Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Farba Vita“ vadovės J. D. (apeliantės) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Dariaus Stakeliūno pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Farba Vita“, J. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Suinteresuotas asmuo J. D. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti jai paskirtą baudą. Nurodė, jog apie jai paskirtą baudą sužinojo 2018-10-03. Savo prašymą motyvavo tuo, jog antstolio 2016-12-05 priimto reikalavimo pateikti turimus duomenis apie uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Farba Vita“ turtą bei baudos paskyrimo metu nebuvo UAB „Farba Vita“ darbuotoja, teisiniai darbo santykiai buvo pasibaigę. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi nepagrįstai tenkino antstolio prašymą ir paskyrė pareiškėjai 10 Eur dydžio baudą už kiekvieną antstolio 2016-12-05 pakartotinio reikalavimo nevykdymo dieną.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi suinteresuoto asmens J. D. prašymą grąžino pareiškėjai.

4. Teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi nustatyta, jog suinteresuotojo asmens prašymas dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo turėtų būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 107 straipsnio nuostatas.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad suinteresuotasis asmuo praleido įstatymo nustatytą 14 dienų terminą nuo nutarties priėmimo prašyti panaikinti arba sumažinti paskirtą baudą, todėl prašymą dėl baudos panaikinimo grąžino suinteresuotajam asmeniui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo (apeliantė) skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Farba Vita“ vadovė J. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo tokius esminius argumentus:

7.1. pirmosios instancijos teismas nesivadovauja apeliacinės instancijos teismo pateiktu išaiškinimu ir iš esmės analogišku pagrindu, - remiantis procesinėmis normomis, atsisako priimti apeliantės pateiktą prašymą dėl baudos panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, jog apeliantė turėjo pagrįstą (teismų suformuotą) lūkestį, jog ir šioje civilinėje byloje paskirtos baudos pagrįstumas bus peržiūrėtas ta pačia procesine tvarka, kaip ir ankstesnėje byloje (civilinė byla Nr. 2VP-29976-862/2017). Remiantis minėtu apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas apeliantės pateikto prašymo dėl baudos panaikinimo priėmimo klausimą turi spręsti ta pačia procesine tvarka, kaip buvo spręsta ankstesnėje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas ankstesnėje civilinėje byloje Nr. 2VP-29976-862/2017, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, priėmė apeliantės prašymą ir sprendė klausimą dėl paskirtos baudos teisėtumo, todėl šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas taip pat turi priimti pateiktą prašymą dėl baudos panaikinimo bei išspręsti paskirtos baudos teisėtumo klausimą;

7.2. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netikrino aplinkybės, ar apeliantė yra suinteresuoto asmens UAB „Farba Vita“ vadovė, nevertino duomenų dėl apeliantės darbo santykių su UAB „Farba Vita“ pabaigos;

8. Pareiškėjas antstolis Darius Stakeliūnas ir suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teismo nustatytu terminu atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi paskyrė suinteresuotam asmeniui J. D. baudą už antstolio 2016-12-05 įpareigojimo nevykdymą. Šioje nutartyje teismas konstatavo, jog suinteresuotam asmeniui J. D. jau buvo skirta teismo bauda už toje pačioje vykdomojoje byloje nevykdomus antstolio reikalavimus, tačiau suinteresuotas asmuo J. D. antstolio įpareigojimų nevykdė. 2018 m. spalio 9 d. suinteresuotas asmuo J. D. teismui pateikė prašymą panaikinti jai paskirtą baudą, kuriame nurodė, jog nuo antstolio pakartotinio reikalavimo priėmimo metu 2016-12-05 buvo atleista iš UAB „Farba Vita“ vadovės pareigų (teisiniai darbo santykiai baigėsi 2016-05-06). Kartu su prašymu panaikinti paskirtą baudą suinteresuotas asmuo pateikė Sodros pažymą, kurioje matyti, jog J. D. UAB „Farba Vita“ vadovės pareigas ėjo iki 2016-05-06.

10. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį remdamasi tuo, jog paskirta bauda netinkamam subjektui.

