Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014-05-27 iki 2015-04-07 kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo kamerose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios kameros plotą padalinant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis (b.l. 16, 17-18) nustatyta, kad nuo 2014-05-30 iki 2014-06-03, pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 42, kuri yra 13,03 kv.m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 4,34 kv.m gyvenamojo ploto. Nuo 2014-06-03 iki 2014-06-17, nuo 2014-07-15 iki 2014-08-05 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų lipo patalpų kamerą Nr. 35, kuri yra 12.87 kv.m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,29 kv.m gyvenamojo ploto. Nuo 2014-10-02 iki 2014-08-05 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 31, kuri yra 11,50 kv.m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,83 kv.m gyvenamojo ploto. Nuo 2014-10-06 iki 2014-10-17, nuo 2014-10-20 iki 2014-10-28 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 15, kuri yra 11.64 kv.m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,88 kv.m gyvenamojo ploto, nuo 2014-11-19 iki 2015-02-10 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 45, kuri yra 10,23 kv.m ploto, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,11 kv.m gyvenamojo ploto, nuo 2015-02-25 iki 2015-03-02 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kuri yra 29,51 kv.m ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,68 kv.m gyvenamojo ploto. Nuo 2015-03-02 iki 2015-03-10, nuo 2015-03-12 iki 2015-03-26, nuo 2015-03-27 iki 2015-04-07 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 19, kuri yra 11,80 kv.m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui tekio 3,93 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 45 buvo laikomas kartu su kitais dviem nuteistaisiais, todėl teisės aktais numatyta ploto norma jam nebuvo užtikrinta, tačiau savo teiginiui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi, teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014-05-27 iki 2015-04-07 kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kamerose ir jo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, ant lubų ir sienų buvo pelėsis, patalpose buvo šalta, drėgna, langai nesandarūs.

Vertinamuoju laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normoje HN 76:2010 nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.), gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.), Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35-65 %, o šaltuoju metų periodu – 35-60 % (26 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN kamerų patalpų, kuriose jis buvo laikomas, netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio ant sienų ir lubų. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio ant sienų ir lubų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą apšvietimą, drėgmę ir temperatūrą, pelėsį ant sienų ir lubų būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės, pelėsio ant sienų ir lubų laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 57 str.).

Administracinėje byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Pareiškėjui šioje byloje buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba. 2016-11-25 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-12908 patvirtina, jog valstybės patirtos išlaidos už antrinę teisinę pagalbą sudaro 46,32 Eur (b.l.36). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45¹ str. 1 d. nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 44 str.1 p., proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų - atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str.2, 6 d.). Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš atsakovo ( ABTĮ 44 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.