Kauno apylinkės teismo sprendimas

2016-02-29 · Civilinė byla Nr. e2-369-945/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-29
Bylos Nr.
e2-369-945/2016
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-19001-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
J. J.
Atsakovas
K. D.
Trečiasis asmuo
UAB „Mogo LT“
Advokatai
Sonata Žukauskienė, Gintaras Platūkis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-369-945/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19001-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2.; 2.5.10.2.4.1 (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 29 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Gedailei Balčiūnaitei, Agnei Sinkevičiūtei, dalyvaujant ieškovei J. J., ieškovės atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, atsakovui K. D., atsakovo atstovui advokatui Gintarui Platūkiui, nedalyvaujant trečiojo asmens UAB „Mogo LT“ atstovams, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui K. D., trečiajam asmeniui UAB „Mogo LT“ dėl žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 9.002,08 Eur žalos atlyginimą, 5% dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, jog 2014 m. birželio 19 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo UAB „Mogo LT“ iš T. V. įsigijo transporto priemonę VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) Tą pačią dieną tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis, kurios pagrindu transporto priemonė perleista naudotis ieškovei, kuri automobilio vertę su 35,29% palūkanomis įsipareigojo išmokėti per 60 mėn. 2014 m. rugpjūčio mėn. atsakovas, su kuriuo ieškovė draugavo, pasiskolino transporto priemonę kelionei su senele į Didžiąją Britaniją. 2014 m. rugpjūčio 8 d. transporto priemonę sustabdę Didžiosios Britanijos muitinės pareigūnai rado 8.000 pakelių nedeklaruotų cigarečių. Dėl vykdytos kontrabandos transporto priemonė buvo konfiskuota. Kreipusis dėl transporto priemonės grąžinimo, 2014 m. gruodžio 1 d. gautas atsakymas, jog transporto priemonė nebus grąžinama. Ieškovė toliau moka draudimo įmokas, nors negali naudotis transporto priemone. Neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovei padaryta žala. Žalos dydį ieškovė nurodė siejanti su bendra įmokų pagal lizingo sutartį suma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašo ieškinį atmesti ir nurodo, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės, kadangi transporto priemonė nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui. Be to, ieškovės patirta žala gali būti prilyginama jos faktiškai sumokėtų įmokų dydžiui. Kartu atsiliepime nurodoma, jog atsakovas su ieškove kartu gyveno nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., kartu planavo pirkti automobilį. Automobilio įsigijimui atsakovas į ieškovės sąskaitą banke pervedė 10.800 Lt, iš kurių 7.000 Lt kaip pradinis įnašas turėjo būti sumokėti trečiajam asmeniui, tuo tarpu 2.800 Lt- pardavėjui. Dar 1.000 Lt reikėjo dokumentų tvarkymui. Atsakovas mokėjo ir pirmuosius įnašus, tuo tarpu ieškovė mokėjo tik palūkanas.

