- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-446-348-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-91-1-00482-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Gytis Večerskas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- T. M.
- Nukentėjusysis
- D. G.
- Advokatai
- Vytautas Gineika
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-446-348/2012
Teisėja Judita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00482-2010-9
2012 m. gegužės 18d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistajam T. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl 2012 m. kovo 9 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš T. M. priteista 3000 Lt nukentėjusiajai D. G. neturtinės žalos atlyginimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. M. nuteistas už tai, jog 2010 m. rugpjūčio 25 d., apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), būdamas J. L. priklausančiame gyvenamajame name, pagrobė J. G. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 5200“, kurio vertė 208 Lt, tuo J. G. padarydamas 208 Lt turtinę žalą.
Nuteistasis T. M. apeliaciniame skunde nesutina su Šakių rajono apylinkės teismo 2012-03-09 teismo nuosprendžiu, nes jo manymu nebuvo atsižvelgta į tai, jog visiškai prisipažino kaltu ir atlygino padarytą žalą nukentėjusiajai, tačiau tai nebuvo pripažinta lengvinančiomis aplinkybėmis. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal LR BK 178 str. 2 d. Skundo autorius prašo atsižvelgti į tai, jog turi mažametį vaiką, daugiau nėra padaręs nusikaltimų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė T. M. pritaikyti tinkamai.
Pagal LR BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė automobilį.
T. M. padaryta nusikalstama veika pagal LR BK 178 str. 2 d. kvalifikuota dėl to, jog teismas padarė išvadą, kad nuteistasis svetimą turtą pagrobė atvirai, matant nukentėjusiajai.
Atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą. Slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta.
Faktiniai duomenys patvirtina, jog nuteistasis T. M. veikė viešai, matant nukentėjusiajai D. G., kuri suvokė neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą, o nuteistasis žinojo, kad nukentėjusioji tai suvokia. Dėl to, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai T. M. veiką kvalifikavo pagal LR BK 178 str. 2 d. Perkvalifikuoti T. M. nusikalstamus veiksmus į kitą LR BK specialiosios dalies straipsnį nėra teisinio pagrindo.
Bausmė T. M. nėra aiškiai per griežta, todėl jos mažinti nėra pagrindo. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skirdamas nuteistajam bausmę už nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybe bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad T. M. tyčinį apysunkį bei savanaudišką nusikaltimą. Anksčiau teistas net penkis kartus, taip pat už nusikaltimus turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, teistumas neišnykęs, baustas administracinėmis nuobaudomis. Nusikalstamą veiką T. M. padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t.y. būdamas recidyvistas, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 str. 1 d.). Šios aplinkybės rodo, kad T. M. yra linkęs nusikalsti asmuo, iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, todėl mažinti jam paskirtas bausmes nėra objektyvaus pagrindo. Tai, jog apeliantas turi mažametę dukrą nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę, nes tai jo nesustabdė nuo nusikalstamos veikos padarymo. Apylinkės teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog T. M. atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir į tai, atsižvelgė nustatydamas bausmės dydį, todėl tuo pačiu pagrindu dar labiau švelninti paskirtą bausmę pagrindo nėra.
LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai padaro ne verčiamas objektyvių aplinkybių, o savo noru.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apylinkės teismas pagrėstai nenustatė T. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir dėl nuoširdžiai gailisi. Kadangi iš byloje esančių apklaustos protokolų matyti, jog T. M. iš pradžių neigė padaręs nusikalstamą veiką, o vėlesnėse apklausose taip pat nebuvo nuoširdus duodamas parodymus. Be to, kaltinamasis neigė kai kurias nustatytas aplinkybes, siekdamas palengvinti savo padėtį. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog kaltinamasis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.
Būtent dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.