- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-01-19
- Bylos Nr.
- 1A-23-312/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-01046-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Audrius Cininas, Arūnas Kisielius
- Civilinis ieškovas
- K. K., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros
- Kaltinamasis
- R. S. O.
- Advokatai
- Auksanas Čiupaila, Gintautas Tamulionis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. O. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 str. 2 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. O. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. rugpjūčio 25 d., turėdamas išankstinę tyčią paskolos negrąžinti, apgaule t. y. piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, italų kalba surašydamas paskolos raštelį, melagingai žadėdamas skolinamus pinigus grąžinti, (duomenys neskelbtini), esančioje degalinėje iš K. K. gavo 30 000 eurų (103 500 Lt) paskolą, suėjus paskolos grąžinimo terminui - pinigų negrąžino, patį paskolos faktą neigė, tokiu būdu savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, K. K. priklausantį 30 000 eurų (103 500 litų) turtą t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.
Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. sausio 15 d., turėdamas išankstinę tyčią paskolos negrąžinti, apgaule t. y. piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, italų kalba surašęs dar vieną paskolos raštelį, melagingai žadėdamas skolinamus pinigus grąžinti, automagistralėje Kaunas-Vilnius, už Elektrėnų esančioje kavinėje „Š.“ iš K. K. gavo 25 000 eurų (86 250 Lt) paskolą, suėjus paskolos grąžinimo terminui - pinigų negražino, patį paskolos faktą neigė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, K. K. priklausantį 25 000 eurų (86 250 litų) turtą. t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu R. S. O. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., išteisino.
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės (toliau tekste – ir prokurorė) apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai nepagrįsti išsamia ištirtų įrodymų analize, pernelyg siauri ir vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių ir yra dviprasmiškos ir paviršutiniškos. Be to, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, teismas nevertino jų visumos ir tarpusavio sąsajų, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams neteikė jokios reikšmės, jų nevertino ir nors nuosprendyje juos aprašė, tačiau dėl jų nepasisakė.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje apgaulė neįžvelgtina, kadangi nėra apsunkintas asmens, sudariusio sandorį, indentifikavimas, nėra jokių kitų suklaidinimo elementų, todėl veika neturi sukčiavimo požymių. Prokurorės vertinimu, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad R. S. O. nuo pat pradžių klaidino nukentėjusįjį, piktnaudžiaudamas K. K. pasitikėjimu, skolinosi dideles pinigų sumas iš anksto žinodamas, kad jų negrąžins. Būtent tokią išankstinę tyčią sukčiauti rodo aplinkybės, kad skolindamasis pinigus R. S. O. nurodė klaidingą paskolos tikslą, t. y. nurodė, kad pinigai reikalingi įmonės „P. M.“, kuri yra Italijoje, vystymui, tačiau, ištyrus visus įrodymus ir įvertinus teisinės pagalbos metu iš Italijos teisėsaugos institucijų gautus duomenis, akivaizdu, kad pinigai buvo skolinami ne šiam tikslui. Tęsdamas galimai savo nusikalstamą veiką, R. S. O. įtikino nukentėjusįjį, kad apie suteiktas paskolas jis nieko nesakytų jų bendriems pažįstamiems, taip siekiant apsunkinti sandorio fakto įrodinėjimą. Taip pat išteisintojo iniciatyva didelės pinigų sumos buvo skolinamos grynais pinigais, pasirašant nukentėjusiajam nesuprantama italų kalba formalius raštelius.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį sistemiškai, akivaizdu, kad teismas de facto pripažįsta, kad R. S. O. klaidina teismą, siekdamas išvengti atsakomybės, jo parodymai esmingai prieštarauja bylos medžiagai ir kad paties sandorio fakto įrodinėjimas yra apsunkintas, o pažeistos teisės atkūrimas problemiškas, tačiau, nepaisant to, teismas daro išvadą, kad R. S. O. veiksmuose nėra sukčiavimo požymių.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ne tik dėl nusikaltimo sudėties elementų, t. y. dėl apgaulės nebuvimo, tačiau konstatavo ir tai, kad byloje esančios raštelių kopijos tiesiogiai nepatvirtina K. K. išsakytų argumentų, kadangi rašteliai yra neinformatyvūs ir neįrodo šalių paskolinių santykių buvimo. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs tik rašytinius bylos duomenis, tačiau visiškai nepasisako ir nevertina byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie patvirtino, kad žino apie tai, jog K. K. skolino pinigus italų kilmės asmeniui, matė mokamas palūkanas, vokus, į kuriuos buvo sudėti pinigai ir t. t. Teismas taip pat nepasisako, kokiu būdu rašteliai, jų vertimas į lietuvių kalbą, nukentėjusiojo iniciatyva padarytas dar 2008 m., galėjo atsidurti pas K. K.. R. S. O. logiškai paaiškinti minėtų aplinkybių teisminio nagrinėjimo metu negalėjo. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nors teismas nuosprendyje daro išvadą, kad nėra pakankamai duomenų apie tai, jog nukentėjusįjį ir kaltinamąjį siejo paskoliniai teisiniai santykiai, motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje daroma priešinga išvada, kad nukentėjusiajam nėra jokią kliūčių ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, kadangi pažeistos teisės atkūrimas nėra apsunkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi pirmosios instancijos teismas vienpusiškai ištyrė faktines veikos padarymo aplinkybes, įrodymus vertino ne sistemiškai, o pavieniui, vertindamas įrodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 20 str. 5 d., padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, prokurorė apeliaciniu skundu prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. S. O. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., ir paskirti bausmę: už BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą – du metus laisvės atėmimo, už BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą – du metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1-4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti R. S. O. galutinę trijų metų laisvės atėmimo bausmę.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. K. (toliau tekste – ir nukentėjusysis) apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų, kadangi jame yra rašybos (stiliaus ir gramatinių) klaidų, nuosprendis surašytas neatidžiai, kai kurios mintys pateikiamos po kelis kartus, o iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutarties byloje Nr. 2A-7-9/2013 dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pateikta ištrauka neatitinka bylos konteksto, todėl neaišku, kokiu tikslu ji buvo įrašyta į nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis buvo atliktas įrodymų vertinimas byloje. Nuoroda į BPK 303 str. 2 d. normas yra neatitinkanti tikrovės, kadangi šiame straipsnyje nenurodoma, kad „apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik su sąlyga, jeigu teisminio bylos nagrinėjimo eigoje kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas“. Neadekvačiai aprašomas ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. bei BPK 20 str. nuostatų turinys.