Atsiliepimu į patikslintą ieškinį trečiasis asmuo UAB „Mogo LT“ patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes ir nurodė neprieštaraujanti, kad ieškinys būtų patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Byloje reiškiamas reikalavimas atlyginti turtinę žalą. Asmens pareiga atlyginti savo veiksmais kitam asmeniui padarytą iš nesutartinių santykių kylančią žalą įtvirtinta CK 6.245 straipsnio 4 dalyje, 6.263 straipsnyje. Būtinos sąlygos deliktinei atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, patirta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Kadangi neteisėtus veiksmus atlikusio asmens kaltė yra preziumuojama, civilinį ieškinį dėl deliktinės atsakomybės taikymo pareiškiančiam asmeniui tenka pareiga įrodyti likusių trijų sąlygų egzistavimo faktą, tuo tarpu asmeniui, kurio atžvilgiu reiškiamas reikalavimas, tenka procesinė pareiga nuginčyti savo kaltės prezumpciją.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovas automobiliu VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) vežė į Didžiąją Britaniją didelį kiekį nedeklaruotų cigarečių, dėl ko transporto priemonė 2014 m. rugpjūčio 8 d. buvo konfiskuota, nebuvo patenkintas ir prašymas dėl transporto priemonės grąžinimo. Pastarąsias aplinkybes patvirtina ir ieškovės su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai. Tiek atsakovas, tiek ir jo atstovas teismo posėdžio metu pripažino aptariamo neteisėto veiksmo faktą, taip pat atsakovo kaltę dėl transporto priemonės konfiskavimo (CPK 182 str. 5 p., 187 str.), t.y., iš vienos pusės, neginčijo aplinkybių, su kuriomis ieškovė siejo neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, taip pat savo veiksmų neteisėtumo, iš kitos pusės, net nebandė nuginčyti savo kaltės dėl atlikto neteisėto veiksmo. Nurodyta aplinkybė pati savaime patvirtina egzistuojant dvi civilinės atsakomybės taikymo sąlygas- neteisėtą atsakovo veiksmą ir jo kaltę.

Pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar nurodytas neteisėtas veiksmas nulėmė žalos ieškovei atsiradimą (priežastinio ryšio sąlyga), taip pat dėl ieškovės patirtos žalos dydžio.

Atsakovo nurodytas argumentas, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės, kadangi konfiskuota transporto priemonė nepriklausė jai nuosavybės teise, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi teikdama patikslintą ieškinį žalos atsiradimą ir jos dydį ieškovė siejo ne su transporto priemonės verte. Ieškovės patirta žala yra susijusi su jos finansine prievole trečiajam asmeniui. Kaip matyti iš į bylą su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų, 2014 m. birželio 19 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo iš T. V. įsigijo transporto priemonę VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) už 15.050 Lt. Sutarties pagrindu nuosavybės teisės į transporto priemonę įregistruotos trečiojo asmens vardu. Tą pačią dieną buvo sudaryta lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo 15.050 Lt sumą su 35,29% palūkanomis išmokėti iki 2019 m. rugpjūčio 19 d., iš viso sumokėdama 31.082,40 Lt (9.002,08 Eur), mokėdama po 518,04 Lt per mėnesį iki kiekvieno mėnesio 19 dienos. Nurodytos sutartys, kartu su T. V. parodymais ir šalių paaiškinimais dėl transporto priemonės įsigijimo aplinkybių, aiškintinos kaip reiškiančios, jog ieškovė, siekdama įgyti transporto priemonę nuosavybės teise, prisiėmė finansinę prievolę trečiojo asmens atžvilgiu. Trečiasis asmuo sumokėjo automobilio pardavėjui, tuo tarpu ieškovė prisiėmė pareigą šią sumą grąžinti ir sumokėti palūkanas. Tokio sandorio tikslas- naudotis transporto priemone iki įsiskolinimo padengimo ir jos įgijimas nuosavybės teise sumokėjus visas įmokas. Transporto priemonę konfiskavus išnyko tikslas, dėl kurio buvo sudaryta lizingo sutartis- ieškovė dėl atsakovo kaltės negavo naudos, kurios tikėjosi sudarydama lizingo sutartį, tuo tarpu jos finansinė prievolė išliko. Kartu pabrėžtina, jog nors konfiskuota transporto priemonė nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui, vien jos konfiskavimu savaime realios žalos trečiasis asmuo nepatyrė, kadangi, kaip matyti iš pirkimo pardavimo bei lizingo sutarčių turinio, trečiasis asmuo neturėjo tikslo įsigyti transporto priemonę. Trečiasis asmuo iš esmės užsiima finansine veikla, už palūkanas skolindamas lėšas transporto priemones norintiems įsigyti asmenims, pasirinktu teisinio reglamentavimo modeliu tesiekdamas užsitikrinti skolininko prisiimtos finansinės prievolės įvykdymą. Kol ieškovė vykdo savo pareigą mokėti įmokas, trečiojo asmens teisės iš esmės nenukenčia, jis negali būti laikomas žalą patyrusiu asmeniu. Net jeigu ieškovė ir nevykdytų savo finansinių įsipareigojimų, trečiasis asmuo galėtų reikšti pretenzijas būtent ieškovės atžvilgiu tiek dėl transporto priemonės praradimo, tiek ir dėl prisiimtų finansinių įsipareigojimų įvykdymo.