11. Atlikdamas savo funkcijas, antstolis turi teisę gauti reikalingus duomenis ir dokumentus apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus jo funkcijoms atlikti (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą, o už antstolio reikalavimo nevykdymą ar kitokį kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, numatyta teismo teisė skirti iki 289 eurų baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 585 straipsnio 1 ir 2 dalys). Jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, šio straipsnio 3 dalyje numatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui (CPK 585 straipsnio 3 dalis). Taigi pagal proceso normas antstolis turi pareigą nustatyti juridinio asmens vadovą arba kitą atsakingą asmenį ir tik nustatęs minėtas aplinkybes, reikalauti pagal įstatymą pateikti reikiamą vykdomajam dokumentui įvykdyti informaciją.

12. Už antstolio reikalavimų įvykdymą yra atsakingas juridinio asmens vadovas (CPK 645 straipsnio 2 dalis), todėl būtent juridinio asmens vadovui kylą neigiamos procesinės pasekmės, numatytos CPK 645 straipsnio 3 dalyje.

13. Nagrinėjamu atveju antstolis Darius Stakeliūnas 2017 m. kovo 15 d. pateikė prašymą vykdymo proceso skirti baudą už antstolio 2016-12-05 pakartotinio reikalavimo nevykdymą apeliantei J. D., kaip UAB „Fabra Vita“ vadovei (t. 1 b.l. 2 – 4). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi paskyrė 10 Eur baudą už kiekvieną dieną nuo 2017-03-10 iki anstolio pakartotinio reikalavimo įvykdymo.

14. Nustatyta, jog antstolis Darius Stakeliūnas nustatė, kad apeliantė J. D. yra suinteresuoto asmens UAB ,,Farba Vita“ vadovė, pakartotinai pareikalavo pateikti reikiamus duomenis, o to nepadarius, kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Juridinių asmenų registro duomenys nėra darbo santykius pagrindžiantys dokumentai, minėtame registre įregistruojami atitinkami dokumentai ar juose įtvirtinti duomenys (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-12 nutarimu Nr. 1407 patvirtintų juridinių asmenų registro nuostatų 2, 17 punktai), todėl nustatant atsakingus už antstolio patvarkymo nevykdymą asmenis (nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens vadovą) turėtų būti vadovaujamasi ne tik Juridinių asmenų registre esančiais duomenimis, bet ir kitose duomenų bazėse kaupiamais ir susistemintais duomenimis. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, jam pavesta vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcija, todėl nustatęs, jog yra trukdoma vykdyti vykdomąjį dokumentą ir nepateikiama vykdomojo dokumento vykdymui reikalinga informacija, antstolis turi pareigą nustatyti kaltus dėl reikalavimo nevykdymo asmenis ir prašyti teismo skirti baudą. Tuo atveju, kai prašoma bausti juridinio asmens vadovą, antstolis turi pareigą išsiaiškinti už antstolio reikalavimo nevykdymą atsakingą vadovą remdamasis ne tik Juridinių asmenų registre įtvirtintais duomenimis, bet ir kitais duomenimis, tarp jų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje esančiais duomenimis, kurie yra pagrindas darbo santykiams įvertinti. Tiek antstolis, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netikrino aplinkybės, ar apeliantė yra suinteresuoto asmens UAB ,,Farba Vita“ vadovė, nevertino į bylą pateiktų kartu su prašymu dėl baudos panaikinimo duomenų dėl apeliantės darbo santykių su UAB ,,Farba Vita“ pabaigos (t. 1 b.l. 68 – 69).

15. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas galimybes ir pareigą patikrinti duomenų bazes, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje esančių duomenų netikrino, nevertino, ar bauda skiriama tinkamam subjektui (įmonės vadovui), o tik skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog apeliantė praleido įstatyme numatytą 14 dienų terminą pateikti prašymą dėl baudos panaikinimo.

