Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J. (J. J.) ir I. V. (I. V.) apeliacinius skundus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. bei BK 178 str. 2 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. (epizode dėl L. Z. turto vagystės) dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 178 str. 2 d. (epizode dėl A. T. turto vagystės) vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir J. J. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Į J. J. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d. (1 diena) bei sulaikymo pagal Europos arešto orderį laikas nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. balandžio 17 d. (6 dienos) ir suėmime nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2014-01-23 išbūtas laikas. Iš J. J. priteista Lietuvos policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7105 Lt ekstradicijos išlaidų.

I. V. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir I. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas visas bausmės laikas, atliktas pagal Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendį ir laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. lapkričio 14 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d. (trys dienos). I. V. pagal BK 178 str. 2 d. (epizode dėl A. T. turto vagystės) išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpas, o būtent: 2010 m. spalio 27 d., tarp 21 val. 45 min. ir 23 val. 45 min., įsibrovęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Visagine, iš jo slapta pagrobė svetimą turtą - A. T. priklausančius DVD leistuvą „Vido“, numeris 0412007808, su jo elektros laidu ir sujungimo su kitais prietaisais jungtimis (50 litų vertės), DVD leistuvą „Promus“ (50 litų vertės), DVD leistuvą „CJC DV-L157”, numeris CJC070602585A, su jo elektros laidu ir sujungimo su kitais prietaisais jungtimis (50 litų vertės), DVD leistuvą „Xoro“ (50 litų vertės), DVD leistuvą „Vido“ (50 litų vertės), taip padarydamas A. T. 250 Lt turtinę žalą.

J. J. ir I. V. nuteisti už tai, kad 2010 m. lapkričio 14 d., apie 18.00 val., veikdami bendrai, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Visagine ir pasikėsino pagrobti L. Z. priklausantį turtą: juodos spalvos dirbtinio pluošto kailinius (25 litų vertės), baltai rudus dirbtinio pluošto kailinius (25 litų vertės), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo pastebėti policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau nesutinka su jam paskirta per griežta bausme. Kaip matyti iš nuteistojo I. V. apeliacinio skundo, jis ginčija savo kaltę dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę iš L. Z. buto ir kartu pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, prašo jį išteisinti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliantų kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo, taip pat jiems paskyrė teisingas bausmes.

Atsakant į nuteistojo I. V. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Priešingai negu teigiama nuteistojo I. V. apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą I. V. pripažindamas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai I. V., nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, o jame motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Nors nuteistasis I. V. neigia savo kaltę dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę iš L. Z. buto, veikiant kartu su J. J., J. J. taip pat neigia faktą, kad įvykdant vagystę iš L. Z. buto dalyvavo ir I. V., tačiau, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, šie nuteistųjų parodymai paneigiami kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų V. Š. ir A. L. parodymais, kurie teisiamojo posėdžio metu kategoriškai tvirtino, jog gavus pranešimą apie (duomenys neskelbtini) gatvėje daromą nusikaltimą (vagystę iš L. Z. buto) ir atvykus į nusikaltimo vietą, I. V., priešingai nei teigė abu nuteistieji, buvo sulaikytas buto, iš kurio pasikėsinta įvykdyti vagystę, balkone. Be to, abu liudytojai, duodami parodymus apie gauto pranešimo apie daromą nusikaltimą tekstą, parodė, jog pranešimas buvo gautas apie tai, jog į butą įsibrovė du asmenys. Nuteistasis I. V. savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų V. Š. ir A. L. parodymais, nes jų teisme duoti parodymai kardinaliai skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Tačiau kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, esminių prieštaravimų tarp minėtų liudytojų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nenustatė. Nors J. J. prisipažino pasikėsinimą įvykdyti vagystę iš L. Z. buto padaręs vienas, tačiau tai, kolegijos nuomone, nepaneigia I. V. kaltės padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, I. V. ikiteisminio tyrimo metu (teisme jis paaiškinti apie jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo aplinkybes (jis dar buvo kaltinamas vagyste iš A. T. buto) atsisakė) ir J. J. ikiteisminio tyrimo ir teisme duoti parodymai apie nusikaltimo aplinkybes skyrėsi. J. J. teigė, kad iš vieno namo balkono perlipęs į kito namo balkoną ir išdaužęs langą, pateko į buto (L. Z.) vidų, kur daiktus (kailinius) sukrovęs į maišą ir sugrįžęs atgal, maišą padavė palaikyti liftu atvažiavusiam I. V.. I. V. nusikaltimo vietoje atsidūrė po to, kai jis paskambino J. J.. Tuo tarpu I. V. parodė, kad J. J. drabužius metė į bendrą balkoną, o jis koja juos stumdė į kampą, nusikaltimo vietoje atsirado ieškodamas J. J.. Nuteistojo I. V. apeliacinio skundo motyvas, kad apylinkės teismas ignoravo jo prašymą apklausti liudytoją A. D., dėl ko pažeidė jo teisę į gynybą, laikytinas deklaratyviu ir atmetamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apylinkės teismas ėmėsi pakankamų priemonių minėtą liudytoją iškviesti į teismo posėdį (ne kartą siuntė jam šaukimus, liudytojo jo galimoje gyvenamojoje vietoje ieškojo ir policijos pareigūnai), tačiau buvo nustatyta, kad šis liudytojas yra išvykęs ir gyvena užsienyje, jo kontaktinių duomenų negauta, todėl teismas neturėjo objektyvių galimybių A. D. iškviesti į teismo posėdį ir jį apklausti. Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad I. V. kaltė šioje byloje buvo pagrįstai grindžiama liudytojų V. Š. ir A. L. parodymais, kurie buvo patikrinti visomis leistinomis BPK priemonėmis ir pripažinti patikimais bei nekeliančiais abejonių įrodymais ir kurių visiškai pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, todėl I. V. išteisinti, kaip to prašoma jo apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismo nuomone, nuteistiesiems I. V. ir J. J. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra per griežtos. Skirdamas jiems bausmes, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str., 54 str., 56 str., 61 str., nepažeidė. Teismas, paskirdamas nuteistiesiems bausmes, įvertino jų įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, sukeltas pasekmes, atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes bei kitas aplinkybes. I. V. iš viso teistas 14 kartų (iki nusikaltimo padarymo 9 kartus), o J. J. iš viso teistas 12 kartų, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdami neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, todėl jie yra recidyvistai BK 27 str. prasme, o pagal BK 56 str. 1 d. nuostatą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistiesiems už jų padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nustatydamas bausmės trukmę I. V. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kad nusikaltimu nukentėjusiajai nepadarytos sunkios nepataisomos pasekmės, kad nukentėjusioji neturi materialinių pretenzijų, į nedidelę pasikėsinto pagrobti turto vertę, kad nusikaltimas yra nebaigtas. Vertindamas nuteistojo I. V. asmenybę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis praeityje daug kartų teistas, tarp jų ir už nusikaltimus nuosavybei, kad ankstesniais nuosprendžiais jam skirtos mažesnės nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmės jokios teigiamos įtakos nedaro ir bausmės tikslai nebuvo pasiekti. Taip pat, kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, I. V. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė 2010-11-14, t. y. praėjus vos 15 dienų po to, kai jis buvo išbrauktas iš pataisos inspekcijos įskaitos atlikęs jam nuosprendžiu paskirtą bausmę (2010-10-29). Kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės I. V. charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, yra linkęs nusikalsti bei tai, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką ne atsitiktinai, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstama veika buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Skundžiamu nuosprendžiu I. V. paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę bei į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ją laikyti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, taikė nuteistajam palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą, todėl nėra pagrindo pripažinti ir nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos bausmės aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nustatydamas J. J. bausmės trukmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad epizode dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę iš L. Z. buto nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. J. J. apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad šiame epizode teismas jo prisipažinimo nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau kaip matyti iš J. J. parodymų, duotų viso proceso metu, jie nebuvo nuoseklūs, nuteistasis kėlė įvairias versijas, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei teismą ir stengėsi padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės I. V., t. y. J. J. neprisipažino ir šiuo metu nepripažįsta nusikaltimą padaręs bendrai su I. V., nors objektyviais bylos įrodymais tai yra nustatyta ir įrodyta. Iš to akivaizdu, kad J. J. yra nenuoširdus, todėl nėra jokio pagrindo jo prisipažinimo laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Nustatydamas J. J. bausmės trukmę apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad šiame epizode nusikaltimas nėra baigtas, todėl dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę, kaip to prašoma nuteistojo