Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. bei A. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 2 d. ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2008-05-13 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant Lietuvos Respublikos BK 38 str., ir išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. V. D., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2009-04-05, laikotarpyje nuo 19.30 val. iki 21.05 val., veikdami bendrininkų grupėje su V. D., viešoje vietoje – bare (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, įžūliu elgesiu, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. pašalinių asmenų akivaizdoje vartojo necenzūrinius žodžius, R. B. tyčia sudaužė šampano taurę, lėkštę, padėklą, tris šampano butelius, taip padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 107 Lt turtinę žalą, o po to, atvykus baro savininkui D. U., V. D. vadino D. U. necenzūriniais žodžiais bei šakute dūrė D. U. į krūtinę, o po to R. B. suėmus D. U. už kaklo, V. D. šakute tyčia dūrė D. U. į kaklą bei krūtinę, taip tyčia sulankstydamas 3 šakutes ir UAB (duomenys neskelbtini) padarydamas 6 Lt turtinę žalą, bei sugadindamas D. U. rūbus – marškinėlius bei džemperį ir tokiu būdu sugadindamas D. U. 500 Lt vertės turtą, o po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, toje pat vietoje, laikotarpyje nuo 21.05 val. iki 21.30 val., pašalinių žmonių akivaizdoje, R. B. tyčia keturis kartus ranka smogė D. U. į krūtinę bei D. U. pargriovė ant suolo, po ko, gulinčiam ant suolo ir vėliau atsistojusiam nuo suolo D. U. jie ir V. D. tyčia smogė rankomis bei spyrė kojomis į galvą, veidą, krūtinę bei tokiu būdu visi bendrai suduodami D. U. ne mažiau kaip 12 smūgių, padarė D. U. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, abiejuose žanduose, dešinės speninės ataugos srityje bei dešinės ausies kaušelyje, sprande, poodines kraujosruvas ir paviršines durtines žaizdas kairėje kaklo pusėje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje, muštinę žaizdą ir poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, t. y. padarė D. U. nežymų sveikatos sutrikdymą bei tokiu savo elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistieji R. B. ir A. K. apeliaciniais skundais, kurie iš esmės yra analogiški, prašo pakeisti nuosprendį ir taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu arba paskirti bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.

Skunduose apeliantai teigia, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė motyvų, dėl kurių jiems negalėjo būti taikomas BK 38 str., nors jie ir jų gynėjas prašė taikyti minėtą institutą, ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 305 str.), kadangi byloje yra pateiktas jų ir nukentėjusiojo D. U. bei UAB (duomenys neskelbtini) susitarimas dėl susitaikymo, nurodant, kad žala pilnai atlyginta ir D. U. bei UAB (duomenys neskelbtini) pretenzijų neturi. Nuteistasis R. B. pažymi, kad jis dirba, mokosi, yra vedęs, rūpinasi nepilnamečiais vaikais, o A. K. atkreipia dėmesį, kad jis dirba ir ruošiasi vesti. Nuteistųjų teigimu, nors teistumai jiems neišnykę, tai nepaneigia teismo pareigos svarstyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą ir nedraudžia taikyti BK 38 str., nes jie nėra BK 38 str. 2 d. nurodytų subjektų sąraše.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, kitas aplinkybes ir neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Apeliantų teigimu, 2009-04-05 konflikto metu bare jie neketino sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos – tarp jų ir nukentėjusiojo kilo asmeninio pobūdžio santykiai, kurie vertintini kaip girtų vyrų kvailiojimas, bet ne nusikalstama veika, padaryta dėl chuliganiškų paskatų. Be to, nuteistųjų nuomone, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad jie nukentėjusiajam būtų padaręs kūno sužalojimus, o vaizdo medžiaga nepatvirtina jų nusikalstamos veikos fakto, taip pat kiekvieno jų veika turėtų būti kvalifikuojama vertinant konkrečiai kiekvieno veiksmus, o ne kaip veikimą bendrininkų grupėje.

Be to, nuteistieji R. B. ir A. K. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo tirta jų būtinosios ginties versija pagal BK 28 str., nes nukentėjęs asmuo į barą atvyko neblaivus, su savimi atsinešė ginklą – revolverį, pastaruoju grasino šauti, ką neabejotinai buvo galima suvokti, kaip realų ir tikrą pavojų gyvybei ar sveikatai, ypač, kai grasinantis asmuo buvo neblaivus. Tuo pačiu skunduose nurodoma, kad byloje nebuvo nustatyta, kokiai ginklų kategorijai priklausė minėtas ginklas, ar tokį leidžiama naudoti Lietuvoje, ar buvo išduotas leidimas turėti ginklą.

