Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-494-(7-499/2005), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 69-296, pastaruoju patvirtinti Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2005 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 17-2-132 dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodymai įmonei sumokėti 87 245 Lt PVM. Nurodė, kad turėjo ir turi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1996 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 317 patvirtintos Prekių pripažinimo eksportuotomis tvarkos 1.1. punkte nurodytus dokumentus, įrodančius, jog prekės pagal 1998 m. sausio 9 d. eksporto deklaraciją Nr. 8VR15100044 ir 1998 m. vasario 18 d. eksporto deklaraciją Nr. 8VR15100483 yra eksportuotos, t. y. turi nurodytų eksporto deklaracijų 3-iuosius egzempliorius bei 5-ųjų egzempliorių tranzito šakneles su paskirties muitinės įstaigos žymomis. Vadovaudamasi PVM įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, pareiškėja Vilniaus miesto valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymą grąžinti dėl prekių eksporto pagal paminėtas eksporto deklaracijas susidariusį PVM skirtumą, ir pastaroji, įvertinusi prekių eksporto faktą patvirtinančius dokumentus, remdamasi 1998 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. 06-02-240, 1998 m. balandžio 15 d. pareiškėjai grąžino 86 496 Lt PVM. Ginčijamas nurodymas sumokėti PVM, teigiant, kad 1998 m. sausio 9 d. eksporto deklaracijoje Nr. 8VR15100044 ir 1998 m. vasario 18 d. eksporto deklaracijoje Nr. 8VR15100483 buvo pateikti neteisingi duomenys apie prekių eksportą (nurodytas ne tas pirkėjas, eksporto deklaracijose nurodytos transporto priemonės valstybės sienos nekirto) – nepagrįstas. Pareiškėjos teigimu, prekių eksporto faktas Ukrainos įmonei „Lotus Plius“ (Ukraina) nepaneigtas. Iš mokesčių administratoriaus surinktos informacijos matyti, kad įmonė „Lotus Plius“ yra realiai egzistuojanti, pagal Ukrainos Respublikos įstatymus įsteigta ir įregistruota bei vykdanti veiklą įmonė. Nors šios įmonės atstovai J. R. bei S. K. (J. R. bei S. K. ) neigia iš pareiškėjos pirkę eksporto deklaracijose nurodytas prekes, tačiau faktinės aplinkybės paneigia jų tvirtinimus. Patikrinimo metu nustatyta, kad J. R. 1997-1998 metais turėjo daugkartinę Lietuvos Respublikos vizą, taigi, be kliūčių bet kuriuo metu galėjo lankytis Lietuvoje. Taip pat nustatyta, kad įmonė „Lotus Plius“ už jai patiektas prekes su pareiškėja yra atsiskaičiusi. Mokesčių administratoriaus išvados, jog įmonės „Lotus Plius“ mokėjimai pareiškėjos naudai nelaikytini atsiskaitymu už pagal byloje minimas deklaracijas pateiktas prekes, yra nepagrįsti. Pareiškėja jokių kitų sandorių su įmone „Lotus Plius“ nei prieš, nei po nurodytų ūkinių operacijų atlikimo neturėjo. Tokie faktai nenustatyti ir patikrinimo metu. Pažymėtina, kad dalį pinigų UAB ,,Lotus Plius“ atstovas J. R. sumokėjo ir pagal kasos pajamų orderius, o tai patvirtina, jog šis asmuo turėjo betarpiškų kontaktų su pareiškėja. Mokesčių administratoriaus pastebėjimai apie vizualius parašų skirtumus kasos pajamų orderiuose, ir vėliau, beveik po dvejų metų, surašytame apklausos protokole, nėra paremti jokiais objektyviais tyrimais. Nepagrįstas ir mokesčių administratoriaus teiginys, esą pinigus įnešančio asmens vardo ir pavardės nebuvimas ant pinigų įnešimo į sąskaitą kvito, neleidžia tvirtinti, jog šiais pinigų įnešimo į sąskaitą kvitais būtent įmonės „Lotus Plius“ atstovai įnešė pinigus į pareiškėjos sąskaitą. Tai, kad pinigai faktiškai buvo įnešti į pareiškėjos sąskaitą ir įnešti įmonės „Lotus Plius“ vardu, yra akivaizdu ir ginčo dėl to nėra. Nurodytos aplinkybės kartu paneigia ir įmonės „Lotus Plius“ atstovų tvirtinimus, jog jų atstovaujama įmonė neturėjo jokių sandorių su pareiškėja. Tokią pat išvadą dėl J. R. tvirtinimų padarė ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2005 m. sausio 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-477-98. Tai, kad eksporto deklaracijose nurodytas prekes ir jas gabenusias transporto priemones betarpiškai muitinės poste patikrino ir po patikrinimo muitinės procedūrų užbaigimą asmeniškai atitinkamuose dokumentuose bei registruose užfiksavo, patvirtino šiuos veiksmus atlikę Panevėžio teritorinės muitinės Saločių posto inspektoriai A. D. ir J. B. . Be to, tiek Vilniaus teritorinė muitinė 1998 m. kovo 31 d. rašte Nr. 10-18-3952, tiek Panevėžio teritorinė muitinė 1998 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 2406-730 nurodė, kad eksporto procedūros pagal 1998 m. sausio 9 d. eksporto deklaraciją Nr. 8VR15I00044 ir 1998 m. vasario 18 d. eksporto deklaraciją Nr. 8VR15100483 yra baigtos, t. y., šiose eksporto deklaracijose nurodytos prekės yra eksportuotos. Faktą, jog eksporto deklaracijose nurodytos transporto priemonės realiai buvo Lietuvos Respublikoje, patvirtino J. D. . Šis asmuo, apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-477-98, nurodė, kad padėjo