Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-21 · Administracinė byla Nr. eI-4322-484/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-21
Bylos Nr.
eI-4322-484/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
G. A.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-4322-484/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02861-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,dalyvaujant pareiškėjos G. A. atstovei advokato padėjėjai A. P.,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei J. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Kauno AVMI) 2018 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (7.45-4.7.2) K10-47 neatleido pareiškėjos G. A. nuo 13 400 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) delspinigių mokėjimo.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 68-55 patvirtino Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2) K10-47.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. S-122(7-100/2018) patvirtino VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-55.

Šalies argumentai

Pareiškėja G. A. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti MGK 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. S-122 (7-100/2018), VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-55, Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) K10-47 (toliau – ginčijami sprendimai) ir priimti naują sprendimą – atleisti ją nuo 13 400 Eur GPM delspinigių mokėjimo (el. byla I tomas, 1-7 puslapiai).

Skunde nurodo, kad mokestinis ginčas yra kilęs dėl Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo pagrindo, kuris yra siejamas su sunkia mokesčių mokėtojo ekonomine ir socialine padėtimi, egzistavimo. Kauno AVMI, VMI ir MGK ginčijamuose sprendimuose daro išvadą, kad jos ekonominė / socialinė padėtis negali būti pripažinta sunkia pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, dėl ko nėra pagrindo taikyti ir atleidimo nuo delspinigių pagrindą, įtvirtintą MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nurodo, kad esminiai MGK skundžiamo sprendimo argumentai yra susiję išimtinai su jos mokestinio patikrinimo metu padarytomis išvadomis.

Pareiškėja teigia, kad tokie argumentai yra nepakankami ir netinkami Kauno AVMI, VMI bei MGK pozicijai pagrįsti. Mano, jog Kauno AVMI, VMI ir MGK nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi jos mokestinio patikrinimo, dėl kurio pasirašytas šalių susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, metu Šiaulių AVMI padarytomis išvadomis. Pažymi, kad ne visi mokestiniai ginčai gali būti baigiami MAĮ 71 straipsnyje įtvirtinto susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymu, o tik tokie, kuriuose nei viena iš šalių neturi pakankamai argumentų savo pozicijai pagrįsti. Vadinasi, tais atvejais, kai pasirašomas susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, abi pasirašiusios ginčo šalys sutinka ir konstatuoja, jog jų pozicijos negali būti vertinamos kaip pagrįstos, todėl tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius praranda galimybę remtis susitarimu pasibaigusios mokestinės kontrolės procedūros metu surinktais įrodymais bei jų pagrindu padarytomis išvadomis. Šiuo atveju Kauno AVMI ir VMI pažeidė MAĮ 71 straipsnio nuostatas, o MGK tokiam mokesčių administratoriaus elgesiui pritaria.

Teigia, kad Kauno AVMI, VMI ir MGK rėmėsi pasenusia informacija apie jos ekonominę (socialinę) padėtį ir nevertino objektyviai egzistuojančių aktualių aplinkybių, tuo pažeidė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 „Dėl Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių patvirtinimo (Dėl Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių patvirtinimo)“ patvirtintų taisyklių reikalavimus. Ginčijamų sprendimų išvados padarytos, remiantis ir retrospektyviai vertinant jos atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo už 2008-2010 m. metu nustatytas aplinkybes, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo esmę bei tarp Šiaulių AVMI ir jos pasirašytą susitarimą dėl mokesčio mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, konstatuodama, kad mokesčių mokėtoja turi nekilnojamąjį turtą, adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, kur nėra deklaruota jos gyvenamoji vieta; mokesčių mokėtojai yra negrąžintos piniginės paskolos, suteiktos dar 2008 m.; mokesčių mokėtoja 2012 m. deklaravo gavusi vertybinių popierių pardavimo pajamų.

