Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1317-431/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-22
Bylos Nr.
2A-1317-431/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-12780-2010-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
Ieškovas
D. V.
Atsakovas
G. Z., UADB „Ergo Lietuva“
Kategorijos
  • 3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1317-431/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12780-2010-7Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovams G. Z., UADB „Ergo Lietuva“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė subsidiariai iš atsakovų priteisti 1 357 Lt turtinei žalai atlyginti, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. liepos 17 d. 11 val. 35 min. Vilniuje, Rinktinės g. – Olimpiečių g. – Žvejų g. – Karaliaus Mindaugo tilto sankryžoje automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas atsakovės G. Z., partrenkė į važiuojamąją kelio dalį išėjusį ieškovą, tuo padarydama jam sveikatos sužalojimus. Eismo įvykio metu ieškovui buvo sužalota kairė koja. Ieškovas paaiškino, kad 2007 m. liepos 17 d. ėjo iš darbovietės pasiimti automobilio. Priėjęs prie pėsčiųjų perėjos, sulaukęs žalios šviesoforo spalvos, ėjo per reguliuojamą perėją, kai tik spėjus nueiti maždaug vieno metro atstumą, išgirdo automobilio garsą ir buvo partrenktas priekine automobilio dalimi. Atsakovė, išlipusi iš automobilio, nekvietė policijos ir greitosios pagalbos, tačiau pasisiūlė nuvežti į ligoninę. Ieškovui sutikus, jis buvo nuvežtas į greitosios pagalbos ligoninę, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovui buvo atlikta kojos operacija, po kurios sekė sunki reabilitacija ir pakartotinė operacija. Dėl įvykio metu patirtos traumos ieškovas negali sportuoti. Sekančią dieną po operacijos ieškovas pranešė apie įvykį UABD „Ergo Lietuva“. Ieškovas pažymi, kad įstatyme nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pateikti negali būti laikomas praleistas, nes draudikas buvo informuotas apie eismo įvykį, ir tai patvirtina atsakovės G. Z. atstovo teismo posėdyje pateiktas susirašinėjimas su draudiku elektroniniu paštu. Be to, ieškovas pažymi, kad tuo atveju jeigu teismas laikytų, jog terminas pretenzijai pareikšti buvo praleistas, tai negali turėti įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams. Nustačius, kad parleistas ieškinio senaties terminas, ieškovas prašo jį atnaujinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ieškinį atmetė. Nustatęs faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai leidžia daryti objektyvią išvadą, jog ieškovas dėl sveikatos sužalojimų patyrė 1 357 Lt turtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas įvertinęs tai, kad ieškovui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, atsakovės G. Z. kaltės dėl eismo įvykio kilimo nenustatyta, sprendė, kad pagal sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus šiuo atveju padarytos neturtinės žalos dydis atitinka 1 000 Lt.

Byloje yra duomenys, jog atsakovė G. Z., kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę apdraudė draudikas UADB „Ergo Lietuva“ (t. 2, b. l. 26). Draudiko išduotame Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje nurodyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama transporto priemonę lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini), valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Kadangi ieškovas buvo sužalotas eismo įvykio metu, kuris pripažintinas draudiminiu įvykiu, tai vadovaujantis CK 6.987 straipsniu, draudimo sutartimi bei eismo įvykio metu galiojusios Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo aktualios redakcijos (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalimi, draudikas ieškovui privalo atlyginti neturtinę žalą 500 EUR (1 726, 40 Lt) dydžio ribose, turtinę žalą 500 000 EUR (1 726 400 Lt) ribose. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui priteistinos žalos (turtinės ir neturtinės) dydis neperžengia Įstatyme nustatytų draudimo sumos ribų, o atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ atsako už ieškovui padarytą žalą draudimo sumos ribose, ieškovui priteistiną turtinę ir neturtinę žalą privalėtų atlyginti atsakovas UADB „Ergo Lietuva“.

Remiantis sisteminiu Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau-TPVCAPDĮ) normų ir tikslų aiškinimu darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatyminis šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį.

TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas arba Draudikų biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Praleidęs įstatyme nustatytus terminus pretenzijai pateikti nukentėjusysis ir transporto priemonės valdytojas praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo. Tačiau šių terminų praleidimas neturi įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams. Šioje byloje nustatyta, kad draudikui buvo pranešta apie įvykį telefonu (t. 1, b. l. 217), tačiau nukentėjusysis nei atsakovui UADB „Ergo Lietuva“, nei atsakovei G. Z. pretenzijos dėl žalos atlyginimo nepateikė ir šios aplinkybės jis neginčija. Įstatyme nustatytas pretenzinis terminas nėra tapatinamas su ieškinio senaties terminais. Nukentėjusysis reikalavimą dėl žalos atlyginimo gali reikšti tiek draudikui, tiek valdytojui, tačiau valdytojas privalomojo draudimo atveju, atsako tik tiek, kiek nepakanka žalai atlyginti draudimo išmokos pagal draudimo sutartį.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų senaties terminas dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškovas teigia, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes jis pareiškė valdytojui ieškinį laiku, ieškinys teismui buvo išsiųstas 2010 m. liepos 19 d. (b. l. 170-171). Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik tam asmeniui, kuris byloje patrauktas atsakovu, tačiau ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Jeigu bylos eigoje vienas atsakovas pakeičiamas kitu arba jeigu į bylą ieškovo pareiškimu įtraukimas naujas antrasis atsakovas, tai naujiems tinkamiems atsakovams ieškinio senaties terminas nutraukimas nuo tos dienos, kada ieškovas pareiškė prašymą patraukti byloje atsakovais naujus asmenis. Šioje byloje atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ ieškinys pareikštas 2011 m. kovo 21 d., o senaties termino eiga šioje byloje skaičiuotina nuo eismo įvykio dienos, t. y. 2007 m. liepos 17 d., taigi ieškinio senatis praleista. Todėl, teismas sprendžia, kad praleidus terminą reikalavimui pagrindiniams skolininkui UADB „Ergo Lietuva“ pareikšti, ir atsižvelgus į aukščiau konstatuotas aplinkybes, jog padaryta ieškovui žala neviršija draudimo išmokos pagal draudimo sutartį, ieškinys atmestinas ir atsakovės G. Z. atžvilgiu. Be to, teismas neturi pagrindo ieškovo nurodytas aplinkybes dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo laikyti svarbiomis ir pakankamomis ieškinio senaties termino atnaujinimui. Ieškovas nuo pat eismo įvykio dienos žinojo iš kokio draudiko gali reikalauti žalos atlyginimo, ikiteisminio tyrimo metu jam atstovavo profesionalus teisininkas advokatas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas, ieškovo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimą motyvuodamas tuo, kad ieškovui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismų praktikoje bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui priteisiamas didesnis neturtinės žalos atlyginimas, nei šioje byloje reikalavo ieškovas. Netgi bylose, kuriose konstatuotas lengvesnis sveikatos sutrikdymas nei nesunkus, priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo sumos, ženkliai didesnės nei nustatyta ginčijamame sprendime.

2) Teismas nepagrįstai laikė, kad šioje byloje atsakovės G. Z. kaltės dėl eismo įvykio kilimo nenustatyta. Pagal generalinio delikto principą ir remiantis CK 6.263 str., žalą padariusio asmens, t. y. atsakovės G. Z. kaltė preziumuojama, žalą padaręs asmuo laikomas kaltu, kol neįrodo, kad jo kaltės dėl žalos atsiradimo nėra. Atsakovė šioje byloje įrodinėjo ieškovo neatsargumą, tačiau teismas byloje pagrįstai ieškovo neatsargumo nenustatė. Tokiu būdu atsakovės G. Z. kaltės prezumpcija šioje byloje liko nepaneigta ir teismas neturtinės žalos dydį motyvavo atsakovės G. Z. kaltės nebuvimu nesant tam jokio pagrindo.

