Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. ir nukentėjusios J. M. apeliacinius skundus dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015-10-06 nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu ir

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą - laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

pagal BK 245 straipsnį - 40 parų areštu, kuris vadovaujantis BK 65 straipsniu, pakeistas į laisvės atėmimą 40 dienų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu švelnesnę bausmę apimant griežtesne ir galutinė subendrinta bausmė skirta - laisvės atėmimas trejiems metams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo J. M. sulaikymo bausmės atlikimui.

Iš J. M. (duomenys neskelbtini) priteista 220,67 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 27 d., apie 10.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gulinčiai ant lovos savo motinai J. M., be priežasties, tyčia sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius kumščiu ir koja į įvairias kūno vietas, taip padarydamas J. M. galvos smegenų sukrėtimą, daugybines poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstos kairėje, dešiniame žaste, kairiojo peties srityje, kryžmens srityje, dešinėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kraujosruvą giliuose minkštuosiuose audiniuose kairėje šlaunyje, ir sukėlė savo motinai J. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kraujosruvos giliuosiuose minkštuosiuose audiniuose kairėje šlaunyje sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Taip pat J. M. buvo nuteistas ir už tai, jog jis, žinodamas, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), ir nesiartinti prie smurtą patyrusios J. M., nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja iki bylos, kurioje jis įtariamas (kaltinamas) 2015 m. kovo 27 d. smurtavęs artimoje aplinkoje prieš motiną J. M., tyrimo ir nagrinėjimo pabaigos, nevykdė teismo sprendimo. Nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) skyriuje, kur nurodytu laikotarpiu J. M. buvo gydoma, tyčia artinosi prie smurtą patyrusios J. M. ir bendravo su ja. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 29 d., tyčia neišsikėlė iš gyvenamosios vietos - buto (duomenys neskelbtini), kur gyveno J. M., su ja bendravo. Taip nevykdė Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties, nesusijusios su bausme.

Pripažįsta, kad su motina gyvena jos bute, nors tai yra uždrausta teismo sprendimu. Nurodo, kad 2015-04-12 buvo sužalotas, ilgą laiką gydėsi, gulėjo ligoninėje. Todėl motina, norėdama jam padėti, pati leido toliau gydytis jos namuose. Apelianto įsitikinimu, J. M. yra buto savininkė, todėl ji pati sprendžia, kas gyvens jos bute. Motiną ligoninėje lankė jos pačios prašymu.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Apeliaciniuose skunduose ginčijamas nuteistojo J. M. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 245 straipsnį pagrįstumas.

Nuteistasis neigia, kad vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją J. M., o pastaroji tvirtina apkalbėjusi sūnų – J. M., todėl apeliantai teigia, jog apylinkės teismo 2015-10-06 nuosprendis yra nepagrįstas.

BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą įtvirtina baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nesunkiai sužalojo <...> savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu neigė savo kaltę dėl motinos – J. M. sužalojimo, o nukentėjusioji teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo daromas išvadas dėl apelianto kaltės nesunkiai sužalojus J. M. grindė BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintais nukentėjusios parodymais, garso įrašu iš Bendrojo pagalbos centro, liudytojų – greitosios medicinos pagalbos darbuotojos A. S. ir pareiškimą iš nukentėjusiosios įvykio dieną priėmusios bei ją apklausiusius policijos pareigūnės A. S. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis ir kita bylos medžiaga.

Iš nukentėjusios J. M. gulėjusios VšĮ (duomenys neskelbtini) skyriuje 2015-03-27 buvo priimtas pareiškimas dėl jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos (1 t., b.l. 6). Tą pačią dieną apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad 2015-03-27 apie 10 val. jai grįžus namo ir atsigulus į lovą, priėjo neblaivus sūnus – J., kuris sudavė kumščiu daugiau negu du kartus į kairę veido pusę, po to daugiau negu du kartus į dešinę veido pusę ir daugiau negu penkis kartus į galvos sritį. Bandant gintis ir prisidengiant veidą, sūnus dar įspyrė daugiau negu vieną kartą į dešinę ranką, į kairę koją ir trenkė kumščiu daugiau negu du kartus į krūtinės sritį. Jai buvo sukeltas fizinis skausmas, o sūnus ją užrakinęs išėjo, dėl ko ji ilgai negalėjo prisikviesti pagalbos (1 t., b.l. 18). Praėjus mėnesiui po šio įvykio, t. y. 2015-04-27 J. M. pakeitė parodymus tvirtindama, kad ji tą dieną būdama, neblaivi susižalojo pati, o J. M. yra niekaip su tuo nesusijęs (1 t., b.l. 19).

