Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininko J. T.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kreditorius kreipėsi į teismą dėl 86,89 Eur skolos, 8,51 Eur delspinigių, 7,67 Eur sutartinių palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko J. T..

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą atsisakė priimti kaip aiškiai nepagrįstą. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms. Jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio. Įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos, todėl kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų) dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Teismas konstatavo, jog kreditoriaus prašymas priteisti palūkanas, kurių palūkanų norma yra 106 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. įtvirtintai nuostatai.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b.l. 3-4), kuriame prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nesutinka su Teismo vertinimu, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Kreditorius reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš skolininko grindė 2013-01-08 Vartojimo kredito sutartimi Nr. SP100041, todėl Kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas.Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai Kreditoriaus prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas (LR CK 6.872 str.) pavadino kompensacinėmis, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, palūkanomis (LR CK 6.261 str.) ir tokiu būdu nurodė, kad „taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną“. Tuo tarpu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininko J. T., yra pagrįsta ir teisėta.Kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš J. T. 86,89 Eur skolą, 8,51 Eur delspinigius (0,05 proc. už laikotarpį nuo 2015-11-04 iki 2016-05-02), 7,67 Eur sutartines palūkanas (106 proc. už laikotarpį nuo 2013-01-09 iki 2013-02-07), 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kreditoriaus prašymas priteisti 7,67 Eur (106 proc. dydžio) sutartines palūkanas prieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai. Su tokia pirmosios instancijos išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka. LR vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kaip teisingai pažymėta atskirajame skunde, Lietuvos civilinėje teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją. LR vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 dalyje numatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Iš byloje esančio kreditoriaus pareiškimo dėl skolos priteisimo iš J. T. matyti, jog kreditorius prašo priteisti 8,51 Eur dydžio delspinigius, dėl kurių ginčo byloje nėra. Tuo tarpu prašomos priteisti 7,67 Eur dydžio palūkanos neviršija LR vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 dalyje numatytos kredito kainos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 nurodyta, jog pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą, todėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu. Apeliantas nurodė, kad šiuo atveju palūkanos atlieka pelno (mokėjimo) funkciją. Prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo nėra ir neturėjo būti pridėti jokie įrodymai (CPK 433 str. 3 d.), patvirtinantys ar paneigiantys prašomų priteisti palūkanų pobūdį, todėl nagrinėjant bylą dėl teismo įsakymo išdavimo tokiu atveju nebuvo pagrindo preziumuoti, jog šios palūkanos yra kompensuojamojo pobūdžio. Taigi prašymas priteisti šias palūkanas nesudaro pagrindo pripažinti pareiškimą aiškiai nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.), ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.