Apeliaciniame skunde ginčijama ir pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analizė ir vertinimas. Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje pateikiama išvada, jog nukentėjusysis ir išteisintasis „buvo įgiję vienas kito pasitikėjimą kaip verslo partneriai ir abu paritetiniais pagrindais ir prisiimdami atsakomybę dalyvavo bendrame versle“, bylos duomenis atitinka tik pirmoje dalyje. Nukentėjusysis nesutinka, kad jis su išteisintuoju buvo verslo partneriai, nes kiekvieno verslas buvo atskiras. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad jis ir R. S. O. paritetiniais pagrindais ir prisiimdami atsakomybę dalyvavo bendrame versle. Tokia teismo išvada, nukentėjusiojo vertinimu, pateikiama norint pagrįsti vieną iš nuosprendyje daromų prielaidų, pagal kurią „<...> tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo buvo galimai verslo pagrindu susiklostę pirkimo-pardavimo santykiai, kurie yra sprendžiami civiline tvarka“. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad šioje byloje kaltinamuoju aktu R. S. O. inkriminuota veika su jų tarpusavio verslo santykiais yra susijusi tik tiek, kad būtent verslo santykių metu nukentėjusysis ir išteisintasis susipažino ir būtent jų pagrindu išteisintasis įgijo nukentėjusiojo pasitikėjimą. Nukentėjusysis skolino išteisintajam savo asmeninius pinigus kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip bendrovės atstovui. Taigi, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikiama prielaida, iš kurios galima suprasti, kad jeigu išteisintasis ir yra skolingas nukentėjusiajam, tai ta skola galėjo susidaryti iš verslo santykių, yra nepagrįsta. Beje, ir liudytojas, tuometinis UAB „L.“ direktorius A. K., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, jog atsiskaitymas už arklius buvo vykdomas griežtai per bendrovės kasą ir tik litais, o įmonės savininkas R. S. O. su arklių pardavėjais nevykdė jokių atsiskaitymų. K. K. pretenzijos bendrovei „L.“ dėl ir šiuo metu egzistuojančio galutinio neatsiskaitymo už priduotus arklius nėra susijusios su šioje byloje reiškiamomis pretenzijomis bendrovės savininkui dėl negrąžinamų asmeninių paskolų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nepagrįsta laikoma ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusysis teismui nepagrindė skolinamų pinigų kilmės. Teismas, bylos nagrinėjimo metu kilus abejonėms, ar nukentėjusysis tiriamuoju laikotarpiu galėjo turėti grynais 55 000 eurų sumą, nesiėmė jokių priemonių šioms abejonėms pašalinti, tuo nesilaikydamas 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimo, kad ,,<...> abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti“. Nukentėjusiojo vertinimu, byloje yra visa eilė kitų patikimų įrodymų (liudytojų S. C. ir I. P. parodymai, kaltinamojo ranka padaryti atitinkami užrašai ant vokų, kuriuose jis sumokėjo dalį palūkanų, jo paties ranka parašyti du paskolos rašteliai), kad 55 000 eurų sumą nukentėjusysis išteisintajam iš tiesų paskolino.
Nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiu, kad jis savo parodymų dalyje dėl skolinamų pinigų jų kilmę nurodinėjo gana neapibrėžtai ir nekonkrečiai, iš pradžių nurodydamas, kad skolino savo asmenines santaupas, vėliau patikslindamas, kad skolinosi iš savo motinos M. K.. Šie teiginiai iškraipo nukentėjusiojo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino teisminio nagrinėjimo metu ir kuriuose teigiama, kad suteikiant paskolą italui R. S. O., 2005 metais rugpjūčio mėnesį pinigus nukentėjusysis skolino iš asmeninių santaupų, o būtent pats asmeniškai skolinosi juos iš savo mamos M. K.. Nukentėjusysis turi išsaugojęs jų tarpusavio paskolos raštelius. Kita pinigų dalis buvo jo asmeninės lėšos. Tyrėjai nukentėjusysis taip pat buvo nurodęs, kad ir 2007 metais išteisintajam skolinant pinigus, dalis pinigų buvo jo mamos, tuo metu gal tiksliau tėvo dalis, kita dalis buvo jo asmeniniai pinigai. Apeliaciniame skunde paaiškinama, kad suteikus paskolas, mokesčių inspekcijoje nukentėjusysis deklaracijų neteikė, nes nežinojo, kad tai turi padaryti. Toje pačioje apklausoje tyrėjai jis nurodė ir tai, kad vėliau, kai sužinojo, jog privalo deklaruoti gautas pajamas nuo sumokėtų palūkanų, jis mokesčių inspekcijai parodė atitinkamas deklaracijas, kurių kopijas, tyrėjos nurodymu, pateikė ir į ikiteisminio tyrimo medžiagą. Kadangi tyrėja nepareikalavo pateikti aukščiau nurodytų mamos paskolos raštelių, jie į bylą liko nepateikti, tačiau visuose teismo posėdžiuose nukentėjusysis juos turėjo su savimi, sakė tai ir teisme, tačiau teismas šį faktą ignoravo. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad byloje yra M. K. apklausos protokolas, iš kurio vienareikšmiškai seka, jog liudytoja patvirtino K. K. parodymus apie jam paskolintą didelę sumą šeimos pinigų. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai painioja dvi skirtingas sąvokas – asmens pajamas ir jo turtą. Dėl šios priežasties yra nepagrįstas teismo argumentavimas, kad iš nukentėjusiojo 2006-2009 metų pajamų deklaracijų, kuriose nurodytos sumos yra žymiai mažesnės nei 2005 ir 2007 metais išteisintajam pagal paskolos raštelius paskolintos sumos, seka išvada, jog minėtų sumų tuo metu K. K. negalėjo turėti. Aptariamu laikotarpiu jis, užsiimdamas arklių supirkimo-pardavimo verslu, disponavo nemažomis pinigų sumomis, t. y. turtu, kurį sudarė ne tik minėtos paskolos iš artimųjų, bet ir per ankstesnį darbinį laikotarpį sukauptas turtas. Šio turto nukentėjusysis nebuvo deklaravęs (neprivalėjo to daryti), todėl neturi galimybės to įrodyti Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentais.
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio išvada, kad „teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos aplinkybės, kad paskolos raštelį R. S. O. surašė ne K. K., o K. K.“. Be kaltinamojo parodymų, vienintelis įrodymų šaltinis byloje šiuo klausimu yra liudytojo K. K. parodymai, kuris apklausiamas teisme iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad 2007 metų sausio ar vasario mėnesį R. S. O. paskolino apie 25 000 eurų sumą. Liudytojas negalėjo teismui nurodyti daugiau jokių tikslesnių minėto paskolos raštelio ir pinigų perdavimo bei jų grąžinimo detalių (nei tikslesnio laiko, nei vietos, nei ar buvo sutarta dėl palūkanų ir ar jos buvo mokamos). Liudytojas tik nurodė, kad italų kalba surašytame paskolos lapelyje buvo jo ir Rudžio vardai, skolinama suma ir skolinimo bei pinigų grąžinimo datos, taip pat kad R. S. O. pinigus grąžino po mėnesio laiko, o jis pastarajam grąžino paskolos raštelį. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad minėtas liudytojas nepatvirtino, kad jam proceso metu parodytas byloje esantis italų kalba išteisintojo ranka surašytas 2007 m. sausio 15 d. paskolos raštelis yra būtent tas, kurį jis buvo gavęs iš italo bei kurį pastarajam vėliau grąžino. Todėl liudytojo K. K., kuris yra senas išteisintojo pažįstamas ir partneris pervežimų versle, parodymai, nukentėjusiojo nuomone, turėtų būti vertinami atsargiai. Minėti parodymai negali sukelti pagrįstų abejonių, kad į bylą pateiktą paskolos raštelį nukentėjusysis galėjo gauti iš kur nors kitur, o ne iš paties R. S. O.. Nukentėjusiojo vertinimu, nelogiška išteisinamojo pateikiama versija neva minėtas raštelis pas K. K. galėjo atsirasti po to, kai 2009 metų rugpjūčio mėnesį po vagystės iš R. S. O. automobilio dingo segtuvas su dokumentais, tarp kurių buvo ir minėtas K. K. jam 2007 metų pradžioje grąžintas paskolos raštelis. Nukentėjusiojo teigimu, neįtikėtina, kad patyręs verslininkas, susigrąžinęs iš kreditoriaus didelės 25 000 eurų vertės paskolos raštelį, jo nesunaikino, o 2,5 metų saugojo kartu su kitais dokumentais. Ši versija dar ikiteisminio tyrimo metu buvo paneigta nukentėjusiojo iš vertimų biuro – I. D. įmonės – pateiktais dokumentais, iš kurių matyti, kad dar 2008 m. rugsėjo 5 d., t. y. prieš metus iki išteisintojo nurodomos vagystės, minėtą 2007 m. sausio 15 d. paskolos raštelį kartu su 2005 m. rugpjūčio 25 d. rašteliu nukentėjusysis buvo pateikęs išversti iš italų į lietuvių kalbą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neatlikta šių įrodymų analizė bei nemotyvuojama, kodėl šie įrodymai nepaneigia aplinkybės, kad 2007 m. sausio 15 d. paskolos raštelį išteisintasis surašė ne nukentėjusiajam, o K. K..
