- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 2A-74-440/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00318-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė (pran.)
- Atsakovas
- P. B.
- Trečiasis asmuo
- R. B.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2269-721/2013 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rekolas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Viresita“, ieškinį atsakovui P. B., trečiajam asmeniui R. B. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Rekolas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Viresita“, kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo P. B. 10000,00 Lt skolą. Nurodė, kad po bankroto bylos iškėlimo ieškovei, 2012 m. sausio 6 d. atsakovui iš UAB „Rekolas“ sąskaitos neteisėtai buvo pervesta 10000,00 Lt suma. Pažymėjo, kad nurodytu laikotarpiu įmonei 2011 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1370-368/2011 buvo taikytas viso turto areštas, uždraudžiant turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti naudotis tretiesiems asmenims, vykdyti bet kokius atsiskaitymus areštuotomis piniginėmis lėšomis, todėl minėtų lėšų pervedimas atsakovui pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus bei viešąjį interesą. Atkreipė dėmesį, kad iškėlus įmonei bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokas (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Prašė teismo taikyti restituciją, priteisiant iš P. B. ieškovės naudai 10000,00 Lt sumą.
Atsakovas P. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti ieškovės BUAB „Rekolas“ reikalavimų dėl 10000,00 Lt priteisimo. Pažymėjo, kad ieškovė 10000,00 Lt sumą atsakovui sumokėjo 2012 m. sausio 6 d., o Šiaulių apygardos teismo nutartis dėl BUAB „Rekolas“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo tik 2012 m. sausio 8 d., todėl Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – LR ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti ir UAB „Rekolas“ turėjo teisę vykdyti mokėjimus atsakovui. Pabrėžė, kad turėjo galiojančią ir vykdytiną 10000,00 Lt dydžio reikalavimo teisę į ieškovę – buvo perdavęs ieškovei 10000,00 Lt sumą kaip paskolą, todėl ieškovės atliktas 2012 m. sausio 6 d. pinigų mokėjimas negali būti laikomas be pagrindo įgytu turtu ir ieškovė neturi teisės reikalauti šios sumos grąžinimo. Atkreipė dėmesį, kad 10000,00 Lt suma buvo pervesta iš ieškovės sąskaitos banke, todėl mano, kad laikinosios apsaugos priemonės banko sąskaitose esančių piniginių lėšų atžvilgiu nebuvo pritaikytos arba, jeigu ir buvo pritaikytos, nesikreipus į antstolį, nustojo galioti praėjus 14 dienų nuo nutarties priėmimo.
Tretysis asmuo buvęs UAB „Rekolas“ vadovas R. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2012 m. sausio 6 d. įmonė nebuvo bankrutuojanti ir tik 2012 m. sausio 9 d. įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo įmonė įgijo bankrutuojančios įmonės statusą. Pažymėjo, kad 2012 m. sausio 6 d. atsakovui buvo grąžintos be pagrindo gautos lėšos, kadangi ieškovės žinioje esantis svetimas turtas privalėjo būti grąžintas atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo P. B. 10000,00 Lt BUAB „Rekolas“ naudai bei 300,00 Lt žyminio mokesčio ir 16,89 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad atsakovui P. B. iš įmonės sąskaitos 2012 m. sausio 6 d. lėšos buvo išmokėtos Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą dar neįsiteisėjus, tačiau galiojant draudimui iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas padarė išvadą, kad toks atsiskaitymas su vienu kreditoriumi esant pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei, pažeidė kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus LR ĮBĮ nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į aplinkybes, kad turto arešto aktas dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo Centrinės hipotekos įstaigos filialo hipotekos skyriuje buvo įregistruotas 2011 m. gruodžio 