J. J. apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo. Taip pat į tai, kad nusikaltimu nukentėjusiajai L. Z. nepadarytos sunkios nepataisomos pasekmės, kad nukentėjusioji neturi materialinių pretenzijų, į nedidelio pasikėsinto pagrobti turto vertę. Be paminėtų aplinkybių, nustatant J. J. bausmės trukmę, apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad kitame epizode – vagystės iš A. T. buto, yra viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad nukentėjusysis neturi materialinių pretenzijų, į nedidelę pagrobto turto vertę. Vertindamas nuteistojo J. J. asmenybę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis praeityje daug kartų teistas, tarp jų ir už nusikaltimus nuosavybei, kad ankstesniais nuosprendžiais jam skirtos mažesnės nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmės jokios teigiamos įtakos nedaro ir bausmės tikslai nebuvo pasiekti. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (vagystę) nuteistasis J. J. yra teistas ir užsienyje (Vokietijoje). Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad J. J. vagystę iš A. T. buto įvykdė 2010-10-27, t. y. nepraėjus nei dviem mėnesiams po to, kai jis atlikęs laisvės atėmimo bausmę buvo paleistas iš Alytaus pataisos namų (2010-09-02). Nagrinėjamoje byloje J. J. padarytas nusikalstamas veikas skiria labai nedidelis laiko tarpas – tik 17 dienų. Kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės J. J. charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, yra linkęs nusikalsti bei tai, kad nuteistasis padarė nusikalstamas veikas ne atsitiktinai, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstamos veikos buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Skundžiamu nuosprendžiu J. J. už pasikėsinimą įvykdyti vagystę iš L. Z. buto paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė ir už vagystę iš A. T. buto paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra mažesnės už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl atsižvelgus į nuteistojo asmenybę bei į kitas pirmiau paminėtas aplinkybes, jas laikyti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmes, taikė nuteistajam palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą, todėl nėra pagrindo pripažinti ir nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos bausmės aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Nuteistasis J. J. prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi sveikatos problemų. Iš byloje esančios 2011-02-08 specialisto išvados matyti, kad J. J. 1998 m. lankėsi pas psichiatrą, išvada – socializuoto elgesio sutrikimas. Nuo 2006 m. stebimas psichiatrų dėl priklausomybės nuo opioidų. Iš byloje esančių epikrizių kopijų (t. 3, b. l. 39, 130-131) matyti, kad J. J. turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių jis laikotarpiais nuo 2006-11-13 iki 2006-12-06 ir nuo 2007-12-07 iki 2007-12-08 buvo hospitalizuotas. Byloje yra duomenų ir apie nuteistojo galimas kitas ligas. Tačiau byloje nėra jokių dokumentų (pažymų, ekspertizės aktų ar kt.), kurie patvirtintų, kad apeliantas serga liga, dėl kurios jis negali atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės. Tokių dokumentų aukštesnės instancijos teismui nepateikė ir pats nuteistasis J. J.. Pažymėtina, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę, yra užtikrinamas tokio pat lygio bei kokybės gydymas, kaip ir laisvėje esantiems asmenims, tačiau specialia nustatyta tvarka. Be to, nuteistasis BK 76 str. nurodytais atvejais gali būti atleistas nuo bausmės atlikimo dėl ligos (BPK 359 str.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 177 str. taip pat nustato, kad susirgęs sunkia nepagydoma liga nuteistasis gali būti apylinkės teismo atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad J. J. sveikatos būklė laisvės atėmimo bausmės paskyrimo ir realaus jos atlikimo pagrindų neeliminuoja, juolab kad nuteistasis, žinodamas apie savo sveikatos problemas, galėjo nedaryti nusikaltimų, tačiau to nepadarė ir vėl nusikalto.

J. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas į jam paskirtos bausmės laiką nepagrįstai neįskaitė jo sulaikymo laiko nuo 2012-10-12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tuo metu J. J. atliko bausmę Vokietijos laisvės atėmimo vietoje. Ją pabaigęs atlikti 2013-04-11 jis buvo sulaikytas Vokietijoje pagal Europos arešto orderį ir į Lietuvą parvežtas 2013-04-17. Šis laikotarpis (6 dienos) skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu yra įskaitytas į J. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką. Pažymėtina, kad užsienio valstybėje sulaikymo ir bausmės atlikimo laikas už toje valstybėje padarytą nusikalstamą veiką neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl šio laiko įskaitymo į bausmės už Lietuvos Respublikoje padarytą nusikalstamą veiką atlikimo laiką.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas tinkamai išsprendė apeliantų kaltės ir bausmės paskyrimo klausimus. Apeliacinių skundų argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka aukštesnės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų J. J. (J. J.) ir I. V. (I. V.) apeliacinius skundus atmesti.