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad „byloje esančios raštelių kopijos su nurodytomis datomis ir nurodytomis pinigų sumomis, kurias K. K. nurodo kaip gautas palūka(na)s už paskolas tiesiogiai nepatvirtina K. K. išsakytų argumentų, kadangi esantys rašteliai yra neinformatyvūs ir neįrodo šalių paskolinių santykių buvimo“. Tokia teismo išvada, pasak nukentėjusiojo, prieštarauja kaltinamajame akte nurodytai aplinkybei, kad ant vokų esantys ranka padaryti įrašai sutampa su galimų palūkanų mokėjimo laikotarpiais ir terminais. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, minėti „rašteliai“ yra ne tik labai informatyvūs, bet ir įrodo paskolinių santykių tarp jų išdavėjo ir gavėjo buvimą, ypač juos lyginant su byloje esančių 2005 m. rugpjūčio 25 d. ir 2007 m. sausio 15 d. paskolos raštelių turiniu. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. S. O. dėl šių raštelių nieko negalėjo paaiškinti, o teismui pateikė versiją, kad 2001-2009 metais gyvendamas Vilniuje nuomojosi butą, jame būdavo retai, todėl savininkei mokėdavo eurais iš karto už kelis mėnesius, pinigus palikdavo po virtuvės langu vokuose su mokamas sumas ir laikotarpius atitinkančias užrašais. R. S. O. teisiamojo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl ant kai kurių vokų ir lapelių yra užrašyta „K.“. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir tai, kad ant vieno iš vokų yra užrašytas adresatas „DEDELIS BOSSIS“, kas atitinka pravardę, kurią išteisintasis nukentėjusiajam tuo metu buvo davęs, matyt, atsižvelgdamas į nemažą nukentėjusiojo ūgį. Nukentėjusiojo teigimu, pateikęs versiją apie neva tokiu būdu mokėtus nuompinigius, išteisintasis mėgino teismą įtikinti jokios logikos neturinčiomis aplinkybėmis, kad tie buto nuomotojai skirti vokai ir rašteliai buvo iš jo automobilio pavogtame dokumentų aplanke bei vagystės metu dingo, taigi – galėjo atsirasti ir pas nukentėjusįjį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad motyvuojamoji nuosprendžio dalis surašyta ne kaip išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu padaryta, iš vidinio įsitikinimo kilusi motyvuota išvada, kaip to imperatyviai reikalauja BPK 20 str. normos, o kaip nepagrįstų, deklaratyvių prielaidų rinkinys.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginys, kad „teismas negali remtis prielaidomis ir abejonėmis dėl buvimo ar nebuvimo paskolinių santykių tarp R. S. O. ir K. K., kurie nėra įrodyti, todėl mano, kad bylos aplinkybės nerodo, kad K. K. atžvilgiu buvo panaudota būtinasis sukčiavimo požymis – apgaulė“ yra neaiškus ir nelogiškas. Nukentėjusiojo vertinimu, iš šio teiginio pirmosios pusės galima suprasti, jog teismas laiko neįrodytu faktą, kad jis skolino pinigus išteisintajam. Tačiau to paties sakinio antrojoje pusėje jau kalbama apie tai, kad, teismo manymu, neįrodyta, kad R. S. O. panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu būtinąjį sukčiavimo požymį - apgaulę, kas turėtų prasmę tik tada, jei teismas pripažintų, kad pinigus išteisintajam nukentėjusysis vis tik skolino. Sekančiame sakinyje teismo nurodomi „paprastas pažado netesėjimas“ ir „susitarimo nevykdymo“ nepakankamumas dar labiau įtikina, jog teismas padarė išvadą, kad pinigai visgi buvo paskolinti, tik jų negrąžinimas, šiuo atveju, nėra nusikalstamas. Dar tolesnis teiginys apie tai, kad ,,suklaidinimas dėl ketinimų turi būti lydimas apgaulės elementų, kurie apsunkintų asmens identifikavimą ar paties sandorio fakto įrodinėjimą“ ir galutinė išvada, kad ,,byloje nėra jokių dokumentų, kariuose būtų išreikštas nukentėjusiojo suklaidinimas, apsunkinantis patenkinti nukentėjusiojo interesus civilinio proceso tvarka, todėl ši veika negali buti kvalifikuojama kaip sukčiavimas“, nukentėjusiojo nuomone, galutinai pašalina abejones, jog išnagrinėjęs šią bylą teismas nustatė, kad pinigai buvo paskolinti, tačiau jų negrąžinimo procesas neturi esminio nusikalstamo suklaidinimo dėl ketinimų požymio, kuris yra būtinas įrodinėjant sukčiavimą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su aukščiau aprašytais argumentais vien dėl jų prieštaringumo, nes iš skundžiamo nuosprendžio taip ir liko neaišku, kokias faktines aplinkybes teismas pripažino nustatytomis. Atitinkamai neaišku, kaip teismas vertina byloje esančius įrodymus ir kokiais juridiniais pagrindais remdamasis jis tai daro.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neįvertinta visa eilė svarbių įrodymų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Teismas nepasisakė, kaip vertino ir kodėl nesivadovavo liudytojo S. C. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, jog liudytojas patvirtino 2007 m. sausio 15 d. paskolos suteikimo faktą, taip pat liudytojos I. P. parodymais apie tai, kad liudytoja du kartus yra mačiusi, kaip išteisintasis perduoda palūkanas už paskolintus pinigus. Nors ir netiesiogiai, paskolų buvimo faktą taip pat patvirtino ir liudytojai M. K., K. K. ir A. K.. Ypatingai svarbus, R. S. O. kaltinantis, įrodymų šaltinis, nukentėjusiojo teigimu, yra byloje esantis Italijos Respublikos teisėsaugos institucijų atsakymas į Lietuvos teisinės pagalbos prašymą, kurio turinys paneigė R. S. O. pateikiamą versiją apie tai, jog 2005 m. rugpjūčio 28 d. raštelis surašytas ne jo iniciatyva, o firmos „P. M.“ direktorės P. K., kuri, kaip jis pats paaiškino teismui, yra jo buvusi žmona, prašymu.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog išteisintasis turėjo galimybę piktnaudžiauti nukentėjusiojo pasitikėjimu, pagrindžia tai, kad jų tarpusavio santykiai nebuvo lygiaverčiai, t. y. išteisintojo bendrovė Lietuvoje tuo metu buvo savotiškas monopolistas arklių gabenimo mėsai į Italiją versle, todėl K. K., siekiant šiame versle išlaikyti savo pozicijas, buvo paranku pagelbėti išteisintajam. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad pradinis dalies palūkanų sumokėjimas nors, viena vertus, tam tikra suma iš dalies ir sumažino išteisintojo neteisėtai gautą naudą, antra vertus, neabejotinai suvaidino papildomą vaidmenį nukentėjusiajam apsisprendžiant dėl antrosios paskolos jam suteikimo, kas galutiniame rezultate jo naudą ženkliai padidino. Kadangi R. S. O. stengėsi ir iki šiol stengiasi paneigti patį skolinimosi faktą abiem jam inkriminuotais atvejais, tai apsunkina nukentėjusiojo interesų gynimą civilinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde akcentuojami ir dar du pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai. Vienas iš jų yra tas, kad nuosprendžio rezoliucinė dalis neatitinka kaltinamojo akto, kadangi kaltinimas šioje byloje R. S. O. buvo pareikštas dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo realioje sutaptyje. Tuo tarpu, išteisinamasis nuosprendis priimtas tik dėl vienos nusikalstamos veikos (nukentėjusiajam neaišku, dėl kurios), o dėl antrosios rezoliucinėje dalyje nepasisakyta. Kitas trūkumas yra tas, kad nors šioje byloje K. K. yra pripažintas ne tik nukentėjusiuoju, bet ir civiliniu ieškovu, į bylą yra pateiktas jo civilinis ieškinys, nuosprendyje dėl šio civilinio ieškinio nepasisakyta, jo įžanginėje dalyje K. K. yra įvardintas tik kaip nukentėjusysis.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. įtvirtintą imperatyvų reikalavimą įrodymus vertinti remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu. Šis pažeidimas, kartu su BPK 305 str. pažeidimu, laikytini esminiais, kadangi jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti joje teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.). Tai yra besąlygiškas pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 329 str. 4 p.). Kitas pagrindas panaikinti šį nuosprendį yra tai, kad teismo išvada, jog R. S. O. nepadarė BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos neatitinka bylos aplinkybių visumos, kuri tokios teismo išvados nesuponuoja, tačiau suponuoja priešingą išvadą, jog išteisintasis padarė nusikalstamas veikas, kuriomis jis buvo kaltinamas šioje byloje (BPK 329 str. 2 p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį, kuriuo R. S. O. išteisintas pagal BK 182 str. 2 d. ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant, kad išteisintasis padarė dvi BK 182 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas. Taip pat prašoma visiškai patenkinti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl nusikaltimais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).
Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328-895/2015).
Sutiktina, kad išteisintąjį R. S. O. ir nukentėjusįjį K. K. siejo pasitikėjimo santykiai. Nukentėjusysis nurodė, kad jis išteisintąjį pažįsta apie 12 metų, su juo sėkmingai dalyvavo arklių pardavimo versle, santykiai buvo draugiški, laisvai bendravo darbo srityje. Liudytojas S. C. patvirtino, kad K. K. santykiai su R. S. O. buvo geri, jie kartu prekiavo. Tą patį nurodė ir liudytoja I. P. – nukentėjusysis jai tvirtino, kad išteisintasis yra garbingas žmogus, juo didžiavosi. R. S. O. taip pat sutiko, kad juos su nukentėjusiuoju siejo ilgalaikiai verslo santykiai, jis net buvo davęs pastarajam raktus nuo UAB „L.“, kurios akcininkas buvo, patalpų, kur K. K. lankydavosi ir yra nakvojęs. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka, kad jie su išteisintuoju buvo verslo partneriai ir dalyvavo bendrame versle, teigia, kad jų verslai buvo atskiri, tačiau iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų matyti, kad K. K. ir R. S. O., o tiksliau jo įmonė UAB „L.“, ilgą laiką bendradarbiavo arklių pardavimo versle. Nors K. K. UAB „L.“ oficialiai nedirbo, tačiau teikdavo šiai įmonei arklius pardavimui. Visos šios aplinkybės patvirtina tarp šalių buvusius pasitikėjimo santykius, tačiau nepaneigia K. K., kaip atidaus, apdairaus ir rūpestingo turto savininko pareigų.