Savo skunduose apeliantai atkreipia dėmesį, kad jie buvo teisiami už nesunkų nusikaltimą ir byloje nėra duomenų, kad jie elgėsi ypatingai įžūliai, ciniškai – priešingai, visą laiką kiekvienas jų ramino įvykio dalyvius, bandė taikyti, todėl jų elgsena nevertintina išskirtinai veikos pavojingumo kontekste. Tuo pačiu skunduose pažymi, kad neatidėjus jiems paskirtos bausmės vykdymo, jie praras gyvenime vertybes, kurios gali būti neatkuriamos arba sunkiai atkuriamos, sudarančios gyvenimo pagrindą. Be to bausmės vykdymas paveiks teigiamus jų socialinius ryšius – neteks nuolatinio darbo ir nuolatinių pajamų, galimybės baigti mokslus, tobulėti ir kelti kvalifikaciją, R. B. teigimu jis praras ryšį su šeima, vaikais, o pasak A. K. – kils pavojus naujai sukurtai santuokai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. B. ir A. K. bei jų gynėjas prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. B. ir A. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai R. B. bei A. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų kaltę bendrininkų grupėje pažeidus viešąją tvarką, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nuteistieji, kritikuodami pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pateikia savitą įvykio aplinkybių vertinimą. Iš vienos pusės R. B. ir A. K. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad buvo pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę jų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytos veikos, kas reikštų, jog jie prisipažįsta sutrikdę viešąją tvarką. Kitą vertus, nuteistieji ginčija jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius, tvirtindami, kad tarp jų ir nukentėjusiojo kilo asmeninio pobūdžio konfliktas ir nenustatyta, jog nukentėjusiajam jie būtų padarę kūno sužalojimus, nepatvirtintas jų nusikalstamos veikos faktas.

Nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, 146-147; t. 2, b. l. 103-105), tiek teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 97-98; 99), neigdami savo chuliganiškas paskatas ir įžūlų elgesį, tvirtino, kad konfliktą iš esmės išprovokavo pats nukentėjusysis D. U., bare švaistydamasis su ginklu. Pasak nuteistųjų, D. U. išsitraukė ginklą ir buvo pridėjęs jį prie galvos kitam įvykių dalyviui – V. D., grasindamas iššauti. Pasak A. K., jis sudavė keletą smūgių nukentėjusiajam, nes pastarojo elgesį suprato, kaip grėsmę jo ir aplinkinių gyvybei bei sveikatai (t. 3, b. l. 99), o R. B. teigė, kad nukentėjusiajam tyčia nesudavė smūgių rankomis ir kojomis, su juo apsižodžiavo, apsistumdė ne iš piktos valios, tik draugiškai - ,,...gal kažkas kažkam pasirodė ne taip...“ (t. 3, b. l. 98). Taigi, nuteistieji iš esmės neneigia to, kad įvykio dieną bare įvyko konfliktas (apeliantų teigimu – susistumdymas), tačiau ginčija savo padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – motyvą, kuris konkrečiu atveju yra itin svarbus teisingai kvalifikuojant jų veiksmus pagal Baudžiamąjį įstatymą.

Pats nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu neneigė, kad į barą buvo atsinešęs savo legaliai įsigytą šratinį revolverį (t. 1, b. l. 50-51) ir jį bare buvo išsitraukęs nuteistųjų ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. D. akivaizdoje (t. 1, b. l. 68-69; 71-77; t. 3, b. l. 100-101). Teisiamajame posėdyje nuteistasis R. B., tvirtindamas, kad visų įvykio aplinkybių gerai neprisimena, pareiškė, jog ,,...kažkas kažkam šovė, ir po to atvyko policijos pareigūnai.“ (t. 3, b. l. 98). Tačiau, pasak nukentėjusiojo, jo revolveris nebuvo užtaisytas, vadinasi, šaudyti niekas negalėjo. Nėra pagrindo netikėti tuo, nes revolverį policijos tyrėjui D. U. pateikė tą pačią dieną po įvykio (t. 1, b. l. 44) ir jame šovinių nebuvo (t. 1, b. l. 45-46). Visgi, be to, kas paminėta, yra svarbu nustatyti, kokiu tikslu nukentėjusysis demonstravo revolverį bare ir ar galėjo tokius D. U. veiksmus nuteistieji įvertinti kaip grėsmę sau ar aplinkiniams, nes savo skundais R. B. ir A. K. apeliuoja į tai, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.).

