Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas Valdas Petraitis, sekretoriaujant Henrikai Chmieliauskienei, išnagrinėjęs A. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), dėl kurio priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinė komisijos 2011-04-05 nutarimu Nr. A11-7822 A. S. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 172 straipsnio 1 dalį paskyrė administracinę nuobaudą - 850 Lt baudą už tai, kad 2010-12-25 d. 24.00 val. Architektų g. 45, Vilniuje, nustatyta, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) atsakingu asmeniu, neužtikrino, kad įmonės vairuotojas – K. S., suteikęs taksi paslaugas, turėtų licencijos kortelę, įmontuotą taksometrą salone, atlygį už paslaugą paimtų pagal taksometro parodymus. Tokia veika A. S. pažeidė LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1170 6 punkto reikalavimus, LR Susisiekimo ministro 2003-03-14 įsakymo Nr. 3-156, 10.2; 29; 28.6 punktų reikalavimus.

A. S. skunde nurodė, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nes administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir skundžiamas nutarimas priimtas nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo, netinkamai kvalifikavus vežimo santykius kaip taksi paslaugas, todėl administracinė komisija nepagrįstai sprendė, jog buvo pažeisti reikalavimai, keliami taksi veiklai. Nutarimą priėmusi institucija neatskyrė licencijuojamos taksi veiklos, nuo nelicencijuojamos veiklos. Tai, kad klientui aptariamu atveju buvo suteiktos atlygintinos vežimo paslaugos nesuponuoja reikalavimo teikiant šias paslaugas laikytis reikalavimų dėl licencijos kortelės ir taksometro, kurie išimtinai taikomi taksi veiklai.

Be to, UAB (duomenys neskelbtini) yra oficialiai registruota įmonė, teikiant lengvųjų automobilių taksi bei automobilių nuomos su vairuotoju paslaugas. Šios dvi įmonės veiklos rūšys numatytos teisės aktų nustatyta tvarka registruotuose įmonės įstatuose, kurių nutarimą priėmusi institucija nevertino. UAB (duomenys neskelbtini) licencija taksi veiklai vykdyti išduota dar 2005. Automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimo įmonė ėmėsi tik išsiaiškinusi, kad šiai veiklai nėra reikalinga licencija (leidimas). Taigi, iš esmės abi šios veiklos yra vykdomos teisėtai

Kaip jau minėta, taksi veiklai vykdyti įmonė turi išduotą licenciją. Automobilio nuomos su vairuotoju paslauga yra numatyta Lietuvos Respublikos CK 6.512 str. Lietuvos Respublikos Transporto kodekso 8 str. nenumato, kad šiai paslaugai teikti yra reikalinga licencija. Atskira licencijos rūšis tokios veiklos rūšiai nėra numatyta ir Kelių transporto licencijavimo taisyklėse. Kad automobilio nuomos su vairuotojo paslauga teikimui nėra reikalinga licencija patvirtina ir pateikiami Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos, Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos atsakymai į UAB (duomenys neskelbtini) paklausimus.

Automobilių nuomos su vairuotojo paslauga veiklą UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo vykdyti nuo 2007 metų pradžios. Pagal tuo metu galiojusį Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, šios dvi ūkinės veiklos buvo atskirtos, išskiriant taksi įmonių veiklą (60.22.10) bei privačių lengvųjų automobilių su vairuotoju nuomą (60.22.20).

Automobilių nuomos su vairuotojo paslauga teikimą reglamentuoja CK 6.512 straipsnis, numatantis, kad pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

