Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. (toliau – E. S.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, atliekant ją pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. S. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 11 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio žodinio konflikto metu, tyčia smurtavo prieš T. Ž., kuriam jis sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius rankomis į kūną, taip savo veiksmais dėl kraujosruvos odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimų nosies srityje, kairiame antakyje, viršutinės lūpos dešinėje pusėje, smakro dešinėje pusėje ir kairėje alkūnėje, kraujosruvos viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinėje ir apatinės lūpos kairės pusės gleivinėje, nukentėjusiajam T. Ž. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

5.1. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl E. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant E. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

7. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Pripažindamas E. S. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. S. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

8. Sutikti su apelianto teiginiais dėl per griežtos skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, teisinio pagrindo taip pat nėra. Atmetant šiuos apelianto argumentus svarbu paminėti, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

9. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu E. S. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą pažymėtina, jog analizuojamu atveju jis padarė vieną tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą. Iš esmės nusikalto dėl mažareikšmės dingsties, neabejotinai suvokdamas, jog savo neteisėtais veiksmais – smūgių sudavimu, jis kelia realų pavojų nukentėjusiojo sveikatai, tačiau šių aplinkybių nepaisė, kas neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas bei nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Be to, bylos duomenimis, alkoholį iki įvykio nuteistasis vartojo 3-4 dienas, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, todėl ši aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tuo tarpu E. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatytos. Nors smūgių sudavimo fakto T. Ž. nuteistasis neneigė, tačiau esminėse vertinamo įvykio aplinkybėse jo parodymai nebuvo nuoseklūs, jie prieštaravo kitų byloje apklaustų asmenų išdėstytoms komentuojamo įvykio aplinkybėms, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog savo kaltę E. S. pripažino tik iš dalies.

9.1. Vertinant nuteistojo asmenybę pastebėtina, kad E. S. nusikalstamas elgesys prasidėjo šiam dar būnant nepilnamečiu, praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis buvo ne kartą teistas (1 t., b. l. 74-78), jo atžvilgiu buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės – laisvės apribojimas, tiek ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau, įvertinus tolimesnius jo nusikalstamus veiksmus, akivaizdu, kad teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui šios aplinkybės neturėjo. Nepaisydamas teismo parodyto pasitikėjimo, jis ir toliau nekoregavo savo elgesio teigiama linkme ir vėl nusikalto, naują nusikalstamą veiką įvykdydamas esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje nuteistasis buvo teistas ir už nusikalstamos veikos, susijusios su smurto panaudojimu kito asmens atžvilgiu, padarymą (1 t., b. l. 85-89). Aptartų faktinių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog E. S. nėra linkęs prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių taisyklių ir jų laikytis, savo elgesio išimtinai teigiama linkme nekoreguoja, nesistengia pasitaisyti ir savo tikslų laisvėje siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu, į ką, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, buvo atsižvelgta skiriant E. S. būtent laisvės atėmimo bausmę.

9.2. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, tuo pačiu atmetant ir nuteistojo apeliacinį skundą, svarbu paminėti ir tai, kad praeityje E. S. buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų padarymą (1 t., b. l. 107-119). Net keturi administraciniai nusižengimai buvo įvykdyti vos E. S. išėjus iš pataisos namų (t. y. po 2017 m. spalio 9 d.), kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja asmenį ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jokių išvadų iš savo išimtinai neigiamo elgesio E. S. nedaro, ir sistemingai pažeidinėja visuomenėje priimtas elementarias elgesio normas bei įstatymus. Toks E. S. elgesys, patvirtinantis, jog teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė netgi terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, pasireiškė vos tik apeliantui išėjus iš pataisos namų (iš pataisos namų E. S. buvo paleistas 2017 m. spalio 9 d., o jau 2017 m. gruodžio 11 d. įvykdė naują nusikalstamą veiką), kas visumoje leidžia pagrįstai spręsti, jog E. S. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, todėl manyti, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti skyrus E. S. švelnesnio pobūdžio bausmę, nėra jokio pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, E. S. paskirdamas tik 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nors BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki 1 metų, bausmė.

10. Analizuojant E. S. elgesį charakterizuojančias aplinkybes, jų kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės švelninimo klausimą, svarbu paminėti ir tai, kad nors E. S. yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo ir nesimokė, buvo registruotas darbo biržoje. Ir nors E. S. praeityje esama tam tikrų darbo laikotarpių, tačiau, akivaizdu, kad nuteistojo darbas nepasižymėjo tęstinumu, vienoje darbovietėje jis nesugebėdavo išdirbti ilgiau nei keletą mėnesių (1 t., b. l. 104), kas rodo silpną apelianto darbinę motyvaciją bei menką norą savo elgesį koreguoti išimtinai teigiama linkme. Motyvuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, jog dauguma nuteistajam praeityje inkriminuotų nusikalstamų veikų bei administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų yra susiję su finansinės naudos siekimu – svetimo turto pagrobimais, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog laisvėje E. S. renkasi lengvesnį kelią savo finansinių poreikių tenkinimui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad turėdamas tik vidurinį išsilavinimą, įgyti specialybės, remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis E. S. taip pat nesiekė, kas įvertinus tiek praeityje buvusį nuteistojo nusikalstamą elgesį, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, suponuoja pagrįstą išvadą, jog jo gyvenimo būdas iš esmės yra orientuotas ne į savo tikslų siekimą tik teisėtais būdais ir priemonėmis (būtent tokio elgesio tikimasi iš asmens, išėjusio į laisvę atlikus laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose), bet į betikslį laisvalaikio praleidimą, neabejotinai skatinantį neteisėtą E. S. elgesį. Esant šių duomenų visumai, nesant esminių nuteistojo elgesio pokyčių teigiama linkme, tikėtis jog bausmės tikslai vis dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, kai švelnesnio pobūdžio bausmės, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, teigiamos įtakos apelianto elgesiui praeityje neturėjo, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

11. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo E. S. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant E. S. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti E. S. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta, dėl ko, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.