Teismo posėdyje apklausta greitosios medicinos pagalbos med. slaugytoja A. S. parodė, kad atvykusi pagal iškvietimą ir apžiūrėjusi nukentėjusiąją ji nepajuto nei alkoholio kvapo, nei akivaizdžių neblaivumo požymių (2 t., b.l. 5-6). Liudytoja patvirtino pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad atvykus į butą jame buvo ne tik nukentėjusioji, bet ir jos sūnus. Jis elgėsi agresyviai, nukentėjusiosios elgesys - prašymai kalbėti tyliau, akivaizdžių smurto požymių ant jos kūno neigimas, tvirtinant, kad susižalojo pati, bylojo apie tai, kad ji bijo bute esančio sūnaus (1 t., b. l. 28).

Liudytoja, atlikusi pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus - tyrėja A. S. nurodė, kad jai pagal pranešimą atvykus į (duomenys neskelbtini) skyrių, ten patalpinta J. M. apie smurtinius sūnaus veiksmus papasakojo atvirai ir detaliai. Šias aplinkybes ji nurodė ir (duomenys neskelbtini) medikams, kurie ir pranešė apie įvykį policijai. Liudytoja nepastebėjo, kad nukentėjusioji būtų buvusi neblaivi. Ji neminėjo, kad susižalojo pati, o atvirai atsakinėjo į tyrėjos klausimus ir nuosekliai dėstė jos atžvilgiu atliktų J. M. smurtinių veiksmų seką, kurią tyrėja užfiksavo procesiniuose dokumentuose (2 t., b.l. 9).

(duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktame garso įraše užfiksuotas 2015-04-01 J. M. pokalbis su centro operatore, kurio metu nukentėjusioji patvirtina, kad ji buvo sumušta sūnaus ir bijo iš ligoninės grįžti į namus. Nukentėjusioji pasakoja, kad J. M. buvo atvykęs į ligoninę ir prašė paneigti jos pareiškime nurodytas aplinkybes. Pokalbio metu nukentėjusioji aiškino, kad dėl sūnaus smurto ji yra patyrusi rimtų traumų (1 t., b. l. 41-42).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2015-05-19 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad J. M. nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, daugybinės poodinės kraujosruvos veide, krūtinės ląstos kairėje, dešiniame žaste, kairiojo peties srityje, kryžmens srityje, dešinėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kraujosruva giliuose minkštuosiuose audiniuose kairėje šlaunyje. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu (daiktais) iki apžiūros 2015-03-27 ligoninėje. Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis mažiausiai aštuoniais trauminiais poveikiais. Specialistas išvadoje taip pat pasisakė, kad nustatyti J. M. sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui (1 t., b.l. 35-36). Papildomoje 2015-06-03 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) į klausimą, ar nukentėjusioji galėjo susižaloti jos nurodytais būdais (po parodymų pakeitimo), t. y. griūdama ant kėdės ir į šaldytuvą, specialistas atsakė, kad J. M. nustatytos poodinės kraujosruvos veide galėjo atsirasti nugriuvus ir veidu atsitrenkus į šaldytuvą, o kraujosruva kojoje nugriuvus ir atsitrenkus į kėdę, tačiau įvertinus sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją ir pobūdį, sužalojimai visumoje nebūdingi griuvimui ir atsitrenkimui į kietą paviršių (1 t., b.l. 38).

Nors nukentėjusioji ir atsisakė teikti parodymus teisminio nagrinėjimo metu, tačiau teismo posėdyje atsakydama į prokurorės klausimą neneigė, kad tarp sūnaus ir jos įvykio dieną buvo konfliktas, patvirtino davusi parodymus į ligoninę atvykusiai pareigūnei (2 t., b.l. 9). Tačiau savo parodymų pakeitimo, kad jai nustatyti sužalojimai atsirado dėl jos pačios veiksmų, nukentėjusioji negalėjo niekaip logiškai paaiškinti. Teiginiai, kad ji J. M. apkalbėjo, nes bijojo jo grasinimo išvežti į psichiatrijos ligoninę yra objektyviais bylos įrodymais nepagrįsti. Pokalbis su (duomenys neskelbtini) centro darbuotoja neabejotinai patvirtina, kad dar nukentėjusiajai besigydant ligoninėje po J. M. apsilankymo nukentėjusiosios pozicija dėl jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos ėmė kisti. Iš minėto (duomenys neskelbtini) darbuotojos ir nukentėjusios pokalbio akivaizdu, kad nukentėjusioji bijo grįžti namo dėl smurtaujančio sūnaus, tačiau kartu reiškia abejones dėl sūnui galimos griežtos sankcijos už jo smurtinius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios J. M. baimė, atsižvelgiant į praeityje jos atžvilgiu atliktus J. M. smurtinius veiksmus, kurie teisiškai įvertinti, paaiškina jos parodymų keitimo priežastis. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pakeisti nukentėjusiosios parodymai yra ne tik nelogiški, bet ir prieštaraujantys tarpusavyje bei byloje surinktų duomenų visumai.