Savo pobūdžiu ir esme taksi paslauga iš tiesų turi panašumų ir sutapimų su transporto priemonės nuomos su vairuotoju paslaugos teikimo sandoriu, numatytu CK 6.512 str., tačiau šios paslaugos nėra visiškai tapačios. Kad šios paslaugos nėra tapačios pagrindžia, kaip jau minėta, Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius, kuris šias dvi veiklos rūšis skiria kaip atskiras. Taksi paslaugos sąvokos įstatymai nepateikia, tačiau esminiai skiriamieji šios veiklos požymiai numatyti Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais - taksi taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997-04-15 įsakymu Nr. 130. Šių taisyklių 2.4 punktas numato, kad „taksi“ - tai lengvasis automobilis nuosavybės arba nuomos sutarties pagrindu priklausantis vežėjui, turinčiam licenciją vežti keleivius taksi, įrengtą jame taksometrą ir taksi atpažinimo ženklą - plafoną. Iš šio apibrėžimo matyti, kad esminiai taksi veiklos požymiai, skiriantys jį nuo automobilio nuomos su vairuotoju paslauga yra: taksi veikla vykdoma tik turint šiai veiklai išduotą licencijų, raksi automobilis turi turėti taksi atpažinimo ženklą - plafoną su užrašu taksi, o už kelionę yra atsiskaitoma pagal taksometro parodymus.

Automobilis, kuriuo K. S. suteikė klientui automobilių nuomos su vairuotoju paslaugą, neturėjo įrengto taksometro, ant šio automobilio buvo tvirtinamas kitokio dydžio, spalvos plafonas su užrašu „nuoma“. Klientas už paslaugos suteikimą turėjo mokėti ne pagal taksometro parodymus, bet sutartinę kainą. Dėl nurodytų aplinkybių nutarimą priėmusi institucija nepagrįstai sprendė, kad klientui buvo suteikta taksi paslauga.

Išsamią teisės aktų analizę automobilių nuomos veiklos tapatumo taksi veiklai aspektu yra atlikęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. administracinėje byloje Nr. 11-1325-38/2008. 2008-07-31 nutarimu teismas konstatavo: „LR kelių transporto kodekso 8 str. nustato atvejus, kada yra reikalinga licencija keleiviams vežti:

1) Lengvaisiais automobiliais taksi;

2) Lengvaisiais automobiliais reguliariais reisais - iki 2002 m. birželio 30 d.;

3) Lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais;

4) Autobusais.

Licencijavimo taisyklės nustato licencijų vežti keleivius ir krovinius išdavimo, jų galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir licencijų galiojimo panaikinimo tvarką, taip pat svarbiausius reikalavimus, kurių privalo laikytis ūkio subjektai, vežantys keleivius ir krovinius už atlyginimą (Licencijavimo taisyklių 1 p.).

Licencijavimo taisyklių 3 str. įtvirtintos licencijos ir licencijos kortelės sąvokos. Licencija — leidimas vežėjui vežti keleivius arba krovinius už atlyginimą. Licencijos kortelė — vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei išduodamas leidimas, suteikiantis teisę šia transporto priemone vežti keleivius arba krovinius. Licencijavimo taisyklių 5 p. nustatyta, kad vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei, kuri naudojama keleiviams ar kroviniams vežti ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama atitinkanti licenciją licencijos kortelė. Transporto priemonė gali turėti tik vieną licencijos kortelę. To paties teisės akto 6 p. įtvirtina, kad licencijų originalai turi būti įmonėje, o licencijos kortelės - transporto priemonėse. LR kelių transporto kodekso 8 str. nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada yra reikalinga licencija asmeniui, užsiimančiam komercine keleivių vežimo veikla. Ūkinė komercinė veikla - savarankiška veikla, kuria siekiama pelno. Darytina išvada, kad ūkio subjektas, užsiimantis keleivių vežimu už atlygį, LR transporto kodekso 8 str. 2 d. nustatytais atvejais privalo turėti licenciją, o kiekviena ūkio subjekto transporto priemonė, naudojama licencijuojamai veiklai - privalo turėti licenciją atitinkančią licencijos kortelę“.

Išnagrinėjęs bylos aplinkybės ir įvertinęs tai, kad konkrečiu atveju buvo teikiamos automobilio nuomos paslaugos, teismas konstatavo, jog „Automobilio nuomai su papildoma vairavimo paslauga licencijos reikalingumo LR kelių transporto kodeksas neįtvirtina“.

