- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-20
- Bylos Nr.
- eI3-7451-983/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00049-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- B. G.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. G. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėja B. G. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, kuriuo teismo prašo: 1) panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 2D-29217 „Dėl Jūsų 2024-11-04 skundo“ (toliau – ir Inspekcijos atsakymas) ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Inspekcijos departamentas) 2024 m. spalio 17 d. raštą Nr. 2D-24427 „Dėl skundo apie savavališkas statybas persiuntimo pagal kompetenciją (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Inspekcijos departamento sprendimas) ir įpareigoti Inspekcijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. rugpjūčio 13 d. skundą „Dėl savavališkų statybų“ (toliau – ir Skundas1); 2) priteisti pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad Skundu1 kreipėsi į Inspekciją dėl savavališkų statybų (duomenys neskelbtini), prašydama atlikti tyrimą, o nustačius teisės aktų pažeidimus ir veiksmų neteisėtumą, priimti sprendimus padariniams šalinti, todėl atsižvelgiant į nurodyto Skundo1 turinį, šis rašytinis kreipimasis yra skundas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 12 dalį.
Pareiškėja pažymi, kad Inspekcijos departamento sprendimas VAĮ bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) požiūriu yra individualus administracinis aktas, kurį asmuo turi teisę apskųsti. Pareiškėja, pasinaudojusi VAĮ 14 straipsnyje numatyta apskundimo teise, nepraleisdama termino, pateikė 2024 m. lapkričio 4 d. skundą „Dėl Departamento 2024-10-17 atsakymo į skundą apie savavališkas statybas“ (toliau – ir Skundas2) tam pačiam viešojo
administravimo subjektui, t. y. Inspekcijos vadovui.
Nepaisant to, kad tiek 2024 m. rugpjūčio 13 d., tiek 2024 m. lapkričio 4 d. pareiškėjos pateikti rašytiniai dokumentai pavadinti „skundais“, 2024 m. lapkričio 4 d. kreipimųsi nebuvo siekiama inicijuoti antros administracinės procedūros, o buvo skundžiamas Inspekcijos departamento sprendimas, kuris nebuvo įsiteisėjęs, todėl atsakovė privalėjo apeliacine tvarka nagrinėti Skundą2 ir įvertinti Inspekcijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.
Iš Skundo2 turinio matyti, jog juo nebuvo siekiama pateikti naujų duomenų ar atskleisti naujų faktinių aplinkybių, o buvo ginčijamas pirminis Inspekcijos departamento sprendimas, todėl atsakovė nepagrįstai nusprendė nenagrinėti Skundo2, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, motyvuodama tuo, kad Inspekcijos departamentas jau yra priėmęs sprendimą tuo klausimu ir asmuo nepateikia naujų duomenų bei nepagrįstai apribojo pareiškėjos galimybę ginčyti priimtą administracinį aktą.
Inspekcijos atsakyme nurodyta, kad pareiškėjos Skundas2 nėra teikiamas nė dėl vienos iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 32 straipsnio 3 dalyje sprendimų rūšių, priskirtų nagrinėti Inspekcijos kompetencijai, todėl negalėdama priimti administracinės procedūros sprendimo dėl Pareiškėjos Skunde2 išdėstyto klausimo, Inspekcija, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 4 dalimi, privalėjo Skundą2 persiųsti kompetentingam viešojo administravimo subjektui, o ne atsisakyti jį nagrinėti.
Skundžiamas Inspekcijos atsakymas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), be kita ko, laikytinas neproporcingu, t. y. prieštaraujančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, todėl yra pagrindas jį panaikinti ir Inspekcijos departamentą įpareigoti pareiškėjos Skundą1 nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašo teismo bylą nutraukti, nenutraukus, pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, iš Inspekcijos jokių bylinėjimosi išlaidų nepriteisti.
Atsakovė pažymi, kad įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, pareiškėjos Skunde1 ir Skunde2 pateiktą informaciją, Inspekcija tinkamai atliko VAĮ jai nustatytas pareigas, pareiškėjos skunde teismui nėra ginčo dalyko, t. y. išnagrinėjus ginčą nebus modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos, nebus sukurta asmeniui jokių teisinių pasekmių, skundo nagrinėjimas ir patenkinimas nebus teisės į ikiteisminę gynybą įgyvendinimas, todėl nagrinėjama byla turėtų būti nutraukta, o nenutraukus, pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.
Atsakovė nurodo, kad atsakydama į pareiškėjos Skundą1, Inspekcija 2024 m. spalio 17 d. pateikė pareiškėjai Inspekcijos departamento sprendimą, kuriuo atsakyta į pareiškėjos klausimus, dalis skundo persiųsta nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Savivaldybės administracija).
Įvertinus pareiškėjos Skundo2 turinį ir nustačius, jog jis nėra teikiamas nei dėl vienos iš Priežiūros įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodytų sprendimų rūšių, dėl to paties klausimo yra priimtas Inspekcijos departamento sprendimas, pareiškėja nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti Inspekcijos departamento sprendimo pagrįstumu ar jį ginčyti, Inspekcijos atsakymu pareiškėjai pagrįstai pranešta, kad Skundas2 Inspekcijoje nebus nagrinėjamas ir dėl Skunde2 keliamų klausimų pakartotinai nebus pasisakoma, vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2024 m. gruodžio 6 d. rašto Nr. 2D-29217 „Dėl Jūsų 2024-11-04 skundo“, kuriuo pareiškėja buvo informuota, kad pareiškėjos 2024 m. lapkričio 4 d.
skundas „Dėl Departamento 2024-10-17 atsakymo į skundą apie savavališkas statybas“ nebus nagrinėjamas ir dėl jame keliamų klausimų nebus pakartotinai pasisakoma, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 13 d. skundu „Dėl savavališkų statybų“ kreipėsi Savivaldybės administraciją (Inspekcijai adresuota Skundo1 kopija), prašydama išsiaiškinti apie galimai savavališkas statybas ir priimti atitinkamus veiksmus padariniams šalinti, nurodydama, kad: 1) „<...> sklype, adresu, (duomenys neskelbtini), mano turimais duomenimis nesilaikant detaliojo plano sprendinių bei išduoto statybų leidimo ir statybų projekte numatyto įvažiavimo į sklypą vietos abiems butams, vienam iš butų yra neteisėtai iš (duomenys neskelbtini) pusės formuojamas antras įvažiavimas į sklypą <...>“ (toliau – ir Skundo1 I klausimas); 2) dėl „<...> (duomenys neskelbtini) (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sklypo savininkas statybų metu pašalino mūsų riboženklius <...>“ (toliau – ir Skundo1 II klausimas); 3) dėl „<...> įvažiavimo į sklypą adresu (duomenys neskelbtini) neteisėtą formavimą nuo pagrindinės (duomenys neskelbtini).<...>“ (toliau – ir Skundo1 III klausimas).
Išnagrinėjus pareiškėjos Skundą1, Inspekcijos departamento 2024 m. spalio 17 d. raštu Nr. 2D-24427 „Dėl skundo apie savavališkas statybas persiuntimo pagal kompetenciją (duomenys neskelbtini)“ atsakyta į pareiškėjos Skundo1 I ir II klausimus, Skundo III klausimas pagal kompetenciją perduotas nagrinėti Savivaldybės administracijai, apie tai informuojant pareiškėją.
Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos departamento atsakymu, pateikė Inspekcijos vadovui 2024 m. lapkričio 4 d. skundą „Dėl Departamento 2024-10-17 atsakymo į skundą apie savavališkas statybas“, prašydama panaikinti Inspekcijos departamento sprendimą ir įpareigoti Inspekcijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Skundą1.
Inspekcijos 2024 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 2D-29217 „Dėl Jūsų 2024-11-04 skundo“, vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėja informuota, kad pareiškėjos Skundas2 Inspekcijoje nebus nagrinėjamas ir dėl Skunde 2 keliamų klausimų pakartotinai pasisakoma nebebus.
Nesutikdama su Inspekcijos atsakymu, pareiškėja kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VAĮ, Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Taisyklės), Priežiūros įstatymas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – ir Statybos įstatymas) ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai.
VAĮ numato nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 straipsnio 10 dalis), o asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, – skundu (VAĮ 2 straipsnio 12 dalis).
Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą (VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
Asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą ar kitokį viešojo administravimo subjekto atsakymą į asmens prašymą ar skundą arba veiksmą (neveikimą), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus šio įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo administracinio sprendimo ar atsakymo įteikimo (paskelbimo) asmeniui VAĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka dienos ar veiksmo (neveikimo) arba vilkinimo paaiškėjimo asmeniui dienos tam pačiam viešojo administravimo subjektui arba aukštesniam pagal pavaldumą viešojo administravimo subjektui, arba kitų įstatymų, reglamentuojančių ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimą, nustatyta tvarka išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, arba administraciniam teismui (VAĮ 14 straipsnis).
Vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 1 dalimi, asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Pagal Taisyklių 29 punktą, prašymai ir skundai gali būti nenagrinėjami VAĮ 11 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais, taip pat kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Prašymus ar skundus institucijos nagrinėja ir į juos atsako pagal teisės aktais joms nustatytą kompetenciją (Taisyklių 35 punktas). Vadovaujantis Taisyklių 47 punktu, atsakyme į prašymą ar skundą arba institucijos siunčiamame pranešime apie asmens prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis asmuo turi būti informuojamas apie tokio atsakymo ar pranešimo apskundimo tvarką, vadovaujantis VAĮ 14 straipsniu, nurodant konkrečios institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimą (-us) ir adresą (-us), taip pat terminą (-us), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas.
Pareiškėja ginčija Inspekcijos atsakymą tuo aspektu, kad išnagrinėjus pareiškėjos Skundą1, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio nustatyta apskundimo tvarka ir terminais, pareiškėja pateikė Skundą2 tam pačiam viešojo administravimo subjektui (Inspekcijos vadovui), tuo tarpu atsakovė nepagrįstai taikė VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nes iš pareiškėjos Skundo2 turinio matyti, jog Skundu2 nebuvo siekiama inicijuoti antrą administracinę procedūrą, pateikti naujų duomenų ar atskleisti naujų faktinių aplinkybių, o buvo ginčijamas pirminis Inspekcijos departamento sprendimas, nurodo, kad Inspekcijos sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, todėl laikytinas neproporcingu.
Pagal byloje esančius įrodymus matyti, kad Inspekcijos departamento sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjos Skundo1 I klausimą, be kita ko, nurodant, kad vadovaujantis Inspekcijos departamento sprendime nurodytais teisės aktais statytojas gali keisti projekto sprendinius, įrenginėti papildomus įvažiavimus, nepažeisdamas Statybos įstatymo 27 straipsnio 33 dalies nuostatų, taip pat, jei atlikti neesminiai projekto sprendinių pakeitimai, statytojas turi teisę parengti projekto laidą, statybos darbai nėra baigti, projekto sprendiniai nėra įgyvendinti), taip pat į Skundo1 II klausimą, be kita ko, nurodant, kad asmuo, turėdamas informacijos apie žemės sklypo riboženklių sunaikinimą arba sugadinimą, turėtų kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri, siekdama įvertinti galimą riboženklių sunaikinimą ar sugadinimą, atliktų šių aplinkybių patikrinimą vietoje, be to, riboženklių sugadinimas arba sunaikinimas prilyginamas turto sugadinimui arba sunaikinimui, už kurį atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnyje, todėl asmenys dėl turto (taip pat ir riboženklių) sugadinimo arba sunaikinimo turi teisę kreiptis į policiją, Skundo1 III klausimas pagal kompetenciją buvo perduotas nagrinėti Savivaldybės administracijai (apie tai informuojant pareiškėją), nurodant, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms priskiriamas savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas), apie tai informuojant pareiškėją.
Taigi, Inspekcijos departamento sprendime buvo nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo Inspekcijos departamentas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, be kita, buvo išaiškinta asmenų prašymų, skundų ir pranešimų Inspekcijoje nagrinėjimo tvarka, nurodyta Inspekcijos kompetencija pagal Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalis, taip pat nurodyta Inspekcijos departamento sprendimo apskundimo tvarka, be to, nurodyta pareiškėjos teisė Lietuvos Respublikos civilinio proceso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, jeigu pareiškėjos teisės yra pažeistos ar dėl statytojo veiklos pareiškėja patyrė žalą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, Inspekcijos vadovui, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai arba teismui gali būti skundžiami šie Inspekcijos administracijos padalinių vadovų administraciniai sprendimai, priimti teritorijų planavimo, statybos ar žemės naudojimo valstybinės priežiūros srityje: 1) statybos valstybinės priežiūros srityje priimti administraciniai sprendimai dėl naujų ypatingųjų statinių statybos ar ypatingųjų statinių rekonstravimo; 2) statybos valstybinės priežiūros srityje priimti administraciniai sprendimai, susiję su įvykusia arba gresiančia statinio avarija; 3) teritorijų planavimo, statybos ar žemės naudojimo valstybinės priežiūros srityje priimti administraciniai sprendimai, kai skunde pateikiami įrodymai, kad priimant skundžiamą sprendimą galimai padaryta nusikalstama veika.
Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalį, ypatingasis statinys – statinys, kuriame naudojamos ar saugomos pavojingosios medžiagos (pagal nustatytus jų ribinius kiekius); statinys, kuriame yra potencialiai pavojingų įrenginių; sudėtingos konstrukcijos ir sudėtingų technologijų statinys (pagal normatyviniais statybos techniniais dokumentais nustatytus sudėtingumo požymius ir techninius parametrus); visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių; aukštybinis (daugiau kaip 5 aukštų) daugiabutis gyvenamasis namas; kultūros paveldo statinys. Prie ypatingųjų statinių kategorijos priskiriamų statinių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.
Teismui įvertinus Skundo2 turinį, sutiktina su atsakovės pozicija, nurodyta Inspekcijos atsakyme, kad Inspekcijos vadovui Skundas2 nėra teikiamas nei dėl vienos iš Priežiūros įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodytų sprendimų rūšių, Skunde2 nurodyti žemės darbai neatitinka Statybos įstatymo 2 dalies 20 punkte nurodytų ypatingojo statinio požymių, Skunde2 nenurodyta, kad Inspekcijos departamento sprendimas priimtas dėl įvykusios arba gresiančios įvykti statinio avarijos, pat Skunde2 nepateikta įrodymų, kad priimant Inspekcijos departamento sprendimą galimai padaryta nusikalstama veika.
Pabrėžtina, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, Priežiūros įstatymo 2 ir 3 dalyse nenurodyti Inspekcijos administraciniai sprendimai, priimti teritorijų planavimo, statybos ar žemės naudojimo valstybinės priežiūros srityse, gali būti skundžiami išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai arba teismui, jeigu specialiuosiuose įstatymuose nenustatyta kitokia jų apskundimo tvarka.
Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, prašymas (skundas) gali būti nenagrinėjamas, kai nustatoma, kad: 1) dėl to paties klausimo jau yra priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas (arba asmeniui pateiktas atsakymas); ir 2) asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų ar papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio sprendimo (atsakymo) pagrįstumu.
Teisės teorijoje naudojamos terminologijos prasme tai reiškia, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintas draudimas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėti pakartotinį skundą/prašymą, dėl kurio kompetentinga institucija jau yra priėmusi sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-89-438/2021). Ši norma teismų praktikoje aiškinama taip, kad sprendžiant dėl jos taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde/prašyme, o analizuojamas visas skundo/prašymo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde/prašyme tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurie nebuvo nurodyti ankstesniame skunde (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).
Atsižvelgiant į Skundo1 turinį (pareiškėja kreipėsi į Inspekciją pranešdama apie galimai nesilaikant detaliojo plano sprendinių bei išduoto statybą leidžiančio dokumento vykdomus statybos darbus, t. y. savavališkas statybas, prašydama atlikti tyrimą, o nustačius teisės aktų pažeidimus ir veiksmų neteisėtumą, priimti sprendimus padariniams šalinti), laikytina, kad šis pareiškėjos rašytinis kreipimasis yra skundas VAĮ 2 straipsnio 12 dalies prasme, o Skundas2 (nors pareiškėja kreipėsi į Inspekcijos viršininką, prašydama panaikinti Inspekcijos departamento sprendimą ir įpareigoti Inspekcijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Skundą2), įvertinus tai, kad naujų esminių aplinkybių nenurodė ir papildomų įrodymų Skunde2 pareiškėja nepateikė, be to, Skundas2 nebuvo teikiamas nei dėl vienos iš Priežiūros įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodytų sprendimų rūšių, laikytinas pakartotiniu skundu VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesutiktina su pareiškėjos pozicija, kad atsakovė negalėjo taikyti VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto, nes Skundu2 nebuvo siekiama inicijuoti pakartotinės administracinės procedūros, ar kad Inspekcijos sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio nuostatoms ar proporcingumo principui, nes kaip minėta, Inspekcijos departamento sprendime buvo nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, tačiau Priežiūros įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatyta teise apskųsti Inspekcijos departamento sprendimą Lietuvos administracinių ginčų komisijai ar teismui pareiškėja nepasinaudojo, o Skundas2 nėra teikiamas nei dėl vienos iš Priežiūros įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodytų sprendimų rūšių, kurie gali būti skundžiami pareiškėjos pasirinkimu Inspekcijos vadovui, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai arba teismui.
Teismo vertinimu, Inspekcijos atsakyme atsisakymą nagrinėti Skundą2 atsakovė pagrindė teisės aktais bei objektyviomis aplinkybėmis, pateikta informacija yra detali, išsami ir laikytina tinkama. Tai, kad pareiškėjos netenkina ar ne visiškai tenkina Inspekcijos departamento sprendimas, nėra pagrindas iš naujo šias aplinkybes nagrinėti naujai pateiktų skundų (prašymų) pagrindu, atsakovė neprivalo kelis kartus spręsti tų pačių klausimų, jei pareiškėjas nepateikia naujų duomenų ar aplinkybių, galinčių turėti įtakos ankstesnio sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui.
Pareiškėja taip pat ginčija Inspekcijos atsakymą tuo aspektu, kad atsakovė, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 4 dalimi, privalėjo Skundą2 persiųsti kompetentingam viešojo administravimo subjektui, o ne atsisakyti jį nagrinėti.
Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija. Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta Inspekcijos kompetencija, t. y. statybos valstybinė priežiūra apima: 1) prisijungimo sąlygų ir specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išdavimo terminų laikymosi priežiūrą, išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) specialiųjų reikalavimų teisėtumo tikrinimą; 2) statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą; 3) statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams tikrinimą; 4) statybos vykdymo teisėtumo tikrinimą; 5) privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą; 6) statybos užbaigimo procedūros organizavimą; 7) šiame skirsnyje nurodytų dokumentų išdavimą; 8) statomų statinių avarijų tyrimą; 9) asmenų prašymų, skundų dėl statybos proceso nagrinėjimą;10) konsultacijų ir metodinės pagalbos dėl statybos proceso teikimą ir kitus prevencinius veiksmus, kuriais siekiama mažinti pažeidimų vykdant statybą: teisės aktų analizę, informacijos apie teisės aktų taikymą vertinimą ir viešinimą, prevencinius patikrinimus; 11) pranešimų apie statybos pradžią tikrinimą; 12) pažymų apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių teisėtumo tikrinimą; 13) kitus šiame įstatyme ir kituose statybos valstybinę priežiūrą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus su statybos valstybine priežiūra susijusius Inspekcijos veiksmus.
Vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 4 dalimi, jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme ar skunde išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl prašyme ar skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų būti perduotas nagrinėti pagal kompetenciją prašymas ar skundas, viešojo administravimo subjektas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui, paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Analogiška nuostata numatyta ir Taisyklių 36 punkte, pagal kurį, jei priimant ar priėmus asmens prašymą ar skundą, adresuotą vienai institucijai, paaiškėja, kad prašyme ar skunde nurodyti klausimai yra priskirtini ir kitų institucijų kompetencijai, prašymą ar skundą gavusi institucija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo institucijoje dienos persiunčia jo kopiją kitoms institucijoms nagrinėti pagal jų kompetenciją <...> Kitos institucijos, gavusios persiųstą asmens prašymą ar skundą, jį nagrinėja pagal savo kompetenciją ir atsako asmeniui, pridėdamos atsakymo kopiją prašymą ar skundą persiuntusiai institucijai.
LVAT savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. LVAT yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2741-575/2016). veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.
Teismas pažymi, jog Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas baigtinis Inspekcijos funkcijų sąrašas vykdant statybos valstybinę priežiūrą, pagal kurį Inspekcijai nepriskirta funkcija nagrinėti klausimus dėl „įvažiavimo į sklypą adresu (duomenys neskelbtini) neteisėtą formavimą nuo pagrindinės (duomenys neskelbtini)<...>“ (Skundo1 III klausimas), t. y. dėl nuovažos įsirengimo į sklypą nuo pagrindinės gatvės ir su tuo susijusių žemės darbų, nurodomų Skunde2. Pareiškėjos Skunde2 nurodomi argumentai, kad Inspekcija minėtą klausimą turėjo nagrinėti statybų sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų kontekste, nekeičia fakto, kad minėtas klausimas pagal Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 2 dalies baigtinį Inspekcijos funkcijų sąrašą nepriskirtas Inspekcijos kompetencijai.
Bylos duomenys patvirtina, jog Inspekcijos departamento sprendimu Skundo1 III klausimas jau buvo perduotas spręsti pagal kompetenciją Savivaldybės administracijai, apie tai pareiškėja informuota, todėl atsisakius nagrinėti Skundą2 kaip pakartotinį, Inspekcija neturėjo prievolės analogišką Skundo2 dalį pakartotinai persiųsti Savivaldybės administracijai, byloje ginčo klausimas dėl terminų ir/ar Inspekcijos departamento vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus nekeliamas, todėl pareiškėjos argumentas, kad negalėdama priimti administracinės procedūros sprendimo dėl Pareiškėjos Skunde2 išdėstyto klausimo, Inspekcija privalėjo Skundą2 persiųsti kompetentingam viešojo administravimo subjektui yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.
LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).
Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad Inspekcijos 2024 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 2D-29217 „Dėl Jūsų 2024-11-04 skundo“, kuriuo pareiškėja buvo informuota, kad pareiškėjos Skundas2 nebus nagrinėjamas ir dėl jame keliamų klausimų nebus pakartotinai pasisakoma, yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas Inspekcijos kompetencijos ribose, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, principų (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Pripažinus, kad ginčijamas Inspekcijos atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą – spręsti klausimą iš esmės, panaikinant Inspekcijos departamento sprendimą ir įpareigojant Inspekcijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Skundą1.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis ir 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos B. G. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.