Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-12-13 · Civilinė byla Nr. 2A-1815-163/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-13
Bylos Nr.
2A-1815-163/2013
Teisminio proceso Nr.
2-25-3-00310-2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alona Romanovienė (pirm.), Žydrūnas Bertašius, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
R. B.
Atsakovas
UAB „Agrokonta“
Pranešėja A. Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-1815-163/2013Teisėja D. Navickienė (Proceso Nr. 2-25-3-00310-2013-2)
Procesinio sprendimo kategorijos (S) 11.9.10.8; 121.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Alonos Romanovienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-08-14 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei UAB „Agrokonta“ dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti atsakovės UAB „Agrokonta“ 2011-11-11 įsakymą dėl darbo sutarties Nr. 63 nutraukimo pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtu ir nustatyti, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 129 str. 1 d. nuo 2011-12-20; priteisti iš atsakovės 2 010 Lt darbo užmokesčio, 794,74 kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 1 050 Lt išeitinės išmokos, 8 916 Lt dienpinigių, 18 900 Lt už uždelstą atsiskaityti laikotarpį bei po 1 050 Lt kas mėnesį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2011-02-25 darbo sutartį buvo priimtas pas atsakovę darbininko pareigoms. Darbo sutartimi buvo sulygtas 1 050 Lt atlyginimas. Atsakovas buvo komandiruotas dirbti į Daniją statybų darbams atlikti ir buvo skaičiuojami 195 Lt dydžio dienpinigiai. Faktiškai darbus Danijoje tęsė iki 2011-12-20, grįžus į Lietuvą darbdavys informavo, kad darbo sutartis nutraukta. Paaiškino, kad pasirašant darbo sutartį taip pat pateikė atsakovei pareiškimą be datos, jog sutinka su darbo teisinių santykių nutraukimu. Šį pareiškimą parašė, nes atsakovė darė psichologinį spaudimą, kad kitaip darbo sutartis nebus sudaryta. Kadangi faktiškai darbus dirbo iki 2011-12-20, tai 2011-11-04 prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo negalėjo pasirašyti, todėl darbo sutartis negalėjo būti nutraukta 2011-11-11. Atsakovė kasmetinių atostogų nebuvo suteikusi. Atsakovė darbo užmokesčio ir dienpinigių nemokėjo laiku, nutraukusi drabo sutartį nesumokėjo viso darbo užmokesčio. 2011-12-20 atsakovė liko skolininga 11 720,74 Lt, t. y. 2 010 Lt darbo užmokesčio, 794,74 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 8 916 Lt dienpinigių. Atsakovė vengia visiškai atsiskaityti nuo 2011 metų gruodžio mėnesio iki 2013 metų gegužės mėnesio, t. y. uždelsė atsiskaityti 18 mėnesių.

Žemesnės instancijos teismas

Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-08-14 nutartimi ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovui 246,10 Lt (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo už uždelsimo atsiskaityti laiką, likusią ieškinio dalį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovo 22,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisė iš ieškovo 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas ieškovo reikalavimui dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo pareikšti prasidėjo 2011-11-11, todėl sprendė, kad ieškovas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senatį. Teismas, atsakovei prašant, ieškovo reikalavimui pripažinti atsakovės 2011-11-11 įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtu taikė ieškinio senatį ir ieškinį dėl šio reikalavimo atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovė su ieškovu dėl darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių iki 2011-11-11 atsiskaitė visiškai. Teismas nustatė, kad ieškovui už įmonėje dirbtą laiką priklausė 20 dienų kasmetinių atostogų, ieškovui buvo suteikta 15 dienų atostogų, todėl jam liko 5 nepanaudotos atostogų dienos. Atsakovė ieškovui išmokėjo atostoginius už 2011-10-01–2011-10-15 laikotarpį, todėl ieškovui priklauso atostoginių kompensacija už 5 nepanaudotų atostogų dienas. Teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat atmetė ir ieškovo reikalavimus dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti, darbo užmokesčio kas mėnesį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, nes šie reikalavimai yra išvestinio pobūdžio ir nustačius, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas pagrįstai, nėra teisinio pagrindo kitų reikalavimų tenkinti.

Šalies argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-08-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Teigia, kad apie darbdavio priimtą įsakymą dėl jo atleidimo iš darbo raštiškai buvo informuotas tik šios bylos nagrinėjimo metu. Prašymas dėl atleidimo iš darbo yra suklastotas, surašymo data, sutarties nutraukimo data įrašyta be jo sutikimo, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apie darbo sutarties nutraukimą jis sužinojo 2011-12-20, todėl nepagrįstai sprendė, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas dėl darbo sutarties nutraukimo, nes duomenis apie sutarties nutraukimo pagrindus gavo tik šios bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas, vienašališkai nutraukęs darbo sutartį, po 2011 m. lapkričio mėn. neatliko jokių piniginių mokėjimų, taigi nesumokėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei visų priklausančių mokėjimų pagal darbo santykius, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Atsakovas neatsiskaikė už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2011-12-20, taip pat už 2011 m. vasario 28 dieną, todėl teismas nepagrįstai nepriteisė darbo užmokesčio už šią darbo dieną. Mano, kad teismas neturėjo remtis atsakovo pateiktais įsakymais dėl komandiruočių, nes su šiais įsakymais atsakovas jo nebuvo supažindinęs. Teismas nepagrįstai atmetė ir nevertino jo pateiktų įrodymų dėl vykimo iš Lietuvos į Daniją. Prašymas dėl kasmetinių atostogų suteikimo taip pat suklastotas. Teismas, priteistamas kompensaciją už nepanaudotas atostogas, privalėjo apskaičiuoti lėšas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal 2011-02-25 darbo sutartį ieškovas buvo priimtas dirbti darbininku pas atsakovę, darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovui darbo užmokestį – 1 050 Lt per mėnesį, ieškovas pradėjo dirbti 2011-02-28 (t. 1, b. l. 6–7). Laikotarpiais nuo 2011-03-01 iki 2011-04-11, nuo 2011-05-04 iki 2011-06-22, nuo 2011-07-14 iki 2011-08-11, nuo 2011-09-02 iki 2011-09-24, nuo 2011-10-18 iki 2011-11-10, ieškovas buvo komandiruotas dirbti į Daniją (t. 1, b. l. 33–37). Ieškovas laikotarpiu nuo 2011-06-27 iki 2011-07-08 buvo nedarbingas dėl ligos (t. 1, b. l. 38, 54; t. 2, b. l. 20–22, 23). Ieškovui laikotarpiu nuo 2011-10-01 iki 2011-10-15 buvo suteiktos kasmetinės atostogos (t. 1, b. l. 52, 55). Atsakovė 2011-11-11 priėmė įsakymą ir ieškovą 2011-11-04 prašymu atleido iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (t. 1., b. l. 139). Ieškovas 2013-02-04 pranešimu kreipėsi į atsakovę dėl darbo užmokesčio sumokėjimo (t. 1, b. l. 9).

Dėl ieškinio senaties termino

Apeliantas nesutika su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas dėl reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, teigdamas, kad apie darbo sutarties nutraukimo pagrindą sužinojo tik šios bylos nagrinėjimo metu.

Ieškinio senaties darbo teisiniuose santykiuose samprata ir teisinis reglamentavimas įtvirtintas DK 27 straipsnio nuostatose. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (teisme). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties terminų taikymo, turi būti kompleksiškai įvertintos DK įtvirtintos nuostatos, nustatoma, ar konkrečiu atveju turi būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas darbo teisiniams santykiams, ar įstatyme yra įtvirtintas trumpesnis ieškinio senaties terminas konkretiems atvejams, bei kompleksiškai atsižvelgiama į CK bei CPK teisės normas, kurios taikomos tais atvejais, kai tam tikriems su ieškinio senatimi susijusiems klausimams spręsti nėra įtvirtinto teisinio reglamentavimo pagal specialiąsias darbo teisės normas. CK nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 1, 2 d.). Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo (nebuvimo) klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; kt.).

DK 297 straipsnio 1 dalyje, kuria sprendime vadovavosi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatytas sutrumpintas – vieno mėnesio – senaties terminas darbo sutartyje nustatytų darbo sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo teisėtumo reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias reikšmingas faktines aplinkybes sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamu atveju: darbo sutartis su apeliantu nutraukta atsakovės direktoriaus 2011-11-11 įsakymu Nr. 4127 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, 2011-11-20 atsakovės atstovas ieškovui telefonu pranešė, kad su juo darbo sutartis nutraukta pagal jo prašymą, ieškovas patvirtino, kad jam skambino atsakovės atstovas, ieškovo teigimu, grįžęs į Lietuvą 2011-12-19 ir nuvykęs pas darbdavį sužinojo, kad atleistas, ieškovui apie darbo sutarties nutraukimo pagrindą buvo žinoma, tai patvirtina ieškovo parašas darbo sutartyje, apie įstatymo nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, jei nesutika su atleidimu iš darbo, ieškovas žinojo, patikslintas ieškinys, kuriame buvo reiškiamas reikalavimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, pareikštas teisme tik 2013-05-10. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė ieškovo ieškinio reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu senaties termino pradžią bei konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu vieno mėnesio terminą, įtvirtintą DK 297 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimu pritaikė ieškinio senatį ir ieškinio dalis dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo netenkinta vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja, bei CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad ieškinio senaties terminas taikytas pagrįstai ir teisėtai, neanalizuojama ir nepasisakoma dėl apelianto argumentų, susijusių su darbo sutarties nutraukimo teisėtumu, darbo sutarties nutraukimo pagrindais.

Dėl apmokėjimo už darbą

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, tinkamai nepaskirstė įrodinėjimo pareigos, nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės pateiktais įsakymais dėl komandiruočių, nes su šiais įsakymais jis nebuvo supažindintas, nepagrįstai atmetė ir nevertino jo pateiktų įrodymų, o rėmesi tik atsakovės pateiktais skaičiavimais, neatsižvelgė į tai, kad po 2011 m. lapkričio mėn. atsakovė neatliko jokių piniginių mokėjimų.

Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Be to, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008).

Apeliantas teigia, kad atsakovė su juo visiškai neatsiskaitė, nesumokėjo atlyginimo už 2011 m. vasario 28 d., už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2011-12-20. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo pareikštam reikalavimui dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo taikyta ieškinio senatis ir ieškinio reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmestas, konstatuotina, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagrįstai ir teisėtai nuo 2011-11-11. DK 186 straipsnyje nurodyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Pagal DK 141 straipsnio 1 dalį, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Pareiga įrodyti, kad su darbuotoju yra visiškai atsiskaityta, tenka darbdaviui (CPK 178 str.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal 2011-02-25 darbo sutartį darbdavys įsipareigojo ieškovui mokėti 1 050 Lt darbo užmokestį. Be to, ieškovui išvykstant dirbti į užsienį darbdavys papildomai prie pagrindinio darbo užmokesčio įsipareigojo mokėti papildomas išmokas – dienpinigius, kurie pagal pateiktus atsakovės įsakymus dėl vykimo į komandiruotę sudarė 195 Lt už kiekvieną faktiškai išbūtą komandiruotės dieną, taip pat įsipareigojo apmokėti gyvenamojo ploto, kelionės transporto priemonėmis, transporto ir kitas išlaidas per penkias darbo dienas, pateikus jas pateisinančius dokumentus. Atsakovės pateikti įsakymai dėl ieškovo komandiravimo į Daniją, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, 2013-02-08 pažyma apie ieškovui priskaičiuoto ir išmokėto pagrindinio darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų išmokų iki jo atleidimo iš darbo dydžiai, atsakovės banko sąskaitos išrašas apie ieškovui išmokėtą darbo užmokestį ir komandiruotpinigius patvirtina, kad atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi už jo aliktą darbą laikotarpiu nuo 2011-02-28 iki 2011-11-11. DK 35 str. 1 d. nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Šiais principais turi vadovautis ir teismas aiškindamas ir taikydamas įstatymus. Tai, kad ieškovas nebuvo supažindintas pasirašytinai su atsakovės priimtais įsakymais dėl komandiruočių, tačiau jų pagrindu ir atsakovės nurodymu vykdavo dirbti į Daniją, patvirtina, kad ieškovui apie atsakovės priimtus įsakymus bei juose numatytus komandiruotės laikotarpius buvo žinoma, jis jų laikėsi ir pretenzijų dėl darbo laiko vykdomos apskaitos bei apmokėjimo atsakovei per visą darbo laikotarpį nereiškė, todėl pripažintina, kad tokia darbo ir komandiruočių organizavimo tvarka ieškovui neabejotinai buvo žinoma ir jis sutiko dirbti pagal ją. Teismo nuomone, ieškovas išvykdamas į komandiruotes anksčiau, nei numatyta atsakovės priimtuose įsakymuose, pats prisiėmė riziką dėl galimų išlaidų, kurių apmokėjimo darbdavys negarantavo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas per visą darbo laikotarpį pretenzijų atsakovei dėl, jo manymu, netinkamai apskaičiuotų ir išmokėtų dienpinigių, darbo užmokesčio nereiškė, į atsakovę kreipėsi tik 2013-02-04, o į teismą – 2013-03-15. Tai, kad po darbo sutarties nutraukimo ieškovas nenutraukė darbų, liko Danijoje ir toliau dirbo, o į Lietuvą grįžo tik 2011-12-19, nėra pagrindas priteisti darbo užmokestį už šį laikotarpį, nes darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės buvo pasibaigę. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl atsiskaitymo su ieškovu už jo atliktą darbą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, objektyviai ir teisingai įvertino įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovė su ieškovu visiškai atsiskaitė už visą darbo laiką.

Atmestinas kaip niekuo nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti kompensaciją už visas nepanaudotas kasmentines atostogas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės pateikto 2011-10-31 mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio ir 2012-04-29 buhalterinės pažymos matyti, kad ieškovui už įmonėje dirbtą laiką nuo 2011-02-28 iki 2011-11-11 priklausė 20 dienų kasmetinių atostogų, ieškovui 2012-09-01 prašymu buvo suteikta 15 dienų atsotogų, todėl ieškovui liko 5 nepanaudotos atostogų dienos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė ieškovui buvo sumokėjusi atostoginius už 2011-10-01–2011-10-15 laikotarpį, todėl pagrįstai priteisė iš atsakovės tik 246,10 Lt kompensaciją už 5 nepanaudotų atostogų dienas. DK 141 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį, o 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kadangi atsakovė ieškovo atleidimo metu nesumokėjo ieškovui kompensacijos už likusias nepanaudotas 5 atostogų dienas, todėl konstatuotina, kad atsakovė ne dėl darbuotojo kaltės uždelsė su juo laiku atsiskaityti. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai ir priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 246,10 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į DK 2 str., 35 str., 36 str. 1, 2 dalyse, 141 str. 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, taip pat į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – į uždelstos išmokėti išmokos dydį, į nustatytą trumpą darbuotoją ir darbdavį siejusių darbo santykių laikotarpį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteisti 5 procentai nuo 246,10 Lt sumos yra teisinga ir proporcinga kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką.

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 320?331 straipsniais,

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-08-14 srendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Žydrūnas BertašiusAlona RomanovienėRimvida Zubernienė