Skundžiamą nutarimą priėmusi institucija, ydingai kvalifikuodama vežimo santykius, dėl jam nežinomų priežasčių nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų - UAB (duomenys neskelbtini) įstatų, vairuotojo K. S. bei dispečerės L. V. paaiškinimų, jo priimto įsakymo, kuriuo organizuojama automobilių nuomos paslaugų su vairuotoju teikimo tvarka, todėl administracinio teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, o skundžiamas nutarimas neparemtas teisės taikymu.

Įmonėms, ūkio subjektams leidžiama užsiimti bet kokia ūkine komercine veikla ir gauti pajamas. Atitinkamai bet kuris ūkio subjektas turi teisę teikti atlygintinas paslaugas, susijusias su keleivio (fizinio asmens) vežimu. Tam tikromis aplinkybėmis tokia veikla užsiimantis subjektas privalo turėti licenciją ir laikytis kitų reikalavimų. Kelių transporto kodekso 8 str. 2 d. dalis baigtiniu sąrašu išvardina atvejus, kai reikalinga licencija keleivių vežimui. Visais kitais atvejais, įskaitant transporto priemonių su vairavimo paslauga nuomą licencija nėra reikalinga.

Privačių subjektų veiklos reglamentavimas grindžiamas principu — leidžiama tai, kas neuždrausta. CK 2.74 str. 1 d. nustato, kad privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas. CK 2.77 str. nustato, kad tik įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos, gavę įstatymų nustatyta tvarka duotą licenciją. Taigi veiklos licencijavimas pasireiškia išimtimi, bet ne taisykle. Nei vienos iš Kelių transporto kodekso 8 str. 2 d. baigtiniame sąraše išvardintų keleivių vežimo veiklų K. S. aptariamu atveju nevykdė, tokios paslaugos UAB (duomenys neskelbtini) klientui 2010 m. gruodžio 25 d. teikta nebuvo. Klientui buvo išnuomotas automobilis, t.y. suteikta laikinai atlygintinai naudotis transporto priemone už sutartą kainą, teikiant papildomą - vairavimo paslaugą (CK 6.515 str.).

Administracinėje, kaip ir baudžiamojoje atsakomybėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, taigi skundžiamą nutarimą priėmusi institucija privalėjo įrodyti, kad konkrečiu atveju buvo teikiamos paslaugos, kurios atitinka vieną iš Kelių transporto kodekso 8 str. 2 d. nurodytų veiklų, kad yra jo kaltė dėl tinkamo nurodytų paslaugų vykdymo tariamo neužtikrinimo. Nutarimą priėmusi institucija šių aplinkybių net neįrodinėjo, nenustatyta ir neįrodyta, kad buvo vykdoma būtent licencijuojama veikla, kuriai papildomai keliami reikalavimai dėl licencijos kortelės ir taksometro turėjimo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracinės komisijos 2011-04-05 nutarimą Nr. Al 1-7822 administracinio teisės pažeidimo byloje, o administracinę bylą nutraukti.

A. S. išsiųstas teismo šaukimas apie skundo nagrinėjimo posėdžio laiką ir vietą, jo skunde nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Šis šaukimas jam neįteiktas. Šaukimo grąžinamajame pranešime nurodyta, kad A. S. šaukimas neįteiktas, nes jis, pagal buvusios žmonos paaiškinimą, šiuo adresu negyvena. Pagal teismų informacinę sistemą Liteko A. S. paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Iki skundo nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios iš A. S. jokių prašymų negauta. Pagal tai teismas sprendžia, kad A. S. nedalyvavimas teismo posėdyje skundo nagrinėjimo nesustabdo.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos atstovė su skundu nesutiko. Prašo skundą nagrinėti jai nedalyvaujant, skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti skundžiamą nutarimą galioti.

Skundas netenkinamas.

ATPK172 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad komercinės ar ūkinės veiklos pažeidimas - užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų.

Pagal LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo“ patvirtintų „Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių“ 6 punktą licencijų originalai turi būti įmonėje, o licencijos kortelės - transporto priemonėse.

Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003-03-14 įsakymu Nr. 3-156 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymo NR. 130 „Dėl leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo ir naudojimo taisyklių, keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių ir keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais – taksi taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų „Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių“ 10.2. punktą taksi privalo atitikti šiuos reikalavimus: turėti taksi salono priekiniame skyde keleiviams gerai matomoje vietoje įtvirtintą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka teritorinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje įregistruotą (apie tai pažymint taksometro techniniame pase), techniškai tvarkingą, metrologiškai patikrintą, turintį nustatytą patikros žymenį taksometrą, kurio tipas patvirtintas Lietuvos standartizacijos departamente ir įrašytas į Lietuvos matavimo priemonių registrą; pagal 28.6. punktą vairuotojas darbo metu privalo turėti: taksi licencijos kortelę; pagal 29 punktą taksi paslaugų tarifus, kurie turi būti nurodyti taksi vairuotojo kortelėje, nustato vežėjas. Vairuotojai už vežimą taksi užmokestį iš keleivių turi imti tik pagal taksometro parodymus.

Teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo medžiagą administracinės komisijos įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad ši priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutarimą, įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų ATPK 257 straipsnyje, nepažeidė.

Pagal skunde išdėstytus argumentus teismas sprendžia, kad pareiškėjas neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o skundas grindžiamas komisijos netinkamu teisės normų taikymu. Administracinio teisės pažeidimo sudėties nebuvimą pareiškėjas grindžia Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis automobilio nuomą su papildoma vairavimo paslauga.

Pareiškėjas vadovaujasi LR Civiliniame kodekse įtvirtinta sutarties rūšimi (CK 6.512 straipsnis) ir tuo, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau - kodeksas) 8 straipsnio 2 dalyje, nėra įtvirtinta analogiška sąvoka.

Civilinio kodekso 1.1 straipsnis nustato, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Taigi Civilinis kodeksas taikomas tais atvejais kai tai įsakmiai nurodyta pačiame Kodekse.

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 7 straipsnis nustato, kad transporto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Transporto veiklos pagrindų įstatymas, specialieji transporto rūšių įstatymai ir kodeksai. 1996 m. LR Kelių transporto kodekso 1 straipsnis nustato, kad „kodeksas reguliuoja keleivių, bagažo, krovinių ir pašto siuntų, dokumentų siuntų vežimų organizavimą, vežimų valstybinį valdymą ir kontrolę, atsakomybę už turtinę žalą“. Pagal tai darytina išvada, kad šiame kodekse, Transporte veiklos pagrindų įstatyme, specialiuose transporto rūšių įstatymuose įtvirtintos teisės normos reglamentuojančios keleivių vežimo už atlygį veiklą yra specialios normos Civilinio kodekso XXVIII skyriaus 5 skirsnio normų atžvilgiu, todėl esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, kada šios normos yra vienodos galios teisės aktai, turi būti taikoma speciali norma.

Kelių transporto Kodekso 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad „keleivių ir krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už atlygį veiklą gali vykdyti tik įmonės, turinčios nustatyta tvarka išduotą licenciją (leidimą)“. Šio straipsnio 2 dalis nustato licencijų rūšis. Pagal tai teismas sprendžia, kad šio kodekso 1 straipsnio norma imperatyviai nustato pareigą ūkio subjektams, užsiimantiems keleivių ir krovinių vežimu už atlygį, turėti vieną iš straipsnyje nustatytų licencijos rūšių ir laikytis, tos rūšies vežimui nustatytų reikalavimų. Aplinkybės, kad ūkio subjektas nesilaiko teisės aktais nustatytų reikalavimų tos rūšies vežimu savaime nedaro tokios veiklos ne licencijuojama, ar nauja vežimo rūšimi.

