- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-27
- Bylos Nr.
- 2A-684-275/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05245-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus teritorijų planavimo
- Pareiškėjas
- K. J.
- Kategorijos
- 128.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Almos Urbanavičienės,
dalyvaujant pareiškėjos atstovei adv. R.A.Kučinskaitei, suinteresuoto asmens Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atstovei M. M., Vilniaus miesto savivaldybei atstovei D. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja K. J. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja nuo 1994 m. nuosavybės teise valdo nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, kuriam suteiktas Nr. 2A3/p, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1991-04-25 Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos potvarkiu Nr. 49 pareiškėjai buvo leista statyti dviejų boksų garažą, ūkio sandėlį, katilinę, apšildomą ir neapšildomą šiltnamius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), bei nugriauti ūkio sandėlį III/m. Vilniaus miesto statybos kontrolės inspekcija išdavė pareiškėjai statybos leidimą, todėl pareiškėja pradėjo garažo ir ūkio sandėlio statybos darbus, vykdomus ūkio būdu. 1994-09-08 Naujininkų seniūnijos valdybos potvarkiu Nr. 44 pareiškėjai buvo leista rekonstruoti ūkio būdu pastatytą pareiškėjai priklausantį ūkio sandėlį ir garažą bei ten įrengti gyvenamąsias patalpas. Pareiškėja parengė ūkio sandėlio ir garažo rekonstrukcijos projektą, kuris įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas ir įteiktas pareiškėjai, kaip statytojai. Gavusi statybos leidimą, pareiškėja pradėjo statybos (rekonstrukcijos) darbus. Pagal patvirtintą projektą statytas, tačiau neužbaigtas gyvenamasis namas (baigtumas 50 proc.) 1994 m. buvo inventorizuotas suteikiant jam numerį Nr. 2A3/p, o šio pastato duomenys iš nekilnojamojo turto objektų kadastro ir registro dokumentų bylos perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, tačiau nebaigtas statyti gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre iki šiol nėra įregistruotas. Pareiškėjos, kaip gyvenamojo namo statytojos ir savininkės, nuosavybės teisės, įgytos sukūrus nekilnojamojo turto objektą, įregistruotos nebuvo. Pareiškėja negali viešame valstybės registre įregistruoti savo nuosavybės teisių į minėtą statinį, kadangi kompetentingose valstybės ir savivaldybės institucijose bei įstaigose nėra išlikusi visa įstatymų nustatyta tvarka suderinta techninė dokumentacija bei pareiškėjai išduotas statybos leidimas. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, Naujininkų seniūniją, Vilniaus apskrities archyvą, tačiau šiose institucijose nurodytų dokumentų gauti nepavyko, nes jie neišliko, todėl pareiškėja negali gauti šių dokumentų kitokia, t.y. ne teismo, tvarka. Dėl šios priežasties valdymo nuosavybės teise faktas turi būti nustatytas teismine tvarka. Juridinę reikšmę turintį faktą būtina nustatyti tam, kad pareiškėja galėtų nekilnojamojo turto registre įregistruoti savo nuosavybės teises į nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, kuriam suteiktas Nr. 2A3/p, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad yra visos teisinės prielaidos fakto nustatymui, t.y. pareiškėja nuosavybės teisę įgijo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, turėdama visus dokumentus, patvirtinančius jos, kaip statytojos, nuosavybės teises į statinį; nuosavybės teise patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti kitokia, t.y. neteismine tvarka; juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu; nuosavybės teisės objektas buvo sukurtas teisėtai – turint statybos leidimą bei nenukrypstant nuo suderinto projekto.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Teismas konstatavo, kad 1994-09-08 Naujininkų seniūnijos valdybos potvarkiu Nr. 44 pareiškėjai buvo leista rekonstruoti pareiškėjai priklausantį ūkio sandėlį ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bei ten įrengti gyvenamąsias patalpas; pareiškėja buvo įpareigota parengti pastatų rekonstrukcijos projektą ir jį nustatyta tvarka suderinti bei statybą pradėti tik gavus leidimą. 1994-12-01 Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos rašte Nr. 519 nurodyta, kad K. J. leista rekonstruoti ūkio sandėlį ir garažą, įrengiant gyvenamąsias patalpas; buvo paruoštas rekonstrukcijos projektas ir nustatyta tvarka suderintas; pastato statyba neužbaigta, nukrypimo nuo suderinto projekto nėra. Iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 18 straipsnio 6 dalis nustatė, kad leidimas statyti statinį galioja 5 metus, o to paties straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad minėto leidimo galiojimą galima pratęsti iki statybos pabaigos, bet ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad iki 2002 m. liepos 1 d. išduoto statybos leidimo galiojimas gali būti pratęsiamas, jeigu į kompetentingą instituciją su prašymu dėl pratęsimo buvo kreiptasi iki minėto leidimo galiojimo pasibaigimo (2006 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1161/2006). Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad statybos leidimas yra galiojantis, kad ji ėmėsi priemonių dėl statybos leidimo pratęsimo ar naujo išdavimo statybos techninio reglamento „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos“ (STR 1.07.01:1997) nustatyta tvarka ir terminais. Pažymėjo, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), metu galiojo Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, pagal kurią statiniai turėjo būti registruojami juos inventorizavus ir juos priėmus valstybinei komisijai, išskyrus laikinus ir savavališkai pastatytus statinius, kurie neregistruojami. Instrukcijos 9.4 punkte buvo nustatyta, kad valstybinių komisijų aktai apie pastatų priėmimą naudoti yra laikytini dokumentais, netiesioginiu būdu patvirtinančiais nuosavybės teisę į statinius. Pastatyti statiniai įteisinami Statybos įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota tvarka, todėl teismas negali pripažinti nuosavybės teisių į neįteisintus nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėja nėra pateikusi įrodymų, jog ji, pastačiusi gyvenamąjį namą, kreipėsi į atitinkamą instituciją dėl šių statinių priėmimo, kad įregistruotų nuosavybės teises savo vardu. Instrukcijos 14 punkte buvo nustatyta, kad įregistravus pastatą (statinį) savininkui išduodamas nustatytos formos registravimo pažymėjimas. Tik išdavus tokį pažymėjimą galima konstatuoti, kad pastatas (statinys) nėra savavališkas, pastatytas laikantis norminiuose aktuose įtvirtintų reikalavimų ir yra teisėtai įgyta nuosavybė. Byloje nenustatyta, kad reglamentuotos formos registravimo pažymėjimas buvo išduotas pareiškėjai. Pareiškėja neteigė, kad pastatas buvo teisiškai įregistruotas, o registravimo pažymėjimas, patvirtinantis nuosavybės teisę, sudegė. Teismas motyvavo, kad nors pareiškėjos atstovė nurodė, jog 2000 m. gaisro metu sudegė techninė ir projektinė dokumentacija, statybos leidimas, tačiau tai nėra dokumentai, patvirtinantys statybos įteisinimo faktą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento, Naujininkų seniūnijos, Vilniaus apskrities archyvo raštai patvirtina, kad pareiškėjai išduotų statybos leidimų registracijos žurnaluose nėra, tačiau juose nenurodoma, jog dokumentai buvo, tačiau jie nėra išlikę. Vien įrodymai apie pačias statybas, kaip procesą, kuomet pastatomas (rekonstruojamas) kuris nors objektas, dar nepavirtina šių statybų teisėtumo (legalumo) ir nekilnojamojo daikto, kaip nuosavybės teisių objekto, sukūrimo Civilinio kodekso 4.24 straipsnio prasme, neapsprendžia nuosavybės teisės įgijimo vienu iš Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje įvardintų pagrindų. Nors Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato galimybę ne ginčo tvarka nustatyti pastato ar kito nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą, tai nereiškia, kad teismo kompetencijai yra priskirtas paties veiksmo – nuosavybės statybos būdu įgijimo į konkretų statinį įteisinimas. Kadangi statinių formavimo nekilnojamaisiais daiktais ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, tai nėra pagrindo taikyti Civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuosavybės teisių į ginčo statinį įgijimas (statybos proceso teisėtumas) ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų praeityje egzistavimas bei jų dingimas (neišlikimas), kaip sąlygos tokio juridinio fakto nustatymui ir būtinas tokio juridinio fakto sudėties elementas, šiuo konkrečiu atveju nenustatytas ir neįrodytas. Į bylą nebuvo pateikta nuosavybės atsiradimo pagrindą į pastatą statybos būdu pagrindžiančių leistinų įrodymų. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad teisėto pastato valdymo nėra, o kliūtis juos įregistruoti yra ne nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų praradimas, o tai, kad tokie dokumentai niekada nebuvo išduoti. Taikant Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą, negali būti nustatyti neegzistuojantys faktai, taigi nėra įstatyminio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėja K. J. nuo 1994 m. nuosavybės teise valdo nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, kuriam suteiktas Nr. 2A3/p, esantį (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Pareiškėja K. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo tenkinti.
Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą civiliniame procese, pažeidimo
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, teismas visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos bylos proceso metu, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo; neištyrė, todėl tinkamai ir neįvertino, kiekvieno byloje priimto įrodymo atskirai bei byloje surinktų įrodymų viseto, o tai sąlygojo nepagrįstų, neteisingų ir prieštaraujančių elementariai logikai teismo išvadų suformulavimą teismo procesiniame sprendime. Tuo tarpu visi byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, jog statybos buvo vykdomos pareiškėjos teisėtai naudojamame žemės sklype, jog pareiškėjai buvo išduotas statybos leidimas, jog buvo parengtas ir suderintas su kompetentingomis institucijomis rekonstrukcijos projektas, jog vykdant statybas nebuvo nukrypta nuo suderinto projekto, t.y. statyba, sukuriant 50 procentų baigtumo statinį, priešingai nei yra teigiama skundžiamame teismo sprendime, buvo teisėta. Šiuo atveju teismo argumentai, jog pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad statybos leidimas yra galiojantis, bei įrodymų, kad ėmėsi priemonių dėl statybos leidimo pratęsimo ar naujo išdavimo statybos techninio reglamento „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos“ (STR 1.07.01:1997) nustatyta tvarka ir terminais, neturi jokios teisinės reikšmės, nes ginčo namo statybų vykdymo metu statybos leidimas buvo galiojantis ir statybos buvo vykdomos teisėtai, ką neabejotinai patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Teismo išvadą, jog į bylą nebuvo pateikta nuosavybės atsiradimo pagrindą į pastatą statybos būdu pagrindžiančių leistinų įrodymų, nepagrįsta. Teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino tokios svarbios aplinkybės, kad ginčo namas 1994 metais buvo inventorizuotas, taip pat netyrė ir nevertino šią aplinkybę patvirtinančių ir pareiškėjos į bylą pateiktų tokių įrodymų, kaip gyvenamojo namo 2A3/p planai, sudaryti Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“. Šiuose planuose nurodoma apie 1994 metais atliktą nebaigto statyti statinio inventorizavimą, o juk statybos vykdymo bei jos sustabdymo metu galiojusios Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 9.2. punktas numatė, jog techninio inventorizavimo dokumentai laikytini dokumentais, netiesioginiu būdu patvirtinančiais nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus. Teismas visiškai netyrė ir nevertino svarbios šiai bylai teisingai išnagrinėti aplinkybės, kad ginčo gyvenamojo namo 2A3/p statyba buvo nebaigta (baigtumas 50 procentų), bei visiškai netyrė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų - VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1995 m. spalio 5 d. ir 1995 m. lapkričio 13 d. pažymų dovanojimo sandoriams sudaryti, architekto P. J. parodymų apie nebaigtą statybą, Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos 1994-12-01 pažymos Nr. 519 Vilniaus miesto 5 notarų biurui, kad pastato statyba neužbaigta, nukrypimo nuo suderinto projekto nėra, todėl savo išvadas dėl ginčo gyvenamojo namo statybų neteisėtumo bei nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nebuvimo darė vertindamas šį ginčo statinį kaip baigta statyti gyvenamąjį namą. O juk minėtų pažymų pagrindu nebaigtas statyti (nepriimtas naudoti) pastatas, kaip nuosavybės teisės objektas, galėjo būti parduotas ar kitaip perleistas fiziniams ar juridiniams asmenims (Vyriausybės 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. 931 Dėl statybos pagrindų laikinųjų nuostatų dalinio pakeitimo 1.1 p.).
Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką pažeidimo
Bylą nagrinėjęs teismas, nepaisant teisinio reglamentavimo bei LAT suformuotos teismų praktikos dėl teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarkos, ginčijamame 2010 m. gegužės 25 d. sprendime visiškai neįvertino pareiškėjos į bylą pateiktų įrodymų, be to, nenurodė visiškai jokių argumentų, dėl kurių iš esmės visi pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai buvo besąlygiškai atmesti.
Dėl materialinių teisės normų pažeidimo
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ir spręsdamas dėl pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo gyvenamąjį namą, netaikė tokių tuo metu galiojusio bei statybos leidimų išdavimo ir individualios statybos tvarką reglamentavusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų Individualios statybos nuostatų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų su 1993 m. gruodžio 13 d. pakeitimais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 931 patvirtintų Statinių statybos ir eksploatavimo valstybinės priežiūros nuostatų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai, kurių 16.4 punktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 931 Dėl Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų dalinio pakeitimo buvo papildytas antrąja pastraipa, reglamentavo ir nebaigto statyti objekto pardavimo ar kitokio perleidimo tvarką. Minėtų nuostatų 16.4 p. numatė, jog nebaigto statyti (nepriimto naudoti) objekto pardavimo arba kitokio perleidimo fiziniams ir juridiniams asmenims sutartis notariškai tvirtinama tik pateikus statybos valstybinės priežiūros tarnybos pažymą apie tai, kad šiame objekte nėra esminių nukrypimų nuo nustatytąja tvarka suderinto projekto. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą - Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų 16.4 punktą, nuosavybės teisės objektu ginčo statybos vykdymo bei jos sustabdymo metu, t.y. 1994 m., galėjo būti ir nebaigtas statyti (nepriimtas naudoti) objektas, kurį kaip nuosavybės teisės objektą perleidžiant kitiems asmenims nebuvo reikalaujama nei jo priėmimą naudoti patvirtinančio dokumento, nei jo įregistravimą patvirtinančio nustatytos formos pažymėjimo, t.y. tokių dokumentų, kuriuos teismas savo sprendime nurodė kaip statybos teisėtumą ir nuosavybės teisę į pastatą patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjusiam bylą teismui buvo pateikti dokumentai, neabejotinai patvirtinantys tiek nebaigtos statybos teisėtumą, tiek ir pareiškėjos nuosavybės teises į nebaigtą statyti gyvenamąjį namą - Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos valdybos 1994 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 519 Vilniaus miesto 5-ajam notarų biurui apie tai, kad nukrypimo nuo suderinto projekto nėra, bei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 1995 m. spalio 5 d. ir 1995 m. lapkričio 13 d. pažymos dovanojimo sandoriams sudaryti, nurodančios, kad pareiškėjai buvo išduotas statybų leidimas. Čia būtina pabrėžti, kad jei statybos būtų vykdomos savavališkai, pareiškėja nebūtų įgijusi nuosavybės teisės į šį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, o valstybinės institucijos, šiuo atveju Registrų centras, jai nebūtų išdavęs dokumentų, suteikiančių teisę disponuoti nebaigtu statyti namu. Būtent šie įrodymai ir patvirtina pareiškėjos nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų praeityje egzistavimą.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjos K. J. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl įrodymų vertinimo ir teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarkos
Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyti argumentai, kuriais remiantis teismas atmeta kaip įrodymą dėl statinio teisėtumo pareiškėjos atstovės pateiktas kartu su pareiškimu VĮ Registrų centro išduota kopijos kopija bei nenurodyta, kokios institucijos išduota kopija ( b.l.15, t. I), kuriose nurodyta, jog buvo užfiksuotas gyvenamasis namas 2A3/p, (duomenys neskelbtini), kaip nebaigta 50 procentų statyba, bei padaryti įrašai apie K. J. vardu šio gyvenamojo namo statybai išduotą leidimą. Šį pažeidimą gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, todėl teismo sprendimas dėl pažeidimo negali būti naikinamas ( CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pateikta kopija, kurioje nenurodyta, kokia institucijos, kada ją išdavė ( b.l.15. t. I) , iš kokios bylos yra padaryta kopija, kuri nepasirašyta nei pareiškėjos atstovės, nei kito asmens ( b.l.15, t. I) , negalėjo būti įvertinta kaip leistinumo kriterijų atitinkantis įrodymas. Pareiškėja, teigdama, kad tai kopija, išduota Registrų centro 1995-11-13 kaip pažyma dovanojimo sandoriams sudaryti, turėjo galimybę šios pažymos nuorašą, patvirtintą ją išdavusios institucijos, pateikti teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl nebuvo pagrindo vertinti tokios pažymos turinio ir jose nurodytų aplinkybių, kaip įrodančių pareiškėjos teiginį, jog ginčo pastatas buvo inventorizuotas. Kitos pažymos, išduotos VĮ Registrų centro 1995-10-05, kopijoje ( b.l.18, t. I) pateikta informacija apie tai, kad inventorizuotas gyvenamas namas 2A3/p ir jis yra nebaigta statyba pagal leidimą statyti K. J. vardu, pažyma ši išduota V. J., nėra pakankamu išduoto leidimo statyti K. J. įrodymu, nes jose nenurodyti pareigūnai, išdavę pažymas, be to, nėra pagrindo daryti išvadai, jog VĮ Registrų centras pastato inventorizaciją galėjo atlikti tik statytojai pateikus leidimą statyti. Pareiškėja nurodė, kad 1994-09-08 Naujininkų seniūnijos potvarkiu Nr. 44 jai buvo leista rekonstruoti ūkio sandėlį ir garažą, įrengiant gyvenamąsias patalpas, o pagal jos pateiktus Registrų centro pažymų nuorašus pastato 2A3/p inventorizacija buvo atlikta 1994-06-10 ( b.l.10-12, t. I ). Tai leidžia daryti išvadą, kad statyba buvo atlikta be leidimo statyti, tik ją dalinai atlikus, buvo siekiama gauti leidimą. Pateikti duomenys iš Vilniaus m. savivaldybės administracijos plėtros departamento ( b.l. 19, t. I) leidžia daryti išvadą, kad tokios apimties ( tai matyti iš inventorizacijos kopijų) pastato rekonstrukcijai turėjo būti išduotas statybos leidimas ne seniūnijoje, o Miesto plėtros departamente, jos registracijos 1991-1995 m. žurnaluose, kurie saugomi archyve, nebuvimas, leidžia daryti išvadą, kad statybos leidimas pareiškėjai nebuvo išduotas. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl pastato valdymo nuosavybės teisėmis į pastatą, kuriam nebuvo išduotas leidimas statyti, būtų fakto nustatymu tuo atveju, kai pareiškėjas gali gauti kitokia tvarka tuos faktus patvirtinančius reikiamus dokumentus, todėl LR CPK 445 straipsnio pagrindu prašymas pagrįstai atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teismas procesinių dokumentų išsiuntimui turėjo 11, 40 Lt išlaidų, jos priteistinos valstybei iš pareiškėjos .
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš pareiškėjos K. J. 11,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.