- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1097-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, J. K.
- Advokatai
- Arturas Šuškevicius
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, J. K. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos motina J. Z. po jos tėvo V. Z. mirties 1933 m. priėmė palikimą į tėvo nuosavybės teise valdytą 6 dešimtinių (6,555 ha) žemės sklypą, esantį Užusienio (buv. Zascianki) kaime, Vilniuje ir faktiškai jį valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Nurodė, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 6 dešimtinių (6,555 ha) žemės sklypą, esantį Užusienio (buv.Zascianki) kaime, Vilniuje. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą 1996 m. gegužės 9 d. pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą. Kadangi nėra išlikę jokių dokumentų apie pareiškėjos motinos J. Z. nuosavybės teises į jos tėvo V. Z. valdytą žemę po jo mirties, laikotarpiu 1933 – 1940 m., todėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra reikalingas siekiant pabaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2271-798/2008 atnaujino pareiškėjai įstatymo nustatytą terminą pateikti giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdymą 6 dešimtinių (6,555 ha) žemės sklypą, esantį Užusienio (buv.Zascianki), kaime Vilniuje. Pareiškėja nurodė, kad V. Z. anūkė J. K. nėra suinteresuota nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimu, ji nėra kreipusis dėl praleisto termino atnaujinimo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, jog teismui nustačius, pareiškėjos motina po senelio mirties paveldėjo jo turtą pradėdama faktiškai jį valdyti, neprieštaraus pareiškėjos reikalavimui.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėja 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus m. nuosavybės teisių į žemę nustatymo tarnybai pateikė prašymą, kuriuo prašė atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 4 ha žemę, Užusienio kaime, grąžinti natūra. Ankstesniame pareiškime pareiškėja nenurodė, kas buvo žemės, esančios Užusienio kaime, savininku iki nacionalizacijos, t.y. iki 1940 m. liepos 22 d., o taip pat nepažymėjo, ar jai yra žinomi kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą. Kadangi pareiškėjos senelis mirė 1933 m. balandžio 27 d., todėl nacionalizacijos metu jis negalėjo būti žemės, esančios Užusienio kaime, savininku. Pagal Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2002 m. spalio 12 d. išduotą mirties pažymą J. Z. (antroji pareiškėjos senelio V. Z. sutuoktinė) mirė 1944 m. lapkričio 30 d. Pagal Lenkijos Respublikos Vielkopolskie vaivadijos Klečevo civilinės metrikacijos įstaigos 2001 m. gruodžio 10 d. išduotą sutrumpintą mirties akto nuorašą J. Z. (V. Z. sūnus) mirė 1965 m. vasario 1 d., tuo tarpu pareiškėjos motina J. A. mirė 1984 m. lapkričio 17 d. Todėl tiek V. Z. antroji sutuoktinė J. B. , tiek abu V. Z. vaikai (dukra iš pirmos santuokos – pareiškėjos motina J. Z. ir sūnus iš antros santuokos J. Z. ) mirė po nacionalizacijos, todėl pagal tų metų galiojusius įstatymus jie visi galėjo būti po V. mirties Z. paveldėtojais, tuo pačiu ir paveldėtos žemės savininkais, kuri buvo nacionalizuota.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, leidžiančių teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjos motina po jos tėvo V. Z. (A.) mirties 1933-04-27 priėmė palikimą į tėvo nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Užusienio kaime, Vilniuje, faktiškai jį valdydama, nes nėra nustatyta, kiek pareiškėjos senelis iki 1933 m. šiame kaime valdė žemės ir ar iš viso jos turėjo, taip pat nėra nustatyta, kas priėmė po jo mirties palikimą (ar atsisakė) ir kokiomis dalimis, kokiu pagrindu nuosavybės teisę įgijo paskutinis žemės sklypo savininkas – pareiškėjos motina.
Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ne tik apie pirmoje senelio santuokoje gimusią dar vieną dukrą Mariją, kuri mirė būdama 5 metų, bet ir apie tai ar antroje santuokoje gimę keturi vaikai ir antroji žmona galėjo būti V. Z. turto paveldėtojais, nes iki 1940 m. Vilniaus krašte galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1127 str., 1128 str., 1148 str., 1261 str. numatė, kad tėvo ar motinos turto paveldėjai pirmiausia yra jų teisėti vyriškos ir moteriškos lyties vaikai, kurie, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą tarp savęs lygiomis dalimis, o žmona po vyro gauna ¼ dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto.
Šalies argumentai
Pareiškėja A. J. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.
Nurodo, kad ji neneigė, kad jos motinos tėvas V. Z. nacionalizacijos metu buvo miręs, tačiau esminis momentas yra tai, kad jis tikrai buvo žemės, esančios Užusienio kaime, savininku ir kad šią žemę po senelio mirties paveldėjo bei valdė nuosavybės teisėmis V. Z. duktė – pareiškėjos motina. Nėra jokių įrodymų, paneigiančių senelio nuosavybės teise valdytos žemės bei pareiškėjos motinos po jos tėvo mirties palikimo į žemę priėmimo faktą. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad ši žemė būtų priklausiusi kitiems asmenims ar kad ją būtų paveldėję kiti asmenys. Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad pareiškėjos tvirtinimas, kad jos motina po tėvo mirties vienintelė priėmė palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti, nepagrįstas jokiais įrodymais. Ji nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojai M. L. ir G. V. nors tiesiogiai ir nepatvirtino, kad pareiškėjos motina po tėvo mirties priėmė palikimą į žemės sklypą, esantį Užusienio kaime, Vilniuje, tačiau jie paliudijo, kad atsimena, kad pareiškėjos motina po jos tėvo mirties turėjo daug žemės ir ši žemė buvo būtent toje vietoje, kurioje pareiškėja ketina atkurti nuosavybės teises. Taigi labiau tikėtina, kad pareiškėjos motina, turėdama daug žemės ir naudodama ją savo asmens pelnui toje pačioje vietoje, faktiškai priėmė palikimą po jos tėvo mirties į likusį 6 dešimtinių žemės sklypą.
Apeliantės manymu, teismo motyvas, kad ir antroji senelio sutuoktinė J. Z. (B.) bei jos vaikai jiems tenkančias palikimo dalis galėjo priimti, tėra tik teoriškai galima prielaida, neparemta jokiais įmanomais ir leistinais įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad pagal į bylą pateiktus archyvinius dokumentus negalima daryti išvados, kad tai būtent pareiškėjos senelio V. Z. , gimusio 1867-07-08, duomenys, taip pat nėra aišku, kiek pareiškėjos senelis turėjo žemės ir ar apskritai jis jos turėjo, kadangi visi šie dokumentai atspindi labai senus įvykius ir faktus, todėl nemažame skaičiuje šių dokumentų gali būti ir tam tikrų neatitikimų, kurie nėra esminiai, nepaneigiantys senelio gimimo fakto, žemės valdymo, faktinio palikimo priėmimo.
Tai, kad tarp senų archyvinių dokumentų gali būti neatitikimų, gali patvirtinti su šiais dokumentais dirbantys specialistai, todėl apeliantė prašo teismo iškviesti ir apklausti Lietuvos Valstybės istorijos archyvo skyriaus vedėją ir prijungti prie bylos Lietuvos Valstybės istorijos archyvo 2009-05-18 pažymą, kurios ji nespėjo pateikti pirmosios instancijos teisme.
