- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-05-23
- Bylos Nr.
- 1A-12/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis:panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- R. U.
- Advokatai
- Marius Endzinas, Marius Liatukas
- Kategorijos
- 1.1.4.2Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą (BK 22 str.)
- 1.2.14.5.2Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
- 1.2.14.6.2Kvalifikuotas turto pasisavinimas (BK 183 str. 2 d.)
- 1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
- 1.2.29.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str.)
- 2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
- 2.4.6.3.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
- 2.4.6.3.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str.3 p.)
- 2.4.6.3.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
- 2.4.6.4Nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovams advokatams Mariui Endzinui, Kęstučiui Švirinui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko bei nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato Mariaus Endzino apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 243471,76 Lt ir už 37139,76 Lt pasisavinimą) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (už tikrų dokumentų – UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą ir jų panaudojimą padarant UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės žalos) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (už apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinės teisės įgijimą į 37139,76 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir turtinės prievolės panaikinimą šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (už UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijos suklastojimą ir panaudojimą, padarant didelės žalos) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą pasisavinti R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 457566,08 Lt, iš kurių pasisavinta 352910,48 Lt) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (už UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą, netikrų dokumentų (atliktų darbų aktų) pagaminimą ir šių dokumentų panaudojimą, padarant didelės žalos) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (už apgaule R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinės teisės į 69798,22 Lt biudžeto lėšų įgijimą ir turtinės prievolės šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimą) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (už tikrų dokumentų PĮ „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimą ir panaudojimą, padarant didelės žalos) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalimi, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu (pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį – du epizodai; Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį – du epizodai), tuomet dalinio sudėjimo būdu tarpusavyje ir su bausmėmis paskirtomis pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį bei R. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaityta sulaikyme išbūta viena para nuo 2004 m. birželio 7 d. iki 2004 m. birželio 8 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš R. U. konfiskuota turto už 390050, 24 Lt sumą.
Baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (už apgaule UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinės teisės į 6441,60 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų įgijimą ir turtinės prievolės šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimą), 300 straipsnio 2 dalyje (už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ metinės pelno mokesčio deklaracijos suklastojimą ir panaudojimą) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
Juridinis asmuo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kaip R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ teisių, pareigų, turto ir prievolių perėmėja, pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (už turtinės teisės į 69798,22 Lt valstybės biudžeto lėšų įgijimą apgaule ir panaikinimą turtinės prievolės šiuos pinigus sumokėti į biudžetą) 350 MGL (43750 Lt) dydžio bauda;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) (už tikrų dokumentų – PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimą ir panaudojimą, padarant didelės žalos) 150 MGL (18750 Lt) dydžio bauda;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą) 150 MGL (18750 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir ši bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą bei juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskirta galutinė subendrinta bausmė - 400 MGL (50000 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
R. U. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2002-04-22 registruotos Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, 2003 m. gruodžio - 2004 m. kovo mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą pasisavinti didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą - 243 471,76 Lt, susitarė su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nare E. M., iš minėto nusikalstamo susivienijimo narių įsigyti suklastotus kitų įmonių dokumentus apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva suteiktas paslaugas ir gautą apmokėjimą už jas, t.y. suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir suklastotus kasos pajamų orderius, pagrindžiančius UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų panaudojimą. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, iš E. M., tarpininkaujant V. R., už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo, minėto nusikalstamo susivienijimo narių S. K., E. L. ir kitų nenustatytų nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus dokumentus - UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr. 5614518, LEB Nr. 5614523, LEB Nr. 5614525, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901490, LEB Nr. 2901487, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258204, LEB Nr. 7258207, LEB Nr. 7258210, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva pardavė, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva nupirko paslaugų ir prekių už 243471,76 Lt ir perdavė šiuos suklastotus dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą.
R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad minėti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių sandorių nėra įvykę, siekdamas nusikalstamo susivienijimo nariams atsilyginti už suklastotų dokumentų pateikimą, mokėjimo pavedimais – 2004-03-05 Nr. 860, 2004-03-05 Nr. 862, 2004-03-05 Nr. 861 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „NORD/LB Lietuva“ Naujosios Vilnios skyriuje, kaip dalinį atsiskaitymą už tariamai suteiktas paslaugas, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“ pervedė iš viso 37 139,76 litus.
S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narys E. L., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinių sąskaitų šiuos pervestus pinigus nuėmė grynaisiais pinigais ir 2004 metų kovo mėnesio laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, šiuos pinigus perdavė S. K., kuris padalijo šias lėšas tarp savęs, V. R., ir E. M..
2004-06-01 pradėjus ikiteisminį tyrimą ir teisėsaugos institucijoms nutraukus minėtas nusikalstamas veikas, S. K. nusikalstamo susivienijimo nariai nespėjo R. U. pateikti suklastotų kasos pajamų orderių pagrindžiančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų panaudojimą. Dėl šių, nuo R. U. valios nepriklausančių aplinkybių jis negalėjo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos neteisėtai paimti 206332 Lt, t.y. negalėjo baigti suplanuotos nusikalstamos veikos. Tokiu būdu R. U., padedant S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitiems nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams pasikėsino pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 243471,76 Lt, iš kurių pasisavino 37 139,76 Lt.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje.
R. U. nuteistas už tai, kad jis 2003 m. gruodžio – 2004 metų kovo mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, o būtent:
S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams kompiuterinės technikos pagalba į UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 5614518, LEB Nr. 5614523, LEB Nr. 5614525, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901490, LEB Nr. 2901487, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258204, LEB Nr. 7258207, LEB Nr. 7258210 įrašius melagingus duomenis apie minėtų įmonių tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas ir prekes iš viso už 243471,76 Lt, tame tarpe 37139,76 Lt PVM, o E. L. pasirašius už UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininką S. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininką O. Č., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių N. M., S. K. šiuos dokumentus pateikė V. R., jis dokumentus atidavė E. M., o ši juos atidavė R. U.. R. U., žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų nesuteikė ir prekių nepardavė, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pasirašė minėtus dokumentus ir tokiu būdu juos suklastojo. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtus suklastotus tikrus dokumentus 2003 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios Birbynių g. 4, Vilnius finansininkams bei nurodė juos įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir tokiu būdu juos panaudojo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams minėtų suklastotų dokumentų pagrindu bankiniais pavedimais 2004-03-05 Nr. 860, 2004-03-05 Nr. 862, 2004-03-05 Nr. 861 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „NORD/LB Lietuva“ Naujosios Vilnios skyriuje pervedus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“ iš viso 37139,76 litus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta didelės 37139,76 Lt materialinės žalos.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo2003-05-01 iki 2006-02-10).
R. U. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais – V. R., E. M., E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, Vilniaus mieste, 2003 m. gruodžio mėn. – 2004 metų sausio mėn. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į 37139,76 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, o būtent:
R. U., E. M. pasiūlius, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateikti jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų – faktūrų bei kitų dokumentų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas bei prekes, bei tokiu būdu sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, R. U. sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus iš E. M. įsigyti ir įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bei pateikė jai UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus bei nurodė kokios paslaugos ir prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose – faktūrose ir kituose dokumentuose, kaip tariamai parduodamos UAB „(duomenys neskelbtini)“. E. M., toliau tęsdama nusikalstamą veiką, šiuos duomenis perdavė V. R., o šis juos perdavė S. K.. S. K., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką nurodė E. L., ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams į nusikalstamo susivienijimo narių faktiškai valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ , UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, vardu įsigytų PVM sąskaitų – faktūrų blankus įrašyti melagingus duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ perka prekes ir paslaugas. E. L. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nusikalstamo susivienijimo nariai į realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 5614518, LEB Nr. 5614523, LEB Nr. 5614525, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901490, LEB Nr. 2901487, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258204, LEB Nr. 7258207, LEB Nr. 7258210 įrašė melagingus duomenis apie minėtų įmonių tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas iš viso už 243471,76 Lt, tame tarpe 37139,76 Lt PVM. E. L., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtuose dokumentuose suklastojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko S. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko O. Č., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus N. M. parašus, ir šiuos dokumentus perdavė S. K., o šis V. R., kuris dokumentus atidavė E. M., kuri juos perdavė R. U., o šis juos perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bei PVM deklaracijas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkai, nežinodami, kad R. U. pateiktose UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos ir prekės realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktos nebuvo ir šie dokumentai yra suklastoti ir netikri, įtraukė juos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, išskirtas PVM sąskaitose faktūrose PVM sumas įtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2003 metų gruodžio PVM deklaracijų 14,18 bei 61 langelius, 37139,76 Lt sumažindami UAB „(duomenys neskelbtini)“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šią deklaraciją 2004-01-26 pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius, darbuotojams. Tokiu būdu, R. U., veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. M., E. L., S. K. ir kitais nenustatytais nariais, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turinę teisę į 37139,76 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.
R. U. nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio mėn. – 2004 metų sausio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. M., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, o būtent:
R. U., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 5614518, LEB Nr. 5614523, LEB Nr. 5614525, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901490, LEB Nr. 2901487, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258204, LEB Nr. 7258207, LEB Nr. 7258210 sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykę, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams pagal šiuos dokumentus užpildyti 2003 m. gruodžio mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaraciją, įrašyti 2003 gruodžio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM“ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 37139,76 Lt didesnę PVM sumą, negu UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. gruodžio mėn. ir R. U. šią deklaraciją, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, patvirtino savo parašu ir tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams minėtą suklastotą PVM deklaraciją 2004-01-26 pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius, darbuotojams, tokiu būdu jis panaudojo suklastotą dokumentą padarydamas didelės 37139,76 Lt žalos Lietuvos Respublikos biudžetui.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsni 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo2003-05-01 iki 2006-02-10).
R. U. nuteistas už tai, kad 2003-12-01– 2004-03-05, veikdamas vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent:
R. U., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2002-04-22 registruotos Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą “Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2003 metų gruodžio mėn. – 2004 metų kovo mėn. laikotarpio UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, t.y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad “į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad “Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 2003 metų laikotarpiu, žinodamas, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtraukė S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narių S. K., E. L., ir kitų nenustatytų nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus tikrus dokumentus: UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 5614518, LEB Nr. 5614523, LEB Nr. 5614525, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901490, LEB Nr. 2901487, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258204, LEB Nr. 7258207, LEB Nr. 7258210, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko paslaugas ir prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir už jas sumokėjo. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2003-12-01-2004-03-05 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje.
R. U. nuteistas už tai, kad, būdamas R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“, 1992-06-30 registruotos Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), savininku ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtą, 2003 m. rugpjūčio - 2004 m. balandžio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą pasisavinti didelės vertės R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtą - 457 566,08 Lt, susitarė su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nare E. M. iš minėto nusikalstamo susivienijimo narių įsigyti suklastotus kitų įmonių dokumentus apie R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ neva suteiktas paslaugas ir gautą apmokėjimą už jas, t.y., suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir suklastotus kasos pajamų orderius, pagrindžiančius R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų panaudojimą. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, iš E. M., tarpininkaujant V. R., už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo, minėto nusikalstamo susivienijimo narių S. K., E. L. ir kitų nenustatytų nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus dokumentus - UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamus: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamus 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva pardavė, o R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ neva nupirko paslaugų ir prekių už 457566,08 Lt, ir perdavė šiuos suklastotus dokumentus R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą.
R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad minėti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ jokių sandorių nėra įvykę, mokėjimo pavedimais – 2003-09-18 Nr. 11, 2003-09-22 Nr. 206, 2003-09-24 Nr.207, 2003-10-23 Nr. 249, 2003-10-23 Nr. 250, 2003-11-04 Nr. 256, 2003-11-21 Nr. 271, 2003-11-04 Nr. 257, 2003-11-10 Nr. 269, 2003-12-18 Nr.323, 2003-12-19 Nr. 329, 2003-12-22 Nr. 330, 2003-12-16 Nr. 321, 2004-03-31 Nr. 46, 2004-04-23 Nr. 57 iš R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord LB/Lietuva“, kaip dalinį atsiskaitymą už tariamai suteiktas paslaugas, pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, iš viso 352910,48 litus.
S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narys E. L., iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinių sąskaitų šiuos pervestus pinigus nuėmė grynaisiais pinigais ir 2003 metų rugsėjo - 2004 metų balandžio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, šiuos pinigus perdavė S. K., pastarasis pinigus perdavė V. R., jis pinigus atidavė E. M., o pastaroji juos perdavė R. U. be ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą.
2004-06-01 pradėjus ikiteisminį tyrimą ir teisėsaugos institucijoms nutraukus minėtas nusikalstamas veikas, S. K. suburto nusikalstamo susivienijimo nariai nespėjo R. U. pateikti dalies suklastotų kasos pajamų orderių pagrindžiančių R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų panaudojimą. Dėl šių, nuo R. U. valios nepriklausančių aplinkybių jis negalėjo iš R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ kasos neteisėtai paimti 104655,60 Lt, t.y., negalėjo baigti suplanuotos nusikalstamos veikos. Tokiu būdu R. U. padedant S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitiems nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams, pasikėsino pasisavinti R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 457566,08 Lt iš kurių pasisavino - 352910,48 Lt.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje.
R. U. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio – 2004 metų balandžio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrus bei pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, o būtent:
S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams kompiuterinės technikos pagalba į UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamas: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamas 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktas Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509 įrašius melagingus duomenis apie minėtų įmonių tariamai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas ir prekes iš viso už 457566,08 Lt, tame tarpe 69798,22 Lt PVM, o E. L. pasirašius už UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininką J. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių A. M. bei vadybininką O. Č., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių N. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininką S. G., S. K. šiuos dokumentus pateikė V. R., jis dokumentus atidavė E. M., o ši juos atidavė R. U.. R. U., žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų nesuteikė ir prekių nepardavė, kaip R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkas pasirašė minėtas PVM sąskaitas faktūras ir tokiu būdu jas suklastojo, be to jis pasirašė 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/30-1, 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11/29, 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11-29/3 ir tokiu būdu pagamino netikrus dokumentus. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtus pagamintus netikrus ir suklastotus tikrus dokumentus 2003 m. rugpjūčio – 2004 metų balandžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pateikė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“, esančios Birbynių g. 4, Vilnius, finansininkams bei nurodė juos įtraukti į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir tokiu būdu juos panaudojo. R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams minėtų netikrų ir suklastotų dokumentų pagrindu bankiniais pavedimais 2003-09-18 Nr. 11, 2003-09-22 Nr. 206, 2003-09-24 Nr.207, 2003-10-23 Nr. 249, 2003-10-23 Nr. 250, 2003-11-04 Nr. 256, 2003-11-21 Nr. 271, 2003-11-04 Nr. 257, 2003-11-10 Nr. 269, 2003-12-18 Nr.323, 2003-12-19 Nr. 329, 2003-12-22 Nr. 330, 2003-12-16 Nr. 321, 2004-03-31 Nr. 46, 2004-04-23 Nr. 57 iš R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord LB/Lietuva“ pervedus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankinę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Bankas Snoras“, iš viso 352910,48 litus, R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta didelės 352910,48 Lt materialinės žalos.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo2003-05-01 iki 2006-02-10).
R. U. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais – V. R., E. M., E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, Vilniaus mieste, 2003 m. rugpjūčio mėn. – 2004 metų sausio mėn. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į 69798,22 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, o būtent:
R. U., E. M. pasiūlius, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateikti jo vadovaujamai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų – faktūrų bei kitų dokumentų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas bei prekes, bei tokiu būdu sumažinti R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, R. U. sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus iš E. M. įsigyti ir įtraukti į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bei pateikė E. M., R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus bei nurodė kokios paslaugos ir prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose – faktūrose ir kituose dokumentuose, kaip tariamai parduodamos R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“. E. M., toliau tęsdama nusikalstamą veiką, perdavė minėtus duomenis V. R., šis juos perdavė S. K.. S. K., toliaus tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė E. L. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams į nusikalstamo susivienijimo narių faktiškai valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įsigytų PVM sąskaitų – faktūrų blankus įrašyti melagingus duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda, o R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ perka prekes ir paslaugas. E. L. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nusikalstamo susivienijimo nariai į realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamus: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamus 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509 įrašė melagingus duomenis apie minėtų įmonių tariamai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas iš viso už 457566,08 Lt, tame tarpe 69798,22 Lt PVM. E. L., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtuose dokumentuose suklastojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko J. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. M. bei vadybininko O. Č., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus N. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko S. G. parašus, ir šiuos dokumentus perdavė S. K., šis juos perdavė V. R., o pastarasis E. M.. E. M., tęsdama nusikalstamą veiką, minėtus dokumentus perdavė R. U., kuris juos perdavė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas. R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkai, nežinodami, kad R. U. pateiktose UAB „(duomenys neskelbtini)“ , UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose ir kituose apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos ir prekės realiai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ suteiktos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros bei prie jų pateikti dokumentai yra suklastoti ir netikri, įtraukė juos į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, išskirtas PVM sąskaitose faktūrose PVM sumas įtraukė į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2003 metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio PVM deklaracijų 14,18 bei 61 langelius, 69798,22 Lt sumažindami R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šias deklaracijas 2003-09-25, 2003-10-21, 2003-11-19, 2003-12-22, 2004-01-26 pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius, darbuotojams. Tokiu būdu, R. U., veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. M., E. L., S. K. ir kitais nenustatytais nariais, apgaule R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turinę teisę į 69798,22 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.