3) Pažeisdamas įrodymų vertinimo, teismo sprendimo išdėstymo tvarką ir šalių rungimosi principą civiliniame procese, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio nepasisakė dėl ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytų prašytos priteisti patirtos neturtinės žalos dydį patvirtinančių aplinkybių (patirtų operacijų, negalėjimo vaikščioti ir pasirūpinti savimi pooperaciniu laikotarpiu, išlikusių traumos pasekmių ir kt.) bei įrodymų (ieškovą operavusio gydytojo D. R. 2010-11-08 d. rašytinių paaiškinimų dėl operacijos sudėtingumo ir traumos pasekmių po operacijos, kitų medicininių dokumentų).

4) Teismas nepagrįstai laikė, kad ieškinio senaties terminas dėl visų ieškovo reikalavimų prasidėjo eismo įvykio dieną, t. y. 2007 m. liepos 17 d. Ieškovo pateikti išlaidų už gydymo paslaugas dokumentai patvirtina, kad 303,50 Lt išlaidos pagal 2008-10-31 d. sąskaitą MDC-523399 ir 483,45 Lt išlaidos pagal sąskaitą MDC-524276 (kurias pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo patirta turtine žala) buvo patirtos atitinkamai 2008-10-31 d. ir 2008-11-05 d. ir šių sumų išieškojimo atžvilgiu ieškinio senaties terminas teikiant patikslintą ieškinį (2011-03-21 d.) nebuvo pasibaigęs. Atitinkamai 2011-03-21 d. nebuvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas ir dėl neturtinės žalos priteisimo, nes 2008 m. lapkričio 4 d. vykusios operacijos metu ieškovas patyrė skausmą, nerimą dėl operacijos sėkmės, su operacija susijusius nepatogumus. Esant tokioms aplinkybėms teismas klaidingai nustatė, kad ieškinio senaties terminas atsakovo UADB „Ergo Lietuva" atžvilgiu pasibaigęs dėl visų reikalavimų ir tuo remiantis nepagrįstai laikė, kad ieškinys dėl praleisto ieškinio senaties termino atmestinas visa apimtimi.

5) Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atsakovo UADB „Ergo Lietuva" atžvilgiu atnaujinimo, netinkamai taikė CK 1.131 str. 2 dalies nuostatas, pagal kurias praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas ir pažeistoji teisė ginama, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, taip pat pažeidė CPK normas dėl teismo sprendimo išdėstymo. Būtinumas įtraukti draudiką pagrindiniu atsakovu iškilo jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, formuojantis naujai teismų praktikai, pagal kurią draudikas ir apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra solidarūs atsakovai ir atsakovais trauktini draudikas, arba draudikas (kaip pagrindinis skolininkas) ir transporto priemonės valdytojas. Teismas neargumentavo savo išvados, kodėl ieškovo nurodytų aplinkybių dėl ieškinio senaties termino atsakovo UADB „Ergo Lietuva" atžvilgiu atnaujinimo nelaikė svarbiomis ir pakankamomis ieškinio senaties terminui atnaujinti. Apžvalgoje konstatuota, kad TPSVCAPD Įstatymo nuostatos dėl nukentėjusiojo reikalavimų į transporto priemonės valdytoją ir jo draudiką santykio nėra aiškiai išreikštos. Iki Apžvalgos paskelbimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad transporto priemonės valdytojo ir jo draudiko civilinė atsakomybė yra solidari (žr. 2002 m. vasario 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės civilinių bylų kolegijos nutartį civ. byloje Nr. 3K-7- 351/2002), tuo vadovaujantis ieškovas pasirinko ieškinį reikšti vienam iš solidarių skolininkų - atsakovui G. Z.. Aiškaus įstatyminio reglamentavimo ir vienareikšmiškos teismų praktikos, kad ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo reiškiamas draudikui kaip pagrindiniam skolininkui nebuvimas iki Apžvalgos paskelbimo 2011 metais laikytinas svarbia priežastimi, dėl kurios ieškinys nebuvo pareikštas UADB „Ergo Lietuva" kaip pagrindiniam skolininkui ir tai yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą remiantis CK 1.131 str. 2 dalies nuostatomis.