30 d., bei į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Turto arešto aktų registro 5 straipsniu, turto arešto aktų registro duomenys yra vieši ir su šiais duomenimis turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo, padarė išvadą, jog atsakovas turėjo galimybę sužinoti apie uždėtą areštą ieškovės turtui. Taip pat teismas sprendė, kad atsakovui buvo žinomos aplinkybės apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Rekolas“, kad dėl sunkios materialinės padėties įmonė negali vykdyti savo įsipareigojimų, atsiskaityti su kreditoriais ir, kad įmonei vykdyti atsiskaitymus bendrovės lėšomis yra draudžiama, kadangi trečiasis asmuo R. B. (atsakovo sūnus) bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Rekola“ metu buvo ieškovės direktorius, kuris žinojo, kad toks atsiskaitymas sukels ar sustiprins ieškovės nemokumą. Teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, padarė išvadą, jog atsakovas atgaudamas skolą elgėsi nesąžiningai ir pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus, kadangi šios lėšos galėjo ir turėjo būti nukreiptos tenkinti įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams LR ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, todėl ieškovės reikalavimą priteisti neteisėtai atsakovui sumokėtą 10000,00 Lt sumą laikė pagrįstu ir tenkintinu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas P. B. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškinys pareikštas nepagrįstai ir kad, apeliantas jokių piniginių lėšų iš ieškovės nesiskolino, pažeidė draudimą neperžengti ieškinio ribų nurodydamas, kad atsakovas atgaudamas skolą pažeidė kitų kreditorių interesus, ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Viešo intereso buvimas galimas tik bankroto byloje, tačiau ne bankrutuojančios įmonės iniciatyva pradėtose civilinėse bylose.Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, grąžindama apeliantui be pagrindo gautus pinigus įvykdė piniginę prievolę, kurią vykdyti draudė laikinosios apsaugos priemonės. Byloje nėra duomenų, kad apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą UAB „Rekolas“ bankroto byloje buvo pranešta ieškovei. Mokėjimo atlikimas iš ieškovės sąskaitos mokėjimo pavedimu patvirtina aplinkybę, jog piniginėms lėšoms turto areštas taikytas nebuvo ir piniginės lėšos banko sąskaitoje nebuvo areštuotos. Be to, apelianto teigimu, jo per klaidą ieškovei pervestos lėšos ir jų grąžinimas nelaikytinas ieškovės piniginės prievolės įvykdymu, bet vertintinas kaip svetimo, ieškovei nepriklausančio turto grąžinimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Rekolas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad aplinkybė, jog teismas priimdamas sprendimą šalių teisinius santykius kvalifikavo kitaip, nei nurodė ieškovė, nėra ir negali būti laikomas ieškinio ribų peržengimas. Pabrėžė, kad nuo Šiaulių apygardos teismo nutarties priėmimo 2011 m. gruodžio 28 d. iki jos įsiteisėjimo dienos 2012 m. sausio 9 d., visam ieškovės turtui buvo taikomas areštas, todėl apeliantui 2012 m. sausio 6 d. padarytas pavedimas iš ieškovės banko sąskaitos, kuris neva buvo skirtas skolos sumokėjimui, akivaizdžiai ir vienareikšmiškai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) nurodytas imperatyvias įstatymo normas, o tokie sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, todėl jo, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo naikinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti neteisėtai atsakovui sumokėtą 10000,00 Lt sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas atgaudamas skolą iš ieškovės pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus, kadangi galiojant Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytoms laikinosios apsaugos priemonėmis – viso ieškovės turto areštui, areštuotos ieškovės piniginės lėšos nepagrįstai, pažeidžiant LR ĮBĮ nuostatas, buvo pervestos atsakovui. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovas, su kuriuo neatsiskaitė bankrutuojanti įmonė, turėjo teisę būti įtrauktas į UAB „Rekolas“ kreditorių sąrašą, o ginčo suma turėjo būti nukreipta tenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus LR ĮBĮ 35straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas su teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą peržengė ieškinio ribas, kadangi ieškovė ieškinį reiškė kitais pagrindais nei tais, kuriais teismas tenkino pareikštą reikalavimą. Atsakovo teigimu, ieškovės piniginėms lėšoms areštas nebuvo taikytas, tarp jo ir ieškovės nebuvo susiklostę paskoliniai ar kitokie sutartiniai santykiai, todėl ieškovė privalėjo jam grąžinti per klaidą ir be pagrindo gautas lėšas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai spręsdamas, kad 10000,00 Lt sumą atsakovas iš ieškovės gavo nepagrįstai, ieškovės reikalavimą dėl minėtos sumos priteisimo tenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. spalio 2 d. atsakovas į ieškovės UAB „Rekolas“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“ AB, pervedė 10000,00 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „sąskaitos papildymas“ (63 b.l.). 2011 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, UAB „Rekolas“ iškelta bankroto byla, areštuotas įmonės turtas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, uždrausta UAB „Rekolas“ vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo ir be teismo leidimo parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti ar kitokiais būdais perleisti UAB „Rekolas“ turtą, nutartis įsiteisėjo 2012 m. sausio 9 d. (5-6 b.l.). Turto arešto aktas Centrinės hipotekos įstaigos filialo hipotekos skyriuje įregistruotas 2011 m. gruodžio 30 d. ( 24 b. l.). 2012 m. sausio 6 d. iš UAB „Rekolas“ sąskaitos atsakovui P. B. pervesta 10000,00 Lt suma, mokėjimo paskirtis – permokos grąžinimas (7 b.l.). Bankrutuojančią įmonę atstovaujantis bankroto administratorius UAB „Viresita“ pateikė teismui ieškinį dėl 10000,00 Lt sumos priteisimo iš atsakovo P. B., ieškinį iš esmės grįsdamas tuo, kad ginčo suma atsakovui buvo pervesta galiojant Šiaulių apygardos teismo nutartimi taikytam turto areštui, pažeidžiant kitų kreditorių interesus, viešąjį interesą bei padarant žalą bankrutuojančiai įmonei (2-3, 61-62 b.l.). Ieškinį prašė tenkinti vadovaujantis LR ĮBĮ, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.63 straipsnio, 6.210 straipsnio, 6.256 straipsnio, 6.873 straipsnio, LR CPK 424 straipsnio, 425 straipsnio bei 427 straipsnio nuostatomis (3 b.l.). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino tuo pagrindu, kad atsakovas atgaudamas skolą pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus bei konstatavo, kad toks atsiskaitymas su vienu kreditoriumi esant pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė draudimą neperžengti ieškinio ribų tenkindamas ieškinį tuo pagrindu, kad atsakovas atgaudamas skolą pažeidė kitų kreditorių interesus, nepagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Visų pirma pažymėtina, kad kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kad kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, asmuo ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2013). Iš ieškovės pateikto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė nors ir nurodė LR CK ir LR CPK normas, reglamentuojančias sutartinius prievolinius santykius, kaip taikytinas nagrinėjamu atveju, tačiau ieškinį faktiškai grindė aplinkybėmis, susijusiomis su bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynimu nustačius neteisėtą piniginių lėšų pervedimą atsakovui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į kasacinio teismo formuojamą praktiką, konkrečiu atveju nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ieškinį ieškovės nurodytų aplinkybių aspektu, peržengė ieškinio ribas bei nepagrįstai kvalifikuodamas ginčo santykius taikė LR ĮBĮ ir Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – LR TAARĮ) nuostatas.
