Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-11-10 · Civilinė byla Nr. 2-2286/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-10
Bylos Nr.
2-2286/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
Atsakovas
Z. M., E. A., uždarajai akcinei bendrovei „Eglenda“, akcinei bendrovei Ūkio bankui, I. K., Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro
Ieškovas
V. K.
Trečiasis asmuo
D. K.
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2286/2011Procesinio sprendimo kategorija 110.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. 2-2502-259/2011 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams E. A. , uždarajai akcinei bendrovei „Eglenda“, akcinei bendrovei Ūkio bankui, I. K. , Z. M. , Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarei A. R. , Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam asmeniui D. K. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teisių ir pareigų perkėlimo, įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. A. , UAB „Eglenda“, AB Ūkio bankui, I. K. , Z. M. , Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarei A. R. , Teisingumo ministerijai, VĮ Registrų centrui, trečiajam asmeniui D. K. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teisių ir pareigų perkėlimo, įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo į atsakovei Z. M. nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Atsakovė Z. M. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuriuo prašė panaikinti taikytas šias laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškovas nuslėpė nuo teismo, kad prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), yra savavališkai pristatytas priestatas. 2007 m. spalio 10 d. ieškovui buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 8-RSS-11 ir įpareigojimas nugriauti savavališkai pastatytą priestatą (b.l.128). CK 4.103 straipsnio 1 dalis numato, kad jei statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendimus ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti. Įsigaliojus naujai Statybos įstatymo redakcijai, leidžiančiai įteisinti savavališkas statybas, atsakovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrių dėl savavališkai pastatyto priestato įteisinimo. Į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrių dėl savavališkos statybos įteisinimo taip pat kreipėsi ir ieškovas. Todėl ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė negalėtų parduoti kitiems asmenims gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bei pagalbinių statinių. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), kas reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kokios būtinos. Šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės - įrašas viešajame registre, dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo, nėra būtinos, nes perleisti nuosavybės teises draudžia įstatymas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 28 d. nutartimi atsakovės Z. M. prašymo netenkino, nurodė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės suinteresuoto asmens prašymu gali ir turi būti panaikintos visais atvejais, kai išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Iš bylos duomenų matyti, jog teismas laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymo būtinumą grindė aplinkybe, jog vien iš ieškinio reikalavimų ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu 2000 m. lapkričio 27 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, kuriuo atsakovei Z. M. parduota ginčo namų valda su rūsiu, ir taikyti restituciją - pripažinti šį turtą ieškovo nuosavybe. Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje ginčijamas konkretus turtinis sandoris, kurio objektas – nekilnojamasis turtas, o ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai susiję su ginčo objekto teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu (per turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu ieškovas siekia atgauti nuosavybės teises į parduotą nekilnojamojo turto objektą - namų valdą su rūsiu), teismas pripažino, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. neatlikus įrašo Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo, egzistuoja reali šio objekto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė, dėl ko galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Teismo vertinimu, atsakovės prašyme nurodytos aplinkybės, susiję su draudimu disponuoti savavališkai pastatytais statiniais, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui nepaneigia. Atsakovės nurodyta teisės norma – CK 4.103 straipsnio 1 dalis numato draudimą naudotis ir disponuoti pastatytu ar savavališkai statomu statiniu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė negalėtų perleisti jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamojo namo, garažo ir ūkinio pastato, t. y. įteisintų statinių. Kadangi ginčo objektu šioje byloje yra būtent įteisinti pastatai, t. y. namų valda su rūsiu (duomenys neskelbtini), o ne savavališkai pastatytas priestatas, teismas sprendė, jog naikinti byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindoR. A. .