6) Konstatavęs ieškinio senaties praleidimą atsakovo UAB „Ergo Lietuva" atžvilgiu, ir tuo pagrindu atmesdamas ieškinį atsakovei G. Z., teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Apžvalgoje formuojamos teismų praktikos, pagal kurią įstatymu nustatytų terminų pretenzijai draudikui pateikti praleidimas, dėl kurio nukentėjusysis praranda draudimo apsaugą, neturi įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams (Apžvalgos apibendrinamųjų pastabų 15 punktas). Ginčijamo teismo sprendimo motyvai suponuoja, kad teisės į draudiminę apsaugą praradimas automatiškai panaikina ir transporto priemonės valdytojo deliktinę atsakomybę - tai akivaizdžiai prieštarauja Apžvalgos 15 punkte išdėstytam išaiškinimui.

7) Teismo išvada, kad ieškinys atsakovės G. Z. atžvilgiu atmestinas, taip pat prieštarauja ir Apžvalgos apibendrinamųjų pastabų 7 punktui, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės valdytojo prievolė atlyginti visą nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą išlieka tiek, kiek ši žala neatlyginta išmokėta draudimo išmoka. Atmetus ieškinį atsakovo UADB „Ergo Lietuva" atžvilgiu, draudimo išmoka nėra mokama, tačiau nepaisant to, ginčijamu sprendimu atmetamas ieškinys ir transporto priemonės valdytojui, tokiu būdu paneigiant jo prievolę atlyginti draudiko neatlygintą turtinę ir neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą UADB „ERGO LIETUVA" prašė skundą atmesti. Nurodė, kad draudimo išmokos dėl eismo įvykiu padarytos žalos mokėjimo pagrindai bei sąlygos yra nustatyti specialiame šiuos klausimus reglamentuojančiame teisės akte - LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Privalomojo draudimo sutartis pagal savo prigimtį yra sutartis trečiojo asmens naudai, kadangi, vadovaujantis LR TPVCAPD įstatymu, draudimo išmoka yra mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui (Įstatymo 2 str. 12 d.). Kaip nustatyta civilinėje byloje, to neneigė ir pats ieškovas, jis dėl šio eismo įvykio metu patirtos žalos, ar jo atstovai į UADB „ERGO LIETUVA" nesikreipė. Ieškovas neįvykdė imperatyvių LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12- 14 ir 16 str. nukentėjusio trečiojo asmens, siekiančio gauti draudimo išmoką, pareigų t.y. ieškovas nepateikė prašymo ir dokumentų, patvirtinančių atlygintinos žalos dydį ir pan., tačiau 2011 m. kovo 21 d.- praėjus beveik 4 metams po eismo įvykio, pareiškė ieškinį draudikui. Atsižvelgdami į tai, kad ieškovas dėl savo kaltės praleido LR TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. įtvirtintą pretenzinį vienerių metų terminą (įstatymas nenumato, kad šis terminas gali būti atnaujintas ar pratęstas), bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008 pateiktu išaiškinimu dėl teisinių pasekmių, kurios kyla praleidus įstatymo numatytus terminus („termino nesilaikymo pasekmė yra žalą padariusio asmens draudiko prievolės pasibaigimas LR TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. prasme"), taip pat išaiškinimu dėl tinkamo pareigos reikšti pretenziją vykdymo („laiku ir tinkamai pareikšti pretenziją ir ieškinį žalą padariusio asmens draudikui reiškia, kad tai turi būti padaryta tol, kol nepasibaigė žalą padariusio asmens draudiko prievolė tenkinti tokius reikalavimus"), ieškinys draudiko atžvilgiu pagrįstai atmestas. Patikslintas ieškinys, kuriuo draudikas į bylą patrauktas atsakovu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo pareikštas tik 2011 m. kovo 21 d., tuo tarpu, ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo pažeistą teisę, t.y. kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymu saugomas interesas yra pažeistas. Šį sužinojimą, šiuo atveju, būtina sieti su ieškovo sužalojimo- eismo įvykio momentu, ir jokiu būdu termino pradžia negalėtų būti tapatinama su ieškovui, dėl tam tikrų gydymo procedūrų atlikimu, atsiradusiomis išlaidomis, vadinasi gerokai daugiau nei prieš 3 metus. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog ieškinys UADB "ERGO LIETUVA" atžvilgiu pareikštas praleidus LR Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl buvo LR CK 1.131 str. įtvirtintas pagrindas ieškinį draudiko atžvilgiu atmesti.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas įsigaliojo dar 2001 m. birželio 30 d. Kaip jau buvo minėta, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemos vienas iš pagrindinių tikslų - eismo įvykių metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių ir interesų apsauga. Įstatymų leidėjas šiam draudimui suteikė privalomąjį pobūdį, tai gi, ieškovo argumentai, kad, esant tokiam šių santykių sferos teisniam reglamentavimui, jam nebuvo žinoma, kad visų pirma jis privalo kreipti į eismo įvykį sukėlusio asmens draudiką, yra nepakankami laikyti, kad tai yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Be to, kaip teisingai sprendime pažymėjo teismas, nuo pat eismo įvykio dienos ieškovas žinojo, kad atsakovės G. Z. transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikas yra UADB „ERGO LIETUVA", o apeliacinio skundo argumentai, kad būtinybė įtraukti draudiką į bylą atsakovu atsirado vėliau todėl, kad atsirado nauja teismų praktika, neatitinka tikrovės. Tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų - visų pirma teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3 439/2007).