Pareiškėjas neginčija fakto, kad 2010-12-25 buvo suteikta atlygintina vežimo paslauga keleiviui V. M. ir jo šeimos nariams. Pareiškėjas ginčija aplinkybę, kad šiam keleiviui buvo suteikta taksi paslauga. Šį argumentą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad įmonės UAB (duomenys neskelbtini) automobilis (Ford Galaxy, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo vežami keleiviai, nebuvo apipavidalintas teisės aktų nustatyta tvarka (patvirtinta Susisiekimo ministro 2003 m. kovo 14 d. įsakymas Nr. 3-155 (Žin. 2003. Nr.30-1266), o atlygis iš keleivio buvo prašomas ne pagal taksometro parodymus, kaip reikalaujama Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse (patvirtinta Susisiekimo ministro 2003 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 3-156 (Žin. 2003, Nr.30-1267).

Pagal byloje esančią rašytinę medžiagą, šio ginčo administraciniai santykiai (pareiškėjo A. S. pareigos laikytis nustatytų viešosios teisės normų vežant keleivius už atlygį ir administracinės komisijos teisės vykdyti keleivinio kelių transporto administravimą) kilo iš keleivio V. M. ir paslaugos teikėjo (pareiškėjo atstovaujamos įmonės) vežimo paslaugos sutarties, ir vienos iš šalies netinkamo prievolės vykdymo. Aiškinantis, kokia paslauga buvo suteikta keleiviui V. M., būtina išsiaiškinti ir įvertinti tikruosius vežimo sutarties šalių ketinimus.

Kelių transporto kodekso 19 straipsnis nustato, kad keleivio vežimo sutartyje vežėjas įsipareigoja keleivį nuvežti jo biliete arba tam tikrame užsakyme nurodyta transporto priemone, laiku ir maršrutu į paskirties punktą, o keleivis įsipareigoja už nuvežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

Pagal byloje esančią rašytinę medžiagą, 2010-12-26 V. M. buvo suteikta paslauga – šis keleivis telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) užsakė taksi automobilį, automobiliui sutartu laiku atvykus, šis keleivis iš Jonažolių g. buvo nuvežtas į Architektų g. 45 ir iš jo pareikalauta 14 Lt atlygio. Šiam keleiviui kilo įtarimų dėl nepagrįsto kelionės atlygio reikalavimo ir dėl to kilo konfliktas. Šios faktinės aplinkybės nustatytos ir užfiksuotos Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Lazdynų policijos nuovados 2011-01-06 medžiagoje Nr. 10-18-S-337, 2011-03-29 administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. A10-1170(1.1.47-T1), keleivio ir vairuotojo K. S. rašytiniuose paaiškinimuose. Aiškinant ginčus dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, kada viena iš sutarties šalių yra fizinis asmuo (vartotojas), o kita šalis profesine veikla užsiimantis juridinis asmuo, silpnesne šalimi laikomas vartotojas ir sutarties neaiškumai aiškinami vartotojo naudai. Taigi aiškinantis tikruosius keleivių vežimo sutarties šalių ketinimus, būtina įvertinti, kaip situaciją suvokė keleivis (vartotojas) ir kokių tikslų siekė paslaugų teikėjas. Itin reikšminga aplinkybė byloje yra faktas, kad keleivis V. M. kreipėsi trumpuoju taksi iškvietimo numeriu (duomenys neskelbtini) į įmonę (duomenys neskelbtini). Be to pagal byloje esančią rašytinę medžiagą šis numeris viešuose reklaminiuose prospektuose, internetiniuose puslapiuose nurodomas kaip taksi paslaugos užsakymo numeris (priedas Nr. 1), o įmonės pagrindine veikla nurodomos taksi paslaugos (priedas Nr. 2). Keleivis V. M. įvykio metu (2010-12-26) ir vėliau rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad užsakė ir naudojosi taksi paslaugomis. Be to iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjo A. S. atstovaujamo įmonės (duomenys neskelbtini) automobilis apipavidalintas taip, kad būtų panašus į taksi. Keleivio V. M. vežimo metu šis automobilis turėjo taksi atpažinimo ženklą - plafoną ant stogo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad plafonas skyrėsi dydžiu ir mažo šrifto užrašu, nėra reikšmingos, kadangi plafonas kaip atpažino ženklas naudojamas tik taksi veikloje. Be to, pareiškėjas A. S. tiek komisijai, tiek teismui į bylą nepateikęs pasirašytos automobilio nuomos, suteikiant vairavimo paslaugas sutarties, kurios rašytinė forma yra privaloma (CK 6.513 straipsnis), o prekės (paslaugos) pardavimo kvitas Nr. 1206900 užpildytas tik kilus konfliktui. Be to, dispečerės L. V. 2011-04-04 paaiškinimai, kad V. M. buvo pasiūlyta automobilių nuomos su vairuotoju paslauga ir kad jis sutiko, neįtikinantys, nes ji darbiniuose, pavaldumo santykiuose su pareiškėju A. S. ir jos šie paaiškinimai nepatvirtinti (nepapildyti) jokiais kitais patikimais duomenimis. Be to, byloje nėra duomenų, jog V. M. policijos pareigūnams paaiškino netiesą, jog jis turėjo priežastį A. S. apkalbėti. Jo paaiškinimai patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes. Todėl pagrįstai jo paaiškinimai įvertinti A. S. kaltės įrodymu.

Pareiškėjo A. S. nurodytos aplinkybės, kad automobilis nebuvo apipavidalintas tiksliai kaip taksi, nebuvo taksometro pagal kurį būtų skaičiuojamas atlygis yra savarankiški pažeidimai ir nepaneigia to, kad keleiviui V. M. buvo suteikta taksi paslauga, nes kaip jau buvo minėta, būtina įvertinti tikruosius šalių ketinimus.

Nesant byloje patikimų A. S. kaltę paneigiančių duomenų, ir įvertinęs tai, kad sutartys turi būti sudaromos sąžiningai, teisingai, protingai, vengiant galimų neaiškumų, interpretacijų, kad sutarčių sąlygos turi būti visiems aiškios, - logiškai, įtikinamai paaiškinamos, vengiant ginčų įgyvendinamos, kad būtų aiški iš netinkamo pervežimo kilusi atsakomybė dėl turtinės, neturtinės žalos, teismas sprendžia, kad A. S. per UAB (duomenys neskelbtini) tokios paslaugos teikimą, - neva išnuomodamas automobilį, siekė nuslėpti tikruosiuos teisinius santykius - taksi paslaugos suteikimo faktą, taip norėdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos kortelės automobiliui išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą, privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas.

Pagal byloje esančią įrodymų visumą teismas sprendžia, kad administracinė komisija teisingai nustatė, jog 2010-12-25 keleiviui V. M. įmonė UAB (duomenys neskelbtini) suteikė taksi paslaugą, o A. S., būdamas atsakingas už įmonės veiklą ir prievoles, neužtikrino, kad įmonėje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo“ ir Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėmis nustatytos tvarkos - paslauga keleiviui būtų suteikta licencijuotu automobiliu, atlygis būtų imamas tik pagal taksometro parodymus.

A. S. skunde nurodyti argumentai neįtikinantys. Jie nepagrįsti jokiais patikimais duomenimis (įrodymais). Juo labiau, kad šie jo argumentai paneigti administracinio teisės pažeidimo medžiaga ir skundo byloje surinktais įrodymais. Todėl jie atmetami.

Pagal aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad A. S. pagrįstai pripažintas kaltu dėl ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, t. y. dėl to, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) atsakingu asmeniu, neužtikrino, kad 2010-12-25 d. apie 24.00 val., Architektų g. 45, Vilniuje, įmonės vairuotojas – K. S., suteikęs taksi paslaugas, turėtų licencijos kortelę, įmontuotą taksometrą salone, atlygį už paslaugą paimtų pagal taksometro parodymus.

Padarytas pažeidimas visiškai įrodytas byloje esančia medžiaga. Administracinės komisijos skundžiamas nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį skunde nurodytais argumentais nėra priežasties. Todėl skundžiamas nutarimas nekeičiamas, o skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinė komisijos 2011-04-05 nutarimą Nr. A11-7822 nepakeistą ir A. S. skundo netenkinti.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.

.