R. U. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio mėn. – 2004 metų sausio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. M., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, o būtent:
R. U., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamus: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamus 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509 sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykę, nurodė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams pagal šiuos dokumentus užpildyti 2003 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas, įrašyti 2003 m. rugpjūčio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 11017,13 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. rugpjūčio mėn., įrašyti 2003 m. rugsėjo mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 11247,78 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. rugsėjo mėn., įrašyti 2003 m. spalio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 9507,87 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. spalio mėn., įrašyti 2003 m. lapkričio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 19187,43 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. lapkričio mėn., įrašyti 2003 m. gruodžio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 12587,40 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. gruodžio mėn., ir R. U. šias deklaracijas kaip R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkas patvirtino savo parašais ir tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams minėtas suklastotas PVM deklaracijas 2003-09-25, 2003-10-21, 2003-11-19, 2003-12-22, 2004-01-26 pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius, darbuotojams, tokiu būdu jis panaudojo suklastotus dokumentus padarydamas didelės 69798,22 Lt žalos Lietuvos Respublikos biudžetui.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo2003-05-01 iki 2006-02-10).
R. U. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio mėn. – 2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent:
R. U., būdamas R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“, 1992-06-30 registruotos Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), savininku, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą “Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2003 metų rugpjūčio mėn. – 2004 metų balandžio mėn. laikotarpio R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, t.y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad “į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad “Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 2003 metų rugpjūčio mėn. – 2004 metų balandžio mėn. laikotarpiu, žinodamas, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtraukė S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narių S. K., E. L., ir kitų nenustatytų nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus tikrus ir pagamintus netikrus dokumentus:
UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamus: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamus 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ pirko paslaugas ir prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir už jas sumokėjo. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2003 metų rugpjūčio mėn. – 2004 metų balandžio mėn. laikotarpio veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Tokiu būdu R. U. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje.
R. U. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais – V. R., E. M. S. K., E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2003 metų gruodžio – 2004 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į 6441,60 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, o būtent:
R. U. buvo kaltinamas tuo, kad pasiūlius E. M., už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateikti jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų – faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas ir prekes bei tokiu būdu sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, R. U. sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus iš E. M. įsigyti ir įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bei pateikė jai UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus bei nurodė kokios paslaugos ir prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose – faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „(duomenys neskelbtini)“. E. M., toliau tęsdama nusikalstamą veiką, šiuos duomenis perdavė V. R., o šis juos perdavė S. K.. S. K., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką nurodė E. L. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams į jo suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narių faktiškai valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 5614518, LEB Nr. 5614523, LEB Nr. 5614525, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901490, LEB Nr. 2901487, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258204, LEB Nr. 7258207, LEB Nr. 7258210 įrašyti melagingus duomenis apie minėtų įmonių tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas ir prekes iš viso už 243471,76 Lt. E. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, ant minėtų dokumentų suklastojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko S. G., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko O. Č., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus N. M. parašus ir šiuos dokumentus perdavė S. K., šis juos perdavė V. R., kuris juos perdavė E. M., o ši juos perdavė R. U.. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad pagal E. M. jam pateiktus dokumentus sandoriai nėra įvykę, šiuos E. M. pateiktus žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bei pagal juos parengti pelno mokesčio deklaracijas.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkai, nežinodami, kad R. U. pateiktose UAB „(duomenys neskelbtini)“ , UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos ir prekės realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktos ir parduotos nebuvo ir šie dokumentai yra suklastoti ir netikri, įtraukė juos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, neteisėtai padidino įmonės patirtas sąnaudas 2003 metais 42944 Lt, bei įtraukė jas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2003 metų Pelno mokesčio deklaraciją, taip 644,60 Lt sumažindami UAB „(duomenys neskelbtini)“ valstybės biudžetui mokėtiną pelno mokestį, bei šią deklaraciją 2004-09-20 pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius, darbuotojams.
Tokiu būdu, R. U. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje
R. U. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2003 metų gruodžio – 2004 m. rugsėjo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, o būtent:
R. U., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 5614518, LEB Nr. 5614523, LEB Nr. 5614525, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 2901490, LEB Nr. 2901487, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258204, LEB Nr. 7258207, LEB Nr. 7258210 sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykę, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams pagal šiuos suklastotus tikrus dokumentus užpildyti 2003 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ metinę pelno mokesčio deklaraciją, t.y., 2003 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nepagrįstai padidino sąnaudas 42944 Lt, tuo pačiu skiltyje „Pelno mokesčio suma“ nepagrįstai sumažino pelno mokestį 6441,60 Lt ir kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius šią deklaraciją patvirtino savo parašu ir tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtą suklastotą metinę pelno mokesčio deklaraciją 2004-09-20 pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius darbuotojams, tokiu būdu jis panaudojo suklastotą dokumentą.
Tokiu būdu R. U. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (apgaule UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinės teisės į 6441,60 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų įgijimas ir turtinės prievolės šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimas), 300 straipsnio 2 dalyje (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ metinės pelno mokesčio deklaracijos suklastojimas ir panaudojimas) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams
Juridinis asmuo R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ 1992-06-30 registruota Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2009 04 16 registruota juridinių asmenų registre kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)), atstovaujama savininko R. U., kuris vadovaudamas R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesais, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais – V. R., E. M., E. L. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais to paties nusikalstamo susivienijimo nariais, Vilniaus mieste, 2003 m. rugpjūčio mėn. – 2004 metų sausio mėn. laikotarpiu, veikdamas vieninga tyčia, apgaule R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į 69798,22 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, o būtent:
R. U., E. M. pasiūlius, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, pateikti jo vadovaujamai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų – faktūrų bei kitų dokumentų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas bei prekes, bei tokiu būdu sumažinti R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, R. U. sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus iš E. M. įsigyti ir įtraukti į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bei pateikė E. M., R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus bei nurodė kokios paslaugos ir prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose – faktūrose ir kituose dokumentuose, kaip tariamai parduodamos R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“. E. M., toliau tęsdama nusikalstamą veiką, perdavė minėtus duomenis V. R., jis juos perdavė S. K., kuris nurodė E. L. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams į nusikalstamo susivienijimo narių faktiškai valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įsigytų PVM sąskaitų – faktūrų blankus įrašyti melagingus duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda, o R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ perka prekes ir paslaugas. E. L. ir kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti nusikalstamo susivienijimo nariai į realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamus: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamus 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509 įrašė melagingus duomenis apie minėtų įmonių tariamai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ parduotas paslaugas iš viso už 457566,08 Lt, tame tarpe 69798,22 Lt PVM. E. L., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtuose dokumentuose suklastojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybiniko J. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. M. bei vadybininko O. Č., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus N. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko S. G. parašus, ir šiuos dokumentus perdavė S. K., šis juos perdavė V. R., pastarasis E. M.. E. M., tęsdama nusikalstamą veiką, minėtus dokumentus perdavė R. U., kuris juos perdavė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas. R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkai, nežinodami, kad R. U. pateiktose UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose ir kituose apskaitos dokumentuose nurodytos paslaugos ir prekės realiai R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ suteiktos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros bei prie jų pateikti dokumentai yra suklastoti ir netikri, įtraukė juos į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, išskirtas PVM sąskaitose faktūrose PVM sumas įtraukė į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2003 metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio PVM deklaracijų 14,18 bei 61 langelius, 69798,22 LT sumažindami R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šias deklaracijas 2003-09-25, 2003-10-21, 2003-11-19, 2003-12-22, 2004-01-26 pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius, darbuotojams. Tokiu būdu, R. U., veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. M., E. L., S. K. ir kitais nenustatytais nariais, apgaule R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turinę teisę į 69798,22 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.
Tokiu būdu juridinis asmuo R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2009 04 16 registruota juridinių asmenų registre kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“), padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.
Juridinis asmuo R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ 1992-06-30 registruota Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2009 04 16 registruota juridinių asmenų registre kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)), atstovaujama savininko R. U., kuris vadovaudamas R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesais, 2003 m. rugpjūčio mėn. – 2004 metų sausio mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tyčia, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. M., E. L. ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, o būtent:
R. U., žinodamas, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamus: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamus 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509 sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ nėra įvykę, nurodė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams pagal šiuos dokumentus užpildyti 2003 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas, įrašyti 2003 m. rugpjūčio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 11017,13 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. rugpjūčio mėn., įrašyti 2003 m. rugsėjo mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 11247,78 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. rugsėjo mėn., įrašyti 2003 m. spalio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 9507,87 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. spalio mėn., įrašyti 2003 m. lapkričio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 19187,43 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. lapkričio mėn., įrašyti 2003 m. gruodžio mėnesio deklaracijos skiltyje „Pirkimo (importo) PVM “ 40 grafoje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ 12587,40 Lt didesnę PVM sumą, negu R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM 2003 m. gruodžio mėn., ir R. U. šias deklaracijas kaip R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkas patvirtino savo parašais ir tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus. R. U., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ finansininkams minėtas suklastotas PVM deklaracijas 2003-09-25, 2003-10-21, 2003-11-19, 2003-12-22, 2004-01-26 pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilnius, darbuotojams, tokiu būdu jis panaudojo suklastotus dokumentus padarydamas didelės 69798,22 Lt žalos Lietuvos Respublikos biudžetui.
Tokiu būdu juridinis asmuo R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2009 04 16 registruota juridinių asmenų registre kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“), padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo2003-05-01 iki 2006-02-10).
R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ 1992-06-30 registruota Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2009 04 16 registruota juridinių asmenų registre kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)), atstovaujama savininko R. U., kuris vadovaudamas R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesais, 2003 m. rugpjūčio mėn. – 2004 m. balandžio mėn. laikotarpiu, apgaulingai tvarkė R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent:
R. U., būdamas R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“, 1992-06-30 registruotos Vilniaus miesto savivaldybėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), savininku, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą “Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas”, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apgaulingai tvarkė 2003 metų rugpjūčio mėn. – 2004 metų balandžio mėn. laikotarpio R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, t.y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad “į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad “Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 2003 metų rugpjūčio mėn. – 2004 metų balandžio mėn. laikotarpiu, žinodamas, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių į R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtraukė S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narių S. K., E. L., ir kitų nenustatytų nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus tikrus ir pagamintus netikrus dokumentus: UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEA Nr. 6799082, LEA Nr. 6799116, LEA Nr. 6799137 bei prie jų pridedamus: 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/28-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-2, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/30-1, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras: LEB Nr.2901389, LEB Nr. 2901411, LEB Nr. 2901439, LEB Nr. 2901450 bei prie jų pridedamus 2003 m. rugpjūčio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 08/29-1, 2003 m. rugsėjo mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 09/30-3, 2003 m. spalio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 10/31-2, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11/29, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258187, LEB Nr. 7258172, LEB Nr. 7258175, LEB Nr. 7258177, LEB Nr. 7258180, LEB Nr. 7258189, LEB Nr. 7258191, LEB Nr. 7258192, bei prie jų pridedamas 2003-11-03 sutartis Nr. 031103, 2003 m. lapkričio mėn. Atliktų darbų aktą Nr. 11-29/3, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ pirko paslaugas ir prekes iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir už jas sumokėjo. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2003 metų rugpjūčio mėn. – 2004 metų balandžio mėn. laikotarpio veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Tokiu būdu juridinis asmuo R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2009 04 16 registruota juridinių asmenų registre kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“) padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. U. ir jo gynėjas advokatas Marius Liatukas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (visuose PVM epizoduose), 183 straipsnio 2 dalį (visuose PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo ir pasikėsinimo pasisavinti epizoduose), 222 straipsnio 1 dalį (visuose PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ epizoduose), 300 straipsnio 2 dalį (visuose epizoduose, t. y. PVM deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo, PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo ir panaudojimo, netikrų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo epizoduose) ir šioje dalyje R. U. išteisinti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. U. konfiskuota 390050,24 Lt bei nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nesant pakankamai pagrindų tenkinti minėtus prašymus, apeliantai, remdamiesi Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį, panaikinti nuosprendžio dalį dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo ir skirti R. U. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl 390050,24 Lt konfiskavimo.
Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį, 183 straipsnį, 72 straipsnį, 222 straipsnį, 300 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, kad R. U. veiksmuose yra šių nusikalstamų veikų sudėties požymių, netinkamai taikė nusikalstamų veikų sutapties institutą, taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmę, t. y. teismas, paskirdamas R. U. laisvės atėmimo bausmę už ekonominius nusikaltimus, neatsižvelgė į bausmės paskirtį, jo padėtį lengvinančias aplinkybes, suformuotą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką ir paskyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę.
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė esminių aplinkybių, leidžiančių spręsti apie tiesioginės tyčios buvimą/nebuvimą R. U. veiksmuose. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu, Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, anot apeliantų, visiškai nevertino kaltinime minimų gautų grynųjų pinigų panaudojimo aplinkybių, leidžiančių spręsti apie asmens psichinį santykį su veika, pasisakydamas, kad tai neturi įtakos veikos kvalifikavimui, nes veikos baigtumą patvirtina vien grynųjų pinigų gavimo faktas. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nevertinęs gautų pinigų panaudojimo, nenustatęs, kad šie pinigai būtų panaudoti ne PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai, o asmeniniams R. U. poreikiams, neturėjo pagrindo konstatuoti jo veiksmuose esant tiesioginę tyčią dėl turto pasisavinimo, kadangi teismas tiesiog nevertino šį nusikaltimo sudėties požymį nusakančių duomenų. Apeliantai pažymi, jog visi gauti grynieji pinigai buvo panaudoti išimtinai tik PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai, kadangi, būtent, toks ir buvo R. U. ketinimas, atspindintis jo psichinį santykį su veika, todėl jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios savintis svetimą turtą. Apeliantai nurodo, kad nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu R. U. davė nuoseklius parodymus, jog visos išgrynintos piniginės lėšos buvo panaudotos 2003 m. įsigytų gamybinių patalpų remontui, gamyklos įrengimų pervežimui iš senų patalpų į naujas, už šiuos darbus privačiai samdomiems darbininkams apmokant grynais pinigais. Šiuos parodymus patvirtino byloje apklausti liudytojai A. K., A. I., R. M., I. L., V. J., M. N., D. J.. Byloje nustatyta, kad įmonė veiklą naujose patalpose pradėjo ir vykdo, kas suponuoja, jog remontas buvo atliktas. Apeliantai pažymi, kad byloje nesant ginčo dėl atliktų remonto, kraustymo darbų bei nenustačius, jog už tokius darbus būtų kam nors mokėta oficialiai, vienintelė galima išvada, kad tokius darbus, būtent, ir atliko pašaliniai samdyti asmenys, kuriems buvo mokama ,,neoficialiai“, gautais grynais pinigais. Anot apeliantų, šie R. U. teiginiai nebuvo paneigti, o, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nepaneigus šių aplinkybių, nėra pagrindo R. U. veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį. Toks pat psichinis santykis jį siejo ir su kitomis piniginėmis lėšomis, kurios nebuvo išgrynintos, todėl ir jų atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti, kad jis turėjo tiesioginę tyčią ir pasikėsino šias lėšas pasisavinti.
Apeliantai pažymi, jog R. U. veiksmai nepadarė jokios žalos nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nei PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, priešingai – buvo naudingi šioms įmonėms, todėl nėra būtinojo Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio objektyviosios pusės požymio – padarinių, pasireiškiančių žalos padarymu. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jokių turinių reikalavimų R. U. nebuvo reiškusi, byloje nėra duomenų, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ būtų patyrusi kokios nors žalos dėl kaltinime nurodytų jo veiksmų, tas pats pasakytina ir apie PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“. Nesant šių subjektų pretenzijų, teismas savo iniciatyva neturi teisinio pagrindo dirbtinai konstatuoti esant žalą, nepriklausomai nuo to, kad žalą patirti turėjęs subjektas teigia, jog jos nepatyrė. Nesant žalą patyrusio asmens, Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatytas nusikaltimas neįmanomas.
Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo netyrė aplinkybės, jog pervestų pinigų R. U. iš viso neatgavo. Anot apeliantų, teismas, analizuodamas kaip atskirą epizodą dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 37139,76 Lt pasisavinimo, netyrė to fakto, kad nei E. M., nei kiti kaltinime minimi asmenys R. U. negrąžino iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pervestų 37139,76 Lt, byloje nėra duomenų, kad šie pervesti pinigai ar jų dalis būtų buvę R. U. grąžinti, dėl šios priežasties jis negalėjo paversti ir nepavertė šios pinigų sumos savo turtu, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl šių pinigų jam jokių pretenzijų nereiškė ir neturi.