Nurodo ir tai, kad tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjos 2018 m. gegužės 25 d. buvo pasirašyta Mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-4758. Pažymi, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį, mokesčių administratorius turi teisę sudaryti mokestinės paskolos sutartį su mokesčių mokėtoju išimtinai tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo būklė yra sunki prašymo nagrinėjimo momentu. Tačiau šiuo atveju VMI tų pačių faktinių aplinkybių pagrindu priėmė visiškai priešingą sprendimą – neatleisti pareiškėjos nuo GPM delspinigių, nes jos padėtis neva nėra sunki ekonomine prasme. Toks VMI veiksmų nenuoseklumas, anot pareiškėjos, liudija ginčijamo sprendimo nepagrįstumą. Atkreipia dėmesį, kad MGK skundžiamame sprendime nepaminėjo mokestinės paskolos sutarties sudarymo fakto, nors MGK posėdžio metu ši aplinkybė buvo aptarta.

Papildomai pažymi, jog VMI ir MGK pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas turi pareigą priimti objektyvų ir nešališką sprendimą, kuriame būtų aiškiai ir argumentuotai atsakyta į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus ir paaiškinimus, nurodant visas skundo nagrinėjimui, t. y. atitinkamo sprendimo priėmimui, turėjusias įtakos aplinkybes, tačiau MGK nenagrinėjo net ir esminių ginčo aplinkybių, dėl kurių skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

Pareiškėja teigia, jog nagrinėjamu atveju ji yra atleistina nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi šiai dienai faktiškai egzistuoja aplinkybės, dėl kurių jos ekonominė (socialinė) padėtis yra pripažįstama sunkia. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl minėtos teisės normos taikymo. Detalizuoja, kad nuo 2015 metų jai yra nustatytas (45 %) darbingumo lygis, dėl ko ji nedirba ir jau šių metų gegužės mėnesį sulaukusi pensinio amžiaus. Vienintelės gaunamos pajamos – netekto darbingumo pensija, kurios dydis 175,83 EUR. Pažymi, kad šių pajamų nepakanka netgi mėnesinei įmokai pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėti. Pareiškėja santaupų neturi. Vienintelis jos nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini), Palangoje. MGK akcentuojama buto lokacija (kurortinė vietovė), pareiškėjos manymu, nėra reikšminga ir teisės aktais pagrįsta aplinkybė.

Pareiškėja teigia, kad MGK išvadą, jog jos ekonominė (socialinė) padėtis negali būti laikoma sunkia, nepagrįstai grindžia aplinkybe, kad 2008 metais ji buvo suteikusi paskolas, kurios šiai dienai nėra grąžintos, kadangi paskola UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinta dar 2012 m., o kitos skolos atgavimo aplinkybės apribotos skolininko R. R. nemokumu.

Aukščiau nurodytos aplinkybės, pasak pareiškėjos, įrodo, kad Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimai neatitinka realios faktinės situacijos, yra klaidingi, todėl turi būti panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (el. byla, I tomas, 40- 43 puslapiai). Nurodo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) aiškinimu, MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 strapisnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Ir kai mokesčio mokėtojo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių (LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442 - 807/2010).