16. Iš apeliantės pateiktų Sodros duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje matyti, jog apeliantė dirbo UAB ,,Farba Vita“ nuo 2009-10-14 iki 2016-05-06, taigi apeliantė priimto antstolio 2016-12-05 pakartotinio reikalavimo metu buvo atleista iš UAB ,,Farba Vita“ vadovės pareigų, darbo santykiai tarp apeliantės ir darbdavio UAB ,,Farba Vita“ buvo pasibaigę. Antstolis, prašydamas skirti apeliantei baudą, nevertino aplinkybės, ar apeliantė iš tiesų antstolio 2016-12-05 pakartotinio reikalavimo priėmimo metu buvo UAB ,,Farba Vita“ vadovė ir turėjo pareigą vykdyti antstolio reikalavimus.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Tserkva Sela Sosulivka prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Zylkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 12 punktas).

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (be kita ko, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Tokią teisę turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. vasario 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai ir kt.). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

19. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką teisės kreiptis į teismą efektyvumui užtikrinti būtina, kad asmuo turėtų aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą (aktą), apribojantį jo teises (EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94). Tai taikoma ne tik jau prasidėjusiam procesui, nes šia nuostata „gali remtis bet kuris asmuo, kuris mano, kad vienos iš jo (civilinių) teisių apribojimas yra neteisėtas ir skundžiasi dėl neturėjimo galimybės dėl to pateikti ieškinį (reikalavimus, pretenziją) teismui, atitinkančiam Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus“ (EŽTT 1981 m. birželio 23 sprendimas byloje Le Compte, Van Leuven ir De Meyere prieš Belgiją, peticijų Nr. 6878/75 ir 7238/75). Kartu EŽTT praktikoje yra nuosekliai pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06). Nacionalinėje teisėje įtvirtintas teismo ,,prieinamumo“ laipsnis turi būti pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės viršenybės principą demokratinėje visuomenėje (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78). Teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažinti nesuderinamais su Konvencija, jei jie apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą.

20. Teisė į teisminę gynybą ir teisingą procesą teisėje pripažįstama prigimtine teise, kuri įtvirtinta ne tik aukščiausią galią turinčiuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose (Kovencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis). Tačiau net ir ši teisė nėra absoliuti. Jos įgyvendinimo tvarką bei sąlygas nustato nacionaliniai įstatymai. Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių ieškiniui (pareiškimui) priimti. Pažymėtina, kad dėl asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo negali būti sprendžiama formaliai. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią susiklosčiusią procesinę situaciją ir, priimdamas procesinį sprendimą, be kita ko, vadovautis civilinio proceso tikslais, teisingumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėjai neturėtų būti užkertamas kelias įgyvendinti teisę kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo formaliai, vien tik nustačius, jog praleistas įstatyme numatytas terminas pateikti prašymą dėl baudos panaikinimo.

21. CPK 645 straipsnis taikytinas tuomet, kai antstolio reikalavimas pateikiamas skolininkui ir jame aiškiai apibrėžta, kad reikalavimą pateikus juridiniam asmeniui, už jo vykdymą atsako juridinio asmens vadovas. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar minėtu teisiniu pagrindu bauda apeliantei J. D., kaip skolininkės UAB „Farba Vita“ vadovei, skirta pagrįstai. Valstybinio socialinio draudimo valdybos išrašas apie apeliantės J. D. darbovietes patvirtina, kad nuo 2016-05-06, t.y. antstolio 2016-12-05 pakartotinio reikalavimo priėmimo metu, apeliantė nebuvo UAB „Farba Vita“ darbuotoja, vadovė.

22. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nevertino apeliantės darbo santykių su UAB „Farba Vita“ pabaigos, nesprendė, ar bauda paskirta tinkamam subjektui ir priėmė nepagrįstą nutartį sprendžiant prašymo dėl baudos panaikinimo priėmimo klausimą, todėl apeliantės J. D. atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl prašymo panaikinti paskirtą baudą priėmimo perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 ir 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

tenkinti apeliantės J. D. atskirąjį skundą.

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį ir klausimą dėl prašymo panaikinti paskirtą baudą priėmimo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.