Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. B., H. B. ir atsakovų A. K., R. A. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1521-775/2012 pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovams A. K., R. A., R. B. ir H. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Sutinkamai su CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantai R. B. ir H. B. apeliaciniame skunde pasisako dėl pasikeitusios turto vertės, ryšium su žemės išpirkimu, ir šiai aplinkybei pagrįsti pateikia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2012-07-18 pažymą, kuri pirmosios instancijos teismo jau yra prijungta prie bylos (t. 2, b. l. 31-32, 47), todėl pakartotinis jos pateikimas nelaikytinas nauju įrodymo pateikimu. Be to, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012-11-29 išrašą, kuriuo apeliantai grindžia savo teiginius dėl negalimos restitucijos taikymo esant areštuotam R. A. butui, įvertinus tai, kad jis pateiktas kartu su apeliaciniu skundu ir buvo išsiųstas kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims bei šie turėjo galimybę susipažinti su nauju rašytiniu įrodymu, teisėjų kolegija prijungia prie nagrinėjamos bylos (CPK 314 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010-02-27 paprastuoju vekseliu atsakovas A. K. įsipareigojo sumokėti ieškovui D. T. 20 000 Lt (t. 1, b. l. 10), o 2011-01-18 buvo išduotas vykdomasis įrašas (t. 1, b. l. 9). Minėtas įrašas buvo pateiktas vykdyti antstoliui 2011-03-02 (t. 1, b. l. 9). Vykdant išieškojimą, antstolis užklausė visas įstaigas ir institucijas dėl A. K. turtinės padėties, tačiau nustatė, jog lėšų ir nekilnojamojo turto atsakovas neturi, gyvenamosios vietos nėra deklaravęs. VSDFV duomenimis dirba įmonių UAB „Julika“, UAB „Monta“ ir UAB „Populus“ direktoriumi, tačiau šios įmonės veiklos nevykdo, neteikia deklaracijų VSDFV ir VMI. Kito turto, iš kurio galima būtų išieškoti skolą, nerasta. 2011-05-02 pakartotinai tikrinant duomenis, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje nustatyta, jog A. K. 2011-03-29 savo vardu įregistravo nebaigtą statyti namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2011-03-30 perleido R. A., o ši 2011-04-06 turtą perleido R. B. (t. 1, b. l. 12). Paminėtus nebaigto statyti namo perleidimo sandorius ieškovas prašo pripažino negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliantų argumentams, kad ieškovo nenuosekli pozicija dėl vekselio sudarymo aplinkybių verčia abejoti jo, kaip kreditoriaus, turima neabejotina ir galiojančia reikalavimo teise atsakovui A. K., nes esant galiojančiam paprastajam vekseliui, šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos (LR įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 4 p.).

Nors apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki turto (t. y. nebaigtas statyti namas, esantis (duomenys neskelbtini), toliau – ginčo turtas) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre A. K. buvo nemokus, ir jam perleidus šį turtą A. A., jis vėl tapo nemokus, nes jo vardu neliko turto, iš kurio butų galima išieškoti skolą, nepagrįsta byloje nustatytoms faktinėms, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti nenurodo, kokie duomenys byloje patvirtina A. K. turimą turtą, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, o jų kiti argumentai, jog teismas neįvertino, kad A. K. padėtis buvo tokia pati kuomet 2011-03-02 ieškovas pateikė notarui dokumentus dėl vekselio vykdymo, jokio nekilnojamo turto A. K. vardu nebuvo, paneigia prieš tai buvusiuosius bei patvirtina tiek teismo, tiek antstolio vykdymo procese nustatytas aplinkybes, kad kito turto ir pajamų A. K. neturi.

Būtų galima sutikti su apeliantų argumentu, jog nepateikus į bylą įrodymų, kokiu būdu buvo pranešta A. K. dėl vykdomojo dokumento išdavimo bei raginimo įvykdyti sprendimą gera valia, negalima teigti, kad A. K. 2011-03-30 perleisdamas jam priklausantį ginčo turtą žinojo apie vykdomą išieškojimą, tačiau tai nepaneigia teismo išvados, jog siekdamas išvengti, kad išieškojimas nebūtų nukreiptas į turtą, sudarė sandorį su R. A., nes 2010-02-27 išdavęs paprastąjį vekselį A. K. įsipareigojo jį pateikus be sąlygų sumokėti ieškovui 20000,00 Lt, o vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos (LR įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 36 str. 1 d.), todėl veikdamas kaip sąžiningas ir apdairus žmogus, negalėjo nežinoti apie egzistuojančią skolą kreditoriui (ieškovui).