Apelianto argumentas, jog J. M. būdama neblaivi susižalojo pati ir nepagrįstai kreipėsi į policiją yra atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs bei paneigti pirmiau aptartų duomenų visuma. Nė vienas iš liudytojų bendravusių tą dieną su nukentėjusiąją nepastebėjo akivaizdžių jos neblaivumo požymių. Med. slaugytoja A. S. patvirtino, kad ligoninėje nukentėjusioji vaikščiojo savarankiškai, net ir po patirtų sužalojimų nesvirduliavo. A. S. apklausinėjusiai nukentėjusiąją nekilo jokių abejonių dėl nukentėjusios blaivumo. Be to, specialistų išvadose nurodoma, kad J. M. nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti pačios veiksmais. Aukščiau aptartuose dokumentuose nurodyti nukentėjusiosios sužalojimo laikas ir pobūdis atitinka nukentėjusiosios pirminius parodymus ir juos gretinant su liudytojų A. S. ir A. S. nurodomomis aplinkybėmis, patvirtina, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne jos pačios, o su ja aptariamą dieną konfliktavusio – J. M..

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog tarp nuteistojo ir jo motinos kilo žodinis konfliktas ir šio konflikto metu J. M. sudavė motinai smūgius kumščiu į vairias kūno vietas ir įspyrė į kairę koją. Įvertinus J. M. atliktus veiksmus, jų pobūdį, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo atlikti, akivaizdu, jog jis tyčia sužalojo savo motiną. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nuteistojo atlikti veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip tyčinis šeimos nario – motinos – sužalojimas ir J. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

J. M. nesutinka ir su nuteisimu pagal BK 245 straipsnį. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad tokį nesutikimą jis grindžia tuo, kad pati nukentėjusioji - jo motina inicijavo jų bendravimą po įpareigojimų nustatymo, prašė atvykti į ligoninę ir atnešti asmeninius jos daiktus, vėliau leido jam gyventi kartu, jį slaugė po patirtos traumos.

BK 245 straipsnis numato atsakomybę tam, kas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnis numato, jog jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, teismas skiria smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones: 1) įpareigojimą smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimą smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo.

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję teismų sprendimai yra privalomi visoms institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi Lietuvoje. Tačiau padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, turi ne tik formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, tai yra dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Daroma išvada, kad sprendžiant asmens atsakomybės pagal BK 245 straipsnį klausimą turi būti įsitikinta, kad savo veiksmais, t. y. nevykdydamas konkretaus teismo sprendimo asmuo siekia užkirsti kelią teisingumo įgyvendinimui atitinkamoje byloje, be to turi būti įvertinta ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika.

Byloje esančioje Visagino teismo apylinkės teismo 2015-04-03 nutartyje išdėstyti du įpareigojimai J. M.: laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos esančios (duomenys neskelbtini) ir nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nukentėjusiosios J. M., gyv. (duomenys neskelbtini), nebendrauti, neieškoti ryšių su ja (1 t., b.l. 134-135). Nutartyje nurodoma, kad už šių įpareigojimų nevykdymą J. M. gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą. J. M. su nutarties turiniu buvo supažindintas jos priėmimo dieną pasirašytinai.

Teismo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai N. F. ir I. F., kurie tikrino kaip nuteistasis laikosi teismo įpareigojimų pripažino, kad J. M. ir po nutarties priėmimo liko gyventi savo motinos bute. Tarpusavio bendravimo, ryšių palaikymo ir gyvenimo kartu neneigė nei pats nuteistasis, nei nukentėjusioji. Iš 2015-06-15 apklausos protokolo matyti, kad nukentėjusioji prieštaravo sūnaus iškeldinimui, nurodo, kad ligoto sūnaus nenori išvaryti iš savo buto, juo rūpinasi ir slaugo (1 t., b. l. 20).

Įstatymu siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą. Šio teisės akto 5 straipsnyje yra numatytos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose (įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu ir įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo) nustatytos priemonės skiriamos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas neskiria BPK nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo, įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu.

