Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-18 · Administracinė byla Nr. eI-4095-281/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-18
Bylos Nr.
eI-4095-281/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02010-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė, Donatas Vansevičius, Liudmila Zaborovska
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos
Pareiškėjas
R. T., L. T.
Advokatai
Giedrius Baziulis
Kategorijos
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-4095-281/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02010-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 55.1.3.; 41. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Romui Karmazai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. T. ir L. T. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai R. T. ir L. T. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2017-06-09 pateikė skundą, kurį 2017-07-03 patikslino, prašydami panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017-05-12 sprendimą Nr. (27.4-40-4)RD-2035, kuriame atsisakyta suteikti įrodymus, reikalingus civilinėje byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-55-577/2017).

Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-55-577/2017 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams UAB “PI Vilnius”, UAB “Projektavimo ir restauravimo institutas”, R. T. ir L. T. dėl skolos ir palūkanų priteisimo pagal 2008-12-23 paskolos sutartį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams, ir R. T. ir L. T. priešieškinį atsakovui V. M., dėl 2008-12-23 paskolos sutarties pripažinimo apsimestine ir negaliojančia. Vilniaus apygardos teismas 2017-04-07 sprendimu V. M. ieškinį patenkino, tačiau pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą.

Pareiškėjų teigimu, ieškovas V. M. tariamą pinigų lėšų turėjimo faktą grindė paskolos sutartimi, kuri pareiškėjų turimais duomenimis yra nedeklaruota. Todėl pareiškėjai kreipėsi su paklausimu į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydami pateikti duomenis: ar D. N. deklaravo jo 2007-12-17 suteiktą paskolą V. M.; ar V. M. deklaravo jo gautą paskolą iš D. N.; jeigu paskola šių asmenų buvo deklaruota, kada tai padaryta. VMI ginčijamu 2017-05-15 raštu nurodė, kad informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams.

Pareiškėjų manymu, šiuo atveju egzistuoja ryšys tarp prašomos informacijos ir teikiamų teisinių paslaugų. Vilniaus apygardos teismui neištyrus byloje esančių įrodymu ir aplinkybių, o 2017-04-07 sprendimą apskundus apeliacinei instancijai, pareiškėjams patiems tenka įrodinėti faktą, kad V. M. neturėjo lėšų ginčo paskolai suteikti. Nesant 2007-12-17 paskolos sutarties deklaravimo, galima teigti, jog V. M. jokių lėšų pagal 2007-12-17 paskolos sutartį negavo, šia sutartį surašė vėliau, ir neįrodė, kad turėjo lėšų suteikti ginčo paskolą, kurios gražinimo reikalauja Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017. Todėl VMI prašomi pateikti duomenys bus naudojami pareiškėjams įrodinėjant savo poziciją, kad V. M. neturėjo 3 300 000 Lt ginčo paskolai suteikti.

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjų atstovas advokatas Giedrius Baziulis 2017-05-04 kreipėsi į VMI, prašydamas pateikti informaciją apie D. N. bei V. M. sudarytos paskolos deklaravimą. Pažymėjo, jog vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių 21 punktu, kai prašymą ir/ar skundą paduoda asmens atstovas, jis VMI turi pateikti atstovavimą patvirtinantį dokumentą (jo kopiją) ir asmens prašymą ir/ar skundą, atitinkantį taisyklių 19 punkte nustatytus reikalavimus. Taigi advokatas Giedrius Baziulis, kreipdamasis į VMI prie prašymo turėjo pateikti atstovavimo sutartį.

Be to, akcentavo, kad atsižvelgiant į Advokatūros įstatymo nuostatas, advokatas yra įpareigotas saugoti tik savo kliento, duomenis, o tuo tarpu mokesčių administratorius yra įpareigotas saugoti paslaptyje visų mokesčių mokėtojų duomenis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi įsitikinti, ar advokato disponavimas tam tikra informacija apie mokesčių mokėtoją, yra būtinas jo funkcijoms atlikti. Pažymėjo, jog advokatas prašė informacijos nurodydamas, kad gautą informaciją pateiks Vilniaus apygardos teismui nagrinėjamoje civilinėje byloje, siekiant įrodyti, jog D. N. ir V. M. sudarė fiktyvią paskolos sutartį. Atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teisme vyksta civilinė byla, VMI teigimu, šiuo atveju tikslinga vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 198 bei 199 straipsniais, kurių pagrindu prašoma informacija gali būti išreikalauta teismo. Tokiu atveju, VMI, gavusi atitinkamą liudijimą apie teisę gauti informaciją arba teismo reikalavimą pateikti informaciją, galės pateikti informaciją apie mokesčių mokėtoją tiek, kiek tai reikalinga veiksmingų teisinių paslaugų suteikimui konkrečioje byloje.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Bylos duomenims nustatyta, kad pareiškėjų atstovas Giedrius Baziulis 2017-05-04 prašymu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas nurodyti: 1) ar D. N. deklaravo jo 2007-12-17 suteiktą paskolą V. M.; 2) ar V. M. deklaravo jo 2007-12-17 gautą paskolą iš D. N.; 3) jeigu paskola (jos suteikimas ir gavimas) šių asmenų buvo deklaruota, kada tai padaryta.