Kaip nurodo pats nukentėjusysis, R. S. O. paprašius paskolinti 30 000 eurų, jis nesitikslino išteisintojo nurodytų skolinimosi tikslo aplinkybių ir net nenorėjo jokio šio sandorio rašytinio patvirtinimo. Baudžiamojoje byloje esantis raštelis buvo surašytas paties R. S. O. iniciatyva. Nors šis raštelis buvo surašytas italų kalba, kurios K. K. nesuprato, jis į lietuvių kalbą jo nevertė tol, kol nekilo problemų su pinigų grąžinimu. Iš raštelio turinio matyti, kad jis yra įvardytas kaip P. K. „P. M.“ administratorės pareiškimas, nors patvirtinas R. S. O. parašu. Jame nurodyta kredito suma – 30 000 Eur, mėnesinės 1% palūkanos, grąžinimo terminas (2006 m. vasario 25 d.), įsipareigojimas mokėti kas du mėnesius po 600 Eur ir P. K. kontaktiniai duomenys. Raštu išdėstytos aplinkybės sutapo su tomis, kurias šalys sutarė žodžiu. Kaip matyti iš nukentėjusiojo K. K. pateiktų vokų bei lapų, ant kurių R. S. O. ranka užrašytas laikotarpis ir suma, kopijų, išteisintasis tam tikrą laiką įsipareigojimą kas du mėnesius mokėti po 600 Eur vykdė - užrašytas vardas „K.“, laikotarpiai ir sumos sutampa, tačiau skolos per sutartą terminą negrąžino, paprašė jį pratęsti tomis pačiomis sąlygomis. Nepaisant to, kad paskolinta pinigų suma negrąžinta, 2007 m. sausio 15 d. K. K. išteisintajam paskolino dar 25 000 Eur, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti iki 2007 m. vasario 10 d. su 1% palūkanomis. Raštelis vėlgi buvo surašytas italų kalba. Išteisintasis toliau mokėjo sutartas palūkanas. Kaip nurodo nukentėjusysis, pagal pirmąjį raštelį palūkanos buvo mokamos iki 2007 m. kovo 25 d., taip pat už 2007 m. spalio mėn. – 2008 m. birželio mėn. laikotarpį, pagal antrąjį - už 2007 m. spalio mėn. – 2008 m. birželio mėn. laikotarpį, tačiau R. S. O. pasiskolintų pinigų taip ir negrąžino, bendraudamas su nukentėjusiuoju pripažino skolos faktą. Nors išteisintasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neigia skolinęsis pinigus iš nukentėjusiojo, jis sutinka, kad baudžiamojoje byloje esantys rašteliai yra surašyti jo ranka, o tai, kad pinigai iš tiesų buvo paskolinti ir palūkanos buvo mokamos, patvirtina liudytojai I. P., S. C. ir M. K.. Liudytoja I. P. nurodė, kad 2007 metų pabaigoje ji matė, kaip K. K. ėjo susitikti su R. S. O. ir grįžo su voku, kuriame buvo 500 ir 100 Eur kupiūros, K. K. pasakė, kad tai procentai už italui suteiktą paskolą. 2008 metų pradžioje ji pati dalyvavo jų susitikime ir matė, kaip išteisintasis nukentėjusiajam perdavė voką, pokalbio metu R. S. O. pasakė, kad K. K. jam yra padėjęs su pinigais. Liudytojas S. C. patvirtino, kad 2007 metų pradžioje jis kartu su K. K. važiavo į susitikimą su R. S. O., kurio metu nukentėjusysis turėjo perduoti išteisintajam skolinamus 25 000 Eur. Liudytojas matė pinigus, kurie buvo 500 Eur kupiūromis, taip pat matė ir italų kalba surašytą raštelį bei pagyvenusį vyrą, kuris įsėdo į „Audi“ markės automobilį. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, R. S. O. aptariamu laikotarpiu vairavo „Audi“ markės automobilį. Liudytojas M. K. nurodė girdėjęs apie nukentėjusiojo išteisintajam paskolintas pinigų sumas, yra matęs pas K. K. tai patvirtinančius raštelius.
Pažymėtina, kad išteisintojo pateikiamos raštelių ir vokų bei lapų, ant kurių R. S. O. ranka užrašytas laikotarpis ir suma, surašymo versijos yra paneigiamos ne tik minėtų liudytojų parodymais, bet ir kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Nors išteisintasis nurodo, kad 2005 m. rugpjūčio 25 d. raštelis buvo surašytas dėl to, kad jo žmona P. K. domėjosi paskolos gavimo Lietuvos Respublikoje galimybėmis, tačiau šis raštelis panaudotas nebuvo, P. K. apklausiama parodė, kad ji niekada neprašė R. S. O. gauti paskolų Lietuvoje, niekada tokių nėra gavusi. Dėl antrojo raštelio išteisintasis nurodo, kad pinigus skolinosi iš kito „Kęsto“, t. y. K. K., o ne iš K. K., ir šie pinigai yra grąžinti skolintojui. Apklaustas liudytoju K. K. daugelio aplinkybių dėl šio raštelio turinio neprisiminė, pamatęs baudžiamojoje byloje esančią kopiją negalėjo patvirtinti, kad tai tas pats raštelis, kurį jam buvo surašęs R. S. O.. Atsižvelgiant į šių parodymų nekonkretumą ir į tai, kad K. K. yra išteisintojo pažįstamas ir verslo partneris, liudytojo nurodytos aplinkybės vertinamos kritiškai. Be to, minėto liudytojo parodymai, kad jis skolino išteisintajam 25 000 Eur sumą, nepaneigia fakto, jog maždaug tuo pačiu laikotarpiu R. S. O. galėjo skolintis tokią pačią sumą ir iš nukentėjusiojo, arba fakto, jog iš nukentėjusiojo gautą sumą pinigų - 25 000 Eur, kaip skolos grąžinimą galėjo perduoti K. K.. Išteisintasis taip pat negalėjo paaiškinti, kokiu būdu šie rašteliai, kurie, jo teigimu, nėra niekaip susiję su K. K., pas jį atsirado. Nors R. S. O. nurodo, kad 2009 m. rugpjūčio mėn. iš jo automobilio buvo pavogtas dokumentų dėklas, kuriame jie galimai buvo, šios aplinkybės nėra ištirtos ir vagystės faktas nėra nustatytas. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu išteisintasis taip pat nurodė, kad šie dokumentai galėjo dingti ir iš įmonės biuro, kuriuo naudojosi ir nukentėjusysis, nes turėjo raktus, tačiau dėl dokumentų dingimo į teisėsaugos institucijas kreiptasi nebuvo, šios aplinkybės nėra ištirtos. Be to, K. K. pateikė raštelių vertimus į lietuvių kalbą, kurie buvo padaryti dar 2008 m. rugsėjo 5 d. Būtent tokią vertimo paslaugų suteikimo datą patvirtino I. D. individuali įmonė, tą pačią dieną yra surašytas ir kasos pajamų orderis, kuriuo K. K. apmokėjo vertimo paslaugas, šios įmonės kompiuteriuose buvo rasti ir dokumentų (tų pačių raštelių) vertimai. Savo versijos dėl ant vokų ir lapų užrašytų laikotarpių ir sumų išteisintasis taip pat nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Nors jis nurodo, kad vokuose palikdavo pinigus už buto nuomą ir užrašydavo laikotarpį, už kurį moka, šių aplinkybių patvirtinančių duomenų nėra. Nesutampa ir išteisintojo nurodoma nuomos kaina bei mokėjimo terminai, taip pat jis negalėjo paaiškinti, iš kur šie vokai ir lapai atsirado pas nukentėjusįjį ir kodėl ant kai kurių iš jų užrašyti žodžiai „K.“ ir „Dedelis bossis“. Nukentėjusiojo teigimu, išteisintasis tuo metu jam buvo davęs tokią pravardę. Taigi, aptartos R. S. O. pateiktos aplinkybės negali būti laikomos patikimomis, jas paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.
Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad K. K. nepagrindė skolinamųjų pinigų kilmės, baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusysis pateikė paskolos raštelių kopijas, iš kurių matyti, kad jo motina M. K. 2004 m. gruodžio 16 d. skolina jam 49 600 Lt, o 2006 m. liepos 20 d. – dar 48 000 Lt. Kad turi šiuos paskolos raštelius, K. K. nurodė ir savo apeliaciniame skunde, taip pat analogiškas aplinkybes jis dėstė dar ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja M. K. patvirtino, kad skolino K. K. šeimos pinigus, iš viso apie 100 000,00 Lt, tačiau pasimetė tas lapas, ant kurio ji rašėsi paskolintas sumas. Kaip matyti, M. K. ir K. K. nurodomos sumos sutampa. Taip pat svarbu pažymėti, kad aptariamu laikotarpiu K. K. vertėsi arklių prekyba ir jo apeliacinio skundo argumentai, kad tuo metu jis disponavo pakankamai nemažomis pinigų sumomis ir turėjo sukaupęs turto, laikytini pagrįstais. Tokiu būdu laikoma, kad nukentėjusysis baudžiamojoje byloje aptariamu laikotarpiu galėjo disponuoti tokio dydžio pinigų sumomis, kokios yra nurodytos rašteliuose.
Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas dėl paskolinių santykių tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo buvimo laikytinas prieštaringu. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs išsamią bylos aplinkybių analizę, konstatuoja, kad aptarti rašytiniai dokumentai (rašteliai ir jų vertimai, vokai, lapai), liudytojų ir nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės patvirtina, kad K. K. per du kartus paskolino išteisintajam R. S. O. 30 000 Eur ir 25 000 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti išteisintojo veiksmuose buvus esminę apgaulę, kuri turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui paskolinti šiuos pinigus. Tai jis darė laisva valia. Tam, kad paskolintų pinigus, K. K. pakako išteisintojo nurodomų aplinkybių, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti, jam esminės reikšmės neturėjo P. K. įtraukimas į vieną iš paskolų, kadangi nurodytais pastarosios kontaktiniais duomenimis nukentėjusysis susisiekti nebandė, iki 2008 m. raštelio į lietuvių kalbą nevertė. Nėra pagrindo konstatuoti, kad jau skolindamasis pinigus, R. S. O. turėjo tyčią jų negrąžinti, kadangi pastarasis pats pasiūlė surašyti raštelius, tam tikrą laiką vykdė susitarimą mokėti palūkanas, reguliariai bendravo su nukentėjusiuoju. Šiuo metu išteisintasis neigia tarp jo ir nukentėjusiojo buvus paskolinius santykius, tačiau toks neigimas gali kilti dėl pajamų skoloms grąžinti neturėjimo, ar dėl tarp K. K. ir R. S. O. kilusių tarpusavio nesutarimų versle. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tam, kad būtų galima konstatuoti esant sukčiavimą, nepakanka susitarimo nevykdymo - reikia nustatyti suklaidinimą dėl ketinimų, o suklaidinimas dėl ketinimų turi būti lydimas apgaulės elementų, kurie apsunkintų asmens identifikavimą ar paties sandorio fakto įrodinėjimą. Nagrinėjamu atveju, asmens identifikavimas nėra apsunkintas, nuketėjusiajam yra žinomi išteisintojo asmens duomenys, jo gyvenamoji vieta, pastarasis dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime, nuo teisėsaugos institucijų nesislapstė. Nėra duomenų ir apie tai, kad R. S. O., skolindamasis pinigus, siekė apsunkinti šio sandorio fakto įrodinėjimą. Atvirkščiai, kaip jau minėta, jo iniciatyva buvo surašyti rašteliai, jis mokėjo sutartas palūkanas. Tuo tarpu, nukentėjusysis nesiėmė visų įmanomų priemonių savo finansiniam saugumui užtikrinti – išsamiau nesiaiškino, kokiu tikslu skolina pakankamai dideles pinigų sumas ir ar skolininkas turės kaip jas grąžinti, pasitenkino jam nesuprantama (italų) kalba surašytais rašteliais, kai jam kilo įtarimų dėl galimo neatsiskaitymo, delsė ginti savo pažeistas teises teisinėmis priemonėmis ir su civiliniu ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2010 metų pradžioje. Iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų matyti, kad lemiamą įtaką susidariusiai nukentėjusiajam nepalankiai situacijai turėjo ne išteisintojo apgaulė, o jo paties kaip turto savininko neatidumas, neapdairumas ir nerūpestingumas, todėl nagrinėjamas atvejis neperžengė civilinių teisinių santykių ribų ir nukentėjusiojo teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis nėra apsunkintas. Juo labiau, kad K. K. yra kreipęsis į teismą su civiliniu ieškiniu, tačiau civilinės bylos nagrinėjimas yra sustabdytas, kol bus išnagrinėta ši baudžiamoji byla.