Lietuvos Respublikos BK 28 str. įtvirtina asmens teisę į būtinąją gintį. Būtinosios ginties situacija šalina baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos padarymą. Būtinosios ginties situacijos buvimas gali būti konstatuotas tik esant tam tikroms sąlygoms. Būtinoji ginties situacija susidaro tik tuo atveju, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia prielaidą, kad nuteistieji R. B., A. K. ir atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės V. D., nevienkartiniai suduodami kumščiais ir kojomis smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, galėjo veikti būtinosios ginties situacijoje, t. y. gindamiesi nuo D. U. pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

Nors nuteistieji neigia savo agresyvų, įžūlų elgesį, tačiau nagrinėjant bylą nustatyta, jog tik atėję į barą, R. B. ir V. D. keikėsi ir buvo nusiteikę agresyviai. Pasak liudytoja apklaustos baro barmenės J. G., atėjus vaikinams, kiti baro lankytojai išėjo, jai paprašius atėjusių vaikinų susimokėti, pastarieji atsisakė, pareikšdami, kad sumokės savininkas, be leidimo R. B. bare rūkė, paėmęs nukritusią taurę nuo žemės tyčia ją metė į sieną, o V. D. rankomis lankstė stalo šakutes (t. 1, b. l. 85-87; t. 3, b. l. 101-102). Nėra pagrindo netikėti tokiais liudytojos parodymais, nes juos patvirtina teisiamajame posėdyje ištirta filmuota medžiaga (t. 1, b. l. 61-64), apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 45-51) bei pats baro savininkas D. U., nurodęs, kad jam atvykus į barą, R. B. ir V. D. elgėsi agresyviai, piktybiškai (t. 1, b. l. 75-77; t. 3, b. l. 100-101). Visa tai rodo, kad R. B. ir V. D., o ne D. U., buvo nusiteikę konfliktuoti. Iš V. D. (t. 3, b. l. 98-99) ir nukentėjusiojo parodymų yra aišku, kad D. U. turėtą revolverį išsitraukė tik po to kai V. D. šakute dūrė pastarajam į krūtinę. Taip pat V. D. pripažino, kad vėliau šakute jis dar sykį dūrė D. U. į kaklą. Tai reiškia, kad ne D. U. buvo konflikto iniciatorius. Jokio kėsinimosi iš pastarojo pusės R. B., V. D. ir A. K. atžvilgiu nebuvo. Konfliktą inicijavęs asmuo parastai negali būti pripažintas besiginančiuoju nuo asmens, kurio atžvilgiu konfliktas buvo inicijuojamas, nebent pastarojo veiksmai būtų visai neadekvatūs situacijai. Nuteistųjų R. B. ir A. K. teiginiai, kad D. U. be priežasties buvo įrėmęs revolverį V. D. į galvą ir grasino šauti, yra paneigti paties V. D., kuris nurodė, jog ankstesnio judviejų telefoninio pokalbio, tai yra dėl menkavertės priežasties, jis pirmas pastūmė nukentėjusįjį (t. 3, b. l. 98-99). Pasak nukentėjusiojo, jis nukrito ant suolo ir tada visi trys – R. B., A. K. ir V. D. – jam sudavė daug smūgių rankomis ir kojomis (t. 1, b. l. 100). Kaip nuteistieji mušė nukentėjusįjį, matė liudytoja J. G. ir ikiteisminio tyrimo teisėjui išsamiai parodė, kaip pasikeisdami visi trys gulinčiam ant suolo D. U. smūgiavo į veidą, pilvą, taip pat, kaip jau atsistojusiam D. U. R. B. spyrė į veidą (t. 1, b. l. 86). Kad nuteistieji veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, patvirtina ir tai, kad pastariesiems jokie sužalojimai nebuvo padaryti, o R. B. teiginius, kad su D. U. apsistumdė ,,...ne iš piktos valios...“, paneigia specialisto išvadoje nustatyti nukentėjusiojo kūno sužalojimai (poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, abiejuose žanduose, dešinės speninės ataugos srityje ir dešinėje ausies kaušelyje, sprande, poodinės kraujosruvos ir paviršinės durtinės žaizdos kairėje kaklo pusėje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje, muštinė žaizda ir poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, t. 1, b. l. 36), kurie pagal savo daugybinę lokalizaciją neabejotinai patvirtina tyčinį smurtinį veikimą prieš nukentėjusį asmenį.