Apeliantai skunde teigia, jog siekiant konstatuoti R. U. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, būtina nustatyti jo tiesioginę tyčią, t. y., kad jis suprato, jog neįgyja teisės į PVM atskaitą, tačiau sąmoningai nori apgauti visgi tokią teisę turintis. Taisyklės dėl teisės į PVM atskaitą suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuria remiantis, bylose dėl teisės į PVM atskaitą būtina atsakyti į du esminius klausimus: 1) ar egzistuoja PVM objektas, t. y., ar ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM mokesčių mokėtojas siekia susigrąžinti, realiai įvyko; 2) ar yra pagrindas teigti, kad mokesčių mokėtojas yra nesąžiningas, t. y. jis į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės. Apeliantai nurodo, kad ūkinės operacijos (darbai bei paslaugos), nurodytos byloje minimose PVM sąskaitose faktūrose, realiai yra įvykusios (PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ patyrė atitinkamas sąnaudas), nežiūrint į tai, kad jas įvykdė ne sąskaitose faktūrose nurodyti ūkio subjektai. Pirmosios instancijos teismas ūkinių operacijų realumą nepagrįstai vertino remdamasis vien tik buhalterinės apskaitos dokumentais. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad realus prekių buvimas ar nebuvimas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, o ne vien į buhalterinės apskaitos dokumentų buvimą ar nebuvimą. Todėl, šioje byloje vertinant paslaugų/darbų atlikimo realumą, būtina vertinti ne vien tik buhalterinius dokumentus, bet ir kitas aplinkybes, sudarančias įrodymų visetą. Apeliantų teigimu, byloje pateikti dokumentai, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo suteiktos, tačiau jas suteikė ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, bet kiti, tretieji asmenys, už darbus apmokant ,,neoficialiai“, gautais grynais pinigais. Byloje pateikti duomenys patvirtina visose sąskaitose nurodytų darbų rezultatus, dėl kurių, kaip tokių, ginčo nėra, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nenurodė, kad tokie darbai, nežiūrint į jų buhalterinį įforminimą, realiai nebūtų padaryti. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo teigti, kad darbai yra nepadaryti ir paslaugos nesuteiktos, juolab, kad pats teismas pripažino tokių darbų padarymą. Todėl, iš bylos duomenų egzistuoja pirma aplinkybė dėl teisės į PVM atskaitą buvimo.
Apeliantai pažymi, jog A. U. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad nuo pervedamų piniginių sumų jas gaunančios kaltinime minimos įmonės nesumokės PVM, t. y. jis nežinojo apie šių įmonių mokestinį nesąžiningumą, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kuo remiantis daroma išvada, kad jis žinojo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nemokant gauto PVM į biudžetą. Apeliantų teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. U. veiksmai buvo nukreipti ne į tikslą sukčiauti, o išimtinai į poreikį gauti grynųjų pinigų, reikalingų remonto bei kraustymosi darbams, t. y. jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sukčiauti PVM srityje. Tą, anot apeliantų, rodo ir nustatyta aplinkybė, jog R. U. 2004 m. kovo 5 d. į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankines sąskaitas pervedė 37139,76 Lt., kaltinime nurodytoms įmonėms UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal sąskaitas turėjo iš viso pervesti 243471,76 Lt, pagal šias sąskaitas bendra priskaičiuota PVM suma sudaro, būtent, 37139,76 Lt. Apeliantų teigimu, tokie R. U. veiksmai, kai iškilus nesutarimams su E. M., visų pirma už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytas sąskaitas buvo pervesta tik PVM, rodo, kad jo tikslas buvo, jog kaltinime nurodytos įmonės turėtų lėšų, būtent, atsiradusiai PVM prievolei įvykdyti, kas įrodo, jog tikslo sukčiauti dėl PVM jis neturėjo. Anot apeliantų, byloje nenustatyta ir R. U. niekada neteigė, jog būtų žinojęs, kad kaltinime minimos įmonės nemoka pagal PVM sąskaitas faktūras pervesto PVM į biudžetą, jis nepažinojo E. L., S. K., S. G., O. Č., J. T., šie asmenys jo taip pat nėra matę ir nepažįsta, todėl jis objektyviai negalėjo tartis dėl PVM sukčiavimo, E. M. nėra sakiusi, ar leidusi jam suprasti, jog kaltinime minimos įmonės nemoka PVM. Apeliantai teigia, kad R. U. ėmėsi prieinamų ir protingų priemonių patikrinti, ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra įregistruotos, ar yra PVM mokėtojais. Jokios informacijos apie tai, kad minėtos įmonės yra nemokios, vengia mokėti mokesčius, nebuvo, apie tai neinformavo ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ bei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklą tyrusi Valstybinė mokesčių inspekcija. Priešingai nei nustatyta byloje, šios įmonės buvo realiai veikiančios, turėjo buhalteres, teikė deklaracijas, byloje yra Vilniaus apskrities VMI raštas, kad kaltinime minimos įmonės PVM mokėjo. Apeliantai nurodo, kad byloje nėra paneigta, jog šios įmonės VMI rašte minimą PVM sumokėjo, būtent, nuo sumų, gautų iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, o ši aplinkybė yra esminė, nes, nustačius, kad įmonės gautą PVM visgi sumokėjo, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ vienareikšmiškai atsirastų teisė į PVM atskaitą netgi papildomai nevertinant R. U. žinojimo/nežinojimo apie kontrahento mokestinį sąžiningumą.
Apeliantai nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog R. U. tyčią sukčiauti PVM srityje įrodo ir tai, kad jis suvokė, jog jau išgrynintus pinigus naudojant atsiskaitymui ,,neoficialiai“ už darbus, į valstybės biudžetą nebus sumokėtas PVM, socialinio draudimo ir kiti mokesčiai. Tačiau šios aplinkybės, anot apeliantų, atsiranda jau po to, kai yra pradedami naudoti išgryninti pinigai, todėl jos neturi teisinės reikšmės teisei į PVM atskaitą ir galėtų būti vertinamos tik analizuojant tolimesnius asmens veiksmus dėl apmokėjimo ,,neoficialiai“ už konkrečius darbus. Tuo tarpu, teisei į PVM atskaitą lemiamą reikšmę turi tai, ar asmuo, sumokantis pinigų sumą kontrahentui, žino, kad kontrahentas (šiuo atveju UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) iš gautos sumos PVM savo ruožtu nesumokės į biudžetą. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas asmens psichinį santykį, be kita ko, aiškino netinkamai aiškindamas Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio ir LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas dėl PVM atskaitos.
Apeliantai skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas R. U. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje, grindė specialisto išvadomis. Tačiau specialisto išvados byloje surašytos neatlikus jokio specialių žinių reikalaujančio tyrimo, o išimtinai įvertinus tik ikiteisminio tyrimo metu gautus liudytojų bei įtariamųjų parodymus, todėl tokia išvada, kaip neatitinkanti specialisto išvadai keliamų reikalavimų, negali būti laikoma įrodymu. Tai leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatyti padariniai nėra pagrįsti tinkamu įrodymu byloje, t. y. nenustatyti. Apeliantų teigimu, specialistė ne tik netyrė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos, nors davė išvadas, kad atsirado Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio padariniai, bet specialistė taip pat netyrė ir aplinkybių dėl ūkinių operacijų realumo, nors pateikė išvadą, kad jos realiai yra neįvykusios ir pirmosios instancijos teismas tuo rėmėsi. Specialistė, kaip priklausytų specialių žinių turinčiam asmeniui, nevertino visų bylos aplinkybių viseto, netyrė ir nevertino, kad sąskaitose faktūrose nurodyti remonto ir kiti darbai realiai buvo padaryti, kad tokių darbų pagrindu (veikdami naujose patalpose) UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ kūrė produkciją, t. y. tolimesnę pridėtinę vertę. Į bylą pateiktos specialisto išvados yra akivaizdžiai prieštaringos, t. y. iš vienos pusės išvadose specialistė teigia, kad negalima iš dalies nustatyti PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos ūkinės komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų, įvertinti turto, nuosavo kapitalo bei struktūros, tačiau iš kitos pusės specialistė išvadose tiksliai apskaičiuoja nesumokėtus PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokesčius, nors, būtent, nuo nesumokėtų mokesčių priklauso įmonės įsipareigojimų dydis, įsipareigojimų struktūra, įmonės turimas turtas bei nuosavas kapitalas. Apeliantų teigimu, nežiūrint į tai, ar Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatyta veika de facto yra padaryta, byloje nėra surinktų tinkamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima neabejotinai spręsti R. U. veiksmuose esant Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio sudėties objektyvųjį požymį – nusikalstamus padarinius. Be to, anot apeliantų, byloje nėra įrodyta ir R. U. tyčia dėl Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio padarinių norėjimo, nenustatyta, kad jis sąmoningai siekė iškraipyti buhalterinę apskaitą, priešingai – jis manė, kad net ir tokių kaltinime minimoms įmonėms išrašytų sąskaitų įtraukimas į apskaitą netrukdys nustatyti įmonės turto bei kitų Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje nurodytų duomenų. Apeliantų nuomone, R. U. veiksmai vertintini ne kaip tyčiniai, o kaip atlikti dėl nusikalstamo nerūpestingumo ar pasitikėjimo ir kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnį.
Apeliantai skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tuos pačius R. U. veiksmus kvalifikavo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, jeigu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai ir/arba registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį, papildomai veiksmų nekvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnį, nes, būtent, visų įmonės veiklos dokumentų, kurie vienaip ar kitaip visada atsispindi buhalterijoje, suklastojimas ir/arba panaudojimas, iškraipo buhalteriją. Apeliantų nuomone, šioje byloje visų nurodytų buhalterinių dokumentų klastojimą apima Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio (Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio) sudėtis, todėl darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tuo pagrindu neteisėtai skyrė bausmę.
Apeliantai nurodo, kad nei viena iš skundžiamame nuosprendyje minimų įmonių: UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nėra teigusi, jog R. U. joms byloje minimais veiksmais būtų padaręs žalos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti priešingai. Šios aplinkybės rodo, kad byloje nėra nustatytas būtinasis Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalies sudėties požymis (padariniai) epizoduose dėl PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo, atliktų darbų aktų pagaminimo ir visų šių dokumentų panaudojimo.
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. U. suklastojo ir panaudojo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas. Remiantis 2004 m. kovo 1 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-29 ,,Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisyklės“, į PVM deklaraciją nėra rašomas konkretaus tiekėjo pavadinimas, tiekėjo įmonės kodas ar kiti anketiniai duomenys. Tuo tarpu, šiuo atveju, būtent, minėti anketiniai duomenys ir yra neteisingi, nes realiai darbus ir paslaugas atliko ne tos įmonės, kurios yra minimos kaltinime, o kiti tretieji asmenys. Neteisingų duomenų PVM sąskaitoje faktūroje apie prekės pardavėją nurodymas niekaip neįtakoja deklaracijos turinio ir tokia informacija objektyviai neįmanoma suklastoti deklaracijos. Šiuo atveju sąnaudas atspindintys duomenys yra įrašyti teisingi, byloje nenustatyta, kad minimos įmonės sąnaudų, įtrauktų į PVM deklaracijas, nebūtų patyrusios. Apeliantų teigimu, norint konstatuoti, kad duomenys apie deklaracijose nurodytas atskaitomas PVM sumas yra neteisingi, privalu nustatyti, jog kaltinime minimos įmonės gauto PVM tikrai nesumokėjo ir dėl to UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir/ar PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ neturi teisės mažinti mokėtino PVM. Tačiau šios aplinkybės nebuvo tiriamos.
Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. U. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti teisingumo principo, ja nebus pasiekti bausmės tikslai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad už ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas yra tikslinga skirti ekonominio pobūdžio sankcijas. Todėl, anot apeliantų, vien dėl šios priežasties R. U. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė prieštarauja minėtai praktikai bei teisingumo principui, neužtikrina bausmės tikslų. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra suformuota nuostata, kad nepateisinamai ilgai trunkantis ikiteisminis tyrimas, suponavęs asmens teisinės padėties neapibrėžtumą, yra pagrindas kaltinamajam neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Apeliantai pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje truko beveik penkerius metus, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pusantrų metų, kas sudaro pagrindą neskirti R. U. su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. U. bausmę, taip pat neįvertino aplinkybių, susijusių su jo amžiumi bei sveikatos būkle, kuri neleistų jam atlikti realios laisvės atėmimo bausmės ir netgi keltų pagrįstą grėsmę jo gyvybei. Apeliantai pažymi, kad R. U. yra beveik 58 metų amžiaus, du kartus yra patyręs insultą, jam nustatytas kraujagyslių susiaurėjimas bei padidėjęs cholesterolis, kas kelia pakartotinio insulto grėsmę, be to, jam buvo diagnozuotas ir prostatos vėžys, dėl šių diagnozių jam reikalingas nuolatinis gydymas bei speciali priežiūra. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra R. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Anot apeliantų, R. U. davė išsamius ir nuoseklius parodymus dėl visų tyrimą liečiančių aplinkybių, atskleidė, kad darbus/paslaugas, nurodytose sąskaitose faktūrose, atliko kiti, ne šiose sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, jis pripažįsta, kad jo elgesys, nors ir jam nebuvo žinoma apie kitų asmenų nusikalstama sveikas, nėra tinkamas. Apeliantai pažymi, kad R. U. atsakomybę lengvina ir tai, kad jo pastangomis buvo atlyginta visa kaltinime minimų įmonių nesumokėta PVM suma, t. y. pašalinta žala valstybės biudžetui. Taip pat apeliantai pažymi, kad R. U. yra UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, pagrindinis vyriausiasis technologas, todėl, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, įmonė patirtų didžiulės žalos, nes, netekusi gamybos pagrindinio technologo, negalėtų tinkamai vykdyti savo veiklos, kas grėstų veiklos stabdymu arba net gi nutraukimu. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veikos padarytos bendrininkų grupe. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad šioje byloje bendrininkavimo elemento netiria ir nevertina, neturėjo pagrindo šios aplinkybės (kurią galima ištirti, nustatyti tik nagrinėjant bylą dėl visų bendrininkų kartu (ką daryti teismas atsisakė)) vertinti, kaip atsakomybę sunkinančios.
Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš R. U. Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 5 dalies pagrindais konfiskavo 390050,24 Lt, kaip esą iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pasisavintą ir tokiu būdu iš nusikalstamos veikos gautą turtą. Anot apeliantų, R. U. nepadarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo ir turto nepasisavino, o visas išgrynintas pinigų sumas panaudojo remontuojant minėtų įmonių įsigytas gamybines patalpas bei vykdant gamybinių patalpų perkraustymo darbus. Apeliantų teigimu, byloje patenkinus civilinį ieškinį ir papildomai dar iš to paties nuteistojo konfiskavus patenkinto civilinio ieškinio dydžio pinigų sumą, yra iškreipiama turto konfiskavimo (Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnis) esmė ir paskirtis. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ jokių turtinių pretenzijų R. U. neturi ir neturėjo, visos išgrynintos lėšos panaudotos įmonių naudai, byloje nenustatyta, kad visa ar dalimi išgrynintų lėšų būtų padidėjęs R. U. asmeninis turtas. Todėl, anot apeliantų, nėra teisinio ir faktinio pagrindo daryti išvadą, kad R. U. iš veikų būtų gavęs 390050,24 Lt, vadinasi nėra ir pagrindo tokios sumos konfiskuoti. Apeliantai pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu konfiskavus iš R. U. turtą, kurį, neva, R. U. neteisėtai pasisavino iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, realiai būtų konfiskuotas, būtent, minėtoms įmonėms priklausantis turtas. Apeliantų teigimu, byloje nėra duomenų, kad R. U. būtų atgavęs iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pervestus pinigus, todėl, nesant šios aplinkybės, teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konfiskuoti tokio turto, kurio R. U. net gi de facto negavo. Be to, iš 390050,24 Lt turėjo būti atimta iki nuosprendžio priėmimo sumokėta visa kaltinime minima PVM suma į valstybės biudžetą, kadangi šiame skaičiuje PVM yra apskaičiuotas. Anot apeliantų, teismui neatėmus jau realiai sumokėtos PVM sumos ir konfiskavimo būdu dar kartą ją priteisiant iš R. U., jis šioje dalyje yra nubaudžiamas du kartus, o valstybė nepagrįstai praturtėja. Toks Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio taikymas yra netinkamas ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
Nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas Marius Endzinas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal visus kaltinimus išteisinti. Tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad nepakanka pagrindų tenkinti minėtą prašymą, apeliantas prašo, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį, 300 straipsnį, 222 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiksmuose yra šių nusikalstamų veikų sudėties požymių, netinkamai taikė nusikalstamų veikų sutapties institutą, netyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminės reikšmės tuometinės PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ savininko R. U. ir atitinkamai juridinio asmens veiksmų kvalifikavimui, teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių atmeta arba apskritai ignoruoja kai kuriuos nuosprendžio išvadas neatitinkančius įrodymus, teismas nuosprendį dalinai grindė neleistinais ir todėl neteisėtais įrodymais, todėl netinkamai išsprendė bylą ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį. Be to, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal esminių trūkumų turintį kaltinamąjį aktą ir šių trūkumų nebuvo galima pašalinti teisme.
Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kaip R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ teisių ir prievolių perėmėja, neteisėtai apgaule įgijo teisę į Lietuvos Respublikos biudžetui priklausančią sumą, lygią 69782,22 Lt PVM, bei neteisėtai apgaule išvengė prievolės analogišką sumą sumokėti į biudžetą. Apelianto teigimu, kadangi nurodyti klausimai yra tiesiogiai susiję su pridėtinės vertės mokesčiu ir atitinkamai nuteistųjų (tiek R. U., tiek R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) prievole jį apskaityti bei sumokėti, tai aiškinat šiai bylai reikšmingus mokestinius teisinius santykius, būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama vieninga teismų praktika pridėtinės vertės mokesčio srityje. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas suformuluota teismų praktika nepagrįstai nesivadovavo, t. y. baudžiamosios atsakomybės ribas nustatė netgi siauresnes už tas ribas, kurias mokestiniuose ginčuose teismai laiko pagrindu administracinės atsakomybės taikymui. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo aplinkybes, visiškai neaktualias Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies kvalifikavimui ir jomis nepagrįstai motyvavo nuosprendį. Apeliantas teigia, kad nuosprendyje nurodytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos operacijos buvo realiai atliktos ir tai atliko ne R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės išsamiai neištyrė, nuosprendyje nepagrįstai apsiribojo tik izoliuota byloje minimų PVM sąskaitų faktūrų analize, netirdamas visų aplinkybių visumos, nevertindamas pačių sandorių, kurie aiškiai patvirtina, kad R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ realiai pirko atitinkamas paslaugas iš trečiųjų asmenų, kas patvirtina, kad buvo atitinkamos realios ūkinės operacijos. Anot apelianto, remiantis nuosekliais R. U., taip pat UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bei R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbusių (dirbančių) liudytojų parodymais, byloje įrodytos šios aplinkybės: PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai bei paslaugos buvo realiai atlikti; R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pati neturėjo pakankamai darbuotojų ir technikos darbams ir paslaugoms, nurodytiems PVM sąskaitose faktūrose, atlikti. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nurodytos paslaugos bei darbai realiai buvo atlikti (t. y. atitinkamos ūkinės operacijos realiai vyko), konstatuotina, jog R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pagrįstai patyrė atitinkamo dydžio išlaidas ir todėl pagrįstai įtraukė į apskaitą už darbus bei paslaugas sumokėtą pirkimo PVM bei jį atskaitė. Nėra nustatyta, kad inkriminuojamos veikos atlikimo metu R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ į buhalterinę apskaitą įtraukė kitų tiekėjų išrašytus buhalterinius dokumentus dėl tų pačių darbų ar paslaugų atlikimo (ir pagal tokius dokumentus atskaitė PVM).