Vadovaujantis IMIS Sodros ir iš trečiųjų asmenų pateiktais dokumenimis, nustatyta, kad: pareiškėja yra ribotai darbinga (45 proc. darbingumas) ir nuo 2015 metų gauna nuolatines pajamas (netekto darbingumo pensiją); turi nekilnojamąjį turtą kurortinėje vietoje – Palangoje, (duomenys neskelbtini) (byloje nėra pateikta duomenų, kad jame pareiškėja būtų deklaravusi gyvenamąją vietą ar gyventų nuolat; pagal turimus duomenis pareiškėja yra deklaravusi gyvenamąją vietą bute, kurį 2008 metais pardavė dukrai G. M., o už butą gautas lėšas perleido savo dukrai, kuri tas lėšas jai ir sumokėjo); taip pat pareiškėja turi piniginių lėšų pas trečiuosius asmenis, kurių nesiekia susigrąžinti (atitinkamai 2008 metais suteiktas 70 000 Lt ir 194 000 Lt paskolas). Pažymi, kad pareiškėja iki pateikdama skundą teismui, neneigė aplinkybių, jog turi negrąžintas skolininkams suteiktas paskolas, tačiau laikėsi pozicijos, kad jos nėra kriterijus jos ekonominei – socialinei padėčiai vertinti, nes turi būti vertinama, kaip pasikeistų mokesčių mokėtojo padėtis, jeigu jam mokestines prievoles reikėtų įvykdyti nedelsiant. Atsakovės vertinimu, remiantis pareiškėjos pateikta banko pavedimo kopija negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” dar 2012 m. liepos 31 d. grąžino skolą, kadangi pagal pateiktą banko pavedimą 194 000 Lt iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo ne pareiškėja, o jos dukra G. M. Atsižvelgiant į tai, lėšų buvimas pas trečiuosius asmenis (šiuo atveju, kaip pati pareiškėja teigia, pas dukrą G. M.) nėra pagrindas šių lėšų nevertinti, o pasyvus pareiškėjos elgesys dėl jų susigrąžinimo vertintinas kaip nenoras tinkamai įvykdyti mokestines prievoles ir siekis šia aplinkybe pasinaudoti kaip formalia kliūtimi mokestinių prievolių įvykdymui, kad ši aplinkybė būtų vertinama kaip papildomas argumentas, pagrindžiantis pareiškėjos poziciją, jog ji neturi piniginių lėšų, kuriomis galėtų padengti įsiskolinimus.

Atsakovė pažymi, kad GPM mokesčio ir baudos išdėstymas yra skirtingi mokestiniai institutai ir pareiškėja, kreipdamasi į mokesčių administratorių dėl GPM nepriemokos išdėstymo, neturėjo teisinio pagrindo manyti, jog yra atleista ar bus atleista nuo GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjos prašymas dalyje dėl 13 400 Eur GPM delspinigių nepriemokos išdėstymo ir mokestinės paskolos sutarties sudarymo buvo nenagrinėtas iš esmės, kadangi ji buvo pateikusi prašymą atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių. Atkreipia dėmesį, kad prašyme pareiškėja nurodė, jog negali iš karto sumokėti mokestinės nepriemokos. Šių metų gegužės mėn. jai sukaks pensijinis amžius. Mokesčių mokėtoja nuo 2015 m. pavasario nebedirba, nes nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, gauna netekto darbingumo pensiją (175,83 Eur/mėn.), taip pat jai padeda dukra. Jokių kitų skolų neturi. Taigi pareiškėja, prašydama išdėstyti mokestinę nepriemoką, nenurodė, kad turi suteikusi paskolas ir jų nesusigrąžinusi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Papildomai nurodė, kad atleidimas nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra siejamas su mokesčių mokėtojo socialine (ekonomine) padėtimi duotuoju momentu. Šiuo atveju VMI rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo 2008-2012 metais ir nevertino pareiškėjos padėties prašymo pateikimo dienai. Be to, mokesčių administratorius vertino ne tik pareiškėjos, bet ir jos dukters turtinę padėtį. Tai, kad pareiškėja gyvena kartu su dukterimi, neturi reikšmės, kadangi pareiškėja yra atskiras mokesčių mokėtojas. Pareiškėjos atstovė taip pat pažymėjo, kad pasirašytas susitarimas dėl mokesčių ir su juo susijusių sumų dydžio nedraudžia mokesčių mokėtojui kreiptis dėl atleidimo nuo delspinigių. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai delspinigiai skaičiuojami nepagrįstai ilgą laiką, kadangi mokesčių administratorius atmetė pirmą pareiškėjos pasiūlymą deryboms, vėliau VMI įpareigojo vietos mokesčių administratorių iš naujo atlikti pareiškėjos mokestinį patikrinimą. Tai užtruko 1,5 metų. Susitarimas dėl mokesčio dydžio pasirašytas tik pateikus antrą siūlymą deryboms.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovo atstovė nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą remdamasi atsiliepimo į skundą argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 13 400 Eur GPM delspinigių mokėjimo dėl sunkios jos socialinės-ekonominės padėties, remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos G. A. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2014 m. lapkričio 28 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-789, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo 111 121 Lt arba 32 182,87 Eur GPM. Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 6 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (1)FR0682-82 nusprendė iš dalies patvirtinti patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 55 317,64 Eur GPM, 20 647,88 Eur GPM delspinigių ir 3109 Eur GPM baudą (MGK byla Nr. 6.11-04 (7-144/2015), I t., b. l. 74-89).

