Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal BK 290 str. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

pagal BK 187 str. 3 d. areštu 25 paroms.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1 d. 1 p. ,,a“ p. p., vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas G. D. atidėtas 1 metams 6 mėnesiams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui padarytą 192,39 Lt turtinę žalą, bei G. D. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš G. D. civiliniam ieškovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteista 192,39 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš G. D. nukentėjusiajam G. P. priteistas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 22 d., apie 21 val., savo gyvenamojo namo, esančio Joniškio r., (duomenys neskelbtini) k., kieme, asmeninio konflikto metu, tyčia pastūmė sutuoktinę N. D. bei ranka vieną kartą sudavė pastarajai į veido sritį, taip nukentėjusiajai N. D. sukeldamas fizinį skausmą.

Be to, G. D. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 22 d., apie 21 val. 30 min., savo gyvenamojo namo, esančio Joniškio r., (duomenys neskelbtini) k., kambaryje, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui G. P., patruliui L. Č., Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui D. B., atliekantiems savo tarnybines pareigas, t. y. atvykus pagal budėtojo nurodymą dėl smurto artimoje aplinkoje tyrimo, išvadino minėtus pareigūnus necenzūriniais bei kitais įžeidžiančiais žodžiais ir tokiais savo veiksmais įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus G. P., L. Č., D. B. bei, policijos pareigūnams pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, siekdamas išvengti sulaikymo, pargriovė ant grindų vyresnįjį patrulį G. P., įkando tyrėjui D. B. į kairės rankos plaštaką, tuo sukeldamas G. P. ir D. B. fizinį skausmą, priešindamasis sulaikymui mojavo rankomis, dėl to apgadino, t. y. ištepė dažais ir suplėšė G. P. išduotą tarnybinę uniformą – žieminį puskombinezonį, kurio vertė 192,39 Lt, priklausantį Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, padarydamas Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 192,39 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. D. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir neteisingai paskirtos galutinės subendrintos bausmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis priėmė pagrįstą sprendimą, pripažindamas G. D. kaltu dėl visų jam pareikštų kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d., 187 str. 3 d., 286 str. ir 290 str.

Nagrinėjamu atveju iš apeliacinio skundo turinio sudėtinga suprasti, kiek ir kokia dalimi apeliantas nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, neaišku, kaip pats apeliantas suvokia jam inkriminuotų nusikalstamų veikų esmę, kokias apylinkės teismo nustatytas faktines aplinkybes pripažįsta ir kokias neigia, ką mano apie taikytą baudžiamąją atsakomybę. Savo skunde nuteistasis neįvardija ir nekomentuoja nei savo, nei nukentėjusiųjų konkrečių veiksmų įvykio metu. Esant tokiai situacijai aukštesnės instancijos teismas išanalizavo bylą įrodymų vertinimo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektais.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad žemesnės instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, ir apeliantas savo skunde nenurodė, kokios bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos, dėl teisiamajame posėdyje atlikto įrodymų tyrimo pastabų, prašymų, papildymų taip pat nereiškė (2 t., 24 b. l.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, nurodyti išsamūs duomenys ir motyvai, kuriais remiantis teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad G. D. savo gyvenamojo namo kieme tyčia savo sutuoktinei N. D. sukėlė fizinį skausmą (BK 140 str. 1 d.) ir tą pačią dieną, savo gyvenamajame name, naudodamas fizinį smurtą prieš savo pareigas atliekančius policijos pareigūnus jiems pasipriešino, kartu sukeldamas nukentėjusiesiems policijos pareigūnams G. P. ir D. B. fizinį skausmą (BK 286 str.), ir naudodamas įžeidžiančius bei kitus necenzūrinius žodžius savo pareigas atliekančių policijos pareigūnų G. P., L. Č., D. B. atžvilgiu, pastaruosius įžeidė (BK 290 str.), o taip pat sugadino svetimą, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, priklausantį turtą – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniojo patrulio G. P. vilkėtą tarnybinę uniformą (BK 187 str. 3 d.). Byloje surinktus įrodymus teismas įvertino teisingai, nes jų vertinimas pagrįstas išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (2 t., 18–26 b. l.), todėl atitinka BPK 20 str. reikalavimus.

Byloje surinktų įrodymų analizė, tarpusavio ryšys liudija, kad G. D. yra kaltas dėl jam inkriminuotų Baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo. Byloje nėra duomenų, kad kažkokie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, būtų gauti neteisėtais būdais, to nenurodė ir apeliantas. Tai, kad ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, o vėliau aukštesniojo prokuroro 2012 m. gegužės 17 d. nutarimu atnaujintas (1 t., 173–175 b. l.), nelemia padarytų išvadų, nekeičia šios bylos esmės ir savaime nepatvirtina apelianto teiginių, kad taip su juo buvo norima susidoroti.

Apelianto teiginiai, kad tyrimas byloje atliktas neobjektyviai, norint su juo susidoroti yra niekuo nepagrįsti išmąstymai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant atitinkamus procesinius veiksmus su apeliantu, ir teisiamojo posėdžio metu jam nebuvo pakviestas gynėjas (advokatas), savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įtariamojo, kaltinamojo teisės. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek prieš bylą pradedant iš esmės nagrinėti teisiamajame posėdyje G. D. buvo supažindintas su savo teisėmis (1 t., 103; 104; 110; 114 b. l.; 2 t., 9 b. l.), tarp jų ir su teise gintis nuo įtarimų, kaltinimų pačiam arba per pasirinktą gynėją, o taip pat su galimybe gauti nemokamą teisinę pagalba nustatyta tvarka. Taigi apeliantas suvokė savo teisių esmę, pakviesti gynėjo (advokato) neprašė, todėl jo skunde reiškiama kritika dėl procesinių teisių neužtikrinimo yra visiškai nepagrįsta.