Apelianto nuomone, liudytojo E. L., kuris yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai dėl ūkinių operacijų nerealumo turėjo būti vertinami itin kritiškai, kadangi šis liudytojas 2009 m. lapkričio 16 d. teisiamajame posėdyje nurodė nežinantis nei R. U., nei R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ (taigi, jokių tiesioginių kontaktų su šiais asmenimis neturėjo, ir bet kokios jo žinios apie įmonės sudarytus sandorius ar jų nerealumą tegalėjo būti jo paties nuomonė), o antra, tikėtina, jog šis asmuo, jau įrodęs bendradarbiaujantis su teisėsaugos įstaigomis, yra suinteresuotas liudyti taip, kad pagrįstų valstybinio kaltintojo įrodinėjamą poziciją, turint omenyje, kad jo paties veiksmai yra siejami su nusikalstamomis veikomis, nagrinėjamomis daugybėje tebevykstančių ikiteisminių tyrimų ir tebenagrinėjamų baudžiamųjų bylų.
Šalies argumentai
Nuteistojo juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys neįrodo minėtų ūkinių operacijų nerealumo. 2008 m. balandžio 4 d. protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuotuose tiesioginių pokalbių tekstuose neminimi jokie duomenys, nurodyti kaltinime. Versijos apie kokias nors galimai neteisėtas veikas yra pateikiamos tik suvestinių pastabose apie galimai minėtais pokalbiais patvirtintas aplinkybes. Pastabų tiksli autorystė nežinoma, pastabų užfiksavimo laikas taip pat nenurodytas. Tokių pareigūno išvadų teisėtumas yra abejotinas ir todėl, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai tik renka duomenis ir atlieka veiksmus, nustatytus Lietuvos Respublikos BPK XIV skyriuje, tačiau jiems nėra suteikti įgalinimai vertinti bylos aplinkybes.
Apelianto teigimu, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo vieningą juridinio asmens R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ tyčią su kitais, nuosprendyje kaip nusikalstamo susivienijimo nariais nurodytais, asmenimis, ją įvardindamas kaip tiesioginę tyčią. Ikiteisminio tyrimo metu R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ kaltės aplinkybės apskritai nebuvo tiriamos. Byloje nėra duomenų, kad R. U. būtų su bet kokiu asmeniu taręsis dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iš R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ gauto PVM nemokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad E. M. ar V. R. (vieninteliai bylos duomenimis bendravę su R. U.) būtų užsiminę ar kitaip leidę suprasti R. U., kad nuo pervestų sumų PVM nėra sumokamas, priešingai – byloje yra surinkti duomenys, patvirtinantys, jog R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nežinojo ir negalėjo žinoti, kad nuo jos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumokėtų sumų PVM nebus mokamas. Visos minėtos įmonės buvo PVM mokėtojos, todėl R. U. nebuvo pagrindo abejoti dėl to, ar šios įmonės moka PVM. Be to, į bylą buvo pateiktas 2009 m. gruodžio 16 d. Vilniaus apskrities VMI raštas Nr. (21.22)-47-13045, kuriame valstybinė įstaiga nurodė, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokėjo pridėtinės vertės mokestį. Taip pat į bylą buvo pateiktas 2008 m. kovo 27 d. Vilniaus apskrities VMI raštas Nr. (18.3-31-2)R-2992, kuriame ši valstybinė įstaiga oficialiai patvirtino, jog nustatyti, pagal kurią kokias konkrečias sąskaitas faktūras mokėtiną PVM įmonė sumoka į valstybės biudžetą, nėra galimybės, t. y., anot apelianto, pati valstybė (mokesčių administratorius) negali paneigti, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumokėtas PVM buvo, būtent, už šioje byloje kaltinimuose nurodytus sandorius.
Apeliantas nurodo, kad R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ tyčią (ir atitinkamai skundžiamo nuosprendžio formuluotę, kad nurodytas nusikalstamas veikas R. U. atliko ,,veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesais“) paneigia ir įmonės santykis su tariamų jos atliktų nusikalstamų veikų rezultatais, kurie įmonei yra nepalankūs. Apelianto teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad tiek kaltintojas, tiek teismas R. U. veiksmus matė kaip nukreiptus pirmiausia į asmeninės turtinės naudos gavimą (įmonės lėšų pasisavinimą), o ne į siekį įmonei padėti išvengti kur kas mažesnės sumos mokesčių. Žala, kuri kaltinamajame akte nurodoma kaip padaryta įmonei, yra daugiau kaip penkis kartus didesnė už tą naudą, kurią įmonė patyrė tariamai neteisėtai valstybei nesumokėto PVM sąskaita. Iš inkriminuojamų vieningų R. U. veiksmų įmonė patyrė ženkliai daugiau žalos nei naudos. Tokioje situacijoje, anot apelianto, tiek kaltinamasis aktas, tiek nuosprendis yra nelogiški: nėra jokio pagrindo konstatuoti trečiosios Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnyje nurodytos sąlygos buvimą juridinio asmens R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės taikymui, priešingai – įmonė turėjo būti nurodyta kaip žalą patyręs asmuo.
Apelianto teigimu, šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime yra suformulavęs kaip būtinas prielaidas juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei taikyti. Ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės iš viso nebuvo tiriamos. Apeliantas pažymi, kad byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo tvarkoma remiantis teisės aktų reikalavimais, įmonė vykdo ilgametę teisėtą veiklą, sukurdama realią naudą jos savininkui, darbuotojams, užsakovams bei valstybei. Byloje nėra duomenų, kad bet kokiems R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams būtų buvę žinoma apie tariamą įmonės siekį apgaule sutaupyti PVM valstybės biudžeto sąskaita.
Nuteistojo juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. U. (ir atitinkamai R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, suklysdamas dėl nusikalstamų veikų sutapties instituto. Iš nuosprendžio akivaizdu, kad R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ veikų formuluotė, kiek tai liečia veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį bei veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį sutampa savo subjektyviąja puse – abiejų veikų tikslas yra suprantamas kaip didelės vertės turtinės teisės į tą pačią 69798,22 Lt valstybės biudžetui priklausančių PVM lėšų sumą įgijimas tikrovės neatitinkančių dokumentų pagalba. Įvertinus šias aplinkybes, galima konstatuoti, jog abiejų inkriminuojamų nusikalstamų veikų objektyvioji pusė pasireiškia vienodai. Anot apelianto, nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju tiesioginė tyčia galėjo būti nukreipta tik į valstybės biudžeto lėšų užvaldymą. Todėl darytina išvada, kad tos pačios veikos objektyvios pusės atžvilgiu kitame kaltinime (pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį) subjektyvioji tyčia negali būti siauresnė, nes pagal kaltinimus dokumentų klastojimas ir jo panaudojimas buvo nukreiptas į veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį rezultatus. Tokiu būdu kaltinimai dokumentų klastojimu ir jų panaudojimu negalėjo būti inkriminuojami kaip atskira nusikalstama veika – juos turėjo apimti kaltinimai, suformuluoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (t. y. sukčiavimas, pasireiškiantis per tų pačių dokumentų klastojimą bei jų panaudojimą).
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. U. suklastojo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas ir, vėliau jas pateikęs mokesčių administratoriui, panaudojo suklastotus dokumentus. PVM deklaracijoje nėra įrašoma jokia informacija apie subjektus, su kuriais deklarantas turėjo sandorių, kurių metu susidarė deklaruojamos sumos. Todėl neteisingas duomenų PVM sąskaitoje faktūroje apie prekės pardavėją nurodymas niekaip neįtakoja deklaracijos turinio ir tokia informacija objektyviai neįmanoma suklastoti deklaracijos, nes ši informacija paprasčiausiai į deklaraciją netraukiama. Apelianto teigimu, R. U. (ir atitinkamai R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) nesuklastojo ir niekaip negalėjo suklastoti šių deklaracijų, t. y. padaryti Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kadangi deklaracijose neteisingi duomenys apie prekes pardavusius subjektus nėra įtraukti, o nurodyti duomenys apie mokesčių, pajamų ir kitas finansines sumas, atsižvelgiant į jau nurodytas aplinkybes dėl sandorių realumo, yra teisingi ir teismo jokiais tinkamais įrodymais nepaneigti.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaryta tik veikiant tyčia. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nebūtų atliktos ūkinės operacijos, nurodytos kaltinamajame akte minimose UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose. Esant realioms ūkinėms operacijoms, formalūs apskaitos dokumentų trūkumai neįtakoja šių dokumentų neteisėto įtraukimo į R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Iš to galima daryti išvadą, kad R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, įtraukdama į apskaitą realiai įvykusias ūkines operacijas, nepažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies bei kitų nuostatų, o priešingai – tinkamai jas vykdė.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio dispozicijoje nurodytų pasekmių buvimą. Apeliantas pažymi, kad nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje, sudėties aplinkybėms nustatyti būtina pasitelkti specialistą ar ekspertą. Tuo tarpu, šiuo atveju specialisto išvadose nėra užfiksuota, kad būtų buvęs atliktas tyrimas dėl Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje nurodytų nusikalstamos veikos sudėties elementų (veikos pasekmių), t. y. išvadoje nematyti, kad būtų buvę tirtos aplinkybės dėl galėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio arba struktūros. Anot apelianto, specialistei šiais klausimais neatlikus tyrimo, jos paaiškinimais nebuvo pagrindo vadovautis. Specialistė, rengdama išvadą jai pateiktais klausimais dėl mokesčių sumokėjimo teisingumo, buhalterinės apskaitos vedimo, netyrė visų R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių dokumentų, veiklos dokumentų, neanalizavo įmonės veiklos, specialistės išvadoje buvo apsiribota išimtinai tik liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu analize ir išvadų darymu. Tokia išvada, apelianto teigimu, negali būti laikoma tinkamu įrodymu, kad būtų galima konstatuoti Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimą. Apeliantas pažymi, kad byloje liudiję finansų ir apskaitos specialios srities žinių turintys liudytojai (D. V., I. B.) teisiamajame posėdyje visiškai priešingai specialistės nuomonei parodė, kad, išėmus iš apskaitos tam tikrą tariamai netikrą PVM sąskaitą faktūrą, galimybė nustatyti įmonės balansą, įsipareigojimų dydį, turtą ir kt., neabejotinai išlieka. Tačiau pastaruosius šių liudytojų parodymus, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ignoravo. Apeliantas pažymi, kad specialistė J.Liegienė apskaitos ir finansų srities išsilavinimo neturi, žinių apie teisminę praktiką mokestinių ginčų bylose ji taip pat neturi, tačiau tai pirmosios instancijos teismui nesukėlė jokių abejonių dėl šios specialistės kompetencijos parengti specialisto išvadą buhalterinės apskaitos klausimais šioje byloje.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatas, kadangi neteisėtai R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ kaltę grindė 2008 m. balandžio 4 d. protokolu dėl operatyvinių veiksmų atlikimo bei specialistės išvedžiojimais, daromais neatlikus tyrimo. Visų pirma protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo nėra nurodyta, kad operatyviniai veiksmai buvo atliekami, būtent, R. U. ir/ar R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu atliekamame ikiteisminiame tyrime. Tokių duomenų nėra ir prokuroro pateiktose teismo nutartyse, sankcionuojančiose operatyvinių veiksmų atlikimą. To, anot apelianto, objektyviai ir negalėjo būti, kadangi operatyvinių veiksmų atlikimo metu nei R. U., nei R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu ikiteisminis tyrimas apskritai nebuvo vykdomas. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos BPK 162 straipsnyje nustatyta, jog vienoje baudžiamojoje byloje taikant Baudžiamojo proceso kodekse numatytas procesinės prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata apima ir operatyviniais veiksmais gautus duomenis. Remiantis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad informacijos, surinktos kitose bylose, nei ikiteisminis tyrimas R. U. ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, panaudojimui šioje byloje buvo privalu gauti atitinkamą ikiteisminio tyrimo teisėjo arba teismo nutartį (ar rezoliuciją). Kadangi to nebuvo padaryta, tai, anot apelianto, duomenys, surinkti kitose bylose, negali būti laikomi teisėtais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme ir atitinkamai pirmosios instancijos teismas jais vadovautis negalėjo.
Apeliantas pažymi, kad pagal byloje surinktus duomenis akivaizdu, jog sankcijų atlikti bet kokius operatyvinius veiksmus R. U. (arba bet kokių kitų su R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ susijusių asmenų) atžvilgiu niekada nebuvo išduota, taip pat nebuvo ir siekiama jų gauti. Apelianto teigimu, iš prokuroro pateiktų nutarčių, kuriomis buvo sankcionuoti operatyviniai veiksmai E. M. ir kitų asmenų atžvilgiu matyti, kad visose tose nutartyse teismas sankcionavo, būtent, tose nutartyse aiškiai nurodytų asmenų (V. R., E. M. ir kt.) perduodamos informacijos kontrolę, bet ne kitų asmenų (nurodytųjų asmenų pašnekovų, įskaitant R. U.) perduodamos informacijos kontrolę. Nesant teismo sankcijos kontroliuoti ir fiksuoti telekomunikacijų tinklais, būtent, R. U. perduodamą informaciją, protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir jo prieduose užfiksuoti R. U. tariamai pasakyti žodžiai ar frazės negali būti laikomi teisėtais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Be to, protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo turinys viršija jį surašiusių pareigūnų kompetenciją.
Apeliantas nurodo, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. ikiteisminio tyrimo R. U. (ir vėliau R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) atžvilgiu atskyrimas iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10011-04 iš esmės sutrukdė nustatyti visas abiejų nuteistųjų atsakomybei reikšmingas aplinkybes ir iš esmės suvaržė jų teisę į gynybą. Apelianto teigimu, baudžiamasis procesas turėtų koncentruotis ne apie proceso dalyvį (įtariamąjį ar kaltinamąjį), bet visų pirma apie nusikalstamos veikos sudėtį. Todėl, vertinant konkrečią nusikalstamą veiką, jos atskyrimas galimas veikos sudėties pagrindu, bet ne ją galimai padariusių asmenų pagrindu. Šiuo atveju susidarė situacija, kada tos pačios veikos yra tiriamos skirtingose bylose, jas atskyrus kaltinamųjų pagrindu ir nuo šių tyrimų išvadų kiekvienoje byloje priklauso toje atitinkamoje byloje nagrinėjamos atitinkamo asmens baudžiamosios atsakomybės buvimas ar nebuvimas. Tačiau R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ neturi teisės dalyvauti kitose bylose (ikiteisminiuose tyrimuose) nei renkant, nei tiriant įrodymus, nei bet kokiu kitu baudžiamojo proceso įstatymo numatytu būdu, nes nėra tų bylų dalyvis ir neturi atitinkamų Baudžiamojo proceso kodekso bylos dalyviui suteiktų teisių, nors iš kitų baudžiamųjų bylų pateikti procesiniai dokumentai dėl atskirų asmenų yra tiesiogiai taikomi šioje baudžiamojoje byloje. Be to, keliose skirtingose bylose tiriant tą patį teisinį santykį, galimi skirtingi rezultatai – pagal vienoje byloje surinktus įrodymus gali būti konstatuota, kad teisinis santykis yra nusikalstamas, o kitoje priešingai - kad nenusikalstamas. Tai, anot apelianto, akivaizdžiai parodo, kad dviejų tyrimų atskyrimas neužtikrina tinkamo visų aplinkybių ištyrimo, įvertinimo, o kartu ir tiesos nustatymo, todėl tokiu būdu yra kliudoma teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apelianto nuomone, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas išėjo iš Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio ribų, t. y., konstatavęs, kad R. U. ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ santykiai (sandoriai) su E. M., S. K., UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir kitais subjektais buvo fiktyvūs ir nusikalstami, teismas iš esmės konstatavo ir tų asmenų kaltę, t. y. nustatė jų baudžiamąją atsakomybę, nors šioje byloje minėti asmenys nebuvo kaltinamaisiais. Atsižvelgiant į šiuos esminius pažeidimus ir neteisėtą ikiteisminių tyrimų atskyrimą, buvo surašytas neišsamus, Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio nuostatų neatitinkantis kaltinamasis aktas tiek R. U., tiek R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu. Apelianto teigimu, dėl šios priežasties, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota prokurorui.