Pareiškėja Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 6 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (1)FR0682-82 apskundė VMI, kuri 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 68-90 panaikino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavedė jam atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (MGK byla Nr. 6.11-04 (7-144/2015), I t., b. l. 36-39).

Pareiškėja VMI 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 68-90 apskundė MGK, kuri 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. S-143 (7-144/2015) patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą (MGK byla Nr. 6.11-04 (7-144/2015), IV t.,b. l. 79-90).

Pareiškėja MGK 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. S-143 (7-144/2015) apskundė teismui. Išnagrinėjęs mokestinį ginčą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1782-556/2017 paliko galioti VMI 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 68-90, kuriuo vietos mokesčių administratoriui pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018, b. l. 146-149).

Šiaulių AVMI, vykdydama 2015 m. liepos 3 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-1920, atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir patikrinimo metu pareiškėjai apskaičiavo 99 331 Lt GPM už 2008 metus ir 9 642 Lt GPM už 2010 metus (t. y. 31 560,75 Eur GPM) (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018, b. l. 76-81).

Patikrinimo metu pareiškėja pateikė siūlymą pasirašyti susitarimą pagal MAĮ 71 straipsnį, kurį Šiaulių AVMI, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjos mokesčių bazė buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir mokesčių administratorius neturėjo galimybės remtis tiksliais duomenimis, o pareiškėja savo ruožtu neturi įrodymų GPM bazei paneigti, nusprendė pasirašyti (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 74-75). Susitarimu sutarta, kad pareiškėja turi iš viso sumokėti 36 500 Eur, iš jų 21 000 Eur GPM, 13 400 Eur GPM delspinigius ir 2 100 Eur GPM baudą. Susitarimas įtrauktas į patikrinimo aktą ir patvirtintas Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (42.2) FR0682-52 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 64-71).

Pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. kreipėsi į Kauno AVMI, prašydama atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkios socialinės-ekonominės padėties (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018, b. l. 59-60).

Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)K10-47 pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių mokėjimo netenkino (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 44-47).

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu kreipėsi į centrinį moeksčių administratorių. VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 68-55 Kauno AVMI 2018 m. kovo 9 d. sprendimą patvirtino, pareiškėjos skundą atmetė (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 19-20).

Pareiškėja VMI 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-55 ginčijo MGK, kuri 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu patvirtino VMI sprendimą (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 245-252).

Pagal MAĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 dalį, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais bei laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. Mokesčių mokėtojui, nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam šias pareigas ir dėl to laiku nepervedant priklausančio mokesčio į valstybės biudžetą, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą – delspinigius. Delspinigiai – tai kompensavimo priemonė, kurios tikslas yra atlyginti valstybei žalą už tai, kad ji tam tikrą laikotarpį biudžete neturėjo lėšų, kurios jai teisėtai priklausė.

GPM įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog už šio Įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nustatyta, kad Šiaulių AVMI paskaičiavo pareiškėjai GPM remiantis MAĮ 70 straipsniu. Mokestinis ginčas baigėsi pagal MAĮ 71 straipsnį pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių. Remiantis Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (42.2) FR0682-52, kuriuo patvirtintas 2018 m. vasario 2 d. patikrinimo aktas Nr. (42.2)FR0680-57, į kurį įtrauktos minėto susitarimo nuostatos, pareiškėjai, be kita ko, nurodyta sumokėti 13 400 Eur GPM delspinigių.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (2 p.), taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1328-2691/2017 yra nurodęs, kad iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (1 punktas); jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (2 punktas); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (3 punktas); kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (4 punktas).

Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. LVAT yra ne kartą akcentavęs, kad tam jog galėtų būti pasiremta minėtu MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., LVAT 2011-01-31 administracinėje byloje Nr. A556‑254/2011; 2011-04-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑221/2011 ir kt.). Tačiau MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2010-06-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑807/2010).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 13 400 Eur dydžio GPM delspinigių nėra sumokėjusi, mokesčių administratorius jų nėra priverstinai išieškojęs į valstybės biudžetą. Pareiškėja nesutikimą su ginčijamais sprendimais grindžia tuo, kad jos finansinė padėtis yra sunki ir atitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindą: nuo 2015 m. pavasario nebedirba, jai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, ji yra pensinio amžiaus, vienintelis pastovus pajamų šaltinis – netekto darbingumo pensija (175,83 EUR). Pareiškėja teigia, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK jos socialinę (ekonominę) padėtį nepagrįstai vertino atsižvelgdamas į aplinkybes, egzistavusias 2008-2010 metais, o ne į šiuo metu esančią situaciją, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą neatleisti jos nuo GPM delspinigių.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad prašymo padavimo dieną pareiškėjai buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018, b. l. 55), tačiau remiantis aukščiau paminėta teismų praktika, teismo vertinimu, ši aplinkybė pati savaime neturi lemiamos įtakos sprendimo pagrįstumui, kadangi turi būti vertinama visų aplinkybių, susijusių su mokesčių mokėtojos ekonomine (socialine) padėtimi, visuma.

Mokesčių administratorius, remdamasis viešaisiais registrais, VMI ir trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėja nuo 2015 m. vasario 28 d. niekur nedirba. Per 2017 m. pareiškėja gavo 1 915,44 Eur, o 2018 m. sausio ir vasario mėn. - po 175,83 Eur SODROS išmokų (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 52, 186-187). Taip pat nustatyta, kad 2012 m. pareiškėja iš AB „Ūkio bankas“ gavo 106 993,18 Lt pajamų už parduotus vertybinius popierius (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018, b. l. 105-116). Elektroninio deklaravimo sistemos (EDS) duomenimis, pareiškėja 2017 m. gruodžio 29 d. pateiktos metinės pajamų deklaracijos priede GPM308T deklaravo per 2012 m. gavusi 106 993,18 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamas ir patirtas 157 385,83 Lt išlaidas, susijusias su šio turto įsigijimu (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018) b. l. 190-191).

Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso vieno kambario butas (bendras plotas 34,91 m²), adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga (vidutinė rinkos vertė 22 388 Eur) (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018, b. l. 53-54). Nuo 1993 m. kovo 22 d. pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta – dviejų kambarių bute (bendras plotas 49,98 m²), adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, kurį ji pagal 2008 m. liepos 2 d. pirkimo ir pardavimo sutartį išsimokėtinai pardavė dukrai G. M. už 300 000 Lt (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018, b. l. 182, 203). Pareiškėja prašyme dėl atleidimo nuo delspinigių nurodė, kad jos gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, šiuo adresu esantis gyvenamasis namas nuo 2011 m. balandžio 11 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso jos dukrai G. M. (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b.l. 198-202). Pareiškėja šių aplinkybių neginčija.

Iš mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad atlikto pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyti GPM įstatymo pažeidimai, deklaruojant gautas pajamas už 2008 ir 2010 m., t. y. vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis apskaičiuota, kad pareiškėja per tikrintą laikotarpį iš viso gavo 466 100,52 Lt, t. y. 134 992,04 Eur kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų. Buvo nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, pagal 2008 m. liepos 2 d. pirkimo ir pardavimo išsimokėtinai sutartį pareiškėja pardavė dukrai G. M. už 300 000 Lt, gautas pajamas už butą perleisdama buto įgijėjai. Šiaulių AVMI, patikrinimo metu, įvertinusi šias aplinkybes, konstatavo, jog minėta sutartis įforminta turint tikslą pagrįsti pareiškėjos išlaidas suteikiant 384 000 Lt paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (likusi negrąžinta dalis 190 000 Lt) ir 70 000 Lt paskolą R. R. (MGK byla Nr. 6.11-(7-100/2018), b. l. 64-71). Taigi, kaip matyti iš mokestinio ginčo medžiagos, pareiškėja 2008-2010 metais operavo didelėmis piniginėmis sumomis, turėjo pajamų (turto), 2012 metais pareiškėja taip pat vykdė akcijų pirkimo-pardavimo sandorius.

