Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. G. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarimo K. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2015 m. spalio 7 d., apie 8.14 val., Kėdainiuose, J. Basanavičiaus g. 140, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko tokio tarpo iš galo, kad eismas būtų saugus, atsitrenkė į gale stovėjusį automobilį, dėl to jį apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 101, 114 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

K. G. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nebuvimo. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (LR ATPK 302¹¹ straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinį teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (LR ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti jas tiksliai pagal įstatymus (LR ATPK 248 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarime išdėstytus motyvus, pažymi, kad dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus bei pritaikė įstatymų nuostatas. Todėl skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su padaryta išvada, jog byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių K. G. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Sprendžiant ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčia, taip pat būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui, kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl K. G. sąmoningo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos bei suvokimo apie jo padarytą eismo įvykį iš esmės grindė liudytojo A. L. parodymais, kuris automobilių kontakto metu sėdėjo kitame automobilyje. Bylos tyrimo metu jis teigė, jog būdamas savo automobilyje pastebėjo, kaip automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į automobilį „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai girdėjosi lūžtančios plastmasės garsas. Liudytojas savo rašytiniame paaiškinime taip pat nurodė, kad vairuotojas išlipo iš automobilio, apžiūrėjo automobilį „Citroen Berlingo“, sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo. Vėliau jis priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio pastebėjo, kad po valstybiniu numeriu įlaužtas bamperis, todėl ant lapelio užrašė kaltininko automobilio valstybinį numerį, savo telefoną ir perdavė nukentėjusiajam E. L. (b. l. 10). Tačiau liudytojas A. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis buvo maždaug už 15 m ir matė kaip automobilis „VW Passat“ pavažiavo atgal, pasigirdo trakštelėjimas, garsas buvo panašus į lūžtančios plastmasės garsą. Vairuotojas tada pavažiavo į priekį, išlipo, apžiūrėjo mašinas ir išvažiavo. Tada jis nuėjo apžiūrėti kaimyno automobilio, iš karto viskas atrodė tvarkoje, tačiau pasilenkęs pamatė apgadinimus. Mano, kad K. G. nematė apgadinimo, nes vakare pasistatė mašiną į tą pačią vietą. Garsas po susidūrimo buvo, bet mano, kad kaltininkas gal nepastebėjo apgadinimo, nes apgadinimas buvo po numeriu. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusysis E. L., nurodydamas, kad K. G. apgadinimo galėjo ir nepastebėti, nes grotelės yra po numeriu, o numeris išsikišęs į priekį (b. l. 31). Aukštesnysis teismas pažymi, kad liudytojo A. L. ir nukentėjusiojo E. L. parodymai nepatvirtina apelianto K. G. tyčios dėl LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo. Tiek iš šių asmenų parodymų, tiek iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 13-16) matyti, kad automobilio „Citroen Berlingo“ apgadinimai yra nežymūs, nei vieno iš automobilių dalys nėra įlenktos ar sudaužytos, o plastmasė po numerio ženklu yra įskelta vos keletą centimetrų, ir, kaip nurodė liudytojas, pažeidimas buvo matomas tik pasilenkus ir apžiūrėjus automobilį atidžiau. Apeliantas neneigia, kad važiuodamas galėjo kliudyti kitą automobilį, bet teigia to nepajutęs ir nesupratęs, kadangi jo vairuojamas automobilis judėjo lėtai, automobilių kontaktas buvo nestiprus, buvo lengvai atsiremta kabliu į mašinos priekinį bamperį, o jam šių pažeidimų išlipus iš automobilio nesimatė. Sprendžiant tyčios klausimą, taip pat atsižvelgtina ir į apelianto elgesį po eismo įvykio, t. y. nors jis nepajutęs ir nepastebėjęs, jog atsirėmė į kitą automobilį ir nuvažiavo, tačiau tik sužinojęs, jog galimai padarė pažeidimą, bendradarbiavo su policija ir savo kaltės neneigė, kaltę dėl sukelto eismo įvykio, kurio teigia nepajutęs, teismo posėdžio metu pripažino. Taip pat pažymėtina, jog sąmoningai šalintis iš įvykio vietos pareiškėjui nebuvo jokio tikslo, kadangi jo vairuojamas automobilis yra draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl jo padarytą žalą kitam automobiliui būtų atlyginusi draudimo bendrovė. Apeliantas teismo posėdžio metu nurodė išlipęs iš automobilio, matęs netoliese kažkokį žmogų, kuris galėjo matyti eismo įvykį, taigi tai taip pat patvirtina, kad jis negalėjo pagrįstai tikėtis išvengti administracinės atsakomybės.

Aptartos aplinkybės paneigia K. G. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, subjektyvinę pusę – tyčinį pasitraukimą iš eismo įvykio vietos, todėl, nesant pakankamai objektyvių ir neginčytinų duomenų apie tai, kad apeliantas suprato, jog jis apgadino kitą automobilį ir sąmoningai (tyčia) iš įvykio vietos išvažiavo, nesiaiškinęs įvykio aplinkybių, vadovaudamasis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) aukštesnysis teismas sprendžia, kad K. G. veikoje nepagrįstai nustatyta LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, o jis už šį pažeidimą nubaustas nepagrįstai, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (LR ATPK 250 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, apelianto K. G. apeliacinis skundas tenkinamas, nutarimo dalis, kurioje K. G. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį, ir taikant LR ATPK 33 straipsnį, paskirta nuobauda subendrinta su nuobauda, paskirta pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį, naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutarė:

K. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarimą pakeisti:

panaikinti nutarimo dalį, kurioje K. G. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ir šią administracinio teisės pažeidimo bylos dalį nutraukti;

panaikinti nutarimo dalį, kuria, vadovaujantis LR ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, galutinė administracinė nuobauda paskirta sankcijos, numatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose, tai yra galutinė nuobauda paskirta 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.

Kitą nutarimo dalį, kuria K. G. pripažintas kaltu padaręs LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą ir nubaustas 28 Eur bauda, palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.