Nuteistojo juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde pažymi, kad kaltinamasis aktas, pagal kurį ši baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisme, buvo surašytas kaltinamajam juridiniam asmeniui R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“. Tik įpusėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme, paaiškėjo, kad R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo pertvarkyta į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, o R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nustojo egzistuoti. Nors kaltinamasis aktas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu niekuomet nebuvo surašytas, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ niekuomet nedalyvavo baudžiamajame procese, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis priimtas ne kaltinamajame akte kaltinamuoju nurodytos R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, bet naujai įsteigtos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu. Šiuo atveju skirtingų formų juridiniuose asmenyse prielaidos spręsti dėl juridinio asmens vadovo padarytų veikų rezultatų bus skirtingos, kadangi skiriasi asmenys (juridinio asmens dalyviai), kurie gali priimti sprendimus dėl vadovo veiksmų vertinimo. Apeliantas pažymi, jog jokių prievolių (baudžiamosios atsakomybės prasme) R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pertvarkymo momentu neturėjo (nes tuo metu jokio įsiteisėjusio nuosprendžio nebuvo) ir tokios prievolės (kaip perimtinos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) nebuvo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ sukurtos ir skundžiamu nuosprendžiu. Joks teisės aktas, anot apelianto, nenumato, kad pertvarkytas juridinis asmuo automatiškai gali būti nuteisiamas pagal kaltinamąjį aktą, surašytą iki pertvarkymo veikusiam (ir pasibaigusiam) juridiniam asmeniui. Teisių ir prievolių perėmimas nėra tapatus veiksmų perėmimui, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ padarius nusikaltimus, kai tų nusikaltimų padarymo metu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apskritai neegzistavo. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas leido advokatui M.Endzinui (pagal nepatikslintus byloje esančius dokumentus atstovaujančiam R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) dalyvauti teisiamajame posėdyje ir atstovauti personalinei įmonei, uždavinėti klausimus liudytojams, teikti prašymus, būti apklausiamam kaip kaltinamajam, pasakyti kaltinamojo juridinio asmens baigiamąją kalbą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovavimo nesutapatino su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovavimu, tačiau kartu pripažino R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ dalyvavimą procese per atstovą ir tuo pačiu pripažino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje byloje nėra atstovaujama. Anot apelianto, atsižvelgiant į šias aplinkybes, šioje byloje negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl byloje nedalyvavusio juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo R. U. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis R. U. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo juridinio asmens atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. U. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) atstovo advokato Mariaus Endzino apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ savininku ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą, laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio mėnesio iki 2004 m. balandžio mėnesio, padedant S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitiems nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams, pasikėsino pasisavinti R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 457566,08 Lt, iš kurių pasisavino 352910,48 Lt, taip pat už tai, kad būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą, laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio mėnesio iki 2004 m. kovo mėnesio, padedant S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitiems nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams, pasikėsino pasisavinti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 242371,76 Lt, iš kurių pasisavino 37139,76 Lt. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. U. iš E. M. įgijo suklastotų PVM sąskaitų faktūrų bei kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriuose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ perka paslaugas ir pagal šiuos dokumentus iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ bankinės sąskaitos įmonių lėšomis darė pinigų pervedimus į paslaugas neva suteikusių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas. Vėliau šie pinigai buvo nuimami grynaisiais ir per E. M. perduodami R. U. be tiksliai tyrimo metu nenustatytos pinigų dalies, kurią nusikalstamo susivienijimo nariai pasilikdavo kaip užmokestį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuos nusikaltimus, t. y. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančių pinigų pasisavinimą, R. U. baigė tada, kai iš E. M. paėmė grynuosius pinigus, nes, būtent, nuo šio momento R. U. įgijo realią galimybę šiais pinigais naudotis ir disponuoti. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad tai, kur minėti pinigai buvo panaudoti, R. U. nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikšmės neturi, t. y. R. U. teiginiai, jog aptartu būdu iš įmonių pasisavinti pinigai buvo naudojami UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ interesais, veikų kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi minėti veiksmai buvo atlikti po to, kai turto pasisavinimas, kaip nusikaltimas, jau buvo baigtas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, nors R. U., gavęs kaltinime nurodytus pinigus, juos ir išleido rekonstrukcijos tikslams, šios aplinkybės R. U. baudžiamosios atsakomybės nešalina.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Šios baudžiamosios bylos kontekste turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad R. U., gavęs kaltinime nurodytus pinigus, juos išleido rekonstrukcijos tikslams, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės neturi reikšmės R. U. veiksmų teisiniam vertinimui, veikos kvalifikavimui, t. y. pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 11 punktu, kuriame nurodyta, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tiesiogiai remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimais nėra įstatyminio pagrindo, nes jie nėra teisės šaltinis, precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 11 punktą. Minėto Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Senato nutarimo 11 punktas nesusijęs su teismo pareiga nustatyti subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius, jis skirtas kitam tikslui – apibrėžti šios nusikalstamos veikos baigtumo momentą, nuo kurio veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismas apie R. U. veikų atitiktį Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien tik pagal objektyviuosius veikos požymius – pinigų pervedimą iš įmonės sąskaitos ir išgrynintų pinigų paėmimą, o dėl R. U. tyčios, padarius, būtent šį nusikaltimą – pasisavinus R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius pinigus, konkrečių argumentų nepateikė, pažymėdamas, kad tolesnis pinigų likimas kvalifikuojant R. U. veiksmus jokios įtakos neturi. Šios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė nuteistojo R. U. psichinio santykio su daroma veika, t. y., ar pinigų pervedimas iš įmonės sąskaitos ir vėliau išgrynintų pinigų paėmimas, buvo tiesioginės R. U. tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Tik nustačius tokią aplinkybę, būtų galima teigti, kad tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės. Nuteistasis R. U. tvirtina, kad visos išgrynintos R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos buvo panaudotos 2003 metais įsigytų gamybinių patalpų, (duomenys neskelbtini), remontui, gamyklos įrengimų pervežimui ir senų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), į naujas patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), už šiuos darbus privačiai samdomiems darbininkams apmokant grynais pinigais. Šias nuteistojo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai I. L., M. N., A. I., A. K., V. J., D. J., B. U., I. B., taip pat apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai M. O., A. Z.. Liudytoja I. L. parodė, kad 2003 – 2004 m. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)‘ keitė savo buveinę, kraustėsi į Naująją Vilnią, vyko labai dideli darbai, patalpos buvo apleistos, jose vyko remontas, buvo remontuojama absoliučiai viskas, šiuos darbus darė ne R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Liudytojas M. N. nurodė, kad nuo 2003 m. ji dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tais metais jie persikraustė į patalpas Naujojoje Vilnioje. Prieš persikraustant ji matė naujas patalpas, jos buvo baisios, buvo atliktas remontas, pervežti įrenginiai ir gamybinės priemonės, pervežant įmonės įrengimus, buvo atliekami specialūs statybos darbai. Liudytojos teigimu, statybos ir remonto darbus atliko ne jų įmonės darbuotojai. Liudytojas A. I. parodė, kad kai jis 2003 m. pradėjo dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, bendrovė ruošėsi persikraustyti į naująją Vilnią, buvo remontuojamos patalpos (duomenys neskelbtini). Administracinis pastatas buvo senas, neveikė kanalizacija, jame buvo viskas išardyta ir viskas daroma iš naujo, buvo vedama nauja instaliacija, sudėti nauji langai, durys, padaryta apdaila, cechas taip pat buvo senas, jame viską reikėjo daryti iš naujo. Iš (duomenys neskelbtini) kranais buvo pervežta daugiau kaip 500 ar 600 vienetai staklių, buvo išvežta apie 100 sunkvežimių šiukšlių. Liudytojo teigimu, už statybos darbus buvo atsakingas R. M., kiek jam žinoma, R. M. buvo sumokėta grynais, kad šis greičiau surastų darbininkus ir, kad greičiau būtų atlikti darbai, R. M. turėjo daug grynųjų pinigų. Visus darbus atliko samdyti darbininkai, ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ar R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Liudytojas A. K. parodė, kad jis dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pardavimų direktoriumi, 2003 m. kraustantis į Naująją Vilnią dideliems įrengimams pervežti reikėjo automobilių, kranų, technikos buvo daug, iki remonto pastatas buvo apleistas, nebuvo šildymo, elektros, dujų, langų, viskas buvo daroma iš naujo. Liudytojo teigimu, už statybos darbus buvo atsakingas R. M., jis samdė darbininkus. R. U. duodavo R. M. grynųjų pinigų, kuriais šis atsiskaitydavo už atliktus darbus ir kitas paslaugas. Liudytojas V. J. parodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ persikėlus į Naująją Vilnią, reikėjo demontuoti ir pervežti visus įrengimus, tam buvo priimta brigada specialistų, buvo samdomi kranai, automobiliai, perkraustymas vyko virš metų laiko. Liudytojo teigimu, iki remonto patalpose nebuvo šviesos, vamzdžiai buvo sutrūkinėję, buvo griaunamos sienos, pertvaros, buvo įrengtos normalios patalpos, statybininkams vadovavo R. M.. Liudytoja D. J. parodė, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbo buhaltere, buvo remontuojamos patalpos Arimų gatvėje, buvo atidaryta nauja sąskaita remontui, ji matė iš (duomenys neskelbtini) gabenamus įrengimus, darbai vyko. Liudytojos teigimu, kas atliko pervežimo darbus ir kas už juos mokėjo ji nežino, už statybos darbus buvo atsakingas R. M.. Liudytoja B. U. nurodė, kad reikėjo persikelti į naujas patalpas, kurios neatitiko įmonės reikalavimų, visiems statybos darbams vadovavo jos vyras R. U., kas atliko remonto darbus ji nesidomėjo, atliktų darbų aktus sudarinėdavo jos vyro vadovaujami žmonės ir jis pats. Liudytojos teigimu, remonto darbai pastate (duomenys neskelbtini) vyko gana ilgai, buvo išgriautos sienos, padarytos grindys, įrengtas skaitiklių reguliavimo cechas, pastate visai nebuvo šildymo, buvo įrengta katilinė, pastatyti nauji katilai, perdarytas vandentiekis. Ji matė sąskaitas faktūras, išrašytas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, jose nurodyti darbai buvo daryti ir paslaugos buvo suteiktos. Liudytoja I. B. parodė, kad dirbo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja finansininke, vadovai įgijo patalpas, darė remontą, įmonės atliko statybos darbus. Liudytojos teigimu, darbai buvo daromi, nes ji matė patalpas, kurios iki remonto buvo siaubingos, buvo įrengti kabinetai, sutvarkyti visi ofisai, įrengtos gamybinės patalpos. Kokios firmos ten dirbo, liudytoja teigė neprisimenanti, dėl sąskaitų faktūrų apmokėjimo sprendimus priimdavo vadovai, R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nebuvo tokių darbuotojų, kurie galėtų atlikti remontus darbus. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai M. O. ir A. Z. parodė, kad R. U. pažįsta, nes atliko statybos ir remonto darbus pastate (duomenys neskelbtini). Liudytojų teigimu, už darbą su jais atsiskaitydavo vadybininkas, mokėjo grynais pinigais, pastate dirbo ir daugiau žmonių. Išanalizavus aptartus R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymus, taip pat apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų M. O. ir A. Z., kurie tiesiogiai atliko statybos ir remonto darbus, parodymus, darytina išvada, kad 2003 m. įsigytos gamybinės patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), neatlikus jose remonto, iš tiesų nebuvo tinkamos pradėti įmonės veiklai. Tiek iš minėtų liudytojų parodymų, tiek iš byloje esančių rašytinių dokumentų matyti, kad remonto darbai patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atlikti, R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ 2003 – 2004 metais pirko statybines medžiagas, kurios buvo panaudotos patalpų (duomenys neskelbtini) remontui, remontas buvo padarytas ir įmonė šiose patalpose pradėjo vykdyti ir vykdo veiklą. Byloje nėra duomenų, kad už atliktus remonto, kraustymo darbus būtų kam nors mokėta oficialiai, todėl nepaneigti yra nuteistojo R. U. parodymai, kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), remonto, statybos, taip pat perkraustymo darbus atliko pašaliniai samdyti asmenys, kuriems už darbus buvo mokama ,,neoficialiai“ gautais grynais pinigais. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama iš kokių lėšų už išvardintus darbus buvo mokama, t. y., ar mokėjimai buvo oficialūs, ar buvo mokama nelegaliai išgrynintais pinigais. Šiuo metu nuo R. U. inkriminuojamų veikų padarymo praėjus beveik dešimčiai metų, pasikeitus patalpų savininkams, galimai atlikus patalpų perstatymus, remontą, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės tiksliai nustatyti kokie darbai ir kokia apimtimi buvo atlikti, kas juos atliko ir, kaip už atliktus darbus buvo užmokėta. Nesant byloje duomenų, paneigiančių R. U. parodymus apie tai, kad jis išgrynintus pinigus siekė panaudoti ir panaudojo tų pačių paslaugų ir prekių, kurios buvo įrašytos suklastotose PVM sąskaitose faktūrose, pirkimui, t. y. išgrynintus pinigus panaudojo įmonės reikmėms, nėra pagrindo daryti išvados, kad R. U. ketino UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pinigus užvaldyti ir paversti juos savu turtu, t. y. juos pasisavinti arba, kad jis tuos pinigus pavertė savo turtu.
Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl asmens veikos kvalifikavimui pagal šį straipsnį, būtina nustatyti veikos padarinius – atsiradusią žalą. Šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad R. U. pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ bankinės sąskaitos pervesti šių įmonių pinigai į paslaugas neva suteikusių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas, kurie vėliau buvo nuimti grynaisiais, buvo naudojami UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai. R. U. tyčia buvo nukreipta ne į žalos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ padarymą pasisavinant šių įmonių pinigus, t. y. asmeninės naudos siekimą, bet į veikimą įmonių naudai ir jų interesais. R. U. veiksmai nepadarė jokios žalos nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nei PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, priešingai – buvo naudingi šioms įmonėms. Iš byloje esančio BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2009 m. gruodžio 29 d. rašto matyti, kad BUAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bankroto metu, kai bankroto administratorius, veikdamas visų kreditorių interesais, tikrina visus įmonės sudarytus sandorius, R. U. nebuvo reikšta jokių turtinių reikalavimų, jokių reikalavimų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ R. U. nėra reiškusi ir anksčiau. Vertinant R. U. veiksmus jo personalinės įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, būtina įvertinti šios įmonės turto teisinį statusą. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą, individualiomis įmonėmis laikomos ir personalinės įmonės (14 straipsnis). Minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Individualių įmonių įstatymas nustato ypatingą, lyginant su ribotos atsakomybės juridiniais asmenimis, individualios įmonės ir jos savininko turtinį teisinį santykį – nors individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (8 straipsnio 2 dalis), tačiau individualios įmonės savininkui įstatymas suteikia teisę paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams (6 straipsnio 6 dalies 2 punktas), laisvai, savo nuožiūra, be jokių papildomų sąlygų paimti iš individualios įmonės turtą (6 straipsnio 6 dalies 3 punktas), netgi metinę finansinę atskaitomybę individuali įmonė kaip juridinis asmuo sudaro tik specialiais atvejais – jeigu tai numatyta jos nuostatuose (9 straipsnio 2 dalis). Mokestine prasme individualios įmonės ir jos savininko turtas (pajamos) taip pat yra susieti. Atsižvelgiant į šias nuostatas, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas individualios įmonės turtą tiesiogiai sieja su jos savininko turtu, savo ruožtu nustatant teisinį reglamentavimą, kuriuo individualios įmonės prievolės pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos CK 2.50 straipsnio 4 dalis) yra užtikrinamos jos savininko asmeniškai. Esant tokiam teisės aktais nustatytam individualios (personalinės) įmonės ir jos savininko turto santykiui, individualios (personalinės) įmonės turtas nelaikytinas svetimu Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio prasme. R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ turtas nėra jam svetimas, t. y. nėra nepriklausantis jam nuosavybės teise, todėl nėra ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje – turto pasisavinimo – dalykas. Kaltinime nurodytais R. U. – personalinės įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ savininko, turinčio jam įstatymų suteiktą teisę disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu – veiksmais R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ jokia žala negalėjo būti ir nebuvo padaryta. Pats turto savininkas negali pasisavinti ar kitokiu būdu pagrobti nuosavo turto. Jokia žala kaltinime nurodytais R. U. veiksmais UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nebuvo padaryta, t. y. būtinas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje, sudėties požymis byloje nenustatytas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 d. dėl pasikėsinimo pasisavinti R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 457566,08 Lt, iš kurių pasisavino 352910,48 Lt, bei dėl pasikėsinimo pasisavinti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 242371,76 Lt, iš kurių pasisavino 37139,76 Lt, išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. U. pripažintas kaltu bei nuteistas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. M., E. L., S. K. ir kitais nenustatytais nariais, apgaule UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į 37139,76 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, taip pat už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. M., E. L., S. K. ir kitais nenustatytais nariais, apgaule PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į 69798,22 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikino turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteistas ir juridinis asmuo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini) (nuo 2009 m. balandžio 16 d. juridinių asmenų registre registruota kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“). Tiek nuteistasis R. U. ir jo gynėjas, tiek nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas apeliaciniuose skunduose nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, tvirtina, kad R. U. veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Apeliantai skunduose nurodo, kad ūkinės operacijos (darbai ir paslaugos), nurodytos byloje minimose PVM sąskaitose faktūrose realiai yra įvykusios, jos tik neteisingai buhalteriniuose dokumentuose įformintos, t. y. darbus atliko ir paslaugas suteikė ne sąskaitose faktūrose nurodyti ūkio subjektai (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“), bet kiti, tretieji asmenys, už darbus apmokant ,,neoficialiai“ gautais grynais pinigais, R. U. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad nuo pervedamų piniginių sumų jas gaunančios įmonės - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nesumokės PVM, t. y. R. U. nežinojo apie šių įmonių mokestinį nesąžiningumą, nuteistasis sąžiningai klydo manydamas, jog minėtos įmonės moka mokesčius, be to, apeliaciniuose skunduose pažymima, kad ši aplinkybė, t. y. ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo PVM nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriama.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Kvalifikuota sukčiavimo sudėtis (Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalis) siejama su didele įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės verte arba didele išvengiamos ar panaikinamos turtinės prievolės verte. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Savo ar kitų naudai svetimos turtinės teisės įgijimas – tai neteisėtas ir neatlygintinas ,,niekinio“ teisinio santykio sukūrimas, pagal kurį kaltininkas arba tretieji asmenys dėl nenaudingo nukentėjusiajam disponavimo savo turtu gauna jiems nepriklausančią, bet realizuoti ar disponuoti tinkamą daiktinę teisę ar prievolinę teisę arba teisę į kitus nukentėjusiojo turtinio pobūdžio veiksmus ar jų rezultatus. Savo ar kitų naudai turtinės prievolės panaikinimas – neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas, kuomet dėl kaltininko panaudotos apgaulės dokumentu ar kitokiu būdu patvirtinamas faktas, kad kaltininkas ar trečiasis asmuo neskolingas iš viso arba, kad jo turtinė prievolė yra mažesnio dydžio. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas suvokia, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori.