Kartu kaip į bylą pateiktais įrodymais nepagrįstas vertintinas atsakovo argumentas, jog jam priklausiusios lėšos buvo panaudotos transporto priemonei įsigyti. Pabrėžtina, jog, kaip akcentavo teismo posėdžio metu atsakovo atstovas, atsakovas su juo nebendradarbiavo, nesiėmė veiksmų, kad būtų užtikrintas liudytojų, kuriuos pageidavo apklausti atsakovas, dalyvavimas teismo posėdyje (teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta iš esmės metu atsakovas ir jo atstovas patvirtino atsisakantys reikalavimo apklausti į posėdį neatvykusius liudytojus), nesirūpino papildomų įrodymų pateikimu teismui. Akcentuotina ir tai, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu keitė poziciją dėl įsigyjant automobilį mokėtų sumų. Atsiliepime į ieškinį nurodęs, jog jam priklausiusi 10.800 Lt suma buvo susijusi su 7.000 Lt pradinio įnašo sumokėjimu trečiajam asmeniui, 2.800 Lt įmoka pardavėjui ir 1.000 Lt- dokumentų tvarkymui, bylos nagrinėjimo metu atsakovas ne tik neteikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, bet ir neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, jog jokia pradinė įmoka pagal lizingo sutartį nebuvo mokama (t.y. neginčijo, kad sutarties su trečiuoju asmeniu kaina- 15.050 Lt), taip pat ir liudytoju apklausiamo pardavėjo pozicijos, jog šalys susitarė, kad transporto priemonė bus parduodama už 17.000 Lt, apie 2.000 Lt buvo sumokėti tiesiogiai pardavėjui sutarties sudarymo dieną, tuo tarpu likusius pinigus pardavėjui sumokėjo trečiasis asmuo. Pabrėžtina ir tai, jog, kaip matyti iš į bylą pateikto ieškovės sąskaitos išrašo, į sąskaitą 2014 birželio 10 d. buvo įnešta ne atsakovo nurodyta 10.800 Lt, bet 9.400 Lt suma. Aplinkybę, jog šios lėšos iki jų pervedimo priklausė būtent atsakovui, ieškovei jos nepripažįstant, atsakovas grindė vien tik savo paaiškinimais ir liudytoja apklaustos savo motinos L. D. parodymais. Tačiau teismui nebuvo pateikti jokie lėšų įgijimo faktą patvirtinantys įrodymai. Kartu pabrėžtina, jog, kaip nurodė liudytoju apklausiamas T. V., susitarimas dėl transporto priemonės buvo pasiektas vienos dienos vakarą, tuo tarpu kitą dieną jau buvo sudaryta transporto priemonės pardavimo sutartis, be to, kaip matyti iš sąskaitos išrašo, vien per 2014 m. birželio 10-11 d. iš sąskaitos greitųjų kreditų bendrovėms kartu su banko mokesčiais buvo pervesta 6.816,12 Lt. Kaip patvirtino tiek šalys, tiek ir liudytoju apklausiamas pardavėjas, jie visi kartu vyko prie bankomato, kai nuo sąskaitos buvo nuimta 3.000 Lt suma (kaip matyti iš sąskaitos išrašo, tai vyko 2014 m. birželio 18 d.), kuri (ar jos dalis) buvo panaudota pradinei įmokai sumokėti. Nurodyta aplinkybė parodo, jog, nepriklausomai nuo į ieškovės sąskaitą įneštų lėšų kilmės, jos buvo išleistos dar iki lizingo sutarties sudarymo. Akcentuotina ir tai, jog net ir laikantis atsakovo pozicijos, jog dalis kainos pardavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais buvo sumokėta iš atsakovui priklausančių lėšų, nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas nėra susijęs su šia kainos dalimi. Kaip minėta, žalos dydis nėra siejamas su visa transporto priemonės kaina ar transporto priemonės verte, žala siejama su įmokų pagal lizingo sutartį verte. Jokių įrodymų, jog jam priklausančiomis lėšomis buvo padenta bent viena įmoka pagal lizingo sutartį, atsakovas į bylą nepateikė.

