Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-06-28 · Civilinė byla Nr. e2A-248-653/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-28
Bylos Nr.
e2A-248-653/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-22246-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jelena Šiškina
Ieškovas
UAB „LSV Intergroup“
Atsakovas
Z. N.
Kategorijos
  • 2.6.29.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-248-653/2017Proceso Nr. 2-68-3-22246-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3.; 3.3.1.14. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto ieškovo UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui Z. N. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 200 Eur paskolos, 18,50 Eur kredito kainos, 86,95 Eur palūkanų, 1,30 Eur delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2015-07-20 tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 54140, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 200 Eur kreditas. Atsakovas, įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2015-09-18. Atsakovas 2015-10-02 sumokėjo 49 Eur pratęsdama kredito grąžinimo terminą iki 2015-11-01, vėliau pratęsė kredito grąžinimo terminą iki 2015-12-13, tačiau savo prievolės nevykdė, paskolos numatytu terminu negrąžino ir ieškovui liko skolingas jo reikalaujamas sumas.Atsakovui, vadovaujantis CPK 142 straipsnio reikalavimais, buvo išsiųstas pranešimas pateikti atsiliepimus į ieškinį, kurie buvo įteikti tinkamai, tačiau atsakovui tinkamai įteikus procesinius dokumentus, šis atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą teismui nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Z. N. ieškovo LSV Intergroup naudai 200 paskolos, 18,50 Eur kredito kainos, 14,10 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (232,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2016-06-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11,38 Eur (vienuolika eurų 38 ct) bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.Teismas nustatė, jog ieškovas su atsakovu 2015-07-20 sudarė kredito sutartį Nr. 54140 pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 200 Eur kreditą už 18,50 Eur mokestį, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir kredito mokestį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Už suteiktą kreditą sutartyje buvo nustatyta 112,54 proc. metinė palūkanų norma, taip pat šalys susitarė, jog kredito grąžinimo data 2015-12-13. Atsakovas netinkamai vykdė paimto kredito grąžinimo sutartyje numatyta tvarka ir terminais bei nevykdė kitų įsipareigojimų pagal sutartį, todėl ieškovas atsakovui išsiuntė pranešimus apie įsiskolinimą, tačiau atsakovas į tai nereagavo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas sumokėjo ieškovui įsiskolinimą.Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti 86,95 Eur palūkanų, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.2. punkte numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovas privalo juos įrodyti tačiau ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, prašomų priteisti palūkanų dydžio santykį su prašoma priteisti skolos suma, šalių sutartyje numatytas sutartines 112,54 procentų palūkanas teismas sumažino ir iš atsakovo priteisė 14,10 Eur sutartinių palūkanų sumą (200 Eur x 0,05 proc x 141 d.), o likusi ieškovo reikalavimo dalis dėl sutartinių palūkanų priteisimo atmesta. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti 1,30 Eur delspinigių, teismas pažymėjo, jog ieškovas prašo priteisti palūkanas, kurios savo esme yra sutartinės netesybos, taigi 1,30 Eur papildomų delspinigių priteisimas būtų nesąžiningas ir neteisingas. Be to, prašomi 1,30 Eur delspinigiai ieškinyje nėra pagrįsti, nenurodoma, už kokį laikotarpį jie yra skaičiuojami ir kokiu pagrindu jų yra prašoma.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „LSV Intergroup“ prašo panaikinti skundžiamo sprendimo už akių dalį dėl palūkanų ir delspinigių ir priteisti ieškovui jo pagrįstas ir reikalaujamas sumas iš atsakovo pagal 2016 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui teiktą ieškinį.Apeliaciniame skunde nurodoma, jog vien tas faktas, kad viena iš sutarties šalių yra vartotojas, neleidžia daryti išvados, kad sutartinės palūkanos yra per didelės. Ginčo Sutartyje yra kalbama apie palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi, teismų praktikoje yra dar vadinamomis pelno palūkanomis. Jos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimosi patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę vykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Vartojimo kredito santykius reglamentuoja ne tik bendrosios Civilinio kodekso normos, bet ir specialiosios Vartojimo kredito įstatymo normos, todėl teismas privalėjo taikyti specialųjį įstatymą. Tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje vartojimo kredito sutartyje numatyta 112,54 proc. metinė palūkanų norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., numatančiai prezumpciją, jog bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Teismas, ex officio mažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidžia sutarties laisvės principą.Teismas taip pat nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 1,30 Eur dydžio delspinigius. Delspinigiai skaičiuojami remiantis LR CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kuris numato, kad ieškiniams dėl delspinigių priteisimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių t.y. 180 d. ieškinio senaties terminas ir Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punktu, kuris numato, jog kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą, kredito davėjas turi teisę reikalauti mokėti 0,05 % dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovui delspinigiai pradėti skaičiuoti 2015 m. gruodžio 15 d., delspinigių skaičiavimas sustabdytas 2016 m. gegužės 2 d., po 141 dienos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta. Byloje kilo ginčas dėl vartojimo kredito sutartyje numatyto palūkanų dydžio bei dėl reikalavimo priteisti delspinigius pagrįstumo.Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014, 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-29-248/2016). Remiantis Vartojimo kredito sutartimi šiuo atveju šalys buvo susitarusios dėl pelno palūkanų t.y. mokamų už naudojimąsi kreditu. Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 p. numato, kad už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl 112,54 proc. metinės palūkanų normos (bendra Kredito kainos metinė norma – 193,40 proc). Minėtos sutarties 4.4. p. numato, kad palūkanos skaičiuojamos nuo Kredito išmokėjimo Kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Sutarties 7 skyriuje aptartos atsakomybės sąlygos ir jos taikymo tvarka. Sutarties 7.2 punktas nurodo, jog kredito gavėjui praleidus kredito mokėjimo terminą, yra skaičiuojamos pelno palūkanos, kaip atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, kurių dydis lygus 4.1 punkte nurodytosioms palūkanoms ir yra skaičiuojamos nuo visos pradelstos grąžinti kredito sumos už visą pradelsimo laiką, pagal Vartojimo kredito įstatyme bei šioje Sutartyje nustatytas taisykles. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusioje Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-29-248/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovas sudarydamas vartojimo kredito sutartį prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams. Paskola buvo suteikta fiziniam asmeniui labai trumpam trisdešimties dienų terminui, atsakovas nagrinėjant bylą procese nedalyvavo, neteikė atsiliepimų, nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų. Taigi spręstina, jog atsakovas neįrodė, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, ir nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos. Nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, todėl nėra teisinio pagrindo jas mažinti.Pripažinus, kad ieškiniu prašomos priteisti palūkanos yra ne kompensuojamosios, o mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkciją atliekančios palūkanos, pirmosios instancijos teismo motyvais nėra taip pat pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas netinkamas sutartyje numatytų palūkanų kvalifikavimas lėmė nepagrįstą jų sumažinimą bei neteisėtą ieškinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo atmetimą, todėl šiuo procesiniu sprendimu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, ieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovui visą už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį (CPK 93 str. 1, 5 d.).Be to, remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteisiama 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą už akių pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo Z. N., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo LSV Intergroup, į.k. 302414832, naudai 200 Eur (du šimtus eurų) paskolos, 18,50 Eur (aštuoniolika eurų 50 ct) kredito kainos, 86,95 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus 95 ct) palūkanų, 1,30 Eur (vieną eurą 30 ct) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (306,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2016-06-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti ieškovui UAB ,,LSV Intergroup”, į.k. 302414832, iš atsakovo Z. N., a.k. (duomenys neskelbtini) už apeliacinį skundą sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį.

Teisėja Jelena Šiškina