Kaip pagrįstai nurodo ieškovas D. T. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 120), apeliantai iš esmės kvestionuoja vieną actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – A. K., trečiųjų asmenų (R. A., R. B. ir H. B.) nesąžiningumą, vertintiną teismo sprendime (CK 6.66 str. 2 d., 5 d.). Nors apeliantai teigia, kad teismo teiginiai apie jų nesąžiningumą grindžiami tik prielaidomis, samprotavimais ir nepagrįsti įrodymais, tačiau teismo posėdžių protokoluose užfiksuota informacija rodo, kad teismas atsakovų nesąžiningumo vertinimui skyrė ypač daug dėmesio, išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, teismo padarytos išvados yra pagrįstos byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, jų išsamia analize ir tinkamu, visapusišku įvertinimu, o įrodymų viseto įvertinimo pagrindu sprendime pagrįstai konstatuota, kad atsakovai buvo nesąžiningi, sudarydami ginčijamus sandorius. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. K., N. M. v. AB (duomenys neskelbtini), bylos Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Kaip matyti iš sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vertino visų įrodymų visumą, išdėstė įrodymų, argumentų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais ar argumentais nesivadovauja, atsakovų paaiškinimuose esant daug prieštaravimų, juos vertino tikimybių pusiausvyros principu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Teismas atsakovų nesąžiningumą vertino ne vien sandorių sudarymo skubotumu, kai ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre atsakovo A. K. vardu buvo įregistruotas 2011-03-29, pirkimo pardavimo sutartis su R. A. sudaryta jau kitą dieną – 2011-03-30, o R. B. turtas perleistas 2011-04-06. Net jei A. K. ir nebuvo žinoma apie pradėtą vykdomąją bylą, nes skolininko vykdomajame dokumente nurodytoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), nerasta, kaimynų paaiškinimu toks asmuo šiuo adresu negyvena (t. 1, b. l. 12), o teikdamas apeliacinį skundą jis nurodo tą patį adresą – (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 103-104), tačiau apie turimą prievolę ieškovui jis neabejotinai žinojo, skolos neginčijo, dar 2012-05-31 parengiamajame teismo posėdyje teigė, kad po sandorio sudarymo buvo bandyta grąžinti ieškovui skolą (t. 2, b. l. 19 a. p.-20), tačiau viso teisminio nagrinėjimo metu net ir dalies skolos negrąžino, o R. A. paaiškinimai apie tai, kad sandorio sudarymo metu ji jokių pinigų A. K. už ginčo turtą nemokėjo, nes taip buvo susitarta jai grąžinti apie 70 000,00Lt skolos (t. 2, b. l. 65), sutampa su pirminiais A. K. paaiškinimais, kad iš R. A. pinigų negavo (t. 2, b. l. 19 a. p.), patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad siekdamas sau palankaus sprendimo A. K. klaidina teismą, o perleisdamas turtą galimai vienai iš kreditorių (t. 2, b. l. 5), atsakovas A. K. kitų kreditorių, jų tarpe - ir ieškovo, atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Nors pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis atsakovų nesieja tarpusavio giminystės /svainystės ryšiai (t. 1, b. l. 132), tačiau atsakovai A. K. ir R. A. teismo posėdyje patvirtino, kad jie ilgą laiką buvo sugyventiniai (t. 2, b. l. 19 a. p., 65), sandorio sudarymo metu ji dar turėjo viltį vėl kartu gyventi su A. K. ir atpirkti ginčo turtą, todėl 2011-04-06 su R. B. sudarytoje sutartyje buvo numatyta pirkėjai iki 2011-07-07 turto atpirkimo teisė (t. 1, b. l. 75). A. K. taip pat paaiškino, kad jis pažįstamas su S. P., bendravo turto perleidimo klausimais, kokiais – neatsakė (t. 2, b. l. 19 a. p., 20 a. p.). R. B. dar parengiamajame teismo posėdyje aiškino, kad vyras apie turto pardavimą sužinojo iš savo sūnaus S. P., visos sutarties sąlygos buvo derintos su A. K., kainą derino vyras su sūnumi, A. K. dalyvavo ir sudarant sandorį notarinėj kontoroj, nors namą pirko iš R. A.; ji reikalų nederino, sutarties neskaitė, sutiko, kad turtas būtų perkamas jos vardu (t. 1 b. l. 144 a. p.-147). Teisme apklaustas liudytoju S. P. parodė, kad nekilnojamuoju turtu jis užsiima virš 10 metų, K. nepažinojo, tačiau kažkam iš agentų pasiūlius namą, šis jam patiko, bet netiko R. A. sąlyga parduoti namą su atsipirkimo teise, todėl pasiūlė pirkti namą tėvui, bet pats viską tvarkė, mokėjo pinigus, tą pačią sandorio sudarymo dieną buvo parašytas įgaliojimas jo sutuoktinei, kad netrukdyti B., o tėvas su nekilnojamuoju turtu nieko bendro neturi (t. 2, b. l. 48). Nors R. B. tvirtino, kad gyvena bute, norėjo įsirengti namą, tačiau jau tą pačią pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dieną (t. 1, b. l. 70-76) pasirašė notarinį įgaliojimą E. P. (S. P. sutuoktinei), kuriuo leidžia atstovauti ją ir parduodant ginčo nekilnojamąjį turtą ( t. 1, b. l. 164-165), kuriuo pagrindu, dar nepasibaigus šalių sutartam turto atpirkimo terminui (2011-04-06 Sutarties 6.2 p.), sudaroma 2011-06-16 preliminari pirkimo pardavimo sutartis su T. Č., kuris S. P. teigimu turi kažką bendro su nekilnojamuoju turtu (t. 2, b. l. 48), kuri turėjo būti įvykdyta iki 2012-03-31 (t. 1, b. l. 166-167), bet 2011-11-21 byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b. l. 156). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, protingu ir apdairiu, tai reiškia – sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. R. A., septynerius metus gyvenusi su A. K. ir jį gerai pažinojusi, žinojo, kad jis nuolat skolinasi pinigus iš jos ir jos tėvų, kol susidarė apie 70 000 Lt skola ( t. 2, b. l. 65), net nesidomėjo, ar A. K. nėra skolingas ir kitiems asmenis, kodėl jai siekiant susigrąžinti skolą bei nemokant pinigų sudaroma ne dovanojimo, o pirkimo pradavimo sutarties, todėl teismas pagrįstai tokį jos elgesį laikė neatsargiu ir nesąžiningu, kaip ir atsakovės R. B., kuri pasirašė sutartį net jos neskaičiusi, nesitarė dėl pardavimo sąlygų, nesidomėjo, kodėl dėl sutarties jos vyras bei šio sūnus, kurio teigimu tėvo nebuvo ir visą sandorį vedė jis, buvo tartasi su A. K., o ne turto pardavėja R. A., nesidomėjo nebaigto statyti namo pardavimo priežastimis, kodėl sandoriai sudaromi tuoj pat vienas po kito, o taip pat pardavėjos ar A. K. kreditoriais, nors notarinėje kontoroje matė, kad tas namas pasmerktas (t. 1, b. l. 145 a. p.). Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad visi atsakovai buvo nesąžiningi, sudarydami ginčijamus sandorius.