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą G. Z. prašė skundą atmesti. Nurodė, kad nuo pat pasirengimo bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme momento atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad atsakovu byloje turėtų būti patraukta UADB „Ergo Lietuva", nes atsakovė savo civilinę atsakomybę buvo apdraudusi privalomuoju draudimu būtent UADB „Ergo Lietuva". Atsakovė įrodė, kad apeliantas, per tuometinę draugę A. G. (skambinusią iš telefono numerio - (duomenys neskelbtini)), 2007 07 19 pranešė UADB „Ergo Lietuva" apie 2007 07 17 įvykį, nors apeliantas ieškinyje sąmoningai nutylėjo aplinkybes tiek apie tai, kad žinojo, jog atsakovė yra apdraudusi savo civilinę atsakomybė, tiek apie tai, kad apeliantas, per minėtą draugę, buvo informavęs draudiką (UADB „Ergo Lietuva"). Šios aplinkybės liudija iš dalies nesąžiningą elgesį. Apelianto ieškinio senaties praleidimą sąlygojo ne „aiškaus įstatyminio reglamentavimo" nebuvimas, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, o subjektyvus apelianto noras priversti atsakyti būtent atsakovę, o ne draudiką (UADB „Ergo Lietuva"). Pirmosios instancijos teismas, ginčo sprendime, teisingai konstatavo, kad apeliantas praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nes per norą atsakove matyti išimtinai G. Z., praleido minėtą senaties terminą reikšti reikalavimus atsakovei UADB „Ergo Lietuva", kuri yra pagrindinis skolininkas duotuoju atveju. Pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai konstatavo, kad patikslintą ieškinį apeliantas teismui pareiškė tik 2011 03 21 (įvykis įvyko 2007 07 17), todėl akivaizdžiai praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikytiną žalos atlyginimo teisiniams santykiams. Šalys reikalavo taikyti ieškinio senatį, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Jokių svarbių aplinkybių, kurios būtų galėję sąlygoti tokį nepateisinamai ilgą delsimą kreiptis į teismą, Apeliantas taip ir nenurodė. 2010 12 29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktoje Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-34-1 aiškiai atskleista pareiga pirmiausia žalos atlyginimo reikalauti iš draudiko (šiuo atveju - UADB „Ergo Lietuva") ir tik nepakakus draudimo išmokos, iš draudėjo (šiuo atveju - atsakovės). Priešingu atveju būtų pažeista TPSVCAPD Įstatymo paskirtis. Apeliantas, siekdamas priversti atsakyti išimtinai atsakovę, nepasinaudojo TPSVCAPD Įstatymo nustatytomis galimybėmis ne teismo tvarka iš draudiko gauti žalos atlyginimą. Be to, apeliantas netinkamai naudodamasis procesinėmis teisėmis, savalaikiai nepareiškė reikalavimo draudikui teikdamas ieškinį. Pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai nusprendė, jog dėl savo aplaidumo nepasinaudojęs įstatymų nustatytomis teisėmis, netenkinti apelianto reikalavimo pagrindiniam skolininkui - draudikui (UADB „Ergo Lietuva"). Pirmosios instancijos teismas priėjo logiškos, teisėtos bei pagrįstos išvados, kad nepateisinamais veiksmais praradęs galimybę prisiteisti žalos atlyginimą iš draudiko, tuo pačiu, apeliantas neteko teisės reikalauti žalos atlyginimo ir iš atsakovės, kurios atsakomybė yra ne solidari, o subsidiari.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingi kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Taigi, teismo nustatomą neturtinės žalos dydį lemia bylos aplinkybių, kurios pagal įstatymą ar teismo pripažinimu turi įtakos neturtinės žalos dydžiui, visuma.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, pagal kuriuos 2008 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1673(08) konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (b. l. 16-18), kad 2009 m. vasario 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių G. Z. kaltę dėl nusikaltimo numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo (b. l. 12-13), kad administracine tvarka G. Z. nenubausta, padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju negalima objektyviai nustatyti dėl kurio eismo įvykio dalyvio veiksmų kilo įvykis, taip pat nėra pagrindo konstatuoti didelio ieškovo neatsargumo eismo įvykio metu. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad atsakovės G. Z. kaltė dėl žalos atsiradimo nebuvo paneigta.

Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantas, įvertino aplinkybes, nurodytas patikslintame ieškovo ieškinyje, dėl patirtos operacijos, pooperacinio laikotarpio ir išlikusių traumos pasekmių, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad byloje buvo ištirti ir įvertinti ne visi įrodymai.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė neturtinės žalos dydį nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, kuri formuojama individualiai vertinant kiekvieną konkretų ginčą ir jame nurodomas aplinkybes. Kadangi ieškovui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o atsakovės G. Z. kalės dėl eismo įvykio kilimo nenustatyta, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais nustatyto 1 000 Lt neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo vertinti kaip nustatyto nepagrįstai ir atitinkamai nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą, nustatant 10 000 Lt neturtinės žalos dydį.

Privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja specialieji teisės norminiai aktai – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPD), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir kt. Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, šių apimtis turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui, pvz., jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turės pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – TPVCAPD įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos. Ši norma detalizuota Taisyklėse, kuriose konkrečiai nurodyta, kad pageidaujantis gauti draudimo išmoką nukentėjęs trečiasis asmuo turi pateikti atsakingam draudikui pretenziją atlyginti žalą (32 punktas). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Taigi būtina draudimo išmokos mokėjimo sąlyga yra pretenzijos pareiškimas draudikui per įstatyme nustatytą terminą. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad asmuo, norintis gauti draudimo išmoką, turi draudikui pareikšti pretenziją, taigi bet koks draudiko informuotumas apie eismo įvykį ir jo aplinkybes nėra pakankamas pagrindas atsirasti jo pareigai spręsti dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Nors įstatyme nustatytas reguliavimas, kuriuo remiantis tiek nukentėjusiajam, tiek žalą padariusiam asmeniui nustatyta pareiga pranešti žalą padariusio asmens draudikui apie eismo įvykį (TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 15 dalis), tačiau draudiko informavimas apie eismo įvykį, yra tik pagrindas pradėti žalos atlyginimo sureguliavimo procesą, t. y. surenkama reikalinga informacija tam, kad, pateikus reikalavimą atlyginti žalą, būtų galima tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką. Tik gautas suinteresuoto asmens reikalavimas atlyginti žalą -pretenzija dėl išlaidų atlyginimo, yra pagrindas spręsti žalos atlyginimo ir draudimo išmokos mokėjimo klausimą (Taisyklių 31 punktas).