Pareiškėjos skundo argumentas, kad Kauno AVMI, VMI ir MGK, priimdami ginčijamus sprendimus, pažeisdami MAĮ 71 straipsnio nuostatas, nepagrįstai rėmėsi Šiaulių AVMI mokestinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, yra nepagrįstas. Kaip pagrįstai nurodė MGK ginčijamame sprendime, susitarimas dėl mokesčio dydžio buvo pasirašytas dėl to, kad pareiškėjai mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) ir mokesčių administratorius neturėjo galimybės remtis tiksliais duomenimis, o pareiškėja neturėjo pakankamų įrodymų mokesčių administratoriaus pozicijai paneigti. Tačiau toks susitarimas nepaneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintos mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais: sandoriais, piniginių lėšų pervedimais, banko institucijų pateikta informacija. Pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių neginčija. Be to, pažymėtina, kad mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės yra vertinamos ne dėl galimų GPM įstatymo pažeidimų, o renkant informaciją apie pareiškėjos ekonominę (socialinę) informaciją. Mokesčių administratorius aiškinosi aplinkybes, ar pareiškėja galėjo turėti santaupų, sukaupti turto, kuris galimai įtakoja prašymo pateikimo metu esančią pareiškėjos ekonominę-(socialinę) situaciją.

Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja turi nekilnojamojo turto – butą Palangoje, kuriame savo deklaruojamos vietos nėra deklaravusi. Iš pareiškėjos paaiškinimų mokečių administratoriui matyti, kad dukra jai leido naudotis butu, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, o prašyme atleisti nuo delspinigių pareiškėja savo gyvenamąją vietą nurodė dukrai priklausančiame gyvenamajame name. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja jai nuosavybės teise priklausančiame bute Palangoje negyvena ir jį gali nuomoti ir gauti papildomų pajamų.

Byloje nustatytos aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja nesiekia susigrąžinti tretiesiems asmenims paskolintų piniginių sumų ir tokiu būdu padengti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad UAB “„(duomenys neskelbtini) “ skolą jai grąžino dar 2012 m. liepos 31 d., byloje nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Iš pareiškėjos pateikto banko pavedimo kopijos matyti, kad UAB “„(duomenys neskelbtini)“ pinigus pervedė į jos dukters, o ne į jos banko sąskaitą (el. byla, I t., 35 psl.). Be to, netgi darant prielaidą, jog paskolintos piniginės lėšos buvo grąžintos, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad grąžintas lėšas panaudojo kitoms reikmėms ir šia pinigų suma nebedisponuoja ir negalės disponuoti ateityje.

Pareiškėja taip pat yra paskolinusi ženklią pinigų sumą fiziniam asmeniui R. R., kuris, remiantis jo raštu pateiktu paaiškinimu, skolos iki šiol negali grąžinti dėl teisminių procesų (el. byla, I t., 22 psl.). Kaip teigia pati pareiškėja, nedirbdama nuo 2015 metų ir kas mėnesį gaudama tik 174,83 Eur dydžio pastovias pajamas, kurių nepakanka net įmokai pagal mokestinės paskolos sutartį padengti, ji aktyviai nesiekia susigrąžinti paskolintų sumų, kurios ženkliai viršija priskaičiuotų delspinigių sumą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl sunkios turtinės padėties neatitinka tikrovės.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje akcentavo GPM delspinigių dydį, nurodė, kad GPM delspinigių skaičiavimo laikotarpis buvo nepagrįstai prailgintas dėl mokesčių administratoriaus kaltės.