Nenustačius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų bei teismo nustatytų faktinių aplinkybių nėra teisinio pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. D. atitinkamai BK 140 str. 1 d., 187 str. 3 d., 286 str., 290 str. sankcijose numatytas bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nenurodė nei apeliantas. G. D., kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), t. y. asmeniui, keliančiam didesnį pavojų visuomenei, ir anksčiau Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. jau teistam už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ir įžeidimą, atitinkamai pagal BK 286 str. ir BK 290 str. (1 t., 121–123 b. l.), už 2012 m. vasario 22 d. padarytas šioje byloje nagrinėjamas keturias nusikalstamas veikas pagrįstai buvo paskirtos griežčiausios atitinkamų straipsnių sankcijose numatytos bausmės – laisvės atėmimas ir areštas. Nenustačius apelianto atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių (BK 61 str.), apylinkės teismas paskyrė bausmes už atskiras nusikalstamas veikas mažesnes už įstatyme numatytus tokių bausmių vidurkius, todėl bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis, tuo labiau, kad atsižvelgus į apelianto sveikatos būklę ir šeiminę padėtį, buvo nuspręsta taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą (BK 75 str.).

Tačiau pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, apeliantui neteisingai subendrino bausmes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, bendrindamas bausmes, neįvardijo pagal BK 187 str. 3 d., 286 str. ir BK 290 str. padarytų nusikalstamų veikų sutapties rūšies, tačiau iš rezoliucinės nuosprendžio dalies akivaizdu, jog teismas konstatavo realią šių nusikalstamų veikų sutaptį. Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai nukentėjusieji G. P., L. Č. ir D. B. pagal budėtojo nurodymą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvyko į apelianto gyvenamąją vietą ir nustatė, kad jis savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai savo sutuoktinei N. D. fizinį skausmą, pastarąją pastumdamas ir ranka trenkdamas jai į veidą. Atvykus policijos pareigūnams, faktiškai tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, nuteistasis juos išvadino necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais, sulaikomas priešinosi, pargriovė pareigūną G. P. bei dažais ištepė bei suplėšė jo tarnybinį puskombinezonį, įkando nukentėjusiajam D. B. į plaštaką. Akivaizdu, kad visas šias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo įstatymo straipsniuose, apeliantas padarė skirtingais veiksmais, tačiau kai kurie iš jų – policijos pareigūnų įžeidimas, pasipriešinimas ir svetimo turto sugadinimas – buvo padaryti tarpusavyje glaudžiai susijusiais veiksmais, toje pačioje vietoje ir tuo pat metu, siekiant bendro sumanymo ir nukreipti į vieną tikslą – išvengti sulaikymo ir pristatymo į policijos įstaigą. Esant tokiai situacijai, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veikos pagal BK 187 str. 3 d., 286 str., 290 str. yra padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai ir todėl už jas paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos laikantis BK 63 str. 2 d. ir 5 d. 1 p. numatytų taisyklių – bausmių apėmimo būdu. Tokią praktiką panašaus pobūdžio bylose formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-477/2009; Nr. 2K-287/2011).

Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą subendrintą bausmę (BPK 328 str. 1 p., 2 p.), skundžiamas nuosprendis keičiamas iš naujo subendrinant apeliantui paskirtas bausmes.

Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į apylinkės teismo nepagrįstai apeliantui paskirtą įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Pažymėtina, kad toks įpareigojimas BK 75 str. 2 d. 8 p. yra numatytas įstatymo redakcijoje (Žin., 2012, nr. 5-138), įsigaliojusioje nuo 2012 m. liepos 1 d. Ankstesnėje to paties straipsnio 2 dalies redakcijoje (Žin., 2007, Nr. 81-3309), galiojusioje G. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu – 2012 m. vasario 22 d., minimas įpareigojimas nebuvo numatytas, vadinasi, apelianto atžvilgiu turėjo būti taikomas jo teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas (BK 2 str. 2 d.). Remiantis tuo, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas ir šioje dalyje dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad civilinis ieškovas – Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas – dėl nusikalstamo apelianto veikimo patyrė 192,39 Lt turtinę žalą ir dėl to byloje pareiškė civilinį ieškinį (1 t., 40–47 b. l.), prašydamas jį priteisti iš kaltininko. Byloje surinkti įrodymai (1 t., 29–34 b. l.) ir betarpiškai teisiamajame posėdyje apžiūrėti daiktiniai įrodymai (2 t., 26 b. l.) neabejotinai patvirtina, kad buvo suplėšyta ir dažais ištepta G. P. uniforma, jos civiliniame skunde nurodyta vertė nekelia abejonių (1 t., 42–47 b. l.), todėl pagrįstai 192,39 Lt turtinė žala buvo priteista iš dėl nusikalstamos veikos kalto asmens.

BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. P. byloje G. D. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 72–74 b. l.). Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam G. P. priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 1000 Lt. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nagrinėjamu atveju kolegija mano, kad nukentėjusiojo G. P. patirtas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, pažeminimas ir kt. pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti 1000 Lt neturtinės žalos dydžio suma.

Dėl to, kas paminėta, keisti skundžiamą nuosprendį civilinių ieškinių klausimo išsprendimo dalyje nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

nusprendžia:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., G. D. paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 3 d. (areštą 25 paroms), 286 str. (laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams), 290 str. (laisvės atėmimą 1 metams) subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 4 d., prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. paskirtą bausmę (laisvės atėmimą 6 mėnesiams) ir G. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 4 mėnesiams.

Panaikinti G. D. paskirtą įpareigojimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.