Vadovaujantis BK 2 str. 4 d., pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kadangi nenustatytas esminis sukčiavimo sudėties objektyviosios pusės požymis – apgaulė, tai reiškia, kad BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, nagrinėjamu atveju, nepadarytos. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. S. O. kaltės yra teisėta ir pagrįsta, todėl jo atžvilgiu pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis. Pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos nuosprendyje yra stiliaus ir gramatinių klaidų, kai kurios mintys pateikiamos po kelis kartus, nedaro neteisėtu jo turinio. Atsižvelgiant į nuketėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, svarbu atkreipti dėmesį, kad BPK 303 str. 2 d., 305 str. 1 d. 2 p., 20 str. nuostatos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra pažodžiui cituojamos, jos plačiau aprašomos reikiamame kontekste ir toks aprašymas neprieštarauja jų turiniui Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.
Išnagrinėjus nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į vertėją neužtikrinimo, pateikiant apeliacinį skundą, konstatuotina, kad BPK 28 str. 2 d. numatyta nukentėjusiojo teisė apskųsti teismo nuosprendį pažeista nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal pateiktus apeliacinius skundus, nevertina Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pažymi, kad Trakų rajono apylinkės teisme 2015 m. balandžio 16 d. buvo gautas nukentėjusiojo K. K. prašymas apmokėti jo turėtas išlaidas, susijusias su UAB „E.“ atliktu apeliacinio skundo vertimu į italų kalbą (t. 4, b. l. 29), kuris iki šiol nėra išnagrinėtas. Procesinį sprendimą dėl šio prašymo turi priimti pirmosios instancijos teismas.
Sutiktina su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies formulavimo. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas vertina įrodymus dėl R. S. O. inkriminuotų abiejų nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., epizodų, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje išteisinimas formuluojamas tik dėl vienos nusikalstamos veikos. BPK 307 str. 2 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. Vadovaujantis BPK 307 str. 4 d. 2 p., išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas. Šios įstatymo nuostatos įpareigoja teismą konkrečiai nurodyti priimamą sprendimą dėl kiekvienos kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tik tokiu būdu teismo sprendimas gali atitikti aiškumo ir suprantamumo kriterijus. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.
BPK 305 str. 5 d. numatyta, kad aprašomoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. BPK 307 str. 6 d. nurodyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Šio klausimo pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nuosprendyje dėl to nepasisakė. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas ir vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., paliekant galioti išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiojo K. K. pareikštas patikslintas civilinis ieškinys dėl 95 900,00 Eur turtinės (baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patikslintas turtinės žalos dydis – 103 950,00 Eur) ir 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu. Nukentėjusiajam išaiškinama teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
BPK 103 str. 6 p. numatyta, kad proceso išlaidas, be kita ko, sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104 str. 2 d. numato, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Priimdamas sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo paduotas apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, teismo išvados dėl R. S. O. kaltės pripažįstamomis teisėtomis ir pagrįstomis, todėl nukentėjusiojo prašymas priteisti turėtas proceso išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti atmestinas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, prokurorės apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstinų kitų nuosprendžio klausimų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 115 str. 3 d. 2 p., 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 4 p.,
nusprendžia:
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nuosprendį pakeisti.
R. S. O. pagal BK 182 str. 2 d. (dėl 2005 m. rugpjūčio 25 d. nusikalstamos veikos epizodo) išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
R. S. O. pagal BK 182 str. 2 d. (dėl 2007 m. sausio 15 d. nusikalstamos veikos epizodo) išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
K. K. pareikštą patikslintą civilinį ieškinį dėl 95 900,00 Eur turtinės (baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patikslintas turtinės žalos dydis – 103 950,00 Eur) ir 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. K. prašymą priteisti turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti atmesti.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.