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė Z. M. prašo panaikinti šią teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą Nekilnojamojo turto registre. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir, tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą - su bylos esme nesusijusį - procesinį klausimą. CPK nustatyta, kad atsisako priimti ieškinį arba iškeltą civilinę bylą nutraukia, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p., 293 str. 3 d.). Kauno apygardos teisme laikotarpiu nuo 2001 metų iki 2011 metų buvo išnagrinėti ieškovo V. K. apeliaciniai skundai dėl Kauno miesto apylinkės teismo sprendimų civilinėse bylose dėl analogiškų ieškovo reikalavimų, dėl analogiškų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir panaikinimo. Atkreiptinas teismo dėmesys, jog 2001 metais Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta R. A. civilinė byla Nr. 2-3671/2001 (teisėja V. J. ), kurioje išspręstas klausimas dėl 2000-11-27 turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir ieškovo V. K. ieškinys atmestas. Šis sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Kauno apygardos teismo 2011-10-24 nutartimi liko nepakeistas. 2005 metais ieškovas ir trečiasis asmuo D. K. antrą kartą kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kurio vienas iš reikalavimu buvo pripažinti negaliojančiu 2000-11-27 turto pardavimo be varžytinių aktą. Bylą nagrinėjusi R. A. teisėja R. A. 2005-03-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-03293-364/2005 išskyrė šį reikalavimą į atskirą bylą ir atsisakė priimti ieškovų ieškinį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2000-11-27 turto pardavimo be varžytinių aktą. 2005-07-22 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu c. b. Nr. 2-02558- 329/2005 ieškovo reikalavimas dėl 2000-11-27 turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas, o 2006-04-03 Kauno apygardos teismo nutartimi c. b. Nr.2A-285-390/2006 šis sprendimas dalyje dėl 2000-11-27 turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu liko nepakeistas. V. K. ir D. K. jau vieną kartą kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio vienas iš reikalavimu buvo pripažinti namo įkeitimo reg. Nr. 1-1389 sutartį negaliojančia, 2007-01-26 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1801-638/2007 (teisėja D. L. ) ieškovų ieškinį atmetė, šis sprendimas liko nepakeistas ir peržiūrėjus apeliacine (Kauno apygardos teismo 2007-09-05 nutartis) ir kasacine tvarka (2008-03-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2008). Ieškovas V. K. prašė atnaujinti procesą šioje byloje, tačiau 2010-03-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-855-249/2010 buvo atmestas ieškovo prašymas dėl proceso atnaujinimo ir atsisakyta priimti ieškinį. Kauno apygardos teismas 2010-06-28 nutartimi c.b. Nr. 2A-1028-173/2010 šį teismo sprendimą paliko nepakeista, ir taip toliau. Taigi, Kauno apygardos teismas turėjo galimybę ir privalėjo patikrinti Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis ir nustatyti minėtas aplinkybes, dėl kurių teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir iškeltos civilinės bylos teisėtumo.Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovė ruošiasi perleisti namą tretiesiems asmenims. Be to, net ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė Z. M. negalėtų perleisti tretiesiems asmenims ginčo valdos, kadangi prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) yra pristatytas savavališkai pastatytas priestatas, t. y. savavališkai rekonstruotas gyvenamasis namas, o priestatas yra gyvenamojo namo dalis, nors ir neįteisinta įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.103 straipsnio 1 dalis draudžia naudotis savavališkai rekonstruotu statiniu ar juo disponuoti. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorius tvirtina notarai, kurie savo atsako už sudaryto sandorio teisėtumą, todėl neįtikėtina, kad toks sandoris būtų patvirtintas.Teismo teiginys, kad atsakovė galėtų perleisti pagalbinius pastatus - ūkio pastatą, garažą, taip pat nepagrįstas, kadangi pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pavyzdžiui, perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą. Antraeilis daiktas negali būti perleistas be pagrindinio daikto (jo dalies). Todėl teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nereikalingos, nėra būtinos ir pagrįstos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas V. K. prašo atskirtąjį skundą atmesti, nurodo tokius nesutikimo su skundu motyvus:

CPK nustatyta, kad atsisako priimti ieškinį arba iškeltą civilinę bylą nutraukia, jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p., 293 str. 3 d.). Nė viename ginče, nurodytame atskirajame skunde, nebuvo svarstoma pripažinti E. A. paskolos gavėju pagal 1995 m. kovo 1 d. kredito sutartį Nr. 274, sudarytą su AB Ūkio banku ir perkelti E. A. visas paskolos gavėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį, E. A. įpareigoti sumokėti AB Ūkio bankui iš paskolos sutarties atsiradusį 96 972 Lt įsiskolinimą, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1995 m. vasario 28 d. Ūkio banko ir I. K. sudarytą įkeitimo sutartį Nr. 1-1389 dėl ginčo namų valdos, pripažinti negaliojančiu 2000 m. lapkričio mėn. 27 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, kuriuo atsakovei Z. M. parduota namų valda; taikyti restituciją ir pripažinti šį turtą V. K. nuosavybe. Atskirajame skunde nepateikta jokių duomenų apie tai, kad atsakovė negalėtų perleisti jai nuosavybės teise priklausančių ginčo gyvenamojo namo, garažo ir ūkinio pastato. Nesant apribojimo, atsakovė netrukdomai galėtų perleisti ginčo turtą, nes joks įstatymas jai tai daryti nedraudžia, kaip kad nurodo atskirajame skunde.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė I. K. prašo skundą atmesti, pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti. Nurodo, kad teismas ieškinio užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę - įrašą nekilnojamojo turto registre, draudžiantį perleisti ginčo turtą. Kadangi byloje keliamas restitucijos klausimas, todėl byloje yra svarbu užtikrinti turto, dėl kurio vyksta ginčas apsaugą, kad būtų garantuotas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Manytina, kad toks įrašas viešame registre, yra reikalingas. Atsakovės nurodyti argumentai dėl kitų vykusių bylų, kuriose buvo ginčijami tie patys ir šioje byloje prašomi naikinti aktai, yra nepagrįsti ir klaidinantys teismą, nes šioje byloje minėti aktai yra ginčijami kitu pagrindu. Įstatymas draudžia priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė notarė A. R. nurodo, kad palaiko atskirtąjį skundą, prašo jį tenkinti, skundžiamą nutartį panaikinti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AB Ūkio bankas atskirtąjį skundą taip pat laiko pagrįstu, nurodo, kad ieškinio įvykdymui grėsmės nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliantės argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Skundo turinys patvirtina, kad yra skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta panaikinti teismo nutartį, kuria ginčo turtui taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis tuo, jog ieškiniu be kitų reikalavimų taip pat prašoma pripažinti ginčo namų valdą su rūsiu V. K. nuosavybe, turėjo pagrindą spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. neatlikus įrašo Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo, egzistuoja reali šio objekto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė, dėl ko ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, jog neatlikus įrašo Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo, ginčo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, dėl ko ieškinį patenkinus, reikalavimo sugrąžinti minėtą turtą ieškovo nuosavybės įvykdymas gali būti apsunkintas (CPK 144 str. 1 d., 185 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, vien fakto konstatavimas, kad prie ginčo gyvenamojo namo yra savavališkai pristatytas priestatas, nėra pakankamas spręsti, jog apeliantė negalės perleisti ginčo turto. Nors pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį statytojas neturi teisės tokiu (savavališkai pastatytu) statiniu naudotis ar juo disponuoti, tačiau nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra ne savavališkai pastatytas priestatas, o kiti pastatai, t. y. visa namų valda be minėto savavališkai pastatyto priestato. Apeliantė neįrodė, kad savavališkai pastatytas priestatas ir pagrindiniai pastatai yra taip susiję, kad likusi namų valda taip pat negalės būti parduota. Juo labiau, kad, kaip minima skunde, tiek apeliantė, tiek ieškovas siekia šį statinį įteisinti. Todėl ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė niekas neribotų tokio turto padavimo kitiems asmenims (CPK 185 str.).

Pasisakydama dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su jau išnagrinėtomis kituose teismuose bylomis ir ieškinio patenkinimo šioje byloje galimumu, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje minėti aktai yra ginčijami kitu pagrindu. Įstatymas draudžia priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.), nagrinėjamu atveju ieškiniu siekiama pripažinti E. A. paskolos gavėju pagal 1995 m. kovo 1 d. kredito sutartį Nr. 274, sudarytą su AB Ūkio banku ir perkelti E. A. visas paskolos gavėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį, įpareigoti E. A. sumokėti AB Ūkio bankui iš paskolos sutarties atsiradusį 96 972 Lt įsiskolinimą, t. y. tarp kitų reikalavimų, ieškinys pareikštas kitam atsakovui, nei yra nurodoma apeliantės minimose bylose. Todėl vienareikšmiškai vertinti, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys nepagrįstas, nėra pagrindo.

Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad netaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių minėto turto atžvilgiu, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytas MiliusNijolė PiškinaitėDonatas Šernas