Pridėtinės vertės mokestis (PVM) - tai netiesioginis mokestis, kuris sumokamas už prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, tenkinant šias sąlygas: prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. PVM sumoka galutinis vartotojas (pirkėjas), PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įgyjamas prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ir paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę atskaitomas. Parduodant prekes ar paslaugas, pardavėjas buhalteriniuose dokumentuose (sąskaitose faktūrose ir kt.) išskiria PVM, kurį sumoka pirkėjas. Tačiau pardavėjas neįgyja nuosavybės teisės į iš pirkėjo gautą PVM, o privalo šias lėšas sumokėti valstybei įstatymo nustatyta tvarka. Tuo pačiu pirkėjas, kuris yra PVM mokėtojas, įgyja teisę pardavėjui sumokėtą PVM įtraukti į PVM atskaitą ir šia suma sumažinti prievolę mokėti valstybei PVM. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose.
Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad pagal R. U. naudotus suklastotus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, kuriuose fiktyviai buvo išskirtas PVM, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pervedant pinigus UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tariamai parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, kurių realiai nebuvo, t. y. ūkinė operacija realiai nevyko, o tik buvo imituojama, nepagrįstai buvo pervestas ir PVM, kurį vėliau UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ įtraukė į PVM atskaitą. UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ - fiktyvios įmonės, kurios nors ir registruotos PVM mokėtojomis, tačiau jokios ūkinės veiklos nevykdo, todėl negali ir neįgyja nei pareigos mokėti PVM, nei teisės į PVM atskaitą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo paskirtas ir atliktas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas. Atlikusi tyrimą, specialistė pateikė 2012 m. spalio 19 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/132, kurioje nurodyta, kad, įvertinus tyrimui pateiktą dokumentinę medžiagą (tai, kad UAB (duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pardavimai ir pirkimai buvo įforminti tikrovės neatitinkančiomis PVM sąskaitomis faktūromis), nustatyta, jog 1) UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal 2003 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras deklaravo atitinkamai 30131,43 Lt ir 16654,68 Lt, iš viso 46786,11 Lt pardavimo PVM, bet realiai jo nesumokėjo: pagal įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis nuo parduotų prekių (paslaugų) už 2003 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais apskaičiuota ir deklaruota mokėtina 241732 Lt pardavimo PVM suma buvo padengta apskaičiavus ir deklaravus didesnę iš biudžeto grąžintino 241760 Lt pirkimo PVM sumą nuo įsigytų prekių ir paslaugų pagal tuo laikotarpiu įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis; 2) UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal 2003 m. gruodžio mėnesį PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras deklaravo atitinkamai 1643,40 Lt ir 7729,92 Lt, iš viso 9373,32 Lt pardavimo PVM, bet realiai jo nesumokėjo: pagal įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis nuo parduotų prekių (paslaugų) už 2003 m. gruodžio mėnesį apskaičiuota ir deklaruota mokėtina 121183 Lt pardavimo PVM suma buvo padengta apskaičiavus ir deklaravus didesnę iš biudžeto grąžintino 124118 Lt pirkimo PVM sumą nuo įsigytų prekių ir paslaugų pagal tuo laikotarpiu įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis; 3) UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal 2003 m. rugpjūčio - spalio mėnesiais PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras deklaravo 6139,19 Lt pardavimo PVM, bet realiai jo nesumokėjo: pagal įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis nuo parduotų prekių (paslaugų) už 2003 m. rugpjūčio - spalio mėnesiais apskaičiuota ir deklaruota mokėtina 276746 Lt pardavimo PVM suma buvo padengta apskaičiavus ir deklaravus didesnę iš biudžeto grąžintino 282832 Lt pirkimo PVM sumą nuo įsigytų prekių ir paslaugų pagal tuo laikotarpiu įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis; 4) UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal 2003 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras deklaravo atitinkamai 31884,20 Lt ir 12755,16 Lt, iš viso 44639,36 Lt pardavimo PVM, bet realiai jo nesumokėjo: pagal įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis nuo parduotų prekių (paslaugų) už 2003 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais apskaičiuota ir deklaruota mokėtina 471170 Lt pardavimo PVM suma buvo padengta apskaičiavus ir deklaravus iš biudžeto grąžintino 469720 Lt pirkimo PVM sumą nuo įsigytų prekių ir paslaugų pagal2003 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais įformintų tikrovės neatitinkančių PVM sąskaitų faktūrų duomenis, todėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ realiai sumokėjo tik 1450 Lt sumą, kurią deklaravo kaip mokėtiną į biudžetą.
Tyrimo metu nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo registruotos PVM mokėtojomis, tačiau mokesčių administratoriaus iniciatyva iš PVM mokėtojų registro buvo išregistruotos. Vadovaujantis atliktų specialisto išvadų: 2007 m. rugsėjo 18 d. Nr. 5-1/142 ,,Dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“, 2009 m. vasario 10 d. Nr. 5–1/22 ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, 2009 m. vasario 11 d. Nr. 5-1/24 ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“, 2009 m. vasario 11 d. Nr. 5-1/25 ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos, 2009 m. vasario 13 d. Nr. 5-1/27 ,,Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veikos tyrimo, 2008 m. sausio 4 d. Nr. 5-1/1 ,, Dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ duomenimis, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įmonėms UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jokių darbų ir paslaugų neatliko, prekių nepardavė, t. y. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti panaudojo PVM sąskaitas faktūras, kuriomis 2003 m. buvo įforminti neįvykę pardavimai bendrovėms UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tiriamuoju 2003 m. laikotarpiu pagal bendrovėms UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras pardavimo PVM arba nedeklaravo, arba nesumokėjo: PVM deklaracijose, pateiktose Valstybinei mokesčių inspekcijai, už atitinkamus mokestinius laikotarpius nuo parduotų prekių (paslaugų) deklaruota mokėtina pardavimo PVM suma buvo padengta deklaravus didesnę iš biudžeto grąžintino pirkimo PVM sumą nuo įsigytų prekių ir paslaugų, kurių įsigijimui pagrįsti jokie dokumentai tyrimui pateikti nebuvo.
Įvertinus tyrimui pateiktą dokumentinę medžiagą, nustatyta, kad realios veiklos nevykdžiusios įmonės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įformino prekių (paslaugų) pardavimą pagal tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras bendrovėms UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, sudarydamos galimybę šioms įmonėms nepagrįstai suformuoti PVM atskaitą, todėl pastarosios realios veiklos nevykdžiusios įmonės, įforminusios prekių (paslaugų) pardavimą pagal tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas faktūras, tame tarpe PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ (už 387767,86 Lt ir 69798,22 Lt PVM) ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (už 206332 Lt ir 37139,76 Lt PVM) išvengė prievolės sumokėti pardavimo PVM. Tokiu būdu į prekių (paslaugų) pirkimo grandinę įtrauktos realios veiklos nevykdančios įmonės, kurių vardu išrašytais tikrovės neatitinkančiais dokumentais buvo įformintos realiai neįvykusios prekių tiekimo ir paslaugų teikimo operacijos, padėjo PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai suformuoti 69798,22 Lt PVM atskaitą bei padėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai suformuoti 37139,76 Lt PVM atskaitą ir 42944 Lt sąnaudas. Dėl to PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai susigrąžino iš biudžeto 69798 Lt PVM, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai susigrąžino iš biudžeto 37139,76 PVM bei į valstybės biudžetą nesumokėjo 6441,60 Lt pelno mokesčio (specialisto išvada ir priedai tomas Nr. 1). Kaip matyti iš liudytojų S. K., E. L., V. R. parodymų, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų neteikė ir jokios veiklos nevykdė, šios įmonės bei visa fiktyvių sandorių schema buvo sukurtos ne tik siekiant gauti grynų pinigų, bet ir siekiant išvengti PVM bei kitų valstybės nustatytų mokesčių mokėjimo. Nuteistasis R. U. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nežinojo apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokestinį nesąžiningumą, nuteistasis tvirtina, jog buvo įsitikinęs, kad minėtos įmonės PVM ir kitus mokesčius valstybei moka. Tačiau šie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti ir neatitinkantys nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis R. U. pripažino, kad iš E. M. įsigijo suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tariamai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, šiuos dokumentus jis pasirašė bei perdavė įmonės finansininkams, suvokdamas, kad į šiuos dokumentus bus atsižvelgta rengiant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas bei kitus finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie bus pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai. R. U. patvirtino, kad nors į įmonių buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitos faktūros, tačiau realiai šios įmonės jokių darbų neatliko ir paslaugų nesuteikė, taip pat nuteistasis patvirtino, kad apskaitoje buvo išskirtas PVM dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neva atliktų darbų. Kaip nurodė pats nuteistasis, vėliau dalis į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas pervestų PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pinigų buvo grąžinama jam grynais, kuriais jis atsiskaitydavo su asmenimis, realiai atlikusius darbus ir kurie į įmonių apskaitą nebuvo įtraukiami ir buvo naudojami be apskaitos. R. U., būdamas tiek personalinės įmonės vadovas, tiek uždarosios akcinės bendrovės generalinis direktorius, žinojo ir suprato, kad mokėdamas už statybos, remonto darbus, kitas paslaugas šiuos darbus realiai atliekantiems asmenims grynais pinigais be apskaitos dokumentų, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM realiai darbus atlikusiems asmenims nemoka, todėl neturi teisės įtraukti šių sumų į PVM atskaitą.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. U. žinojo, kad jis naudoja suklastotus dokumentus - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas faktūras su jose įrašyta tikrovės neatitinkančia informacija apie realiai neįvykusias ūkines operacijas, suvokė, kad fiktyvios įmonės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal šias sąskaitas faktūras gauto PVM nesumokės valstybei, kadangi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pervesti pinigai buvo grynais paimti iš sąskaitų ir R. U. su bendrininkais pasidalijami ir norėjo taip veikti, t. y. veikė taip, kad apgaule (panaudojant suklastotus dokumentus) UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ išvengė prievolės valstybei pervesti tam tikrą sumą iš savo užsakovų surinkto PVM, neteisėtai įtraukdama į PVM atskaitą PVM sumas, išskirtas suklastotose UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitose faktūrose. Tokia nuteistojo R. U. veika atitinka sukčiavimo sudėties požymius, o kadangi apgaule įgytos turtinės teisės į valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikintos turtinės prievolės šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 37139,76 Lt, R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ 69798,22 Lt), veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį.
Nuteistasis R. U. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai R. U. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, taip pat pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo ir jų panaudojimo įtraukiant šiuos dokumentus į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, taip pat dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo pateikiant šias deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde taip pat atitinkamai ginčijama juridinio asmens R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pripažinimas kaltu ir nuteisimą pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 2 dalį dėl apgaulingos R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymo bei pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį dėl R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimo ir šių deklaracijų panaudojimo.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, aks apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veikos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai, padarius įstatymo dispozicijoje numatytą veiką, negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimai bei pateiktos specialisto išvados. 2008 m. rugsėjo 8 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/141 nurodyta, kad tyrimo metu pagal užduotyje nurodytą ir tyrimui pateiktą medžiagą nustatyta, kad R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)” pagal UAB ,,(duomenys neskelbtini)” vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras LEA Nr. 6799082 (2003 m. rugpjūčio 29 d.), LEA Nr. 6799166 (2003 m. rugsėjo 30 d.), LEA Nr. 6799137 (2003 m. spalio 30 d.), UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras LEB Nr. 7258175 (2003 m. lapkričio 21 d.), LEB Nr.7258177 (2003 m. lapkričio 27 d.), LEB Nr. 7258172 (2003 m. lapkričio 29 d.), LEB Nr. 7258180 (2003 m. lapkričio 30 d.), LEB Nr. 7258187 (2003 m. gruodžio 23 d.), LEB Nr. 7258189 (2003 m. gruodžio 29 d.), LEB Nr. 7258191 (2003 m. gruodžio 30 d.), LEB Nr. 7258192 (2003 m. gruodžio 31 d.), UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras LEB Nr.2901389 (2003 m. rugpjūčio 29 d.), LEB Nr. 2901411 (2003 m. rugsėjo 30 d.), LEB Nr. 2901439 (2003 m. spalio 31 d.), LEB Nr. 2901450 (2003 m. lapkričio 29 d.) ir bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)” vardu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą LEB Nr. 5614509 (2003 m. gruodžio 23 d.) paslaugų (darbų) neįsigijo, o PVM sąskaitose faktūrose ir atliktų darbų aktuose įformintos neįvykusios operacijos su sąskaitose nurodytais ūkio subjektais – UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurie paslaugų nepardavė (darbų neatliko). Pagal minėtus tikrovės neatitinkančius dokumentus į apskaitos registrus įrašyti neteisingi duomenys apie ūkines operacijas, kurios nėra susijusios su turto, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu, iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą. R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)” neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, tai yra paslaugų pirkimui pagal PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų aktus iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, panaudodama tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX - 574 6 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 13 straipsnį, kuris nurodo, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus. Minėtose PVM sąskaitose faktūrose vienas iš rekvizitų, įvardintų ūkinių operacijų turinys, neatitinka tikrovės, todėl iš dalies negalima nustatyti R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)” 2003 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 3, b. l. 1-14). 2008 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/135 nurodyta, kad tyrimo metu pagal užduotyje nurodytą ir tyrimui pateiktą medžiagą nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras LEB 7258204 (2003 m. gruodžio 19 d.), LEB 7258207 (2003 m. gruodžio 23 d.), LEB 7258210 (2003 m. gruodžio 31 d.), UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras LEB 2901487 (2003 m. gruodžio 19 d.), LEB 2901490 (2003 m. gruodžio 31 d.) ir bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)” vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras LEB 5614518 (2003 m. gruodžio 16 d.), LEB 5614523 (2003 m. gruodžio 24 d.), LEB 5614525 (2003 m. gruodžio 30 d.) paslaugų neįsigijo, o PVM sąskaitose faktūrose įformintos neįvykusios operacijos su sąskaitose nurodytais ūkio subjektais – UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurie paslaugų neteikė. Pagal minėtus tikrovės neatitinkančius dokumentus į apskaitos registrus įrašyti neteisingi duomenys apie ūkines operacijas, kurios nėra susijusios su turto, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu, iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą. UAB ,,(duomenys neskelbtini)” neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, tai yra paslaugų pirkimui pagal PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų aktus iš UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, panaudodama tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX 574 6 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 13 straipsnį, kuris nurodo, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus. Minėtose PVM sąskaitose faktūrose vienas iš rekvizitų, įvardintų ūkinių operacijų turinys, neatitinka tikrovės, todėl iš dalies negalima nustatyti uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)” 2003 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 3, b. l. 79-83). Nuteistojo R. U. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens atstovo apeliaciniuose skunduose ginčijamos minėtos R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimų specialisto išvados, nurodoma, kad specialisto išvados yra prieštaringos, surašytos neatlikus jokio specialių žinių reikalaujančio tyrimo, neatitinkančios specialisto išvadai keliamų reikalavimų. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių skyriaus tyrėjo užduotis atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialistė J.Liegienė. Specialistė R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimus atliko pagal jai pateiktus minėtų įmonių buhalterinius dokumentus bei pateikė specialisto išvadas, atitinkančias Lietuvos Respublikos BPK 90 straipsnio reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teisme specialistė J.Liegienė paaiškino, kad ūkinių operacijų realumo ji netyrė, kadangi tokio tyrimo ji neatlieka, ji yra specialistė, atliekanti dokumentinį tyrimą. Ūkinių operacijų realumas, t. y. faktas, kad šios operacijos realiai nevyko, nustatyta kitais byloje ištirtais įrodymais. Byloje surinktų įrodymų, tame tarpe ir specialisto išvados, vertinimas yra teismo diskrecija, todėl specialisto išvadoje užfiksuotų faktinių duomenų įrodomąją reikšmę nustato bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai.