Ieškovas pretenzijos draudikui dėl žalos atlyginimo nepateikė ir šios aplinkybės neginčijo. Ieškinys dėl 2007 m. liepos 17 d. eismo įvykio atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ pareikštas 2011 m. kovo 21 d., taigi praleistas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodytas vienerių metų nuo žalos atsiradimo dienos bei nuo dienos, kurią apeliantas nurodo sužinojęs apie padarytą žalą (2008 m. spalio – lapkričio mėn.), terminas pretenzijai pareikšti. Šis terminas nėra naikinamasis ir teismui pripažinus, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, jis gali būti atnaujinamas. Apelianto nurodomi argumentai dėl formuojamos teismų praktikos, kad draudikas ir apdraustosios transporto priemonės valdytojas nėra solidarūs atsakovai, bei motyvas, kad tai vertintina kaip svarbi priežastis, dėl kurios ieškovas nereiškė reikalavimo draudikui, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmesti, sprendžiant klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo. Jeigu apeliantas iki nurodomos suformuotos teismų praktikos 2011 m. ir buvo įsitikinęs, kad draudikas ir transporto priemonės valdytojas atsako solidariai, tai nereiškia, kad reikalavimą pareiškus vienai iš solidariosios atsakomybės šaliai, solidariai pagal priimtą sprendimą atsakys ir kita šalis, kuriai reikalavimas nebuvo reiškiamas, t.y. bet kokiu atveju, net ir solidariosios atsakomybės, ieškinys privalėjo būti reiškiamas abiems atsakovams, tačiau to nebuvo padaryta. Todėl pagrįstai konstatuota, jog reikalavimas draudikui buvo pareikštas tik 2011 m. kovo 21 d., praleidus nustatytus terminus pretenzijai pareikšti be svarbios priežasties.

Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ieškinio senaties praleidimą atsakovo UAB „Ergo Lietuva" atžvilgiu, ir tuo pagrindu atmesdamas ieškinį atsakovei G. Z., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, pagal kurią įstatymu nustatytų terminų pretenzijai draudikui pateikti praleidimas, dėl kurio nukentėjusysis praranda draudimo apsaugą, neturi įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams. TPVCAPD teisinio reguliavimo tikslai – užtikrinti tiek žalą patyrusio trečiojo asmens nuostolių atlyginimą, tiek transporto priemonės valdytojo turtinių interesų apsaugą, kai nustatoma transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Todėl atsitikus draudžiamajam įvykiui pareiga išmokėti draudimo išmoką tenka valdytojo draudikui, kuri kyla iš privalomojo draudimo sutarties ir privalomojo draudimo santykius reglamentuojančių įstatymų. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė yra subsidiari. Kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo (CK 6.245 str.5d.). Pirmosios instancijos teismas teisėtai taikė sisteminį TPVCAPDĮ normų ir tikslų aiškinimą, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatyminis šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė ir išvadą, kad ieškovui nepasinaudojus civilinės atsakomybės draudimo suteikiama apsauga ir nepareiškus nustatytais terminais pretenzijos draudikui, bei nustačius, kad padarytoji ieškovui žala neviršija draudimo išmokos pagal draudimo sutartį, pareiga dėl žalos atlyginimo negali būti perkeliama transporto priemonės valdytojui, nes taip būtų pažeisti pirmiau minėti TPVCAPD teisinio reguliavimo tikslai – užtikrinti tiek žalą patyrusio trečiojo asmens nuostolių atlyginimą, tiek transporto priemonės valdytojo turtinių interesų apsaugą.

Vadovaujantis nurodytais motyvais nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atsakovei G. Z. iš apelianto D. V. priteistinos 968 Lt bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti G. Z. iš D. V. 968 Lt bylinėjimosi išlaidų.

TeisėjaiLaima GerasičkinienėAntanas RudzinskasJūratė Varanauskaitė