Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės ieškinį dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, įsiskolinimo už nuomą priteisimo atsakovams Z. B., I. B., B. B., duodančiai išvadą institucijai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos jos administracijos ( nuomotojo), iš vienos pusės ir Z. B. ( nuomininkės), iš kitos pusės, buvo sudaryta 2007 m. spalio 15 d. Savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovei Z. B. išnuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini) ( tomas 1 b. l. 8-9). Ieškovė 2015-04-23 raštu informavo atsakovę Z. B., kad ši nevykdo savo įsipareigojimų ir nemoka nuomos mokesčio ir todėl sutinkamai su CK 6.611 str. nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (tomas 1 b.l. 11). Iš 2015-08-26 teismo įsakymo ( c.b. Nr.L2-5776-488/2015) matyti, kad iš atsakovių Z. B. ir I. B. ieškovės naudai už buto nuomą priteista 743,58 Eur skola ( tomas 1 b.l. 12). Iš AB „Panevėžio butų ūkis“ pažymos matyti, kad už ginčo patalpų nuomą nuo 2015m. birželio iki 2015 metų spalio skola yra 159,73 Eur ( tomas 1 b.l. 15-16). Iš UAB „Aukštaitijos vandenys“, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ raštų matyti, kad už ginčo butui tiekiamas paslaugas yra susidaręs įsiskolinimas nuo 2013 metų ( tomas 1 b.l. 17-18). Iš AB LESTO rašto matyti, kad mokėjimai už elektrą ginčo bute vykdomi nereguliariai ( tomas 1 b.l. 19). Iš Z. B. 2016-02-09 pažymos apie pajamas matyti, kad nuo 2015-02-01 iki 2016-01-31 jai buvo paskirta socialinė 81,60 Eur pašalpa, kurią ji per minėtą laikotarpį gavo 5 mėnesius, iš VSDFV Panevėžio skyriaus pažymos matyti, kad 2015 metais darbinė veikla buvo epizodiška, iš Pajamų deklaracijoa matyti, kad per 2015 metus jos pajamos viso buvo 1311,22 Eur ( tomas 1 b.l. 43, 84, 85-86). Iš mokestinių kvitų matyti, kad atsakovė Z. B. dengė dalį skolos ( tomas 1 b.l. 44-45, 65-66). Iš VSDFV Panevėžio skyriaus pažymos matyti, kad I. B. dirbo ne visus 2015 metus, iš VSDFV Panevėžio skyriaus pažymos matyti, kad jos pajamos per 2015 metus buvo 3610,74 Eur ( tomas 1 b.l. 51-52, 90-91). Iš 2016-03-01 Darbo sutarties matyti, kad atsakovė I. B. sudarė neterminuotą darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) už minimalų atlyginimą ( tomas 1 b.l. 54). Iš 2016-04-22 terminuotos Darbo sutarties matyti, kad Z. B. priimta dirbti (duomenys neskelbtini) ( tomas 1 b.l. 125-126). IŠ AB „Panevėžio butų ūkis“ 2016-04-26 pažymos matyti, kad Z. B. visą įsiskolinimą už komunalinius mokesčius ir patalpų nuomos mokestį yra padengusi 2016 metų vasario mėnesį ir šiuo metu neskolinga ( tomas 1 b.l. 110).

Taigi, ieškovė reiškia reikalavimą nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį tuo pagrindu, kad atsakovai, kaip nuomininkai, nevykdo nuomos sutarties ir ilgą laiką nemoka tiek nuomos mokesčio, tiek kitų komunalinių mokesčių. Atsakovai iš esmės pripažįsta mokesčių nemokėjimo faktą, tačiau nurodo, kad savo pareigos mokėti mokesčius nevykdo dėl susiklosčiusios sunkios materialinės padėties.

Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų (CK 6.583-6.584 straipsniai), už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 straipsnis), tačiau sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, ši nuomotojo teisė nėra absoliuti. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būstą prasme ginčus dėl iškeldinimo nagrinėjantys teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat yra pažymėjęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne. Visumoje, teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, kad būtina pirmiausia nustatyti ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius ir pan. Nustačius, kad ginčo bute gyvena nepilnamečiai vaikai, nagrinėjant šį ginčą taip pat turi būti atsižvelgiama į J. T. Vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo nuostatas, pagal kurias nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (šio įstatymo 4 straipsnis). Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad EŽTK 8 straipsnio pažeidimas konstatuojamas ir iškeldinimas iš būsto pripažįstamas neproporcingu, kai tokia priemonė nepagrįstai suvaržo asmenų teises, neatitinka pažeidimo sunkumo, taikoma neatsižvelgus į iškeldinamo asmens siekius ir galimybes pašalinti pažeidimą. Pagrindu neiškeldinti asmenis gali būti iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis, ilga gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014).