Taigi, byloje nustatyta, kad konflikto iniciatoriai buvo R. B. bei V. D. ir būtent V. D., badydamas šakute nukentėjusįjį, pastarąjį išprovokavo išsitraukti revolverį, tačiau ne tąkart R. B., V. D. ir A. K., parvertę D. U. ant suolo, sumušė. Iš pačių nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų yra aišku, kad pirmi smūgiai D. U. buvo suduoti, kai R. B., V. D. ir A. K. rengėsi išeiti iš baro. Iš byloje esančios filmuotos medžiagos matyti, kad tuo metu D. U. revolverio išsitraukęs nebuvo (t. 1, b. l. 61-64). Iš to, kas aptarta ir ištirta teisiamajame posėdyje, akivaizdu, jog tarp konflikto išprovokavimo ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšys.

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad jų veiksmus lėmė nukentėjusiojo elgesys ir kad jie nežymiai sutrikdė D. U. sveikatą, veikdami būtinosios ginties situacijoje, nes, kolegijos nuomone, byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog buvo pavojingas kėsinimasis, nuo kurio nuteistiesiems būtų reikėję gintis. Tokiu būdu nėra pagrindo, kaip prašo apeliantai, taikyti jų atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 28 str. nuostatas ar pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), nes byloje nenustatyta, jog D. U. būtų kaip nors skatinęs nuteistuosius pradėti nusikalstamai elgtis prieš jį.

Pasak nuteistųjų, savo elgesiu jie neketino sutrikdyti viešosios tvarkos, tačiau iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad jų apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje lėmė ne asmeninės, o akivaizdžiai chuliganiškos paskatos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų R. B. ir A. K. elgesį įvertino kaip turintį viešosios tvarkos pažeidimo požymių, metantį atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant susipriešinti su aplinkiniais. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kuriems kaltininko veiksmai sukels nepatogumų. Nuteistieji savo nusikalstamą sumanymą realizavo viešoje vietoje, bare, barmenės liudytojos J. G. akivaizdoje sumušė baro savininką, todėl akivaizdu, kad minėtos liudytojos numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas. Pati liudytoja patvirtino, jog labai išsigando, nurodė, kad matė kraują ant nukentėjusiojo kūno, verkė ir pan. Jau ankščiau buvo minėta, kaip R. B. ir V. D., nepaisydami visuotinai priimtinų elgesio normų, savo elgesiu trikdė normalų baro darbą (keikėsi, daužė indus, lankstė šakutes, rūkė bare ir pan.). Visa tai atskleidžia jau iš anksto susiformavusį jų antivisuomeninį nusistatymą. Kolegijai nekyla abejonių, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, vadinasi, apeliantai pagrįstai buvo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Kvalifikuojant veiką, padarytą bendrininkų grupėje, neturi reikšmės, ar nuteistieji susitarė iš anksto dėl savo nusikalstamo elgesio, ar sumanymas nusikalstamai elgtis jiems kilo jau esant bare. Bendrininkavimas įmanomas visose nusikalstamo veikimo stadijose. Apylinkės teismas, aprašydamas nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, konkrečiai įvardijo kiekvieno jų atliktus veiksmus, pagrįstai pripažindamas, kad R. B. ir A. K. veikė bendrininkų grupėje. Tai, kad A. K. į barą atvyko vėliau nei kiti bendrininkai (V. D. ir R. B.), nepaneigia jo kaltės nusikaltimo bendrininkavime. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. K. aiškiai matė kaip bare elgėsi V. D. ir R. B., ir savo aktyviais veiksmais – viešoje vietoje suduodamas smūgius rankomis ir kojomis ant suolo perverstam nukentėjusiajam, pritarė nusikaltimo padarymui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu nuteistuosius įvardino kaip lygiaverčius vykdytojus, kadangi abu aktyviais veiksmais realizavo objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę – įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, kitų asmenų akivaizdoje, viešoje vietoje sumušė žmogų ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilę padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nuteistųjų R. B., A. K. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. D. neteisėtais veiksmais. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai nuteistiesiems inkriminavo veikimą bendrininkų grupėje ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), nes akivaizdu, jog bendras veikimas yra kur kas pavojingesnis už veikimą pavieniui.

Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji savo noru atlygino žalą nukentėjusiajam D. U. ir UAB (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 72; 73). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis pareiškė neturintis jokių pretenzijų nuteistiesiems ir neprieštarauja taikytis su jais (t. 3, b. l. 101). Apeliuodami į tai, R. B. ir A. K. savo skunduose išreiškė manymą, kad teismas turėjo taikyti jų atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatas ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, Lietuvos Respublikos BK 38 str. taikymui būtina nustatyti visumą aukščiau paminėtų būtinų sąlygų. Apeliantai, nenurodydami jokių motyvų, savo skunduose deklaratyviai nurodė, kad yra pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe jų prisipažinimą ir gailėjimąsi. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio ir to, kas aptarta šioje nutartyje, akivaizdu, jog iš esmės savo kaltės nuteistieji nepripažino viso baudžiamojo proceso metu (t. 1, b. l. 146-147; t. 2, b. l. 103-105; t. 3, b. l. 97-99). Todėl daryti išvadą apie nuoširdų apgailestavimą dėl padaryto nusikaltimo nėra jokio pagrindo, kaip ir teisinio pagrindo pripažinti tai jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Neteisūs apeliantai skunduose teigdami, kad jie nepatenka į Lietuvos Respublikos BK 38 str. 2 d. išvardintų asmenų sąrašą. Lietuvos Respublikos BK 38 str. 2 d. nustatyta, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės to pačio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais negali būti taikomas recidyvistui. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek R. B., tiek A. K. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankščiau padarytus tyčinius nusikaltimus. R. B. teistumas nebuvo išnykęs pagal Šiaulių apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kuomet jis buvo pripažintas kaltu padaręs plėšimą (t. 1, b. l. 184), o A. K. teistumas nebuvo išnykęs pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendį (t. 2, b. l. 138), kuriuo jis buvo pripažintas kaltu už turto prievartavimą (BK 181 str. 1 d.) ir viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 str. 1 d.).

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 38 str. taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė minėto instituto (BK 38 str.) R. B. ir A. K. atžvilgiu, nes jie yra recidyvistai ir faktiškai nėra būtinos sąlygos šiam straipsniui taikyti – apeliantų prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, įvertino bendruosius bausmės skyrimo principus (BK VIII skyrius), šių nuostatų nepažeidė ir apeliantams paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Skundais nuteistieji, apeliuodami į savo teigiamus socialinius ryšius – darbo santykius, mokymąsi, ryšius su šeima ir pan., prašė neskirti jiems realios bausmės. Baudžiamasis įstatymas (BK 75 str.) nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą net recidyvistui, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Sprendžiant šį klausimą ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. Sprendžiant šį klausimą kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamuosius įstatymus nuteistieji pažeidė jau nebe pirmą kartą (t. 1, b. l. 183-186; t. 2, b. l. 137-138), neišnykus teistumams pagal ankstesnius nuosprendžius ir R. B. neatlikus bausmės pagal 2008 m. gegužės 13 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį. Ankstesniu nuosprendžiu A. K. paskirta laisvės apribojimo bausmė buvo keičiama į areštą, nes pastarais pažeidinėjo švelnesnės bausmės atlikimo sąlygas (t. 2, b. l. 147), o skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą padarė nepraėjus nei 2 mėnesiam po laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažintas kaltu ir dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.). Akivaizdu, jog R. B. ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės (terminuotas laisvės atėmimas, bauda), jo teisinę padėtį padėti lengvinančių institutų (bausmės vykdymo atidėjimas, Įstatymas ,,Dėl amnestijos“, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos) pozityvaus poveikio nepadarė, jis, neatlikęs bausmės, vėl padarė nors ir nesunkų, tačiau smurtinį nusikaltimą. Paminėti nuteistuosius apibūdinantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuota nusikalstama veika nebuvo atsitiktinis neigiamas poelgis – tai jų ankstesnio elgesio padarinys, aiškus visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymas, siekis priešpastatyti save visuomenei. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose paminėtos gyvenimo vertybės, kurių, kaip teigia nuteistieji, jie nenori prarasti, yra tik deklaratyvūs niekuo nepagrįsti pareiškimai, nes daugkartinis baudžiamųjų ir administracinių įstatymų (t. 1, b. l. 191-198; t. 2, b. l. 168-176) pažeidinėjimas sudaro įspūdį, kad visuotinai priimtinų ir įstatymais ginamų vertybių jie nepaiso. Be abejonės, tai, kad nuteistieji dirba, deklaruoja norą mokytis ir tobulėti, reiškia susirūpinimą dėl savo šeimų, vaikų – apibūdina juos teigiamai. Tačiau paminėti pozityvūs požymiai nemenkina jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir dėl ankščiau aptartų aplinkybių nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiu būdu atidėti R. B. ir A. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., nėra pagrindo. Pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas negali būti vien ta aplinkybė, kad nuteistieji atlygino nukentėjusiajam ir UAB (duomenys neskelbtini) padarytą žalą ir nukentėjusysis jiems atleido.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistųjų R. B. ir A. K. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra juridinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistųjų R. B. (R. B.) ir A. K. apeliacinius skundus atmesti.