Teisėjų kolegijos vertimu, nustačius visų atsakovų nesąžiningumą, laikytini nepagrįstais apeliantų teiginiai, kad teismas netinkamai teikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias restitucijos taikymą. CK 6.146 straipsnis nustato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Teismas, taikydamas restitucija natūra bei įpareigodamas R. B. grąžinti A. K. ginčo turtą, įpareigodamas A. K. grąžinti R. A. 70 000 Lt bei R. A. grąžinti R. B. 70 000 L, o taip pat nukreipdamas ieškovo 20 000 Lt kreditorinio reikalavimo išieškojimą į atsakovui A. K. grąžintą nekilnojamąjį turtą, nesant kito turto į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, tinkamai atkūrė skolininko mokumą, teisingai ir teisėtai išsprendė restitucijos taikymo klausimą, nepažeisdamas kitų asmenų, jų tarpe – apeliantės R. B., nepagrįstai teigiančios apie grąžintino turto vertės padidėjimą dėl žemės sklypo išpirkimo, nes žemė nėra išpirkta ir ji nėra restitucijos objektas (t. 2, b. l. 98-99), teisių bei teisėtų interesų, o aplinkybė, kad R. A. neturi piniginių lėšų grąžinti A. K. 70 000 Lt, restitucijos taikymui teisiškai nereikšminga (CK 6.145 str. 1 d., 6.66 str. 4 d.).

Nors byloje pripažintos negaliojančiomis 2011 m. kovo 30 d. bei 2011 m. balandžio 6 d. (t. 1, b. l. 70-76,158-163) notariškai patvirtintos sutartys dėl ginčo turto pardavimo, tačiau jas tvirtinusių notarų, kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, neįtraukimas į procesą, kolegijos nuomone, nelaikytinas esminiu procesinės teisės normų taikymo pažeidimu bei absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 47 str. 1d., 329 str. 2 d. 2 p.). Sandorius tvirtinusiems notarams bylos eigoje nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos, nenurodomi kokie nors neteisėti jų veiksmai nei ieškinyje, nei atsakovų apeliaciniame skunde, byloje nebuvo reiškiama prašymų dėl notarų apklausos, siekiant išsiaiškinti ginčui reikšmingas aplinkybes, o atsižvelgiant į ginčo esmę, notarai nebus jokiame teisiniame santykyje nė su viena iš šalių ir teismo sprendimu nepaliečiamas notarų teisių bei pareigų klausimas.

Kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui ir todėl atmestini.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, iš esmės nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinių skundų motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.