Taip pat nurodo, kad negalima sutikti su teismo išvada, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką ir sąlygas ir pagal LR Vyriausybės 1993-06-10 d. nutarimą Nr. 407, mokesčių mokėtojų sąrašai nepriskiriami prie pagrindinių dokumentų, kuriais remiantis gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, tačiau šie sąrašai taip pat yra įrodymai, kuriais teismas gali ir turi remtis spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, teisingai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra nustatyta, kas po V. Z. mirties priėmė palikimą (ar atsisakė) ir kokiomis dalimis, kokiu pagrindu nuosavybės teisę įgijo paskutinis žemės savininkas. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad 2006-07-24 Valstybės archyvo rašte prie V. Z.vardu pažymėtų įrašų nėra nurodytos gimimo datos, taip pat nenurodytas tėvo vardas, todėl negalima daryti išvados, kad šiame rašte pateikiami duomenys būtent apie pareiškėjos senelį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėja A. J. 1996-05-09 pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių į 4 ha žemės sklypą, esantį Užsienio kaime, Vilniaus rajone (b.l. 39). VAV administracijai 200-02-13 informavus pareiškėją, kad negali spręsti pareiškėjos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, nes nėra duomenų apie žemės valdymą nuosavybės teisėmis nuo 1933 metų mirus žemės savininkui, pareiškėjos seneliui V. Z. , iki 1940 metų liepos 22 d. nacionalizacijos, pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motina J. Z. po savo tėvo V. Z. mirties 1933 m priėmė palikimą į tėvo nuosavybės teise valdytą 6 dešimtinių (6,555 ha) žemės sklypą, esantį Užsienio k. (buv. Zascianki), Vilniuje, faktiškai jį valdydama iki 1940 m. nacionalizacijos. Faktiškai pareiškėja prašo nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad pareiškėjos motina po tėvo mirties 1933 m. priėmė palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti (Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 d. 8 p.); 2) gautą iš tėvo palikimo 6 dešimtinių žemės sklypą nuosavybės teise valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos (Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 d. 5 p.).
Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti, arba nėra išlikusių dokumentų apie palikimo priėmimą. Iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo atsakymų pareiškėjai į jos prašymus dėl dokumentų apie jo motinos paveldėjimą po tėvo mirties, matyti, kad archyvuose tokių dokumentų nerasta (b.l. 13, 14, 129). Todėl teismas tinkamai taikė Civilinio proceso kodekso 445 straipsnio nuostatas ir tokį pareiškėjos pareiškimą nagrinėjo.
Vertinant pareiškėjos reikalavimą dėl J. Z. palikimo priėmimo po jos tėvo V. Z. mirties, teismas teisingai sprendė, kad šio reikalavimo dalies jis neįrodė. Pareiškėjos senelis V. Z. mirė 1933 m. balandžio 27 d. (b.l. 42). Mirusysis pirmoje santuokoje turėjo 2 vaikus: dukrą J. - pareiškėjos motiną ir dukrą M., kuri buvo mirusi (pagal pareiškėjos paaiškinimus), o antroje santuokoje, sudarytoje 1903-08-31 (b.l. 60), turėjo keturis vaikus: V., H., H. ir J. Apie visus šiuos asmenis į bylą nepateikta duomenų, tačiau iš pateiktų duomenų darytina išvada, kad bent jau V. Z. antroji žmona – J. Z. , mirusi 1944-11-30 (b.l. 59), sūnus Juljanas, miręs 191965-02-01 (b.l. 65-66) bei dukra J. A. , pareiškėjos motina, mirusi 1984-11-17 (b.l. 55) pergyveno V. Z. ir pagal 1933 metais Vilniaus krašte galiojusį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1127 straipsnį galėjo būti mirusiojo turto paveldėtojai. Pareiškėja neteikė įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad minėti asmenys, o taip pat tikėtina, kad ir kiti mirusiojo vaikai iš antros santuokos, po V. nepriėmė palikimo ar buvo nušalinti nuo paveldėjimo, tokiu pačiu būdu, t.y. pradėdami turtą faktiškai valdyti arba pagal tuo metu galiojusi Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1261 straipsnį – mirusiojo turtą turėdami ir naudodami savo asmens pelnui, kas buvo pripažintina faktiniu palikimo priėmimu, ar kitu įstatymo nustatytu būdu. Taip pat pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kad jos motina viena iš visų galimų įpėdinių priėmė palikimą per faktinį valdymą.
