- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- I-4609-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05277-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. D. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) (b. l. 1–7).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 11–18 d. buvo gydomas LAVL chirurginiame skyriuje uždaro tipo palatoje (kameroje Nr. 13). Nurodo, kad minėtoje palatoje buvo dviaukštės (be kopėtėlių) lovos (pareiškėjui teko lipti į antrą aukštą), pristumtos prie sienų ir viena šalia kitos, trūko ploto (kameroje buvo laikomi 4 žmonės, o kameros plotas apie 8–10 kv. m), nebuvo tiekiamas karštas vanduo, sanitariniai mazgai pasenę, purvini ir surūdiję. Be to, sanitarinis mazgas buvo prie pat durų, todėl į kamerą užėję budėtojai, seselės, gydytojai (dažniausiai – moterys) ne kartą matė pareiškėją naudojantis tualetu. Pareiškėjas nurodo, kad tai pažeidė jo privatumą, pažemino orumą. Nepatogumus, dvasinę skriaudą, pasitikėjimo apie ligonines ir gydytojus praradimą, pasak pareiškėjo, galėtų kompensuoti 500,00 Eur suma.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjas informuotas tinkamai (b. l. 75).
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–15). Nurodo, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 7–14 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 17 (7,33 kv. m, 4 lovos). Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtoje palatoje. Nurodo, kad palatose remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas įrodymais. Pasak LAVL, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.
Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 72).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš gydymo stacionare istorijos (b. l. 16) matyti, kad pareiškėjas į LAVL atvyko 2015 m. rugpjūčio 7 d. Gydymo stacionare istorijoje pareiškėjo išrašymo data taisyta, todėl teismas vadovaujasi epikrizėje (b. l. 17) nurodyta pareiškėjo išrašymo data, t. y. 2015 m. rugpjūčio 15 d. Pareiškėjas dėl dantų skausmo ginčo laikotarpiu (iš viso 8 paras) buvo gydytas LAVL Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 17. Pagal LAVL teismui pateiktą pažymą (b. l. 23) matyti, kad palata Nr. 17 yra 7,33 kv. m ploto, joje yra 2 dviejų aukštų lovos, 3 spintelės, viena kėdė, 1 pakaba ir sienele atskirtas sanitarinis mazgas. LAVL negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo gydoma kartus su pareiškėju vienoje palatoje. Pasak pareiškėjo, palatoje buvo iš viso 4 asmenys, t. y. tiek, kiek palatoje buvo įrengtų miegamų vietų.
Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kaip minėta, palatos Nr. 17, kurioje pareiškėjas laikoma, kad buvo su dar 3 asmenimis, plotas 7,33 kv. m, todėl konstatuotina, kad palatoje pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 5,1 kv. m. Darytina išvada, kad LAVL 8 paras neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Kaip minėta, pareiškėjas teismui nurodė, kad nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas neginčijo, kad tokia pertvara palatoje įrengta buvo (b. l. 66), tačiau nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas ne nuo visos palatos, todėl neužtikrino pareiškėjo privatumo. Be to, pasak pareiškėjo, palatos duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis, pro kurį taip pat buvo lengvai matomas tualetas. Byloje yra palatos Nr. 17 durų nuotrauka, kuri patvirtina pareiškėjo teiginius dėl stebėjimo langelio (b. l. 26). LAVL, pateikė teismui palatoje Nr. 17 esančio sanitarinio mazgo nuotrauką (b. l. 28), iš kurios matyti, kad tualetas (skylė grindyse ant pakylos) nėra atitvertas pertvara nuo viso likusio palatos ploto, t. y. pertvara tualetas atitvertas nuo likusio palatos ploto tik iš dalies. Be to, LAVL nepaneigė pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad LAVL darbuotojai (taip pat ir moterys) atidarę duris arba pro duryse esantį stebėjimo langelį dažnai matydavo pareiškėją naudojantis tualetu. Konstatuotina, kad LAVL pažeidė Įrengimo taisyklių 16.5 punktą ir neužtikrino pareiškėjo minimalaus privatumo, pareiškėjui naudojantis tualetu.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti (b. l. 2), tačiau pareiškėjas nenurodė, kad LAVL palatoje buvo rūkoma ir, kad jis būtų buvęs priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip bendro pobūdžio ir nepagrįsti. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams laikyti. LAVL informavo teismą, kad palatoje Nr. 17 yra 3 spintelės (b. l. 70). Kaip minėta, pažymoje taip pat nurodyta, kad palatoje Nr. 17 yra 3 spintelės ir pakaba (b. l. 23). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad palatoje nebuvo būtent jam skirtos spintelės daiktams laikyti, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip bendro pobūdžio ir nepagrįsti. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad lovos palatoje buvo viena šalia kitos. Byloje esanti palatos Nr. 17 nuotrauka šį pareiškėjo teiginį paneigia (b. l. 27), tačiau iš nuotraukos matyti, kad lovos yra dviaukštės ir be kopėtėlių. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad LAVL kamerose nebuvo karšto vandens, pažymėtina, jog higienos norma 76:2010 nenumato, kad LAVL palatose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, tokios pareigos nenumato ir pareiškėjo nurodomos higienos normos HN 47:2011 37 punktas, kuris reglamentuoja tik karšto bei šalto vandens kokybę. Tokios pozicijos (dėl karšto vandens LAVL palatose) laikosi ir LVAT administracinėje byloje Nr. A575-2232/2014.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad LAVL palatos, kiek tai susiję su sanitarinio mazgo patalpa, neatitiko higienos normų reikalavimų. Higienos normos 76:2010 28 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. LAVL atsiliepimo argumentas, kad LAVL turimas higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, teismo atmetamas kaip nepagrįstas. Higienos paso turėjimas per se nereiškia, kad higienos ir kiti reikalavimai negali būti pažeidžiami. LAVL pateikė teismui palatos Nr. 17 nuotraukas (b. l. 28–29), kurios patvirtina, kad higienos normos 76:2010 28 punkto reikalavimai buvo pažeisti.
Remiantis tuo, kad byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė pažeminimą, patyrė dvasinę skriaudą, prarado pasitikėjimą ligoninėmis. Pareiškėjas buvo gydomas perpildytoje palatoje visą jo buvimo LAVL laikotarpį – 8 paras. Vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto reikalavimo (5,1 kv. m), šis reikalavimas buvo pažeistas dideliu mastu, t. y. pareiškėjui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas (atsižvelgiant taip pat ir į baldų bei sanitarinio mazgo užimamą palatos plotą) nesiekė net 2 kv. m. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį (taip pat ir dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis tualetu), konstatuotina, jog tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Ploto trūkumas taip pat neabejotinai trukdė pareiškėjui naudotis minimaliu privatumu, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis, sukėlusi pareiškėjui rimtą diskomfortą. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas, todėl higienos normų pažeidimai tokioje įstaigoje yra nepateisinami. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti LAVL veiksmai (pareiškėjo laikymas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), žala (pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas su skundu dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi nedelsdamas, t. y. praėjus vos keliems mėnesiams nuo gydymosi LAVL. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 120,00 Eur, skaičiuojant 15,00 Eur už vieną parą (8 paros x 15,00 Eur), kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti 120,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.