtas nurodytas 2008 m. lapkričio mėn. atliktų darbų akte ir jo kaina įtraukta vykdant atsiskaitymus tarp užsakovo UAB „ Archidis“ ir rangovo UAB „Sivysta“. Tai, kad minėtai statulai buvo numatyta vieta daugiabučio gyvenamojo namo kieme, matyti iš techninio projekto brėžinio. Teismo sprendime nurodyta, kad ginčo turtas ( bronzinė statula ant pakylos ) yra sumontuotas ir tai didina viso nekilnojamojo turto vertę. Remiantis šiais argumentais teismas padarė išvadą, kad minėtam turtui, kaip ilgalaikiam, galiojo Vilniaus apygardos teismo 2010-11-05 nutartimi nustatytas draudimas sudarinėti dėl jo sandorius. Atsakovas, teigdamas, kad ginčo turtas nebuvo priskirtas ilgalaikiam materialiajam turtui, turėjo nurodyti, kokiam turtui buvo priskirtas šis turtas, kokiu buvo įvardintas bendrovės finansiniuose dokumentuose, kokios vertės. Tiek ieškovas, tiek atsakovas turi įrodyti tai, ką teigia, t.y. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus ( CPK 178 straipsnis ). Byloje pateiktose fotofiksacijose matyti, kad ginčo daiktai yra pastatyti gyvenamojo namo kieme, jie yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), infrastruktūros dalis, jie yra sumontuoti, todėl teismas pagrįstai priėmė ieškovo paaiškinimus dėl turto paskirties, pagrįstai atmetė atsakovo paaiškinimus, kad šie daiktai buvo prekės, skirtos parduoti, sandėliuojamos įmonės sandėlyje, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog šie daiktai nėra sumontuoti, kad jie nebuvo įrengti rangos sutarties pagrindu ir buvo įgyti kaip atskiros prekės perpardavimui. Nepaneigus šių daiktų įrengimo fakto gyvenamojo namo kieme, jie negali būti priskirti prie prekių, kurios buvo įsigytos tikslu jas perparduoti. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, būdamas bendrovės, kurios turtui taikytas areštas, vadovu, po nutarties bendrovei iškelti bankroto bylą priėmimo įsigijo areštuotą bendrovės turtą, todėl toks sandoris negali būti laikomas teisėtu.
Dėl ieškininės senaties termino
LR ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas numato, kad administratorius turi patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį nei 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos ir pareikšti ieškinius ne vėliau kaip per 6 mėnesių terminą nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos. Šis 6 mėnesių terminas nėra ieškininės senaties terminu, juo numatyta pareiga administratoriui kuo sparčiau atlikti pareigas bankroto byloje, tačiau tai, kad ieškinius jis pateiks praleidęs šį terminą, jam gali kilti drausminė atsakomybė, gali būti svarstomas administratoriaus pakeitimo klausimas dėl to, kad jis dirba nepakankamai sparčiai, tačiau ieškinys, pareikštas praleidus šį terminą, negali būti šiuo pagrindu atmestas kaip pareikštas praleidus ieškininės senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškininės senaties terminą - 10 metų pareikštam šioje byloje reikalavimui tenkinti.
Dėl ieškinio pagrindo
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad CK 6.66 straipsnio pagrindu nebuvo teikiamas ieškinys. Kadangi teismo sprendime taip pat nurodyta, jog ieškovas sandorius ginčijo CK 1.82 straipsnio pagrindu, darytina išvada, kad ieškinys nebuvo pareikštas ir nagrinėjamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl visi apeliacinio skundo argumentai dėl šios materialinės teisės normos taikymo yra nepagrėsti ir atmestini.
Pripažintina, kad byloje taikytinas CK 1.80 straipsnio 1 dalis, nes buvo perleidžiamas turtas, kurį draudžia perleisti imperatyvios įstatymo normos, t.y. teismo nutartimi areštuotas turtas. Teismas turėjo pagrindo daryti išvadą ir dėl CK 1.81 straipsnio taikymo, nes teismo nutarties areštuoti turtą nepaisymas ir areštuoto turto perleidimas yra sandoriu, prieštaraujančiu viešajai tvarkai.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kaip ginčijami sandoriai lėmė įmonės kreditorinių įsipareigojimų padidėjimą ir kokią įtaką sandoriai turėjo įmonės nemokumui, nenustatinėjo visų CK 1.82 str. 1 d. sąlygų. Tai, kad buvo perleistas vertę turintis bendrovės turtas vienam iš įmonės kreditorių ir tuo sumažinta turimo turto vertė, jau yra bendrovės veiksmu, prieštaraujančiu juridinio asmens tikslui, nes kiekvienu atveju turto perleidimas tuo atveju, kai tokį perleidimą draudžia įstatymas, yra bendrovės veikla, prieštaraujanti jos tikslui vykdyti veiklą, remiantis įstatymo reikalavimais.
Dėl restitucijos taikymo
Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, nes buvo pažeisti atsakovo, kaip buvusio įmonės kreditoriaus interesai. Kadangi ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų bendrovės kreditorių interesai, jie turi būti ginami. Nuginčijus sandorį, ginti pirmiausia šalies, sudariusios niekinį ir negaliojantį sandorį, interesus, būtų neteisinga. Pripažinus, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, veikė nesąžiningai, sudarydamas sandorį savo turtinių interesų tenkinimui, aplenkdamas kitus bendrovės kreditorius, ieškovas negali būti įpareigojamas grąžinti tai, ką gavo pagal sandorį. Kadangi bankrutuojančios bendrovės turtas paskirstomas tarp kreditorių šio įstatymo nustatyta tvarka, atsakovą pripažinus kreditoriumi dėl reikalavimo, kuris buvo užskaitytas jam perėmus ginčo turtą iš bendrovės, jis gali būti įtrauktas į kreditorių sąrašą šiai sumai, tačiau teisę pripažinti jo reikalavimą pagrįstu turi bankrutuojančios bendrovės administratorius, iškilus ginčui - bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tačiau šioje byloje jo dydis negali būti svarstomas. Kadangi pagal nuginčytą sandorį atsakovas nieko neperdavė bendrovei, dėl to negali būti jam grąžinta tai, ko jis nėra perdavęs, t.y. abišalė restitucija netaikoma dėl to, kad pagal sandorį ieškovas nieko nėra gavęs iš atsakovo.
Dėl žyminio mokesčio
CPK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu iš atsakovo priteistas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas. Atsakovas nenurodė argumentų, jog ši proceso norma būtų taikyta byloje netinkamai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.