Antra, apeliantas nepagrįstai, prieštaraudamas savo paties nurodytoms aplinkybėms, teigia, kad ieškovė privalėjo jam grąžinti be pagrindo gautą 10000,00 Lt sumą, kadangi šią sumą jis pervedė per klaidą, šių lėšų apeliantas ieškovei nei skolino, nei davė pasaugoti (69 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas ne kartą nurodė, kad turėjo galiojančią ir vykdytiną 10000,00 Lt dydžio reikalavimo teisę į ieškovę (42 b.l.), 10000,00 Lt sumą ieškovei buvo perdavęs kaip paskolą, kelis kartus žodžiu ir raštu ragino ieškovę grąžinti suteiktą paskolą, 2012 m. sausio 6 d. atliktu piniginiu mokėjimu buvo tinkamai įvykdyta galiojanti ieškovės prievolė atsakovui (42 b.l.). Be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad ieškovės direktorius paprašė atsakovo paskolinti pinigų, kuriuos atsakovas įnešė į sąskaitą, o vėliau buvo priimtas „sprendimas, kad reikia jam tuos pinigus grąžinti“ (59 b.l.). Bylos duomenimis, atsakovas pateikė 2011 m. spalio 26 d. raginimą, iš kurio matyti, kad atsakovas kreipėsi į UAB „Rekolas“ direktorių prašydamas grąžinti įmonei įneštus 2009 m. spalio 2 d. pinigus sumoje 10000,00 Lt. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas skunde iš esmės nurodydamas skirtingus ir prieštaringus faktus, susijusius su 10000,00 Lt pervedimu ieškovei, siekdamas palankaus teismo sprendimo elgiasi neobjektyviai, ne visiškai sąžiningai, prieštaraudamas pareigai elgtis rūpestingai ir racionaliai, atsižvelgiant į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus. Pažymėtina, kad protingumo ir sąžiningumo principas įpareigoja asmenį domėtis savo teisėmis ir pareigomis bei atitinkamai elgtis, vadovaujantis Bonus pater familias standartu – apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai, atsižvelgiant į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus, jei jis konkrečioje situacijoje galėjo ir turėjo atitinkamai elgtis. Nagrinėjamu atveju, nurodytų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į atsakovo procesinį elgesį, nėra pagrindo išvadai, kad apelianto argumentai dėl ieškovės prievolės grąžinti jai per klaidą, o ne paskolinių santykių pagrindu, 2009 m. spalio 2d. pervestas lėšas yra pagrįsti ir įrodyti.
Trečia, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino nepagrįstai bei, kad ieškovės piniginėms lėšoms turto areštas taikytas nebuvo. Kaip jau minėta, 2011 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi, UAB „Rekolas“ iškelta bankroto byla, areštuotas įmonės turtas ir iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, uždrausta UAB „Rekolas“ vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo ir be teismo leidimo parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti ar kitokiais būdais perleisti UAB „Rekolas“ turtą (5-6 b.l.). Turto arešto aktas Centrinės hipotekos įstaigos filialo hipotekos skyriuje įregistruotas 2011 m. gruodžio 30 d. ( 24 b. l.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2012 m. sausio 6 d. ieškovei atliekant 10000,00 Lt pavedimą atsakovui, nebuvo įsigaliojusi 2011 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Rekolas“ iškėlimo, bet nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – draudimo vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo ir be teismo leidimo parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti ar kitokiais būdais perleisti UAB „Rekolas“ turtą, tuo metu galiojo. Apeliaciniu skundu atsakovas prieštarauja šiai teismo išvadai, teigdamas, kad pavedimo metu laikinosios apsaugos priemonės ieškovo turto atžvilgiu negaliojo, kadangi mokėjimas atliktas iš ieškovės banko sąskaitos mokėjimo pavedimu. Nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą UAB „Rekolas“ bankroto byloje buvo pranešta ieškovei. Teisėjų kolegija pažymi, kad LR ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones LR CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal LR ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bei LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto, yra imperatyvūs ribojimai ir šiuos ribojimus pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti, nes priešingas šių teisės normų aiškinimas reikštų tiek LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, tiek apskritai Įmonių bankroto įstatymo vieno iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, apsaugant kreditorių teises – paneigimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti įmonės, kuriai keliama bankroto byla, kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Tai ypač aktualu, kai įmonė (skolininkas) tampa nemoki. Kitas šios svarbos aspektas reiškiasi tuo, kad, esant nemokaus ir bankrutuojančio skolininko kreditorių daugetui, būtų realiai užtikrinta galimybė kreditorių reikalavimus tenkinti laikantis LR ĮBĮ nustatytų šių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir tvarkos (LR ĮBĮ 35 straipsnis). Kartu užkertamas kelias vieno kurio nors kreditoriaus reikalavimų patenkinimui pažeidžiant kitų kreditorių teisėtus ir įstatymo saugomus interesus, kol bankroto byla skolininkui dar nėra iškelta, bet jau yra kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010).
