Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-11-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-509-185-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-26
Bylos Nr.
1A-509-185-2010
Teisminio proceso Nr.
50-1-00296-09
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Pranas Šimkus (pirm.), Arnoldas Šukaitis, Bronė Vidzėnienė
Nuteistasis
Ž., ir A

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-509-185-2010-59

Teisėja Gražina Kazilionienė Proceso Nr. 50-1-00296-09

Procesinio dokumento kategorija 1.1.8;

1.1.8.9.1; 2,4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. lapkričio 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

teisėjų Arnoldo Šukaičio, Bronės Vidzėnienės,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,gynėjui adv. Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str.1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirta bausmė subendrinta pilno sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė 2 (dviejų) metų šešių mėnesių laisvės atėmimo ir 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. Š., bet nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ž. D. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su A. Š. ir kitais ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, nenustatytam asmeniui 2009 m. birželio 12 d., 18.01 val. paskambinus į fiksuoto ryšio telefoną ir melagingai pranešus juo atsiliepusiai B. L., kad jos žentas Aurimas padarė avariją bei pareikalavus nukentėjusiam atlyginti padarytą žalą, o po to apie tai informavus Ž. D., kuris pasiuntė A. Š. pas B. L., gyvenančią (duomenys neskelbtini) , kur A. Š. paėmė iš nukentėjusiosios jos namuose 10 100 Lt. Tokiu būdu Ž. D., veikdamas kartu su A. Š. ir kitais ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytais asmenimis įgijo svetimą, B. L. priklausantį turtą – pinigus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Ž. D. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendį dalyje, kurioje už nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, švelninant bausmę ir nustatyti galutinę subendrintą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės, todėl yra keistinas. Teismas nepakankamai ištyrė ir netinkamai įvertino visus teisingos bausmės skyrimui reikšmingus kriterijus, numatytus BK 54 str. Padarytas nesunkus nusikaltimas, juo pažeidė ne labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę - asmens sveikatą ar gyvybę, o asmens turtines teises ir interesus. Ankstesniais nuosprendžiais skirtas bausmes, išskyrus paskutiniuoju nuosprendžiu paskirtą baudą, kurios nedidelė dalis dar nesumokėta, pilnai atliko. Yra veiklus, savarankiškas žmogus, turi individualią įmonę, pastaruoju metu stengiasi gauti pajamų tik teisėtais būdais. Atsakingas už įmonės veiklą, todėl ilga laisvės atėmimo bausmė neabejotinai atimtų galimybę užsidirbti ir tokiu būdu atlyginti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos baudos dalį. Apeliantas mano, kad teismas nepakankami atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę - tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

Skunde nurodoma, kad teismas turėjo vadovautis BK 62 str. 1 d. nuostatomis ir atsižvelgti į BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, todėl apeliantas mano, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas švelninti paskirtą bausmę ir nustatyti galutinę subendrintą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis Ž. D. savo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str.1 d., neneigia, tačiau prašo švelninti bausmę.

Bausmės skyrimas yra viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurią būtų galima apibrėžti kaip tam tikrą procesą, kai teismas parenka konkrečią, baudžiamajame įstatyme numatytą prievartos priemonę asmeniui, pripažintam kaltu konkrečios nusikalstamos veikos padarymu. Įstatymuose yra nustatyta, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribas bei į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt. (BK 54 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Ž. D. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nuostatas (BK 61 str.), neprieštarauja bausmės paskirčiai ir savo dydžiu nėra per griežta.

Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Ž. D. tyčinę nusikalstamą veiką padarė, esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Pagal BK 27 str. 1 d. nuostatą tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas, todėl teismas pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str.).

Bausmės dydis nustatytas taip pat tinkamai. Ž. D. padarė tyčinį baigtą nusikaltimą nuosavybei. Nors veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), tačiau, vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikaltimas buvo nukreiptas prieš 82 metų sveikatos problemų turinčią senolę, iš jos išviliota didelė pinigų suma – dešimt tūkstančių vienas šimtas litų. Nuteistąjį neigiamai charakterizuoja ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu teistas aštuntą kartą, ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės, kurių tarpe ir griežtos laisvės atėmimo bausmės, teigiamo poveikio Ž. D. asmenybei nepadarė, jis gyvenimo būdo nepakeitė. Nusikaltimas padarytas dėl neigiamos nuteistojo socialinės orientacijos ir yra dėsninga jo gyvenimo būdo pasekmė. Baustas administracine tvarka (4 t., b.l. 187-195). Įvertinęs paminėtas, atsakomybę lengvinančią (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi) ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Ž. D. paskirta bausmė, nors ir didesnė nei sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Skunde deklaratyviai nurodoma, kad teismas turėjo vadovautis BK 62 str. 1 d. nuostatomis. Šis skundo argumentas atmestinas, nes BK 62 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, numatanti švelnesnės, negu įstatymu numatytos bausmės, skyrimą, taikoma tik esant joje numatytoms sąlygoms ir tik tada, kai pati švelniausia sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta. Minėtoje Kodekso normoje nurodyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, BK 62 straipsnio 1 dalį kaltininkui galima taikyti tik esant minėtų sąlygų visumai, o šioje byloje tokių sąlygų visumos nėra. Be to, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl paminėto, skundo prašymas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vadovaujantis BK 62 str. 1 d., yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kolegija daro išvadą, kad bausmė individualizuota tinkamai, keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d., 1 p.,

NUTARĖ:

Nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Arnoldas ŠukaitisBronė Vidzėnienė