Atsakovo pozicijos, kad į ieškovės sąskaitą įneštos lėšos turėjo būti naudojamos būtent transporto priemonės įsigijimui, nenuoseklumą papildomai patvirtina kelios aplinkybės. Pirma, atsakovas nurodė, jog turėjo beveik du trečdalius transporto priemonės vertės, tačiau dėl neaiškios priežasties pardavėjui tiesiogiai sumokėjo tik 2.000 Lt, tuo tarpu likusią sumą ieškovė pasiskolino su itin didelėmis palūkanomis. Antra, šalys pripažino bei liudytojomis apklaustos ieškovės ir atsakovo mamos patvirtino, kad ieškovė su atsakovu kelerius metus gyveno kartu. Pastaroji aplinkybė vertintina kaip pateisinanti ieškovės poziciją, jog šalys turėjo kreditorinių įsipareigojimų, kuriems padengti lėšos ir buvo įneštos į ieškovei priklausiusią sąskaitą. Jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ir po lizingo sutarties sudarymo atsakovas su atsakove vedė bendrą ūkį, jog atsakovo lėšomis buvo dengiamos įmokos pagal sutartį, atsakovas neteikė (nebendradarbiavo su savo atstovu, ignoravo šią savo procesinę teisę).

Kaip minėta, ieškinio reikalavimas siejamas su bendra lizingo sutarties verte- 31.082,40 Lt (9.002,08 Eur). Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog ieškovė sumokėjo 17 įmokų už laikotarpį iki 2016 m. sausio 19 d. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės pateiktas sąskaitos išrašas bei mokėjimo dokumentas (nors nepateikti duomenys apie sumokėtą 2015 m. balandžio mėn. įmoką, ieškovė paaiškino, jog buvo mokama iš Anglijoje atidarytos sąskaitos, tuo tarpu trečiasis asmuo neteikė duomenų apie įsiskolinimą, o atsakovas lizingo sutarties vykdymo tinkamumo neginčijo). Bendra ieškovės apmokėtų įmokų suma- 2.550,51 Eur. Vertinant šios sumos ryšį su neteisėtais atsakovo veiksmais, akcentuotinos kelios aplinkybės. Pirma, teismo posėdžio metu atitinkamą ryšį pripažino atsakovo atstovas, nurodydamas, jog žalos dydis galėtų būti siejamas tik su faktiškai ieškovės sumokėtomis sumomis. Antra, atsakovas pats teismo posėdžio metu tvirtino (tą pripažino ir liudytoju apklausiamas T. V.), jog transporto priemonės įsigijimą iniciavo atsakovas, jog sutartis ieškovės vardu buvo sudaryta tik dėl to, jog atsakovas neturėjo oficialių pajamų. Be to, liudytojas patvirtino, jog ir mokant pradinę įmoką, ir sudarant sutartis dalyvavo tiek ieškovė tiek ir atsakovas. Dėl pastarosios aplinkybės kaip nenuosekli gynybinė pozicija vertintinas atsakovo teismo posėdžio metu išdėstytas argumentas, jog jis teišsirinko automobilį ir suderino jo kainą, tuo tarpu lizingo sutartį ieškovė sudarė savo nuožiūra. Atsakovui negalėjo būti nežinomas transporto priemonės įsigijimo modelis, t.y., kad ieškovė pagal sutartį įsipareigojo ne tik grąžinti transporto priemonės vertę, bet ir mokėti palūkanas, jis nei iki transporto priemonės įsigijimo, nei po jos praradimo nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų koreguojamas finansinės prievolės dydis. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovė pagrįstai į žalos dydį įtraukia visas jos faktiškai patirtas išlaidas, įskaitant ir skirtąsias palūkanoms apmokėti.

