- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-18
- Bylos Nr.
- 2S-1144-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Rasa Gudžiūnienė (pran.), Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- UAB “Vilniaus vandenys”
- Ieškovas
- J.B., Z.S.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centras
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB “Vilniaus vandenys” atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių J.B. ir Z.S. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus vandenys dėl savininkų teisių naudotis žemės sklypu pažeidimų pašalinimo, įpareigojant statinius nugriauti ir šių statinių teisinės registracijos panaikinimo. Tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centras.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovės J.B. ir Z.S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos:
1) pripažinti nekilnojamojo turto – inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini)) statybas ieškovių žemės sklype (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) savavališkomis ir neteisėtomis bei įpareigoti atsakovą per vieną kalendorinį mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius;
2) panaikinti nekilnojamojo turto – inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini)), teisinę registraciją (daiktinių teisių įregistravimą) Nekilnojamojo turto registre.
Ieškovės ieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti statinius (unikalūs numeriais (duomenys neskelbtini)) ir uždrausti atsakovui Uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus vandenys“ šiuos statinius bet kokia forma perleisti, išnuomoti, suteikti naudotis panaudos teise, įkeisti ar kitaip apsunkinti, kadangi priešingu atveju yra reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 kovo 22 d. nutartimi ieškovių prašymą tenkino.
Teismas ieškovių J.B. ir Z.S. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – atsakovui UAB ,,Vilniaus vandenys“ priklausančių statinių: inžinerinių tinklų – siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinių tinklų – fekalinės kanalizacijos vamzdyno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinių tinklų – spaudiminės kanalizacijos vamzdyno, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinių tinklų – žemos įtampos elektros požeminės kanalizacijos kabelinės linijos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)., areštą, uždrausdamas atsakovui disponuoti areštuojamu turtu.
Atsižvelgęs į tai, kad teisme vyksta ginčas dėl teisės naudotis žemės sklypu pažeidimo pašalinimo, o atsakovas – UAB ,,Vilniaus vandenys“, turi realią galimybę minėtus statinius perleisti, įkeisti, išnuomoti ir pan., teismas padarė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei neareštavus minėto nekilnojamojo turto, teismo procesinio sprendimo įvykdymas iš tiesų galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ atmesti.
Teigia, kad atsakovas yra strateginė įmonė – didžiausia vandentiekio bendrovė Lietuvoje, eksploatuojanti ne tik Vilniaus miesto, bet ir Šalčininkų, Švenčionių bei Vilniaus rajonų vandentiekio ir nuotekų tinklus. Nurodo, jog vandentiekio ir nuotekų tinklai nėra savarankiški įrenginiai, jie atlieka funkcijas tik sujungti į tam tikrą tinklų grandinę. Todėl aukščiau minėtų inžinerinių tinklų kaip vienetų apeliantas neketina nei įkeisti, nei parduoti, todėl teismas tenkindamas ieškovių prašymą uždrausti atsakovui disponuoti turtu yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovės J.B. ir Z.S. prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirtąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad ieškiniu ieškovės reikalauja pripažinti areštuotų inžinerinių tinklų statybas savavališkomis bei neteisėtomis ir šiuos statinius nugriauti. Taigi akivaizdu, kad apie tokius reikalavimus sužinojęs atsakovas gali bandyti apsunkinti būsimą ieškovėms palankaus sprendimo įvykdymą perleisdamas, išnuomodamas ar kitaip apsunkindamas inžinerinius tinklus.
Šalies argumentai
Ieškovės pažymi, kad nors atsakovas teigia inžinerinių tinklų perleisti ar kitaip apsunkinti neketina, yra pagrindo manyti, kad atsakovas šiuos tinklus gali formaliai, siekdamas išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, perleisti savo antrinei įmonei. Ieškovės taip pat pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad atsakovas skundžiama teismo nutartimi areštuotų inžinerinių tinklų neketina perleisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti, nors pareiga įrodyti, jog tam tikros aplinkybės egzistavo ar ne, tenka taip teigiančiai šaliai.
Ieškovės taip pat pastebi, kad laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai neriboja atsakovo teisių. Be to, skundžiama nutartimi taikytas areštas nepagrįstai netrukdo atsakovui naudotis areštuotais objektais pagal tiesioginę jų paskirtį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ atmesti.
Teigia, kad ieškovės į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo tariamai nesąžiningus veiksmus, bei duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad atsakovas imasi ar gali imtis veiksmų, susijusių su ginčo statinių perleidimu tretiesiems asmenims.
Tretysis asmuo nurodo, kad teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovo atžvilgiu yra taikomi visiškai nepagrįstai jo teisių suvaržymai, varžantys atsakovo teises daugiau nei būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, neatsižvelgiant į aplinkybę, ar atsakovas objektyviai gali imtis veiksmų dėl kurių galimai palankaus ieškovėms teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar taptų neįmanomas.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepagrindė aplinkybės, jog yra pavojus, kad ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo gali būti neįmanoma įvykdyti, jog toks pavojus yra realus ir pagrįstas, nei nemotyvavo, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo nebus galima įgyvendinti, jei nebus imtasis laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 291 str. 1 d. 5 p. normą, kuri reikalauja motyvuoti priimtą teismo nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis CPK 144-145 straipsnio nuostatomis, pripažino, kad ieškovių J.B. ir Z.S. ieškinyje nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys sudaro faktinį ir teisinį pagrindą atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat teisę spręsti dėl būtinų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių masto.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo arba pasidarymo nebeįmanomu. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų neapsunkintas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės J.B. ir Z.S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos pripažinti nekilnojamojo turto – inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini) statybas ieškovių žemės sklype savavališkomis ir neteisėtomis, įpareigoti atsakovą per vieną kalendorinį mėnesį nuo teismo sprendimo dienos įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius ir panaikinti nekilnojamojo turto – inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre (b.l. 1-7). Taigi, ieškovės reikalauja nugriauti statinius, esančius joms priklausančiame žemės sklype.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama, kad iki ginčo išsprendimo šalių teisinė ar faktinė padėtis nepasikeistų taip, kad toks pasikeitimas galėtų apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jį apskritai neįmanomą. Todėl laikinoji apsaugos priemonė, kai ginčo objektas (statiniai, įrenginiai), kuriuos ieškiniu prašoma nugriauti, areštuojami, uždraudžiant jais disponuoti, būtent ir atlieka tokią- apsaugos funkciją, t.y. išsaugo statinių bei įrenginių teisinį statusą nepakitusį iki ginčo išnagrinėjimo teisme.
Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra konstatuojamas nei statinių statybos savavališkumo faktas, nei kitos faktinės aplinkybės, kurios bus nagrinėjamos byloje, kaip ieškinio pagrindą sudardančios aplinkybės. Todėl apelianto argumentai, kad skundžiama teismo nutartimi areštuoti inžineriniai tinklai nėra savarankiški įrenginiai, teisiškai nėra reikšmingi, nagrinėjant atskirąjį skundą.
Remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia tam tikrus nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju, laikinosios apsaugos priemonės taikymas nepagrįstai neriboja atsakovo teisių, kadangi atskirajame skunde jis nurodė, jog inžinerinių tinklų perleisti ar kitaip naudoti neketina. Tai reiškia, jog teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovo atžvilgiu nėra taikomi nepagrįsti ir neproporcingi jo teisių suvaržymai, varžantys atsakovo teises daugiau nei būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsakovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 21,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-03-22 nutarties, iš atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ priteistina 21,35 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ 21,35 Lt (dvidešimt vieną litą ir 35 centus) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).