Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „HA.EN.“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

9. Byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus Pareiškėjai apskaičiuoto 948 980 Eur PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Pareiškėja įsigijusi nekilnojamąjį turtą realiai vykdė ekonominę veiklą, ar vykdydama ekonomine veiklą nepiktnaudžiavo PVM srityje, ar pasididindama PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą.

10. Nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą Pareiškėjos bendrovėje dėl PVM sumokėjimo nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., surašė patikrinimo aktą (MGK byla, 1 t., b. l. 1-2), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 948 980 Eur mažesnė grąžintino iš biudžeto PVM suma.

10.1. Patikrinimo akte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre įregistruota 2014 m. gruodžio 15 d. Pareiškėja nuo 2016 m. lapkričio 10 d. įregistruotas PVM mokėtojų registre, o jos vadovas ir vienintelis darbuotojas – A. Š., kuris įdarbintas Bendrovėje nuo 2015 m. spalio 9 d., iki tol įdarbintų asmenų nebuvo, bendrovės akcininkai yra bendrovė ,,Trinapolis“, G. K. bei A. P..

10.2. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas atliktas nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. dėl pareiškėjo 2016 m. gruodžio 20 d. pateikto prašymo grąžinti 949 265 Eur PVM. Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 27 d. tarp pareiškėjo ir UAB ,,Medicinos bakas“ sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kurioje skolininku nurodyta bendrovė ,,Sostinės būstai“. Pareiškėja pagal 2016 m. rugpjūčio 5 d. bendrovei ,,Sostinės būstai“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už 5 468 000,00 perėmė turtą, pagal 2016 m. liepos 21 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą, kuriame nurodoma, kad antstolė V. M. Pareiškėjai perduoda turtą (žemės sklypą ir pastatą), kurio vertė 5 468 000,00 Eur, kuris priklausė bendrovei „Sostinės būstai“, t. y. bendrovė buvo šio turto savininkė.

10.4. Centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs 2015 m. lapkričio 27 d. sutarties nuostatas ir sutartis su G. K., M. K. ir UAB ,,GRIFS AG“ nuostatas, priėjo prie išvados, kad Pareiškėja žinojo (turėjo žinoti), kad bendrovė ,,Sostinės būstai“ yra nemoki, nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, žinojo apie įspėjimą dėl skolos sumokėjimo, bankroto bylos kėlimo, t. y. apie finansinius sunkumus ir tikėtiną bankrotą, dėl ko PVM į biudžetą nebus sumokėtas. Pareiškėja pagal 2015 m. lapkričio 27 d. sutartį perėmė bendrovės ,,Sostinės būstai“ skolą pradiniam kreditoriui bendrovei ,,Medicinos bankas“, tačiau vėlesnių sandorių metu PVM mokėjimo į biudžetą už bendrovę ,,Sostinės būstai“ neperėmė.

13. Ginčo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčių įstatymas (toliau – ir PVMĮ), Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ). Pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.

13.1. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.

13.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje aiškinant PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą laikomasi nuostatos, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės ir (arba) paslaugų įsigijimo ir su šia preke ir (arba) paslaugomis sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. Mokesčių mokėtojas turi įsigyti prekę ar paslaugą ir ją panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti (LVAT administracinėse bylose Nr. A442-876/2009; Nr. A556-810/2010). LVAT plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355-2004 taip pat pažymėjo, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos formaliems rekvizitams (LVAT administracinėse bylose Nr. A438-1898/2010; Nr. A575-912/2011). Tais atvejais, kai paslaugos ar prekės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, nėra realiai tiekiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto (LVAT administracinėse bylose Nr. A-442-2729-12; Nr. A556-2314/2011; Nr. A556-222/2011). Šio pobūdžio bylose nesąžiningumas įrodinėjamas tuomet, kai konstatuojamas realus ūkinės operacijos buvimas, tuo tarpu esant išvadai apie neįvykusias ūkines operacijas, paneigiama pareiga įrodinėti asmens, siekiančio realizuoti teisę į PVM atskaitą, nesąžiningumą (LVAT administracinėse bylose Nr. A575-223/2011; Nr. A575-667/2011; Nr. A575-912/2011).

13.3. PVMĮ 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi, darytina išvada, jog įstatymas nustato atvejus, kad net ir formaliuosius reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros tam tikrais atvejais gali nesuteikti teisės mokesčių mokėtojui atskaityti pirkimo PVM.

13.4. Nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai nereglamantuoja atvejų, kada mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau MAĮ 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šiuo aspektu išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

13.5. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką asmenys negali apgaule arba piktnaudžiaudami remtis Europos Sąjungos teisės aktais (ESTT 2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Fini H, C-32/03, 32 punktas). Draudimo piktnaudžiauti principas taikomas ir PVM sričiai, įskaitant teisę į PVM atskaitą. PVM Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą PVM, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (ESTT 2006 m. vasario 21 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Halifax ir kt., C-255/02, 85 punktas).