R. U., būdamas ūkio subjektų vadovu – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ savininku, buvo atsakingas už šių įmonių buhalterinės apskaitos organizavimą. Kaip matyti iš paties nuteistojo R. U. parodymų, jis žinojo, kad iš E. M. įgytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduoda, o R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ perka prekes ir paslaugas, šias PVM sąskaitas faktūras su jose nurodytais melagingais duomenimis pasirašė bei pateikė R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ finansininkams, nurodydamas įtraukti minėtus dokumentus į įmonių buhalterinę apskaitą. R. U., būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ savininku ir atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia sąmoningai pateikdavo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ finansininkams suklastotus buhalterinius dokumentus, žinodamas, kad šie dokumentai bus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko, būtent toje dalyje, ir nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2003 m. gruodžio 1 d. – 2004 m. kovo 5 d. bei R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ 2003 m. rugpjūčio mėnesio – 2004 m. balandžio mėnesio veiklos, jų ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jų rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Nepagrįstas yra nuteistojo R. U. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad tokie R. U. veiksmai vertintini ne kaip tyčiniai, o atlikti dėl nusikalstamo nerūpestingumo ar pasitikėjimo ir kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnį, kadangi R. U. manė, kad net ir tokių PVM sąskaitų faktūrų įtraukimas į buhalterinę apskaitą netrukdys nustatyti įmonės turto bei kitų Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje nurodytų duomenų. R. U., kaip ūkio subjektų vadovo, atsakingo už ūkio subjektų buhalterinės apskaitos organizavimą, veika - PVM sąskaitų faktūrų su jose įrašytais žinomai melagingais duomenimis apie neva įvykusias ūkines operacijas pasirašymas bei šių dokumentų pateikimas įmonių finansininkams nurodant juos įtraukti į buhalterinę apskaitą – negali būti traktuojama, kaip netinkamas norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, vykdymas, t. .y, kaip aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnis), tokia nuteistojo veika rodo, kad R. U. tyčia, sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus siekdamas konkrečių tikslų. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad dėl tokių neteisėtų nuteistojo R. U. veiksmų atsirado Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai - nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2003 m. gruodžio 1 d. – 2004 m. kovo 5 d. bei R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ 2003 m. rugpjūčio mėnesio – 2004 m. balandžio mėnesio veiklos, jų ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jų rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. R. U. pagrįstai pripažintas kaltu už apgaulingą R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį.
R. U. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 d. už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą ir jų panaudojimą įtraukiant šiuos dokumentus į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, taip pat už UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimo ir jų panaudojimo pateikiant šias deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo, pagal 2 antrą dalį – tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Dokumentas – kiekvienas rašytinis aktas ar kitoks materialaus pasaulio dalykas, kuriame įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija, pagal savo pobūdį ir reikšmę esanti teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų įrodymu ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu. Šio nusikaltimo dalyku gali būti netikri arba suklastoti dokumentai. Dokumentas laikomas netikru tada, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Tikras dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeitė kito surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Netikro dokumento pagaminimas suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t. y. tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Kitaip tariant, kaltininkas neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašo, atspausdina ar kitokiais būdais sukuria siekdamas išleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip autentišką. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumento suklastojimu laikomas ne tik jo turinio pakeitimas, bet ir atskirų dokumento dalių pakeitimas arba iškraipymas. Netikro ar suklastoto dokumento panaudojimas – kai kaltininkas neteisėtai paleidžia netikrą ar suklastotą dokumentą į teisinę apyvartą, siekdamas įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Nuteistasis R. U. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, jog, kaip ūkio subjekto (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) vadovas pasirašė UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas faktūras, su jose nurodytais žinomai melagingais duomenimis apie minėtų įmonių R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tariamai parduotas prekes ir paslaugas, t. y. tokiu būdu suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus – PVM sąskaitas faktūras – bei šiuos suklastotus dokumentus pateikė R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į buhalterinę apskaitą, ir tokiu būdu šiuos dokumentus panaudojo. Tuo tarpu dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimo bei jų panaudojimo nuteistasis R. U. kaltės nepripažįsta, tvirtindamas, jog PVM deklaracijų neklastojo, duomenys apie realiai patirtas sąnaudas už realiai atliktus remonto, kraustymosi darbus yra realūs, tuo tarpu neteisingas duomenų PVM sąskaitoje faktūroje apie prekės pardavėją nurodymas niekaip neįtakoja deklaracijos turinio ir tokia informacija objektyviai neįmanoma suklastoti deklaracijos. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nėra teisingi. R. U., savo parašu kaip R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ savininkas ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius patvirtindamas R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas, žinojo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose, kurių pagrindu minėtos PVM deklaracijos buvo užpildytos, nurodytos įmonės - UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai jokių paslaugų ir prekių PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nepardavė, jokių darbų neatliko, o tie asmenys, kurie realiai atliko kraustymosi, statybos ir kitus darbus, ir, kuriems už atliktus darbus apmokėti buvo panaudotos piniginės lėšos, gautos iš E. M. ir V. R., prieš tai šias lėšas iš R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų pervedus į sąskaitas UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios nemokėjo PVM nuo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pervestų pinigų. Taip pat R. U. žinojo, kad bendrovėms UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestos atskaitytos PVM sumos – R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ 69798,22 Lt, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 37139,76 Lt – nėra sumokamos į valstybės biudžetą. Žinomai netikra (melaginga) informacija, įrašyta į PVM deklaraciją, kuri buvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai – tai ne sandorių šalių pavadinimas, o melagingai nurodytos sumokėto (atskaitomo) PVM sumos. Tokiu būdu R. U., savo parašu patvirtindamas į R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas įrašytus žinomai neteisingus duomenis, suklastojo tikrus dokumentus ir tuos dokumentus panaudojo pateikdamas šiuos suklastotus dokumentus Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šiais R. U. veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo juridinio asmens apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad ši nusikalstama veika tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais sudėties požymiais sutampa su R. U. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje, objektyvioji pusė pasireiškia vienodai – UAB ,,(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimas ir jų panaudojimas įtraukiant jas į R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, vėliau šiuos PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukus į R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas taip jas suklastojant ir šių PVM deklaracijų panaudojimas pateikiant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje, sutampa ir subjektyviosios pusės požymiais, t. y. abiejų veikų tikslas yra suprantamas kaip turtinės teisės į didelės vertės 69798,22 LT (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) ir 37139,76 Lt (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) valstybės biudžetui priklausančių PVM lėšų įgijimas ir atitinkamos turtinės prievolės panaikinimas tikrovės neatitinkančių dokumentų pagalba. Pagal susiformavusią teismų praktiką suklastotų oficialių dokumentų panaudojimas sukčiaujant iš sutapties pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes suklastoti dokumentai panaudoti kaip priemonė turtui užvaldyti. Tačiau, jeigu kaltininkas pats suklastojo oficialų dokumentą ir, jį pateikęs kaip apgaulės priemonę, užvaldė svetimą turtą ar įgijo teisę į turtą, jo veika kvalifikuotina iš sutapties ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnį. Būtent, tokia situacija yra nustatyta šioje byloje, t. y. byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. U. ne tik panaudojo suklastotus oficialius dokumentus – R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijas kaip apgaulės priemonę įgyjant turinę teisę į 69798,22 LT (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) ir 37139,76 Lt (UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir panaikinant turtinę prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, bet šiuos dokumentus pats ir suklastojo. Todėl nuteistojo R. U. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį.
Pirmosios instancijos teismas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį kvalifikavo ir R. U. veiksmus - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą ir jų panaudojimą įtraukiant šiuos dokumentus į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Kaip minėta, būtinas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis yra padariniai - didelė žala. Šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, jog dėl R. U. neteisėtų veiksmų, susijusių su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimu ir jų panaudojimu, jokia žala nei R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ padaryta nebuvo, priešingai – nustatyta, kad R. U. veikė šių įmonių interesais. Didelės žalos padarymas kokiems nors kitiems asmenims R. U. dėl šios veikos nebuvo inkriminuotas, todėl neišeinant iš apeliacinių skundų ribų, nėra pagrindo svarstyti ar dėl neteisėtų R. U. veiksmų, susijusių su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimu bei jų panaudojimu, nebuvo padaryta žala kitiems asmenims. R. U. veikoje nėra būtino Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – didelės žalos padarymo, šioje jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), sudėties požymiai. Pagal susiformavusią teismų praktiką tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai, veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis. Todėl R. U. veika - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimas ir jų panaudojimas – atskirai pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį nekvalifikuojamas. Remiantis šiomis teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis, R. U. veika - R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimas ir šių PVM deklaracijų panaudojimas pateikiant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai – taip pat neturėtų būti atskirai pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį kvalifikuojama. Tačiau už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), padarymą numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų, tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė, kuri dar yra ir alternatyvi kitoms bausmėms – baudai ir areštui. Lengvesnis nusikaltimas (Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalis) negali apimti sunkesnio nusikaltimo (Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalis), todėl šioje dalyje R. U. veikos, kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.) neapima Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalis.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį pripažintas ir juridinis asmuo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2009 m. balandžio 16 d. registruota juridinių asmenų registre kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“). Nuteisto juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde prašo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) pagal visus kaltinimus išteisinti.
Juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais kalte. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime pažymėjęs, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (tai, kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, veiklos) suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veiklos turinį. Kartu Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog Baudžiamajame kodekse nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi nors juridinio asmens kaltė yra glaudžiai susijusi su fizinio asmens kalte, tačiau ji nėra tapati šiai kaltei ir negali būti savaime perkeliama juridiniam asmeniui. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad įrodyta fizinio asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė yra tik prielaida juridinio asmens kaltės nustatymui. Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnyje, reglamentuojančiame juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, nustatyta, kad juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individuliai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
Galima išskirti tokias juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės būtinas sąlygas:
1. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies konkrečioje normoje būtinai turi būti numatyta, kad už šią veiką atsako ir juridinis asmuo.
2. Juridinis asmuo atsako ne už bet kurio fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, o tik už to fizinio asmens, kuris, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: a) atstovauti juridiniam asmeniui arba b) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba c) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
3. Nusikalstamą veiką fizinis asmuo turi padaryti juridinio asmens naudai arba interesais. Šis požymis leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais. Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. Nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali apimti pastarąją. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą, turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti) arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose). Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo.
Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, taip pat reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime pabrėžė, kad šį ryšį gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė struktūra ir pan. Tokio ryšio nėra, kai juridinio asmens veiklos politika, organizacinė struktūra buvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai, o ryšio egzistavimą parodo tai, kad juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan. Nagrinėjant konkrečią bylą juridinio asmens strategija turėtų būti vertinama atsižvelgiant į juridinio asmens veiklos kryptis, tikslus, numatomas perspektyvas ir pan.
Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatytos visos trys būtinos juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini) (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Už juridiniam asmeniui UAB ,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) inkriminuotas nusikalstamas veikas yra numatyta juridinio asmens atsakomybė Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose – 182 straipsnio 5 dalyje, 222 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 4 dalyje, tai reiškia, kad juridiniam asmeniui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) inkriminuotoje veikoje yra pirma būtina juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga – padarytos veikos, už kurių padarymą yra numatyta atsakomybė Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje. Juridiniam asmeniui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje yra ir antra juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtina sąlyga – nusikalstamas veikas padaręs fizinis asmuo - R. U. buvo įmonės savininkas, vadovavo juridiniam asmeniui, turėjo teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad R. U. tiek dokumentus klastojo ir juos naudojo, tiek apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, tiek sukčiavo PVM srityje, būtent, savo personalinės įmonės naudai ir jos interesais. Dėl tokių R. U. neteisėtų veiksmų, būtent, R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“, kaip juridinis asmuo, nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą. Aplinkybė, kad ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo R. U. personalinė įmonė, tik dar labiau sustiprina tiek paties R. U., tiek jo padarytų nusikalstamų veikų ryšį su juridiniu asmeniu bei įrodo, kad R. U. veikė juridinio asmens – PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai ir interesais. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvada dėl juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) kaltės bei pagrįstai juridinį asmenį UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 10 d.), 20 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 2 dalį.
Nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) atstovo apeliaciniame skunde akcentuojami baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie, apelianto nuomone, sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje, t. y. skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio grindimas neteisėtais operatyvinių veiksmų atlikimo metu surinktais duomenimis, nepagrįstas ikiteisminio tyrimo atskyrimas, netinkamai surašytas kaltinamasis aktas, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas po pertvarkymo neegzistuojančio juridinio asmens atžvilgiu. Nuteistojo juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo R. U. (ir vėliau R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) atžvilgiu atskyrimas 2008 m. rugpjūčio 18 d. iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10011-04 buvo dirbtinis, šis atskyrimas iš esmės sutrukdė nustatyti visas abiejų kaltinamųjų atsakomybei reikšmingas aplinkybes ir iš esmės suvaržė jų teisę į gynybą, dėl to buvo surašytas neišsamus, Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio nuostatų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Nuteistojo juridinio asmens atstovo apeliaciniame skunde nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, susiję su ikiteisminio tyrimo atskyrimu, iš esmės teisingi. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas neleidžia apeliacinės instancijos teismui, net ir nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 224 straipsnyje ir 225 straipsnyje nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas iš tiesų nėra surašytas nepriekaištingai Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio prasme, tačiau bylų apeliacinio proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ir kiek įmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas bei baudžiamojo proceso pažeidimus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu šioje baudžiamojoje byloje buvo atlikti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimai, tačiau šių tyrimų išvados nėra išsamios, kadangi užduotys atlikti minėtus tyrimus nebuvo tinkamai suformuluotos, t. y. užduotys specialistams buvo formuluojamos remiantis liudytojų parodymais, užduotyse a priori konstatuojant, kad ūkinės finansinės operacijos, dėl kurių išrašytos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitos faktūros, neįvyko, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo fiktyvios įmonės, nevykdančios jokios veiklos. Byloje surinktų įrodymų, tame tarpe ir liudytojų parodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tuo tarpu ūkinės finansinės veiklos tyrimas turi apsiriboti buhalterinių finansinių dokumentų tyrimu. Tik įvertinus visus įrodymus, tame tarpe ir specialisto išvadą, kompetentinga teisėsaugos institucija gali daryti išvadas, tame tarpe ir apie įmonių, jų atliekamų ūkinių operacijų fiktyvumą. Siekiant pašalinti šiuos pažeidimus bei nustatyti, ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ mokėjo PVM ir kitus mokesčius valstybei nuo PVM sąskaitose faktūrose išvardintų paslaugų ir prekių, ar šias paslaugas ir prekes pirko iš kitų įmonių, ar, perkant iš kitų įmonių prekes ir paslaugas, mokėjo PVM, ar įmonės, iš kurių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pirko prekes ir paslaugas, buvo PVM mokėtojos, ar mokėjo PVM nuo parduodamų prekių ir paslaugų, t. y. nustatyti, ar UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM ir kiti mokesčiai buvo valstybei sumokėti, ar PVM ir kitų mokesčių atskaitos ir mokėjimo grandinė nutrūko ties kuriuo nors ūkinėse finansinėse operacijose dalyvavusiu ūkio subjektu, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi buvo paskirtas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas. FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyr. specialistė J.Liegienė atliko tyrimą bei pateikė 2012 m. spalio 19 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/132, papildydama savo ankstesnę išvadą, pateiktą atlikus tyrimą pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotį.
Nuteistojo juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde ginčija operatyvinių veiksmų atliktų šioje byloje teisėtumą, nurodo, kad iš nutarčių, kuriomis buvo sankcionuoti operatyviniai veiksmai E. M. ir kitų asmenų atžvilgiu matyti, kad visose tose nutartyse teismas sankcionavo, būtent, tose nutartyse aiškiai nurodytų asmenų (V. R., E. M. ir kt.) perduodamos informacijos kontrolę, bet ne kitų asmenų (nurodytųjų asmenų pašnekovų, įskaitant R. U.) perduodamos informacijos kontrolę, nesant teismo sankcijos kontroliuoti ir fiksuoti telekomunikacijų tinklais, būtent, R. U. perduodamą informaciją, protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir jo prieduose užfiksuoti R. U. tariamai pasakyti žodžiai ar frazės negali būti laikomi teisėtais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Be to, apelianto nuomone, protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo turinys viršija jį surašiusių pareigūnų kompetenciją. Šie apelianto teiginiai iš esmės nėra teisingi. Kaip matyti iš byloje esančio 2008 m. balandžio 4 d. protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo (t. 1, b. l. 11 – 151), Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka (slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas) S. K., E. L., V. R., E. M. atžvilgiu, R. U. atžvilgiu techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka sankcionuotas iš tiesų nebuvo. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, jog operatyviniai veiksmai R. U. atžvilgiu buvo atliekami nepagrįstai ir visi šių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys neturi įrodomosios reikšmės. 2008 m. balandžio 4 d. protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo nurodyta, kad, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, 7 straipsniu, 10 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalimi, techninės priemonės specialia tvarka buvo panaudotos siekiant gauti duomenis ne tik apie S. K., E. L., V. R., E. M. darytas nusikalstamas veikas, bet ir apie kitų jų bendrininkų darytas nusikalstamas veikas. Vykdant S. K., E. L., V. R., E. M. naudotų abonentinių numerių slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą, ir buvo nustatyta, jog su minėtais asmenimis nusikalstamas veikas darė ir R. U.. Tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme nebuvo imperatyvios nuorodos, jog atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą vieno ar kelių asmenų atžvilgiu, ir nustačius, kad galimai nusikalstamas veikas daro ir kiti asmenys, turi būti sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka ir šių asmenų atžvilgiu. Juo labiau, kad, kaip ir buvo minėta, šiuo atveju buvo leista panaudoti technines priemones specialia tvarka ne tik S. K., E. L., V. R., E. M. atžvilgiu, bet kitų jų bendrininkų atžvilgiu. Todėl šioje situacijoje nebuvo jokios būtinybės keiptis į teismą su prašymu leisti policijos pareigūnams atlikti R. U. atžvilgiu slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą. Nepagrįstas yra juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentas, kad 2008 m. balandžio 4 d. protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuoti faktiniai duomenys, negavus ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties, negalėjo būti panaudoti šioje baudžiamojoje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 162 straipsnio nuostatas, jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl vienoje baudžiamojoje byloje taikant Baudžiamojo proceso kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinktos informacijos apie privatų asmens gyvenimą panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas R. U. atžvilgiu buvo atliekamas kartu su ikiteisminiu tyrimu dėl S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo veiklos ir valstybės biudžeto lėšų įgijimo apgaule naudojant daugiau kaip 80 įmonių. Išskyrus ikiteisminį tyrimą dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ generaliniam direktoriui ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ savininkui R. U. inkriminuojamų nusikalstamų veikų į atskirą, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimo (nutarties) faktinių duomenų apie asmens privatų gyvenimą, surinktų baudžiamojoje byloje, panaudojimui kitoje – iš tos bylos išskirtoje baudžiamojoje byloje, nebuvo būtina gauti.