Kaip jau minėta, atsakovės į pareikštą ieškinį atsikirtinėja savo sunkia materialine padėtimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovių gaunamos pajamos iš tiesų priskirtinos prie minimalių, o epizodiniai darbai, registracija Darbo biržoje ir daugiau tikėtina, kad, turint omeny pragyvenimo lygį ir kitas aplinkybes ( pvz. atsakovės Z. B. neįgalumą) galėjo būti kliūtis atsakovams mokėti tiek nuomos tiek kitus komunalinius mokesčius. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai mokesčių nemokėjo piktybiškai. Iš esmės aplinkybė dėl gaunamų pajamų dydžio pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išties yra labai aktuali ir svarbi sprendžiant klausimą dėl CK 6.611 straipsnyje nustatytų padarinių, vertinant šios priemonės proporcingumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, civilinėse bylose Nr. 3K-7-110/2012; Nr. 3K-3-192/2014). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovai paaiškino priežastis dėl ko nemokėjo mokesčių, iš dalies tai patvirtinta ir rašytiniai įrodymais. Šiuo metu atsakovai ėmėsi visų priemonių, kad bent iš dalies įvykdytų savo finansines prievoles; nuomos mokesčio įsiskolinimas ieškovei buvo sumokėtas pilnumoje ir skolos visai neliko, pagal savo galimybes atsakovai imasi dengti ir kitus įsiskolinimus. Šiuo metu atsakovės Z. B. ir I. B. vykdo darbinę veiklą, kas leidžia pakankamai pagrįstai tikėtis, kad bus dengiamos ne tik likusios skolos, bet ir mokami einamieji mokesčiai.

Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes ir argumentus, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė atsakovų piktybiškumo dėl mokesčių nemokėjimo, atsakovių Z. B. ir I. B. bei nepilnamečio B. B. iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų neproporcinga ir todėl netaikytina priemonė. Be to, visame bylos kontekste nėra jokių duomenų, kad ieškovės interesai dėl jos nurodytų iškeldinimo pagrindų šiuo atveju yra taip esminiai pažeidžiami, kad būtų pagrindas riboti tiek nuomininkės, tiek jos šeimos narių (tame tarpe ir nepilnamečio vaiko) teises į būstą (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į aukščiau minėtus motyvus, reikšminga dar ir tai, kad atsakovės Z. B. ir I. B. ginčo bute gyvena nuo 1997 metų ( šios aplinkybės ieškovė neginčijo, CPK 187 str.) , su ginčo patalpa jas sieja ilgalaikis ryšys ir atsakovių teisė į ginčo patalpą saugotina kaip teisė į būstą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Atsakovių gyvenimas ginčo bute nuo 1997 metų yra labai ilgas laiko tarpas ir turint omeny ieškovė nurodytą mokesčių nemokėjimo laikotarpį, pastarasis yra nepalyginimai trumpesnis už tą laikotarpį, kai atsakovės gyveno ginčo bute , vykdė savo nuomininkių pareigas ir mokėjo mokesčius .

Taip pat nėra pagrindo konstatuoti ( dėl jau anksčiau minėtų nustatytų faktinių aplinkybių) , kad atsakovai piktnaudžiavo savo teisėmis, nesiekė padengti savo įsiskolinimų, nesidomėjo savo pareigomis, elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat kad atsakovai vengia ir ateityje tikėtinai vengs tinkamai vykdyti prievoles, kylančias iš nuomos teisinių santykių, nes byloje esantys duomenys leidžia daryti priešingą išvadą. O būtent, kad atsakovai šias prievoles nors ir iš dalies, tačiau vykdo pagal savo turtines galimybes. Atsakovai yra socialiai pažeidžiami, o esant dabartinei jų turtinei padėčiai, iškeldinimas dar labiau socialiai pažeistų atsakovių ir nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Įvertintina tai, kad iškeldinus atsakoves ir jos nepilnametį vaiką , esant dabartinei jų turtinei padėčiai, kito būsto susiradimo galimybės yra gana menkos. Taigi, manytina, kad ieškinio netenkinimas ir atsakovų teisės gyventi ginčo bute išsaugojimas visiškai atitinka savivaldybės kaip gyvenamųjų patalpų savininko ir kaip viešųjų interesų gynimo subjekto teisių ir pareigų pusiausvyrą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė nei ieškinyje, nei ieškovės atstovė žodinio bylos nagrinėjimo metu neišdėstė jokių argumentų, patvirtinančių, kad ieškovės kaip ginčo būsto savininkės teisių gynyba esamu atveju galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininkių teisės į būstą išsaugojimu.

Taigi, nurodytų motyvų pagrindu ieškinys dalyje dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Kas liečia ieškinį dalyje dėl 159,73 Eur nuomos mokesčio priteisimo, tai žodinio bylos nagrinėjimo metu ieškovė atstovė patvirtino, kad po bylos iškėlimo teisme dienos atsakovės visą įsiskolinimo sumą sumokėjo, tai patvirtino ir atsakovės bei rašytiniai bylos įrodymai, todėl ieškinys dalyje dėl 159,73 Eur nuomos mokesčio priteisimo taip pat atmestinas.

Atsakovėms buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, jos nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei yra atleistos, todėl atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš ieškovės. Tačiau atsižvelgiant į ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškovė šioje byloje yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas ). Todėl pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį, atmetus ieškovės ieškinį, iš jos negali būti priteistos valstybės patirtos procesinių dokumentų įteikimo šalims ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos atsakovėms išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 259 -260 straipsniais, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Panevėžio miesto apylinkės teismą.