Įskaičius įmoką už 2016 m. sausio mėn., likusi nepadengta transporto priemonės vertė- 12.839,85 Lt (3.718,68 Eur) (kaip matyti iš lizingo sutartyje nurodyto grafiko, atitinkamo mėnesio įmoka sumažinta nepadengta skolos suma nurodoma prie įrašo apie kito mėnesio įmoką (2014 m. rugsėjo 19 d. nurodyta transporto priemonės vertės dengimo suma- 104,52 Lt- bendra suma, sumažinta iki 14.945,48 Lt sumos, nurodyta antrojoje grafiko eilutėje; atitinkamai septyniolikta įmoka (2016 m. sausio 19 d.- 159,06 Lt) sumažinta nepadengta skolos suma nurodyta aštuonioliktoje grafiko eilutėje). Ši prievolė neigiamai koreguoja bendrą ieškovės turto masę. Dėl šios prievolės realumo, t.y. ieškovės pareigos ją įvykdyti, nėra abejonių. Pripažinus, jog prievolės atsiradimas buvo suderintas su atsakovu, tuo tarpu jos atsiradimo tikslas, ieškovei faktiškai automobiliu neturėjus ir nebeturėsiant galimybės naudotis, išnyko būtent dėl atsakovo kaltės, darytina išvada, jog taip buvo pažeisti ieškovės turtiniai interesai (DK 248 str. 3 p.) ir reikalavimas nurodytą pažeidimą pašalinti taikant atsakovo atžvilgiu deliktinę atsakomybę laikytinas pagrįstu ir negali būti vertinamas kaip teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams prieštaraujantis civilinių teisių gynimo būdas. Būtent priteisus dėl atsakovo kaltės ieškovės turto masei neigiamą poveikį sudarančią sumą yra atstatoma šalių interesų pusiausvyra: atsakovui tenka pareiga kompensuoti ieškovei ne tik esamus, bet ir būsimus praradimus, nulemtus neteisėtų atsakovo veiksmų (kadangi dėl atsakovo veiksmų išnyko tikslas, dėl kurio ieškovė sudarė lizingo sutartį, atsakovui turi būti perkeliamos ir ieškovės prisiimtos finansinės prievolės; kadangi pagal nagrinėjamoje byloje suformuluotą reikalavimą tiesioginis prievolės perkėlimas negalimas, į ieškovės patirtos žalos dydį įtrauktinos ne tik jos faktiškai patirtos išlaidos, bet ir suma, kurią pagal sutartį ieškovė gavo iš trečiojo asmens ir negrąžino). Kartu dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog nesumokėjusi skolos iš atsakovo gautomis lėšomis ieškovė ir toliau turės galiojančią finansinę prievolę.

Akcentuotina ir tai, jog niekas netrukdė atsakovui, kurio atstovas, kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu pripažino atsakovo kaltę dėl padaryto pažeidimo, įvykdyti prievolę už ieškovę tiesiogiai, tačiau šia galimybe atsakovas nepasinaudojo. Atsakovo pozicija, jog žalos atlyginimas taikant civilinę atsakomybę galėtų būti priteisiamas tik tokiu atveju, jeigu ieškovė būtų įvykdžiusi finansinę prievolę, sąlygotų tiek protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams prieštaraujančią, tiek ir jokio logika nepateisinamą, ieškovės interesus akivaizdžiai pažeidžiančią situaciją, kai finansinės prievolės negalinčiai įvykdyti ieškovei ne tik sukuriamos papildomos finansinės pasekmės (pareiga mokėti palūkanas), bet ir užkertamas kelias likviduoti prievolę už jos atsiradimą atsakingo asmens lėšomis.