Siekiant pašalinti nuteistojo juridinio asmens atstovo apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl to, ar operatyvinius veiksmus R. U. atžvilgiu atlikę pareigūnai neviršijo savo kompetencijos ribų, protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo įrašydami savo pastabas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojais buvo apklausti šioje byloje operatyvinius veiksmus atlikę pareigūnai T. K. ir D. K.. Liudytojas T. K. pripažino, kad operatyvinio sekimo priemonės iš tiesų buvo vykdomos ne R. U., bet kitų asmenų atžvilgiu, pagrindinis tyrimo objektas buvo organizuota grupė, kuri valdė visą eilę įmonių nusikalstamai veiklai nuslėpti, o R. U. ir jo vadovaujamos įmonės buvo tų fiktyvių nusikalstamų paslaugų naudotojos. Liudytojas taip pat nurodė, kad po atskirų pokalbių suvestinėmis pastabas įrašė jis, tačiau faktas yra asmenų užfiksuoti pokalbiai, o pastabos po suvestinėmis yra tiesiog pagalbinis elementas, bet ne įrodymas. Liudytojo teigimu, dabar šios praktikos atsisakyta, t. y. pareigūnai savo pastabų prie protokolų nerašo. Liudytojas D. K. parodė, kad operatyvinio tyrimo tikslas buvo nustatyti sunkių nusikaltimų - sukčiavimo, turto pasisavinimo požymius, taip pat su tuo susijusius asmenis ir įmones. Jokios subjektyvios informacijos į protokolus jis nerašydavo, tikslus pokalbių turinys fiksuojamas pokalbių suvestinėse, o prierašai protokoluose daromi todėl, kad tokie reikalavimai numatyti Operatyvinės veiklos įstatyme, pagal šį įstatymą protokole privalu atvaizduoti informacijos turinį bei įvertinti visus veiksmus ir jų metu surinktus duomenis. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, jog pareigūnų į operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus įrašytos pastabos negali būti pripažintos įrodymais, jomis negalima grįsti asmens kaltės bei vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų viseto, 2008 m. balandžio 4 d. protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir pokalbių suvestinės (t. 1, b. l. 11 – 51) yra tik vienas iš įrodymų šaltinių šioje baudžiamojoje byloje ir tikrai nėra esminis. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tiek fizinio asmens - R. U., tiek juridinio asmens – R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ kaltę bei leidžiančių daryti išvadą, kad R. U. klastojo dokumentus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą bei sukčiavo PVM srityje ir, kad tokias veikas R. U. darė juridinio asmens – savo personalinės įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai ir interesais.
Pagrįstas yra juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentas, kad atskirti ikiteisminį tyrimą R. U. atžvilgiu, tokiu būdu, kaip jis buvo atskirtas, buvo netikslinga. R. U. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padaręs su kitais asmenimis, t. y. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad pasikėsino pasisavinti ir prasisavino svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą padedant S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariams S. K., E. L., V. R., E. M. ir kitiems nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams, bei už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais V. R., E. M., E. L. S. K. ir kitais nenustatytais nariais, apgaule UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai įgijo turtinę teisę į valstybės biudžetui priklausančias lėšas ir panaikino turtinę prievolę šias lėšas sumokėti į valstybės biudžetą. Nusikalstamų veikų padarymas bendrininkaujant yra labai svarbus teisminio bylos nagrinėjimo objektas. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas galėtų būti tik išsamiai ištyrus ir objektyviai įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias su bendrininkavimo formos, bendrininkų rūšies nustatymu, įvertinus kiekvieno bendrininko vaidmenį, atliekamas užduotis bei kaltę. Šioje byloje, iškilus būtinumui dėl itin didelės bylos apimties atskirti ikiteisminius tyrimus, ikiteisminis tyrimas turėjo būti atskirtas ne vieno R. U. atžvilgiu, o visų asmenų, kuriems inkriminuojamas bendrininkavimas, padarant R. U. inkriminuotas nusikalstamas veikas, atžvilgiu, t. y. ikiteisminis tyrimas turėjo būti skiriamas ne pagal asmenis, o pagal nusikalstamos veikos epizodus. Tokiu būdu išskirti ikiteisminius tyrimus nebuvo kliūčių, kadangi nei S. K., nei E. M., nei kiti galimi nusikalstamų veikų bendrininkai nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nebėgo ir nebuvo pasislėpę. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo juridinio asmens atstovas, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu išėjo iš Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio ribų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs R. U. ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ kaltumą bendrininkaujant su E. M., S. K. ir kitais asmenimis, iš esmės konstatavo ir tų asmenų kaltę, nors minėti asmenys šioje byloje nebuvo kaltinamaisiais. Nagrinėjant baudžiamąją bylą R. U. atžvilgiu atskirai nuo kitų inkriminuotų nusikalstamų veikų bendrininkų, buvo apsunkintas kiekvieno nusikalstamų veikų bendrininko indėlio į bendrą nusikalstamą veiką nustatymas, nebuvo galima nustatyti tikslaus kiekvieno bendrininko nusikalstama veika užvaldytų piniginių lėšų dydžio, teisingai spręsti Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio nuostatų taikymo klausimą. Lietuvos Respublikos BPK 170 straipsnis suteikia prokurorui teisę ikiteisminius tyrimus atskirti, tačiau ikiteisminių tyrimų atskyrimas negali būti savitikslis, ikiteisminių tyrimų atskyrimas turi palengvinti bylos nagrinėjimo procesą, o ne atvirkščiai – sukliudyti surašyti kaltinamąjį aktą, atitinkantį Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimus, kas trukdytų nagrinėti bylą teisme. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo atskyrimas R. U. atžvilgiu, būtent, ir sutrukdė surašyti kaltinamąjį aktą, atitinkantį Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimus. Tačiau šiuo metu, praėjus nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir baudžiamosios bylos iškėlimo beveik devyneriems metams, bei apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinių skundų ribose, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės šio procesinio pažeidimo ištaisyti, kadangi, grąžinus baudžiamąją bylą prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui, tokiu būdu būtų įsikišama į kitas baudžiamąsias bylas, kurios turėtų būti nagrinėjamos arba jau išnagrinėtos S. K., E. M. ir kitų asmenų atžvilgiu, ir kurių apeliacinės instancijos teismas apeliacinių skundų ribose neturi teisės nagrinėti. Todėl R. U. baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas tokio kaltinamojo akto, kuris yra šioje baudžiamojoje byloje, ribose, visus neaiškumus ir abejones, kuriuos pašalinti trukdo ydingas baudžiamosios bylos išskyrimas, aiškinant nuteistojo naudai (dėl svetimo – R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ bei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pasisavinimo, bausmės skyrimo nuteistajam R. U., turto konfiskavimo (Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnis) nuostatų taikymo ir kt.).
Nuteistojo juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas bei turi būti panaikintas dar ir dėl to, kad jis priimtas po pertvarkymo nebeegzistuojančio juridinio asmens – R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu. Su šiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kaltinamajame akte, su kuriuo ši baudžiamoji byla buvo perduota teismui, vienu iš kaltinamųjų nurodytas juridinis asmuo R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo - R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo pertvarkyta į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį - UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir nuo 2009 m. balandžio 16 d. R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ juridinių asmenų registre įregistruota kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Pagal Lietuvos Respublikos CK 2.104 straipsnio 1 dalį pertvarkymas yra juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. Būtent Lietuvos Respublikos CK 2.104 straipsnio 1 dalies pagrindu atsirado UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri perėmė visas pertvarkomos R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ teises, pareigas, turtą ir prievoles. Pagal Lietuvos Respublikos CK 2.95 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu, tuo tarpu juridinių asmenų pertvarkymas nėra jų pabaiga. Juridinio asmens pertvarkymas nėra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pertvarkytoją, kaip juridinį asmenį. Toks atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nenustatytas. Pertvarkius R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, iš esmės pasikeitė tik juridinio asmens forma. Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad R. U. yra UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir vienintelis akcininkas. Byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad R. U., būdamas personalinės įmonės savininku, klastojo dokumentus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir sukčiavo PVM srityje juridinio asmens – R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ naudai ir interesais, todėl už šiuos fizinio asmens padarytus nusikalstamus veiksmus privalo atsakyti ir juridinis asmuo. Pasikeitus juridinio asmens – R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ teisinei formai ir iš personalinės įmonės juridinį asmenį pertvarkius į uždarąją akcinę bendrovę, esant tam pačiam bendrovės vadovui ir vieninteliam akcininkui, jokiems kitiems nei fiziniams, nei juridiniams asmenims juridinio asmens teisinės formos pasikeitimas įtakos neturi ir nei teisinių, nei kokių nors kitokių padarinių nesukelia. Todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šiuo metu uždarosios akcinės bendrovės statusą turintis juridinis asmuo - ,,(duomenys neskelbtini)“ – pripažintas kaltu ir nuteistas teisėtai ir pagrįstai.
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmių R. U. skyrimą motyvavo tuo, kad R. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, R. U. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupe, R. U. anksčiau neteistas, jis padarė sunkius ir apysunkius nusikaltimus, už kuriuos numatytos laisvės atėmimo bausmės, nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia. Tačiau toks bausmių skyrimo motyvavimas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų reikalavimų, nes yra fragmentiškas, neatspindintis bausmės individualizavimui šioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių. Įpareigojimas bausmės individualizavimo procese įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį įtvirtintas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte, reikalavimas atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę – šio straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį teismas siejo tik su Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnyje įtvirtintu tyčinių nusikaltimų skirstymu į tam tikras kategorijas, t. y. nurodydamas, kad padaryti nusikaltimai yra apysunkiai ir sunkūs, nors R. U. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kodėl jis ryžosi nusikalsti, nuosprendyje apie nusikalstamų veikų padarymo motyvus nepasisakyta, o, vertinant R. U., kaip kaltininko, asmenybę, nurodyta tik tai, kad jis nebuvo teistas.
Skiriant bausmę už turtinius ir finansinius nusikaltimus, be kitų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, ypatingai svarbu atsižvelgti ir įvertinti padarytos žalos atlyginimo klausimą, kadangi, atlyginus žalą, panaikinamos nusikalstamos veikos pasekmės, tuo pačiu mažėja ir nusikalstamos veikos pavojingumas. Nors dėl R. U. neteisėtų veiksmų buvo išvengta mokestinė prievolė valstybei didelei sumai, tačiau visa padaryta žala valstybei savanoriškai atlyginta, todėl valstybei žalos nebėra padaryta. Į šią aplinkybę, skiriant bausmę R. U., neatsižvelgti nebūtų teisinga, ypač vertinant tai, kad pagrindiniai nusikalstamų veikų organizatoriai ir vykdytojai V. R. ir E. L. baudžiamojon atsakomybėn nėra patraukti, nors jie nusikalstamomis veikomis padarytos žalos ir neatlygino.
Skiriant bausmę R. U., būtina atsižvelgti į tai, kad jis davė išsamius parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas, pripažino neteisėtu būdu kartu su bendrininkais išgryninęs jam inkriminuotas pinigų sumas - UAB ,(duomenys neskelbtini)“ ir R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas kurias panaudojo tų pačių įmonių naudai ir interesais, t. y. pripažino nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymius. Iš bylos duomenų matyti, kad R. U. praeityje neteistas, dirba, turi šeimą, serga sunkiomis ligomis (du kartus yra patyręs insultą, jam diagnozuotas prostatos vėžys). Parenkant bausmės rūšį ir dydį R. U., būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad nuo nusikaltimų padarymo iki nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo, praėjo ilgas laiko tarpas – beveik dešimt metų. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Minėtos Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Kriterijai, kuriais remiantis vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Šioje baudžiamojoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka – beveik devyneri metai, visą šį laiką R. U. buvo taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, t. y. buvo apribota R. U. judėjimo laisvė, taip pat buvo apribotos nuteistojo nuosavybės teisės, dėl procesinių prievartos priemonių taikymo R. U. patyrė asmeninės laisvės suvaržymus, teisės disponuoti turtu apribojimus, psichologinę įtampą. Šie nuteistojo teisių suvaržymai turėtų būti kompensuojami atitinkamai švelninant bausmę. Byloje nėra duomenų, kad po nusikalstamų veikų padarymo praėjus gana ilgam laiko tarpui, R. U. būtų padaręs naujų nusikaltimų ar kitokių teisėtvarkos pažeidimų. Todėl, praėjus pakankamai daug laiko nuo nusikalstamų veikų padarymo, kai valstybei padaryta žala pilnai atlyginta, nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtinių pretenzijų R. U. nereiškia, R. U. dirba, R. U. nusikalstamų veikų bendrininkai, kurių vaidmuo nusikaltimų padaryme žymiai svarbesnis ir nusikalstamų veikų apimtis didesnė, nėra nuteisti arba yra nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, nebūtų teisinga R. U. skirti Baudžiamojo kodekso straipsnių, nustatančių atsakomybę už jo padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir parenkant kitą bausmės rūšį. Įvertinus R. U. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pasekmes ir paskyrus jam turtinio pobūdžio sankciją, nebūtų pažeistas ir viešasis interesas.
Skirdamas bausmę nuteistajam juridiniam asmeniui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“), pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad byloje nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į tai, jog juridinis asmuo teisiamas pirmą kartą bei, vertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam juridiniam asmeniui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) paskyrė bausmes, mažesnes nei straipsnių sankcijose numatytų bausmių – baudų – vidurkiai. Nei už atskiras nusikalstamas veikas juridiniam asmeniui paskirtos bausmės, nei galutinė subendrinta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, juridiniam asmeniui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) paskirtos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, šito neprašoma ir nuteistojo atstovo apeliaciniame skunde.
Apeliacine tvarka išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą bei nustačius, jog nusikalstamais R. U. veiksmais žala nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nei UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“) nepadaryta, jokių turtinių pretenzijų šios įmonės R. U. nereiškia, valstybei padaryta žala taip pat atlyginta, turi būti panaikinta skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio nuostatų taikymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
n usprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 243471,76 Lt ir už 37139,76 Lt pasisavinimą) bei pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą pasisavinti R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 457566,08 Lt, iš kurių pasisavinta 352910,48 Lt) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 243471,76 Lt ir už 37139,76 Lt pasisavinimą) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (už pasikėsinimą pasisavinti R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 457566,08 Lt, iš kurių pasisavinta 352910,48 Lt) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalį dėl Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 5 dalies taikymo.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendį.
R. U. nusikalstamą veiką Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (tikrų dokumentų – UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimas ir jų panaudojimas padarant UAB „(duomenys neskelbtini)“ didelės žalos) kvalifikuoti tik pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį.
R. U. nusikalstamą veiką Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas R. U. PĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitų faktūrų suklastojimas, netikrų dokumentų (atliktų darbų aktų) pagaminimas ir šių dokumentų panaudojimas padarant didelės žalos) kvalifikuoti tik pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (už apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinės teisės įgijimą į 37139,76 Lt valstybės biudžetui priklausančių lėšų ir turtinės prievolės panaikinimą šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti bausmę – 200 MGL (26000 Lt) dydžio baudą.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (už UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijos suklastojimą ir panaudojimą, padarant didelės žalos), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti bausmę – 150 MGL (19500 Lt) dydžio baudą;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą) skirti bausmę – 150 MGL (19500 Lt) dydžio baudą;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (už apgaule R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai turtinės teisės į 69798,22 Lt biudžeto lėšų įgijimą ir turtinės prievolės šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimą), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti bausmę – 200 MGL (26000 Lt) dydžio baudą;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija galiojusi nuo 2006 gegužės 1 d. iki 2006 vasario 10 d.) (už tikrų dokumentų R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ PVM deklaracijų suklastojimą ir panaudojimą, padarant didelės žalos), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti bausmę – 150 MGL (19500 Lt) dydžio baudą;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį (už apgaulingą R. U. PĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą) skirti bausmę – 150 MGL (19500 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir skirti R. U. galutinę subendrintą bausmę – 220 MGL (28600 Lt) dydžio baudą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo juridinio asmens UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinį skundą atmesti.