13.6. ESTT yra nurodęs, jog tam, kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas PVM srityje, reikalaujama, kad: 1) nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios PVM direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą (ESTT 2006 m. vasario 21 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Halifax ir kt., C-255/02, 74 punktas). Kitaip tariant, turi būti konstatuotas ne tik mokestinio pranašumo įgijimas, bet ir tai, kad šis mokestinis pranašumas prieštarauja minėtomis nuostatomis siekiamam tikslui (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Weald Leasing, C-103/09, 32 punktas); 2) objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas). (ESTT 2006 m. vasario 21 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Halifax ir kt., C-255/02, 75 punktas).

14. Pareiškėjos apeliacinį skundą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, konstatuodamas, kad byloje turi būti sprendžiama, ar VMI turėjo pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir konkrečiu atveju taikyti šį teisės į PVM atskaitą ribojimą pagrindžiantį pagrindą.

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš minėtų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. Pareiškėjos piktnaudžiavimą PVM srityje, Pareiškėjos žinojimą / turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su piktnaudžiavimu PVM srityje. Taigi teismui, šiuo atveju, yra privalu įrodyti šias sąlygas: 1) kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti yra susijęs su piktnaudžiavimu PVM; 2) kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su piktnaudžiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa piktnaudžiautojo pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą, teisiškai reikšmingą, aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

16. Taigi teismas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos skundą vertins, ar Pareiškėja įsigijusi nekilnojamąjį turtą realiai vykdė ekonominę veiklą, ar vykdydama ekonominę veiklą piktnaudžiavo PVM srityje, ar pasididindama PVM atskaitą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą.

20. Teismas, vertindamas aptartą Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės ir šios bylos kontekste, daro išvadą, jog iš patikrinimo akto, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat VMI sprendimo matyti, kad mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, t. y. Pareiškėjos žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad įsigydama prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

21. Bylos dokumentai, mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, kad Pareiškėja sudarydama sandorius, turėdama galimybę žinoti (žinodama), kad bendrovė ,,Sostinės būstai“ už tokią ūkinę operaciją sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo teise, todėl neįgyja teisės į PVM atskaitą. Pareiškėja žinojo apie bendrovės ,,Sostinės būstai“ patiriamus finansinius sunkumus ir tikėtiną bankrotą. Be to, G. K., (Bendrovės akcininkas ir buvęs bendrovės ,,Sostinės būstai“ vienas iš kreditorių), o kartu ir Pareiškėja, žinojo (turėjo žinoti), kad bendrovė ,,Sostinės būstai“ kito turto neturi ir pareiškėjai perėmus pastatą ir žemės sklypą (turtą) nelieka galimybės sumokėti PVM į biudžetą. Todėl Pareiškėja pagal 2015 m. lapkričio 27 d. Reikalavimo perleidimo sutartį perėmė bendrovės ,,Sostinės būstai” skolą pradiniam kreditoriui bendrovei ,,Medicinos bankas”, tačiau vėlesnių sandorių metu PVM mokėjimo į biudžetą už bendrovę ,,Sostinės būstai” neperėmė. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m., gruodžio 4 d. nutartimi bendrovei „Sostinės būstai“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla (nutraukta, nes nustatytu terminu nepateiktas restruktūrizavimo planas), Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (įsiteisėjo 2010 m. spalio 12 d.) iškelta antra restruktūrizavimo byla (nutraukta, nes nustatytu terminu nebuvo pateiktas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktas).

22. LVAT yra pasisakęs, kad jeigu mokesčio mokėtojas žino apie tai, jog atlikdamas ūkinę operaciją ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nesumokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti ir nepaisydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, konstatuotina, kad jis elgiasi nesąžiningai (LVAT administracinė byla Nr. A-4-21/2005). Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. K., būdamas bendrovės „Sostinės būstai“ kreditoriumi, siekdamas patenkinti savo kaip bendrovės „Sostinės būstai“ kreditoriaus interesus, perleido savo reikalavimo teisę Pareiškėjai, tapo jos vienu iš akcininkų (Pareiškėjos akcininkas nuo 2016 m. vasario 5 d., t. y. nuo Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo). Pažymėtina, kad G. K. dalyvavo tiek Pareiškėjos, tiek bendrovės ,,Sostinės būstai“ veikloje. Teismo vertinimu, Pareiškėjai 2015 m. lapkričio 27 d. sudarant sutartį su bendrove ,,Medicinos bankas“, kuomet Pareiškėja susipažino su bendrove ,,Sostinės būstai“ finansine padėtimi, ir santykių su G. K., kuris dalyvavo tiek Pareiškėjos veikloje, tiek bendrovės ,,Sostinės būstai“, turėjo realias galimybes žinoti tam tikrus faktus, kad bendrovė ,,Sostinės būstai“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas G. K. iš esmės pritarė Pareiškėjos skunde išdėstytai pozicijai, tačiau jo paaiškinimai nepaneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių ir išvadų.

23. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pateikti dokumentai aiškiai patvirtina, kad Pareiškėja realios veiklos nevykdė, veikla finansuojama skolintomis lėšomis, vienintelis darbuotojas (vadovas) įdarbintas tik 2015 m. spalio 9 d., o nuo Pareiškėjos įregistravimo, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. spalio 9 d. įdarbintų asmenų nebuvo. Teismo vertinimu, Pareiškėja perėmė turtą tikslu pasinaudoti PVM atskaita, žinant, kad kontrahentas į biudžetą pardavimo PVM nesumokės. Pareiškėja žinojo apie bendrovės ,,Sostinės būstai“ patiriamus finansinius sunkumus, tikėtiną bankrotą, turėjo galimybę žinoti, kad pastaroji bendrovė nesumokės PVM į biudžetą. Tokią aplinkybę patvirtina byloje nustatyti faktai, kad pareiškėja turėjo realią galimybę žinoti apie bendrovės ,,Sostinės būstai“ finansinę padėtį, kai 2015 m. lapkričio 27 d. pasirašė sutartį su bendrove ,,Medicinos bankas“, kuria patvirtino, kad yra žinoma, jog bendrovė ,,Sostinės būstai“ yra nemoki, be to, abi įmones siejo G. K., kuris yra Pareiškėjos akcininkas ir buvęs bendrovės ,,Sostinės būstai“ vienas iš kreditorių.

25.1. Teismas atsakydamas į šiuos Pareiškėjos teiginius pažymi, kad Pareiškėja tik po jos atlikto mokestinio patikrinimo pradėjo atlikinėti veiksmus, parodančius realų veiklos vykdymą, t. y. po 2017 m. gegužės 10 d. surašyto patikrinimo akto. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių administratorius 2017 m. liepos 12 d. sprendimu patvirtino 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-201, tačiau Pareiškėja dokumentus teikė tik 2017 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. rugsėjo 14 d., 2017 m. spalio 30 d., 2017 m. spalio 9 d. ir kt. preliminariąsias patalpos pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat teikė 2017 m. lapkričio 6 d. kredito linijos sutartį, 2017 m. spalio 25 d. statybos rangos sutartį bei kitus dokumentus.

25.4. Taigi visos šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Pareiškėja tik po jos atlikto mokestinio patikrinimo pradėjo atlikinėti veiksmus, parodančius realų veiklos vykdymą, t. y. Pareiškėja tik 2017 m. antroje pusėje ėmėsi aktyvių veiksmų pradėti statybas, kas leidžia daryti išvadą, jog tik tuomet Pareiškėja galutinai ir apsisprendė dėl savo tolimesnio verslo plano. Todėl Pareiškėjos pateikti dokumentai nepagrindžia teisės į PVM atskaitą, nes šie dokumentai parodo tik jos aktyvius veiksmus po mokesčių administratoriaus kontrolės procedūrų tikslu pateisinti prašomą grąžinti PVM sumą, o ne aptartų ūkinių operacijų atlikimo metu realiai vykdomą ekonominę veiklą. Teismas šiuos dokumentus vertina kritiškai, laiko Pareiškėjos gynybine pozicija. LVAT savo praktikoje analogiškose bylose yra pažymėjęs, kad pateikti vėlesni mokesčių mokėtojo dokumentai vykdomos ekonominės veiklos, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą. Teismas konstatavo, kad nustačius, kad brangūs rašikliai ir laikrodis buvo įsigyti tikslais, nesusijusiais su pareiškėjo vykdoma ekonomine veikla ir pajamų uždirbimu, vėlesnis šių daiktų pardavimas neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-2050-442/2017).

26. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamus sprendimus gavo laiku, juos apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose, tiek Komisija savo sprendime išsamiai, objektyviai bei visapusiškai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjos iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis.

27. Vadinasi Komisijos 2018 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. S-8 (7-168/2017) dalis, kuria patvirtintas mokesčių administratoriaus 2017 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-274 nurodymas sumokėti apskaičiuotą 948 980 Eur PVM ir VMI 2017 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. (21.131-31-5) FR0682-274 paliekami galioti kaip teisėti ir pagrįsti, naikinti ginčijamo Komisijos sprendimo, vadovaujantis pareiškėjos išdėstytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo, Pareiškėjos skundas atmestinas.

28. Teismui konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas.

29. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,HA.EN“ skundą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.