Aptartas teisinis reglamentavimas smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones atsižvelgiant į jų pobūdį ir tikslus, galiojimą (iki sprendimo byloje priėmimo) prilygina BPK numatytoms kardomosioms priemonėms, kurios skiriamos ne BPK nustatyta tvarka, o pagal minėtą įstatymą. Kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Asmeniui nesilaikant nustatytų kardomųjų priemonių sąlygų įstatymo leidėjas suteikia galimybę prokurorui imtis iniciatyvos dėl kardomosios priemonės pakeitimo griežtesne. Analogiškai situacija turėtų būti spręstina ir su apsaugos nuo smurto užtikrinimo priemonėmis. Šiuo atveju pakanka duomenų konstatuoti faktinei aplinkybei, kad J. M. nevykdė jam nustatytų 2015-04-03 įpareigojimų, skirtų Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje pagrindu - neišsikėlė iš nurodytos gyvenamosios vietos, nenutraukė ryšių su nukentėjusiąja. Tačiau nepaisant to jam ir toliau buvo taikomos švelniausios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas su tuo pačiu įpareigojimu nesilankyti (duomenys neskelbtini) ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su J. M. (1 t., b.l. 105), dokumentų paėmimas ir įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje. Taigi, J. M. ne tik netinkamai vykdė 2015-04-03 nutarties įpareigojimus, bet ir analogiškus įpareigojimus nustatytus jam paskiriant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, tačiau jam ši kardomoji priemonė nebuvo pakeista į griežtesnę.

Smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonių, kaip ir kardomųjų priemonių, vykdymas yra kontroliuojamas įstatymo įgaliotų subjektų. Todėl įstatymų leidėjas numato galimybę neveiksmingą smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonę pakeisti, t. y. smurtą panaudojusiam asmeniui taikyti griežtesnius jo teisių suvaržymus, kaip pavyzdžiui pakeičiant nustatytas kardomąsias priemones į griežtesnes.

Šiuo atveju, vertinant J. M. veiksmus dėl jam inkriminuotos pagal BK 245 straipsnį veikos reikšminga tai, kad nukentėjusioji savo aktyviais veiksmais, sudarė sąlygas ir pritarė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytų įpareigojimų pažeidimams. J. M. elgesys - sūnaus slaugymas ligoninėje, jo parsivežimas ir apgyvendinimas namuose, teiginiai, kad ji juo rūpinasi ir nepaisant priimto sprendimo, nenori jo išvaryti, paneigia J. M. veiksmų, susijusių su jam nustatytų įpareigojimų nesilaikymu, pavojingumą baudžiamojo įstatymo prasme, dėl ko tokį veikimą būtų galima laikyti kaip nusikalstamą. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė ir pagal formuojamą teismų praktiką ji taikytina tik tuomet, kai kitomis teisinėmis priemonėmis nėra galimybių užtikrinti pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugos. Todėl aukštesniojo teismo vertinimu, apsaugos nuo smurto priemonių, kaip ir kardomųjų priemonių pažeidimas, aptarto teisinio reglamentavimo kontekste negali asmeniui užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija sprendžia, kad skundžiamo Visagino miesto apylinkės teismo 2015-10-06 nuosprendžio dalis dėl J. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 245 straipsnį yra nepagrįsta, priimta netinkamai atskleidus BK 245 straipsnio taikymo turinį, kadangi daroma išvada, jog nuteistasis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių, todėl jis dėl šio kaltinimo išteisintinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad už BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą apeliantui buvo skirta bausmė – areštas 40 parų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, apėmimo būdu buvo subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir apeliacinės instancijos teismui nuteistąjį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinus, mažinti apeliantui skirtą galutinę subendrintą bausmę kolegija nėra pagrindo.

Apelianto skunde dėstomi pastebėjimai apie jo nuomone padarytus BPK pažeidimus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tiesiogiai teisme ištirtais ar pagarsintais įrodymais. Pagrindo išvadai, kad buvo pažeista ar apribota apelianto BPK 218 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė susipažinti su iki tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus, nėra. Įtariamajam paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokole J. M. pareiškė atsisakantis susipažinti su bylos medžiaga (1 t., b.l. 146). Apeliantas pats patvirtino, kad kaltinamasis aktas, išverstas į rusų kalbą, jam buvo įteiktas prieš teisminį nagrinėjimą, todėl BK 220 straipsnio 4 dalies reikalavimai dėl kaltinamojo akto įteikimo nėra pažeisti. Vertinant bylos įrodymus esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų nepadaryta, apkaltinamasis nuosprendis iš esmės atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus reikalavimus. Dėl to konstatuotina, kad apelianto skundo argumentai dėl BPK normų pažeidimų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir apylinkės teismo procesinio sprendimo turiniui.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, J. M. paskirtos bausmės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmė, panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.