Teismas tinkamai įvertino liudytojų M. L. ir G. L. , parodymus (b.l. 175-176). Kolegija sutinka su teismo motyvais, kad liudytojai nenurodė teismui jokių aplinkybių susijusių su prašomų nustatyti juridiniais faktais. Abu liudytojai nurodė, kad V. Z. turėjo daug žemės, tačiau M. L. aiškino apie 1945 metų situaciją, kas nėra reikšminga byloje, o G. V. parodė, kad ji žino apie žemę, kurią pareiškėjos motinai neva davė tėvas V. Z. , kai ji tekėjo už M. A. , tačiau šie parodymai visai negali būti vertinami kaip įrodymai, nes iš byloje esančių dokumentų – pareiškėjos tėvų santuokos liudijimo matyti, kad jie susituokė 1925-09-20 (b.l. 58), kai liudytoja dar nebuvo gimusi (b.l. 175).
Nesant pagrindo nustatyti juridinę reiškę turinti faktą, kad pareiškėjos motina po tėvo mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti, nėra pagrindo nustatyti ir antrą prašomą faktą – kad pareiškėjos motina gautą iš tėvo palikimo 6 dešimtinių žemės sklypą nuosavybės teise valdė iki 1940 metų nacionalizacijos, nes nenustatyta, kad minėtą žemės sklypą ji paveldėjo po tėvo mirties.
Nenustačius, kad pareiškėjos motina po jos tėvo mirties priėmė palikimą, pradėdama ji faktiškai valdyti, nereikšmingi yra skundo argumentai, apie tai, jog teismas netinkamai vertino archyvinius dokumentus apie V. Z. turėtą žemės sklypą ir šio sklypo dydį, tačiau kolegija pasisakydama dėl šio skundo motyvo, sprendžia, kad teismas byloje esančius įrodymus apie V. Z. turėtą žemę įvertino tinkamai. 2002-10-04 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime Nr. T-2927-Z (b.l. 10) ir 2006-07-24 rašte Nr. R4-3233 (b.l. 11-12) nurodyta, jog Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas Z. V. ., Zascianki turėjęs 4 deš. žemės, taip pat nurodyta, kad Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus –Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų, turinčių iki 30 ha žemės, 1924 m. sąraše įrašytas eilės Nr. 1131 Z. V. . Zascianki kaime turėjęs 6 deš. žemės, 1925 m. byloje eil. Nr. 2369 įrašytas Z. V. , g. 1860 m. Zascianki k. turintis 6 deš. žemės. Tikėtina, kad šiose pažymose nurodytas tas pats asmuo skirtingais metais turėjęs kitokį žemės kiekį, tačiau paskutiniuose sąrašuose yra nurodyti šio asmens gimimo metai – 1860 m., kurie neatitinka pareiškėjos motinos tėvo V. Z. gimimo metų, nes byloje yra nustatyta ir tai patvirtina archyviniai dokumentai, jog jis yra gimęs 1867 m. liepos 8 d. (b.l. 15, 42, 67). Be to, tokią išvadą iš dalies patvirtina ir apeliantės į apeliacinį bylos nagrinėjimą pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2009-02-17 pažyma Nr. (P1-880) P2-1109, iš kurios matyti, kad V. Z. tėvai susituokė 1860 m. lapkričio 6 d., t.y. iki gimstant jų sūnui. Nesant pakankamai įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėjos senelis nuosavybės teise valdė 6 dešimtinių žemės sklypą, teismas teisingai sprendė, kad pateiktų į bylą įrodymų nepakanka tokiai išvadai padaryti.
Kadangi pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės ir procesinės teisės normas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti, o apelianto apeliacinis skundas netenkintinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu šalims, kurias sudaro 12,65 Lt, į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. J. 12,65 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.