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teisme ieškinys dėl bankroto bylos UAB „Rekolas“ iškėlimo gautas 2011 m. lapkričio 17 d. 2011 m. lapkričio 28 d. UAB „Rekolas“ pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi teismas įpareigojo UAB „Rekolas“ administracijos vadovą iki 2011 m. gruodžio 21 d. pateikti teismui papildomus dokumentus. 2011 m. gruodžio 19 d. UAB „Rekolas“ Šiaulių apygardos teismui pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, 2011 m. gruodžio 20 d. pateikė paaiškinimus dėl UAB „Rekolas“ balanso, pradelstų įsipareigojimų bei nemokumo. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. priimtos nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovė UAB „Rekolas“ neskundė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad ieškovė UAB „Rekolas“, bankroto bylos iškėlimo metu atstovaujama įmonės direktoriaus R. B., aktyviais procesiniais veiksmais dalyvavo bankroto bylos iškėlimo nagrinėjime – teikė atsiliepimą, paaiškinimus, papildomus dokumentus, todėl tiek apie bylos nagrinėjimą, tiek apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą buvo tinkamai informuota ir įmonės vadovas, atsižvelgdamas į tai, turėjo pareigą elgtis taip, kad nebūtų pažeisti įmonės ir jos kitų kreditorių interesai. Be to, pažymėtina, kad teismo nutartimi taikyti apribojimai Turto arešto aktu Centrinės hipotekos įstaigos filialo hipotekos skyriuje įregistruoti 2011 m. gruodžio 30 d. ( 24 b. l.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis LR TAARĮ nuostatomis, tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisines pasekmes nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre (LR TAARĮ 4 straipsnio 1 dalis). Visi turto arešto duomenys, įrašyti į turto arešto aktų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (LR TAARĮ 4 straipsnio 2 dalis), turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo (LR TAARĮ 5 straipsnio 1 dalis), laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre (LR TAARĮ 5 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad nors 2011 m. gruodžio 30 d. turto arešto akte Nr. 0411011869 nenurodytas konkretus areštuotinas turtas, bet pagal LR TAARĮ 11 straipsnį tais atvejais, kai turto arešto akto priėmimo dieną nėra žinoma asmens, kurio turtas areštuojamas, turto sudėtis, buvimo vieta ir dėl to turto arešto akte nenurodyti visą areštuojamą turtą ar jo dalį identifikuojantys duomenys, šis aktas įregistruojamas turto arešto aktų registre laikinai, nenurodant išsamių duomenų apie visą ar dalį areštuojamo turto. Tai reiškia, kad tol, kol registre yra įregistruotas laikinas asmens turto areštas, faktiškai yra areštuotas visas tokio asmens turtas, nepaisant turto arešto masto.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog galiojant 2011 m. gruodžio 28 d. nutartimi taikytam draudimui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo ir be teismo leidimo parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti ar kitokiais būdais perleisti UAB „Rekolas“ turtą bei nuo 2011 m. gruodžio 30 d. Turto arešto aktų registre įregistruotam turto arešto aktui, 10000,00 Lt sumos pervedimas atsakovui nebuvo negalimas, o lėšų gavimas traktuotinas kaip neteisėtas LR ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad remiantis kasacinio teismo praktika, įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus. Tokio kreditoriaus reikalavimas turi būti patvirtinamas ir tenkinamas pagal LR ĮBĮ nuostatas laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo kartu su kitais tos pačios eilės kreditoriais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008).
Remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto ir Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Ieškovė nepateikė prašymų bei duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.