Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo S. A., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Tarnybos organizavimo poskyrio (toliau – Komisariatas) vyresniojo specialisto R. K. 2019 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-13743-2019.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Jis nepagrįstai nubaustas pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį. Skundžiamą nutarimą priėmęs policijos pareigūnas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 185 dienas, todėl manė, kad pareiškėjas buvo nuolat gyvenantis šioje valstybėje ir privalėjo išlaikyti egzaminus dėl teisės vairuoti transporto priemones suteikimo, nes jo turimas vairuotojo pažymėjimas išduotos Ukrainos Respublikoje. S. A. nesutinka su tuo, nes su Lietuvos Respublika jį sieja tik darbo santykiai. Pareiškėjas save laiko laikinai gyvenančiu šioje valstybėje nuo 2018 m. gegužės 15 d., nes jo tikslas yra aprūpinti šeimą, kuri gyvena Ukrainos Respublikoje, legaliai uždirbant pinigus šeimos poreikiams Lietuvos Respublikoje. S. A. neturi tikslo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal teismų praktiką, teisė vairuoti transporto priemones nėra įgyjama automatiškai, ji yra suteikiama teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimo išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Vairuotojo pažymėjimo išdavimo taisyklės) 37 punktu, asmens, turinčio vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungos ar Europos Ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. S. A. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2018 m. gegužės 15 d., jo deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2018 m. gegužės 18 d. yra Vilniuje, V. Grybo g. 39. Todėl jis, vairuodamas transporto priemonę su Ukrainos Respublikoje išduotu vairuotojo pažymėjimu, padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje. Institucijos nuomone, nėra nustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo išvados

S. A. skundas atmetamas.

S. A. skunde sutinka su padarytu administraciniu nusižengimu, nustatytu ANK 417 straipsnio 1 dalyje, ir neginčija jo padarymo aplinkybių. Be jo prisipažinimo padarius šį administracinį nusižengimą jo kaltę įrodo vyriausiojo patrulio M. R. (M. R.) tarnybinis pranešimas (b. l. 12). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo veika tinkamai kvalifikuota pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį.

S. A. skunde keliamas pagrindinis klausimas, susijęs su padarytu administraciniu nusižengimu, nustatytu ANK 424 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo teigimu, jis, bylai reikšmingu laiku vairuodamas Ford, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo teisę vairuoti transporto priemones, nes jam išduotas vairuotojo pažymėjimas Ukrainos Respublikoje, o jo nesieja jokie santykiai, išskyrus darbinius, su Lietuvos Respublika.

ANK 424 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ją vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones.

KET 14 punkte nustatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 9 dalį Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

Vairuotojo pažymėjimo išdavimo taisyklių 40 punkte įtvirtinta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės priklausančioje valstybėje, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais.

Vairuotojo pažymėjimo išdavimo taisyklių 2.4. punkte nustatyta, kad nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Nuolatinės gyvenamosios vietos nuostatos reglamentuojamos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad S. A. turi Ukrainos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą (b. l. 7), tačiau Ukrainos Respublika nėra Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės narė. Bylos duomenys patvirtina, kad S. A. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes jis nuo 2018 m. gegužės 15 d. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o nuo 2018 m. gegužės 18 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (b. l. 14, 28). To neneigė ir pats pareiškėjas teismo posėdžio metu. Be to, S. A. turi darbovietę Lietuvoje. Jis teismo posėdyje nurodė, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) nuo to laikotarpio, kai gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Reikšminga ir tai, kad S. A. bylą nagrinėjant teisme teigė, kad paskutinį kartą jis buvo Ukrainos Respublikoje 2018 m. rudenį, t. y. praėjus daugiau kaip pusei metų nuo tada, kai jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų skundžiamame nutarime nurodytoje vietoje. Akivaizdu, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje 2019 m. liepos 12 dienai gyveno ilgiau nei 185 dienas. Todėl laikytina, kad šiuo metu jo nuolatinė gyvenamoji vieta pagal teisės aktų reguliavimą yra Lietuvos Respublikoje. Tai, kad, S. A. nuomone, jo nesieja jokie santykiai, išskyrus darbo, su Lietuvos Respublika, savaime neįrodo, kad pareiškėjas nepagrįstai nubaustas administracine tvarka. Teismas pažymi, kad anksčiau aptartos Vairuotojo pažymėjimo išdavimo taisyklių nuostatos yra imperatyvios, t. y. privaloma jų laikytis nepaisant to, kad asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nesutinka su nustatytomis taisyklėmis.

Ukrainos Respublikoje S. A. išduotas vairuotojo pažymėjimas šiuo atveju nėra pripažįstamas Lietuvos Respublikoje – kaip suteikiantis pareiškėjui teisę vairuoti transporto priemonę. Teismų praktikoje laikomasi tokios pačios pozicijos, t. y. kad asmenys (užsieniečiai), turintys trečiųjų šalių išduotą vairuotojo pažymėjimą, Lietuvoje transporto priemonių vairuoti negali, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo (užsienietis), turintis ne Europos Sąjungos arba Europos ekonominės erdvės šalyje išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-179/2019). Pažymėtina ir tai, kad procedūros, kaip įgyti ar pasikeisti vairuotojo pažymėjimą nežinojimas, negali būti aplinkybe, atleidžiančia asmenį nuo atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį (ANK 2 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad S. A. Lietuvos Respublikoje gyveno ilgiau nei 185 dienas ir, suėjus šiam terminui, vairavo automobilį, neturėdamas Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo, pažeidė KET 14 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Komisariato vyresnysis specialistas R. K., priimdamas 2019 m. liepos 16 d. nutarimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus pagal ANK. Skundžiamame nutarime S. A. paskirtos minimalios baudos už padarytus administracinius nusižengimus ir jos teisingai subendrintos. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas skirti S. A. mažesnes baudas, nei nustatytas minimumas.

Todėl Komisariato vyresniojo specialisto R. K. 2019 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-13743-2019 yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto R. K. 2019 m. liepos 16 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-13743-2019 palikti nepakeistą ir S. A. (S. A.) skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.