krauti prekes išvežti, o automobilis, į kurį buvo kraunamos prekės, buvo su ne Lietuvoje išduotais registracijos numeriais. Mokesčių administratoriaus surinkta informacija apie tai, kad eksporto deklaracijose nurodytos transporto priemonės neva 1998 metais nekirto Lietuvos Respublikos valstybės sienos, yra prieštaringa. GS „BelAz“, kuriai priklausė automobilis MAZ 53371 atstovas P. B. (P. B. ) 2000 m. gruodžio 30 d. apklausos protokole nurodė, kad 1998 m. sausio 9 d. eksporto deklaracijos Nr. 8VR15100044 įforminimo laikotarpiu įmonėje dirbo V. C. (V. C. ), kuris taip pat turėjo teisę sudaryti sandorius dėl automobilių nuomos. P. B. neneigė, kad tokių sandorių pastarasis nebuvo sudaręs su įmone „Lotus Plius“. Kitos Baltarusijos įmonės BĮ „Lik-318“ atstovas V. L. (V. L. ) parodė, kad jų automobiliais 1998 metais buvo vykstama per Lietuvos Respublikos teritoriją. Mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad eksportuotos prekės buvo įsigytos iš UAB „Trojina“, BĮ UAB „Bistro koop“, UAB „Kvapnioji kava“, UAB „Vortela“ bei UAB „Ekvera“. Su nurodytomis įmonėmis pareiškėja už patiektas prekes atsiskaitė, patikrinimo metu dėl sandorių su šiomis įmonėmis jokių pažeidimų nenustatyta. Taigi, patikrinimo metu neginčijamai nustatyta, jog eksporto objektas realiai egzistavo ir pareiškėja juo disponavo. Pareiškėja pabrėžė, kad dėl to paties fakto, t. y. galimo prekių pagal eksporto deklaracijas (1998 m. sausio 9 d. Nr. 8VR15100044 ir 1998 m. vasario 18 d. Nr. 8VR15100483) nepristatymo Ukrainos įmonei „Lotus Plius“, pareiškėjai baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-477-98 buvo pateikti įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį. Baudžiamojoje byloje įrodinėtos aplinkybės yra identiškos toms, kurias Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išdėstė 2005 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. 06-03-32-914. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas. Mokestinių ginčų komisija ir centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai tvirtina, kad baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-477-98 buvo tiriamas tik kaltės laipsnis dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 24 d. nutarimo matyti, kad tyrimo metu buvo įvertintos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės ir remiantis šiuo vertinimu konstatuota, jog nėra objektyvių duomenų, įrodančių, kad pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė žinomai suklastotus dokumentus ar neteisingus duomenis apie prekių eksportą. Tokiu būdu konstatuota, kad pateiktieji dokumentai apie prekių eksportą atspindi realiai įvykusius faktus.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjos skundą patenkinti. Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad:

1. Iki šios dienos pareiškėja iš muitinės įstaigų nėra gavusi jokių sprendimų apie tai, kad byloje minimose eksporto deklaracijose nurodytos prekės nepripažįstamos eksportuotomis ir tuo pačiu panaikinami muitinės sprendimai pripažinti jas eksportuotomis (Muitinės kodekso 4 str. 4, 5 d., 77 str. 3 d.). Pareiškėja šiuo metu neturėtų jokio teisinio pagrindo mokesčių administratoriui deklaruoti, kad deklaracijose nurodytos prekės nebuvo įstatymų nustatyta tvarka eksportuotos. Taigi nepagrįsti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teiginiai, kad pareiškėja, norėdama taikyti lengvatinį PVM tarifą, privalėjo rūpintis, kad eksporto procedūros būtų vykdomos tinkamai. Pareiškėjos teigimu, ji atlikusi visus jai pagal įstatymus priklausančius atlikti veiksmus tam, kad ginčo objektu esančios prekės būtų pripažintos eksportuotomis. Muitinės įstaigos jokių pretenzijų dėl netinkamai ar nevisiškai atliktų eksporto procedūrų nereiškė ir nereiškia.

2. Nei vienu atveju, neigiant byloje minimų transporto priemonių vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną faktą, nebuvo pateikti atitinkamų dienų registrai ar žurnalai, kuriuose registruojama nurodyta informacija, apsiribota tik pirminiais dokumentais (registrais) nepatvirtintais tvirtinimais. Vieninteliu atveju buvo pateikti pirminiai registrai – Vilniaus teritorinė muitinė 1998 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 10-18-5403 pateikė bendrųjų dokumentų eksporto ir tranzito rinkinių (1998 m. sausio 9 d. Nr. 8VR15100044 ir 1998 m. vasario 18 d. Nr. 8VR15100483) 4-tų egzempliorių ir Saločių posto išvykstančių krovinių registravimo žurnalų, kuriuose užregistruotos eksporto deklaracijos ir transporto priemonės, kopijas, ir jie patvirtino esant priešingas aplinkybes nei nurodomos teismo sprendime paminėtame Sienos apsaugos tarnybos rašte.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nepasisakyta dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2005 m. sausio 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-477-98. Apeliantės nuomone, priimant sprendimą nebuvo vertinami jos skunde minimi baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.