Kaip matyti iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo bei MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, pareiškėjos atstovės argumentas, jog mokestinis patikrinimas užsitęsė dėl mokesčių administratoriaus kaltės, įstatymo nėra priskiriamas prie atleidimo nuo delspinigių teisinių pagrindų. Ši aplinkybė galėtų būti reikšminga ir vertinama nagrinėjant patį mokestinį ginčą arba sudarant susitarimą su mokesčių administratoriumi dėl mokesčio dydžio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja šios aplinkybės nagrinėjant mokestinį ginčą ar sudarant susitarimą dėl mokesčio dydžio nenurodė. Kaip jau minėta šiuo atveju yra svarbi tik mokesčių mokėtojos socialinė-ekonominė padėtis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėja, nors yra pripažinta nedarbinga ir yra pensinio amžiaus, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių šiuo pagrindu nėra teisinių ar faktinių sąlygų.

Pareiškėjos skundo argumentas, kad ji 2018 m. gegužės 25 d. yra pasirašiusi mokestinės paskolos sutartį, kas anot pareiškėjos įrodo, kad jos socialinė(ekonominė) padėtis yra sunki, nepaneigia ginčijamų sprendimų išvadų teisėtumo.

MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Išanalizavus MAĮ 100 straipsniio ir 88 sraipsnio nuostatas, darytina išvada, kad šiomis teisės normomis reglamentuojami skirtingi mokestiniai institutai. Pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį, sprendžiant klausimą dėl mokesčio nepriemokos išdėstymo/atidėjimo mokesčių mokėtojo finansinė būklė vertinama perspektyvos padengti įsiskolinimą biudžetui prasme, t.y. kaip pasikeistų finansinė būklė, jeigu mokesčių mokėtojas turėtų sumokėti visą mokesčio nepriemokos sumą. Atleidimo nuo delspinigių gi atveju vertinama mokesčių mokėtojo galimybės apskritai padengti įsiskolinimą.

Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. kovo 28 d. VMI priėmė sprendimą atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą Nr. (23.24-08)-327-2188 (MGK byla Nr., b. l. 178, 179), iš kurio turinio matyti, kad nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2023 m. balandžio 25 d. yra išdėstytas 21 000 Eur GPM ir 2100 Eur GPM baudos mokėjimas. Šiuo sprendimu priskaičiuotų delspinigių mokėjimo išdėstymo klausimas nebuvo sprendžiamas, kadangi pareiškėja 2018 m. vasario 7 d. buvo pateikusi prašymą atleisti nuo jų sumokėjimo. Tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio pareiškėjai remiantis MAĮ 88 straipsniu kreiptis į VMI su prašymu atidėti/išdėstyti ir 13400 Eur delspinigių mokėjimą.

Nors pareiškėja skunde ir nenurodė kitų pagrindų, kurie leistų atleisti nuo delspinigių, tačiau nėra pagrindo ir išvadai, kad pareiškėja galėtų būti atleista nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 p. pagrindais. Nagrinėjamu atveju papildomai mokėtina GPM suma buvo apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, nustatant mokesčių įstatymų pažeidimus, dėl ko ir buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Pareiškėja Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (42.22)FR0682-52 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ įstatymų nustatyta tvarka neskundė, pasirašė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Šiuo atveju, pareiškėja aplinkybių, jog yra nekalta dėl padaryto pažeidimo, ne tik, kad neįrodė, bet ir jų nepaaiškino. Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar kitomis nuo pareiškėjos valios nepriklausančioms aplinkybėms kurių ji nenumatė ar negalėjo numatyti, taip pat tai, kad pažeidimas buvo padarytos dėl to, kad pareiškėja vadovavosi kokiu nors apibendrintu kompetentingos institucijos išaiškinimu, ar jai buvo suteikta konsultacija, kuri ją būtų suklaidinusi.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ginčijami VMI, Kauno AVMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir naikinti skundžiamų sprendimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas, 56 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos G. A. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė