- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-14
- Bylos Nr.
- I-7072-580/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00982-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- G. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. R. prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio buvo kalinamas Vilniaus pataisos namuose nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis draudžia nežmonišką ar žeminantį žmogaus orumą elgesį. Laikant pareiškėją Vilniaus pataisos namuose, buvo pažeistos jo asmeninės neturtinės teisės – teisė nepatirti nežmoniško ar žeminančio žmogaus orumą elgesio, bei kankinimų. Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis skundams dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų netaikoma.
Nuo 2010-05-11 įkalinimo įstaigoms galioja Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuris nustato, kad pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpose plotas vienam žmogui turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. Šio teisės akto reikalavimo Vilniaus pataisos namuose nebuvo laikomasi – G. R. nuolat buvo laikomas perpildytame kambaryje. Gyvenamoji patalpa Nr. 405 yra apie 15 kv. m ploto, joje yra įrengtos 6 miegamosios vietos, visą kalinimo laiką kamera buvo pilna. Kambariuose tyčia įrengtos perteklinės lovos (gultai), visas privalomas kameros inventorius – gultai, stalai, spintelės – dar labiau sumažina laisvą kambario plotą, ir jo lieka tik 5–6 kv. m. Tokiu nežmonišku elgesiu įkalinimo įstaigų administracija dirbtinai sukuria psichologinę įtampą tarp kalinčių asmenų, provokuoja jų tarpusavio konfliktus.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką asmens kalinimo sąlygos laikomos neatitinkančiomis Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, jei asmeniui nesuteikiama 4 kv. m laisvo kameros ploto. Vilniaus pataisos namuose neužimto baldais gyvenamojo ploto tenka 1 kv. m arba mažiau. Tokios kalinimo sąlygos vienareikšmiškai yra nežmoniškos ir pažeidžia valstybės prisiimtus įsipareigojimus pagal Konvencijos 3 straipsnį, Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnį, Jungtinių Tautų Konvenciją bei Europos konvenciją prieš žiaurų, nežmonišką ir žeminantį žmogaus orumą elgesį ar baudimą.
Pažymėjo, kad gyvenamajame kambaryje buvo nepakankamas apšvietimas, ankšta, nebuvo kur susidėti drabužių. Šešiems asmenims buvo skirta viena nedidelė spinta pakabinti striukėms ir po vieną lentyną drabužiams susidėti. Kambaryje nebuvo kur pasikabinti rankšluosčių, tekdavo juos drėgnus laikyti ant lovos. Rytinis kėlimasis 7.00 val., tačiau visam gyvenamo bloko aukštui, t. y. šimtui žmonių, yra skirta: 5 tualetai, 5 pisuarai ir 10 praustuvių. Kiekvieną rytą tekdavo patirti laukti eilėje. Valgykloje prie praustuvių nėra muilo rankoms nusiplauti, servetėlių ar vėjelio rankoms nusausinti. Dušo kambaryje nėra atskirų skyrių, nuolat pažeidinėjamas privatumas. Neįmanoma pačiam nusistatyti vandens temperatūros. Vanduo nuolat būdavo tai per karštas, tai per šaltas, labai retai buvo tinkamas praustis, todėl dažnai tekdavo praustis kibire pašildytu vandeniu. Visos šios sąlygos – ne tik sudaryti nuolatiniai ir ilgai trunkantys nepatogumai, tačiau ir pagarbos žmogaus orumui neužtikrinimas bei asmenų kankinimas.
Pažymėjo, kad ilgą laiką G. R. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, neužtikrinant pagarbos žmogaus orumui, neatitinkant teisės aktų reikalavimų ir dėl to patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė neviltimi, bejėgiškumo ir skriaudos jausmu, liūdesiu. Atsakovo atstovo veiksmai pareiškėjui sukėlė psichologinį šoką, pažeminimo ir bejėgiškumo jausmus, depresiją. Ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai padarė jam psichologinę traumą, taigi sukėlė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
2015-05-04 atsikirtimuose į Vilniaus pataisos namų atsiliepimą G. R. nurodė, kad Vilniaus pataisos namus atvyko 2012-10-19 ir bausmę iki 2014-06-06 atliko 7 būryje, 405 sekcijoje. Visą šį laiką jis buvo kalinamas perpildytoje patalpose, išskyrus maždaug mėnesio laikotarpį, kai buvo laikomas baudos izoliatoriuje. 405 sekcijoje, kurios plotas 14,9 kv. m, buvo laikomi 6 asmenys, todėl kiekvienam asmeniui teko po 2,48 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas buvo priverstas uostyti cigarečių dūmus, kadangi ketvirtame aukšte nėra įrengtų rūkymo patalpų. Asmenys rūkydavo koridoriuje. G. R. yra nerūkantis. Pažymėjo, kad kamuoja nemiga, sutriko regėjimas, atsirado baimė, jaučiasi palaužtas, išsekęs. Pareiškėjas taip pat prašė liudytojais apklausti nurodytus asmenis.
Teismo posėdyje pareiškėjas G. R. nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad G. R. į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012-10-19. Iki 2014 m. birželio mėnesio pareiškėjas bausmę atliko gyvendamas patalpoje Nr. 405. Per šį laikotarpį G. R. buvo tris kartus baustas drausminėmis nuobaudomis ir jas atliko baudos izoliatoriuje. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012-10-23 įsakymu Nr. 7-280 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą Nr. 7-405-02, kurios plotas – 14,9 kv. m. Šioje gyvenamojoje patalpoje yra įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam nuteistajam tenka 3,7 kv. m ploto ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad G. R. melagingai nurodo gyvenamojoje patalpoje Nr. 405 įrengtų miegamųjų vietų bei laikomų nuteistųjų skaičių. Pažymėjo, kad sudėtinga nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno gyvenamojoje patalpoje 405, nes tokie duomenys Vilniaus pataisos namuose nekaupiami. G. R. neįvardijo, kokie asmenys bausmę atliko kartu, taip pat nenurodė, koks plotas teko vienam asmeniui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti vėdinimą, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, amžių, lytį, sveikatos būklę ir kita.
Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija patikrina patalpų plotus ir stengiasi, kad būtų užtikrintas teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems suteikiama būrio gyvenamojoje patalpoje esanti atskira miegamoji vieta. Laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros bei būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Ne visada visos miegamosios patalpos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Net ir nustačius nedidelį ploto trūkumą, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tada jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje G. R. buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. G. R. skunde nurodytoje gyvenamojoje patalpoje Nr. 405 vienam nuteistajam tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus pataisos namų administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo dėl per mažo ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje.
Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai Vilniaus pataisos namuose yra įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 bei aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139. Teisės aktai nenustato, kad patalpoje esančius baldus privalu įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.
Teisės aktai iš esmės nurodo vieno sanitarinio ir higienos mazgo būtinumą būriui, nereglamentuodami klozetų ar unitazų skaičiaus. Nustatyta, kad vienas klozetas ar unitazas skiriamas dvylikai žmonių. Vilniaus pataisos namų 4 aukšte, kuriame gyvena 6-ojo (65 nuteistieji) ir 7-ojo (52 nuteistieji) būrio nuteistieji, yra įrengtos 2 tualetų patalpos su 5 unitazų vietomis. Prausyklų ir tualetų patalpos, gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus. G. R. teiginys, kad jis bausmę atlieka nežmoniškomis sąlygomis, neatitinka tikrovės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir paaiškinimų dėl jam padarytos žalos, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių ir priežastinio ryšio, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taigi, nėra pagrindo spręsti apie galimai per mažo gyvenamojo ploto ar kitų skunde nurodytų aplinkybių poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms G. R. savybėms. Vilniaus pataisos namai neturi informacijos, kad dėl per mažo suteikto gyvenamojo ploto pareiškėjui atsirado sveikatos problemų. Tokių įrodymų jis pats taip pat nepateikė. Tai rodo, kad G. R. į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl gyvenamosios patalpos ploto trūkumų ir kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 2 000 Eur.
Dėl gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų
Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Pagal šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012-10-19 iki 2014-06-06 buvo laikomas Vilniaus pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 405 (b. l. 12, 13, 14). Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, tačiau nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 405, kurios plotas 14,9 kv. m, yra 4 miegamosios vietos. Pareiškėjas teigė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 405 yra ne 6 lovos. Įvertinus Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2015-02-23 pažymoje pateiktą informaciją, kad Vilniaus pataisos namų 1-ojo gyvenamojo korpuso 405 nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje yra įrengtos 4 gyvenamosios vietos (b. l. 16) bei atsakovo atstovo pateiktą gyvenamosios patalpos Nr. 405 foto lentelę (b. l. 43–44) darytina išvada, kad Vilniaus pataisos namų gyvenamojoje patalpoje iš tikrųjų yra 2 dviaukštės lovos, taigi šioje gyvenamoje patalpoje gali gyventi ne daugiau nei 4 asmenys. G. R. teiginiai, kad minėtoje gyvenamoje patalpoje yra 6 lovos ir šioje patalpoje gyveno 6 asmenys, atmestini kaip nepagrįsti.
Kadangi gyvenamojoje patalpoje Nr. 405 yra 4 lovos, o jos plotas – 14,19 kv. m (b. l. 15, 48), kiekvienam asmeniui, gyvenančiam šioje patalpoje, tenka po 3,55 kv. m. ploto, ir tai atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus. Kadangi gyvenamojoje patalpoje yra įrengtos dviaukštės lovos, lieka daugiau laisvos patalpos. Be to, pataisos namuose bausmę atliekantys asmenys gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, būrio lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, renginius, užsiimti kita leidžiama veikla. Iš pateikto plano (b. l. 15, 48) matyti, kad gyvenamosios patalpos išeina į bendrą koridorių, tame pačiame koridoriuje yra įrengtos kitos bendro naudojimo patalpos. Atsakovas pažymi, kad pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastato viduje. Taigi, nuteistieji neturi visą laiką praleisti vien tik gyvenamojoje patalpoje. Kadangi kiti nuteistieji dieną dalyvauja leidžiamose veiklose, dienos metu ne visi būna gyvenamojoje patalpoje.
Pažymėtina, kad G. R. nuo 2013-01-28 iki 2013-02-02, nuo 2013-10-21 iki 2013-11-05 ir nuo 2014-05-08 iki 2014-05-18 buvo laikomas baudos izoliatoriuje (b. l. 17–18, 19–20, 21–22), tačiau laikymo jame sąlygų tinkamumo neginčijo.
Dėl kamerų įrengimo
Teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti šie baldai: metalinės lovos, spintelės ir taburetės kiekvienam asmeniui, (vietoje taburečių gali būti stalo ilgio suoliukas), maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba.
Iš atsakovo atstovo pateiktos gyvenamosios patalpos Nr. 405 foto lentelės matyti, kad šioje patalpoje yra dvi dviaukštės lovos, spinta, stalas, 3 kėdės, stendas ir 4 spintelės (b. l. 43–44). Atsižvelgus į gyvenamosios patalpos plotą, baldų kiekis ir dydis laikytini pakankamais, kadangi didesnių ir daugiau baldų nebūtų galima laikyti teisės aktų nustatyto dydžio patalpoje. Specialių vietų, skirtų pasikabinti rankšluosčiams, įrengimo teisės aktai nenustato.
Dėl sanitarinio mazgo atskyrimo ir naudojimosi dušu
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos Nr. 407, kurioje ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, tualetas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Prausykla taip pat yra atskirta, ginčo dėl to, kad joje buvo šaltas vanduo, nekyla. Teismo nuomone, toks tualeto ir prausyklos įrengimas bei atskyrimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad 100 asmenims yra 5 tualetai, 5 pisuarai ir 10 praustuvių. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 5.7 nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Būtinas minimalus prausimosi vietų bei klozetų ar unitazų skaičius teisės aktuose nenurodomas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 4 aukšte iš viso įrengta 10 tualetų (b. l. 47–49), taigi darytina išvada, kad jų yra pakankamai. Teismo nuomone, prausyklų skaičius taip pat yra pakankamas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog tualetu naudojasi 100 žmonės, nes 4-ame aukšte, kuriame gyvena 6-ojo (65 nuteistieji) ir 7-ojo (52 nuteistieji) būrio nuteistieji, įrengtos dvi tualetų patalpos su 5 unitazų vietomis abiejuose koridoriaus galuose.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Teisės G. R. kartą per savaitę praustis duše pažeidimas nebuvo nustatytas. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato, jog dušo kambaryje turi būti atskiri skyriai ir neįtvirtina, kad kiekvienas asmuo turi turėti galimybę reguliuoti vandens duše temperatūrą, o neturtinė žala gali būti priteisiama tik už teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymą, todėl teisės aktuose nenustatyta teisė nesvarstytina. Dėl tos pačios priežasties nesvarstytini ir argumentai dėl to, kad valgykloje prie praustuvių nėra muilo rankoms nusiplauti, servetėlių ar vėjelio rankoms nusisausinti.
Dėl apšvietimo ir kitų kalinimo sąlygų
G. R. nurodė, kad gyvenamajame kambaryje nebuvo tinkamo apšvietimo. Pagal sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 22 ir 23 punktus, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Vilniaus pataisos namai 2015-05-07 rašte Nr. 9-3508(03) nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012–2014 m. neatliko nei planinių, nei neplaninių gyvenamosios patalpos Nr. 405 patikrinimų. Neplaninius patikrinimus Vilniaus visuomenės sveikatos centras vykdo gavęs nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (b. l. 41). Vilniaus pataisos namų Ūkio skyriaus viršininkas 2015-05-06 pažymoje Nr. 14-1738 nurodė, kad 2012–2014 m. Vilniaus visuomenės sveikatos centras pagal planinį patikrinimą Vilniaus pataisos namų gyvenamosios patalpos Nr. 405 netikrino. Vilniaus visuomenės sveikatos centras neplaninius patikrinimus, kurie vykdomi gavus nuteistųjų nusiskundimų dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje, gyvenamosiose patalpose, netinkamo inventoriaus, netinkamo apšvietimo ar blogos ventiliacijos dėl gyvenamosios patalpos Nr. 405 nevykdė (b. l. 42). Pareiškėjas nėra pateikęs Vilniaus pataisos namų administracijai ar higienos normų laikymąsi prižiūrinčiai institucijai jokių skundų dėl netinkamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose ar kitų netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo metu nustatyti, koks apšvietimas ar kitos sąlygos buvo 2012–2014 m. dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima. Neįrodžius aptarto fakto dėl apšvietimo ar kitų kalinimo sąlygų netinkamumo, pažeidimai laikomi nenustatytais.
Dėl rūkymo pataisos namų patalpose
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose nėra įrengtų rūkymo patalpų, todėl asmenys rūkydavo koridoriuje, o G. R., nors yra nerūkantis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Iš Vilniaus pataisos namų pateiktos gyvenamosios patalpos foto lentelės matyti, kad šioje patalpoje yra ženklai draudžiantys rūkyti. Teismo nuomone, Vilniaus pataisos namai ėmėsi veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose patalpose. Neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų, kad koridoriuose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl to, jog koridoriuose rūkoma, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją.
G. R. prašė liudytojais šaukti kartu kalintus asmenis, tačiau nė vienas iš sprendime neįrodytais pripažintų faktų negali būti įrodytas remiantis liudytojų parodymais, todėl liudytojų šaukimas nagrinėjamu atveju nebuvo tikslingas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kadangi nustatyta, jog Vilniaus pataisos namų pareigūnai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. G. R. skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.