Valstybinė mokesčių inspekcija 2017-05-12 raštu Nr. (27.4-40-4)-2055 „Dėl informacijos apie D. N. ir V. M. pateikimo“ nurodė, kad pagal pateiktą prašymą nėra teisinio pagrindo teikti informaciją apie D. N. ir V. M.; duomenys galėtų būti pateikti gavus mokesčių mokėtojų (D. N. ir V. M.) sutikimus arba pateikus teismo išduotą liudijimą prašomiems duomenims gauti.

Byloje yra kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti įrodymus, reikalingus civilinėje byloje, teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01), Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2014-07-01), Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklės, patvirtintos VMI 2007-12-17 įsakymu Nr. VA-77 (toliau – ir Taisyklės), taip pat Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ; redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01).

Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis įtvirtina kiekvieno asmens teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Atitinkamai informacija disponuojantiems asmenims įtvirtinta pareiga tokią informaciją teikti. Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 3 d. nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Taigi matyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų pareiga pateikti prašomą informaciją nėra absoliuti.

Visuomenės informavimo įstatymo 18 str. įtvirtinta neteiktinos informacijos samprata. Pagal minėto straipsnio nuostatas, neteiktina informacija yra laikoma: 1) informacija, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privataus pobūdžio informacija (kai prašo trečiasis asmuo); 2) informacija, kurią teikti draudžia kiti įstatymai, nes jos suteikimas pakenktų valstybės saugumo ir gynybos interesams, baudžiamajam asmenų persekiojimui, skatintų pažeisti valstybės teritorijos vientisumą ar viešąją tvarką arba jos nesuteikimas užkirstų kelią teisės pažeidimams ar būtų labai svarbus žmonių sveikatai apsaugoti.

Pagal Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių 30.1. p. ir Asmenų prašymų ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 4 punktą, asmens prašymo nagrinėjimas – institucijos veikla, apimanti asmens prašymo priėmimą, įregistravimą, esmės nustatymą ir atsakymo asmeniui parengimą. Atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu ar raštu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikiama administracinė paslauga, įteikiama prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstoma institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus.

Teismas pažymi, kad teikdami asmenims informaciją, valstybės tarnautojai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytais informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo principais. Teisės gauti informaciją įstatymo 4 straipsnyje įvardyti minėti principai bei detalizuotas šių principų turinys, t. y. nurodyta, jog šie principai – tai: 1) informacijos išsamumo, reiškiančio, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija; 2) tikslumo, reiškiančio, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją; 3) teisėtumo, reiškiančio, kad įstaigos veiksmai teikiant informaciją grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais teisės aktais; 4) objektyvumo, reiškiančio, kad įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai teikdami informaciją turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos, reiškiančios, kad visuomenei teikiama pagalba pasinaudoti galimybe gauti informaciją.

Darytina išvada, kad asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Nepažeidžiant informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo, objektyvumo, pagalbos principų laikymosi valstybės institucija neturi pareigos teikti visą be išimties suinteresuoto asmens prašomą informaciją.

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjų atstovas Giedrius Baziulis 2017-05-04 prašymu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas nurodyti: 1) ar D. N. deklaravo jo 2007-12-17 suteiktą paskolą V. M.; 2) ar V. M. deklaravo jo 2007-12-17 gautą paskolą iš D. N.; 3) jeigu paskola (jos suteikimas ir gavimas) šių asmenų buvo deklaruota, kada tai padaryta. Tuo tarpu Valstybinė mokesčių inspekcija 2017-05-12 raštu Nr. (27.4-40-4)-2055 „Dėl informacijos apie D. N. ir V. M. pateikimo“ nurodė, kad pagal pateiktą prašymą nėra teisinio pagrindo teikti informaciją apie D. N. ir V. M.; duomenys galėtų būti pateikti gavus mokesčių mokėtojų (D. N. ir V. M.) sutikimus arba pateikus teismo išduotą liudijimą prašomiems duomenims gauti. Iš nurodytos bylos medžiagos teismas daro išvadą, kad pareiškėjų atstovas, veikdamas pareiškėjų vardu, kreipėsi į VMI, prašydamas pateikti privataus ir asmeninio pobūdžio informaciją apie trečiuosius asmenis, t. y. D. N. ir V. M..

MAĮ 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. MAĮ 38 straipsnio 2 d. nustatyta, kokia informacija nelaikoma paslaptyje: 1) mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, taip pat atskirų mokesčių mokėtojų registrų, duomenų bazių mokesčių mokėtojams suteikti identifikaciniai numeriai; 2) įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą ir į kitus šios dalies 1 punkte nurodytus registrus bei duomenų bazes datos, taip pat išregistravimo datos; 3) mokesčių mokėtojo – juridinio asmens sumokėtų (įskaitytų) mokesčių suma; 4) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma; 6) informacija, susijusi su mokesčių teisės aktų pažeidimais, kai mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta; 7) kita pagal Lietuvos Respublikos įstatymus paslaptimi nelaikoma informacija. Šią informaciją mokesčių administratorius gali paskleisti be mokesčių mokėtojo sutikimo ar žinios. Jei įstatymai nenustato ko kita, mokesčių administratoriaus turimos nelaikomos paslaptimi informacijos apie mokesčių mokėtoją paskleidimo tretiesiems asmenims atvejus, būdus, mastą ir tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 38 str. 3 dalis). Pagal MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės įstaigoms bei institucijoms, kriminalinės žvalgybos subjektams ir kitiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti, o kitiems asmenims, kai mokesčių mokėtojas raštu prašo arba sutinka (neprieštarauja), kad informacija būtų paskleista (MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš nurodyto papildomo teisinio reglamentavimo matyti, kad teisės aktuose mokesčių administratoriui yra įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai neatskleisti informacijos apie mokesčių mokėtoją, pateiktą mokesčių administratoriui informaciją laikyti paslaptyje ir naudoti tik teisėtiems tikslams. Kaip nustatyta aukščiau, pareiškėjų 2017-05-04 prašymu prašyta pateikti informacija nepatenka į MAĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąrašą informacijos, kuri nelaikoma paslaptyje. Be to, keliamo ginčo atveju, MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 ir 9 punktų nuostatos imperatyviai nustato atvejus, kokiais atvejais ir kokiems subjektams informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti paskleista.

Teismas papildomai akcentuoja, kad nors šiuo atveju informaciją apie trečiuosius asmenis prašė pateikti pareiškėjų atstovas advokatas Giedrius Baziulis, o pareiškėjai, teikdami skundą remiasi Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto norma yra skirta sureglamentuoti betarpiškus teisinius santykius tarp specialaus teisine veikla užsiimančio subjekto (advokato) ir kitų institucijų, galinčių pateikti jam šiai veiklai vykdyti būtiną informaciją. Ši norma nėra tiesiogiai skirta advokato kliento (advokato teikiamų teisinių paslaugų gavėjo) teisiniams santykiams su nurodytomis institucijomis (informacijos tiekėjais) reglamentuoti. Advokato kliento (šiuo atveju pareiškėjų) interesas gauti informaciją yra išvestinis iš jų teisės gauti iš advokato kokybišką (kvalifikuotą) teisinę pagalbą, o ne iš teisės patiems gauti šią informaciją iš Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte nurodytų informacijos tiekėjų (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-938/2008, Nr. A11-1026/2006, Nr. A442-2655/2012). Taigi tokios teisės teisminės gynybos gali siekti tik pats advokatas. Šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų įgalioti veikti advokato Giedriaus Baziulio vardu, todėl remtis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi suteikta teise advokatams šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017-05-12 sprendimas Nr. (27.4-40-4)RD-2035, kuriame atsisakyta suteikti įrodymus, reikalingus civilinėje byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-55-577/2017), pareiškėjų teisių nepažeidė, pareiškėjų atžvilgiu prašomos informacijos atsakovas neturėjo pareigos teikti. Pastebėtina, kad pareiškėjai, vadovaudamiesi CPK 199 str. įtvirtinta teise išreikalauti rašytinius įrodymus, turėjo teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, kuris įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes būtų nustatęs ar pareiškėjų prašomi duomenys yra reikalingi, jei taip, kokia apimtimi prašomi išreikalauti duomenys yra būtini pareiškėjų pozicijai nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017 pagrįsti. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjų R. T. ir L. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėDonatas VansevičiusLiudmila Zaborovska