Sudėjus padengtas sumas ir likusią nepadengtą skolos sumą, gaunama 6.269,19 Eur. Likusią dalį sudaro palūkanos. Pabrėžtina, jog, kaip matyti iš lizingo sutarties 6.5, 8, 9.16, 14.3.2, 14.4, 14.6 punktų nuostatų, sutartyje numatyta tiek ieškovės teisė įmokas sumokėti anksčiau laiko, tiek ir lizingo bendrovės teisė esant sutarties pažeidimams reikalauti sumokėti likusią nepadengtą skolos dalį bei už laikotarpį iki sutarties nutraukimo paskaičiuotas palūkanas. Nurodyta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog pareiga mokėti palūkanas, skirtingai nei ieškovės prisiimta prievolė grąžinti pasiskolintą sumą, nėra absoliuti. Pastaroji aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog ieškovė neįrodė, jog į jos patirtos žalos sumą turi būti įtraukta ir palūkanų, kurių ji faktiškai nesumokėjo, suma. Priešinga išvada sukurtų galimybę ieškovei nepagrįstai praturtėti prisiteisiant iš atsakovo visą sutarties sumą, sumokant trečiajam asmeniui likusią nepadengtą skolos sumą ir palūkanas už laikotarpį iki visiško atsiskaitymo bei išvengiant pareigos mokėti palūkanas už vėlesnį laikotarpį. Kartu pastaroji išvada, ieškovei įrodžius visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, gali tapti pagrindu atitinkamą reikalavimą pareikšti ateityje (pateikus duomenis apie faktiškai patirtas išlaidas palūkanoms mokėti bei įrodžius, jog egzistuoja pakankamas ryšys tarp tokių ieškovės išlaidų ir šioje byloje konstatuoto atsakovo neteisėto veiksmo).

Nurodytų aplinkybių visuma pripažintina pagrindu tenkinti ieškinio reikalavimo dalį dėl 6.269,19 Eur žalos atlyginimo sumos priteisimo.

Iš dalies patenkinus byloje pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, vadovaujantis CK 6.37, 6.210 straipsniais, tenkintinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistinas už patenkintą ieškinio dalį mokėtinas žyminis mokestis- 141 Eur. Kartu pabrėžtina, jog byla išnagrinėta santykiu 70/30 ieškovės naudai. Ieškovė pateikė teismui duomenis apie patirtas 1.000 Eur atstovavimo išlaidas, atsakovas- apie 700 Eur išlaidas. Šios sumos yra ženkliai mažesnės už maksimalias rekomenduojamas, jas vertinti kaip nepagrįstas nėra pagrindo. Įvertinus aukščiau nurodytas proporcijas, ieškovei iš atsakovo priteistina 700 Eur, atsakovui iš ieškovės- 210 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis ekonomiškumo ir koncentracijos principais šias sumas įskaičius tarpusavyje, ieškovei iš atsakovo priteistina 490 Eur. Bendra ieškovei iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma- 631 Eur.

Analogiška proporcija vadovaujantis skirstytinos ir teismo patirtos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovui tenkanti išlaidų dalis- 4,17 Eur. Ši suma priteistina iš atsakovo valstybei. Ieškovei tenkanti išlaidų dalis neviršija minimalios 3 Eur sumos (1,79 Eur), todėl nepriteistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259, 263-271 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo K. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 6.269,19 Eur (šešių tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimt devynių eurų 19 ct) žalos atlyginimą, 5% dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugsėjo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 631 Eur (šešių šimtų trisdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Likusią reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo K. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 4,17 Eur (keturių eurų 17 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

TeisėjasMarius Bartninkas