- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-14
- Bylos Nr.
- 2A-1565-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13687-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- E. J.
- Atsakovas
- ERGO Insurance SE, Lietuvoje
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. J. pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 50 520 Lt dydžio draudimo išmoką, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2013-09-01 paliko automobilį Mercedes Benz Vito 111 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), laisvoje automobilių parkavimo vietoje. 2013-09-02 ieškovas, atėjęs pasiimti automobilio, jo nerado. Policijos pareigūnai ieškovą informavo, kad automobilis visiškai sudegė. Pažymėjo, kad automobilis buvo apdraustas atsakovo bendrovėje kasko draudimu, draudimo liudijimo Nr. 851-0428328 (toliau – Draudimo sutartis). Atsakovas, atlikęs žalos administravimo procedūrą, ieškovui pateikė 2013-09-26 pranešimą, kuriuo atsisakė mokėti draudimo išmoką. Pranešime atsakovas nurodė, kad tiriant įvykio aplinkybes buvo nustatyta, jog automobilis buvo naudojamas mokamam keleivių pervežimui. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad Draudimo sutarties sudarymo metu ieškovas nenurodė, jog automobilis bus naudojamas mokamam keleivių pervežimui, draudimo rizika buvo nustatyta įvertinant tai, jog transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui, sprendė, jog dėl transporto priemonės naudojimo mokamam keleivių pervežimui padidėjusi rizika pagal Draudimo sutartį apdrausta nebuvo, todėl nėra pagrindo mokėti draudimo išmoką už automobilio sugadinimą. Ieškovas pažymėjo, kad draudžiamieji įvykiai yra aptarti Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (toliau – Draudimo taisyklės) 3.1. punkte, pagal kurį automobilio praradimas dėl gaisro yra draudžiamasis įvykis. Draudikas turi įrodyti, jog draudėjo nuostoliai atsirado dėl jo kaltės, neveikimo ar netinkamo veikimo, t. y. kad nuostoliai atsirado dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, o tarp kilusių nuostolių ir konkrečių draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra priežastinis ryšys. Pabrėžė, kad žala padaryta ne autoįvykio metu, žala nebuvo padaryta vežant keleivius.
Atsiliepimas
Atsakovas ERGO Insurance SE pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašo atmesti. Nurodė, kad Draudimo sutarties individualiomis sąlygomis su ieškovu buvo susitarta, jog draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, jog apdrausta transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui. Draudimo apsauga, suteikiama draudimo objektui, nėra absoliuti. Sudarant draudimo sutartį ieškovas informavo draudiką, kad apdraudžiamos transporto priemonės nenaudos mokamam keleivių pervežimui, todėl draudimo sutarties šalys sutarė, jog šia sutartimi mokamo keleivių pervežimo rizika neapdraudžiama. 2013-09-06 atsakovui pateiktame paaiškinime ieškovas E. J. nurodė, kad automobiliu Mercedes Benz Vito, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-08-29 jis su keleiviais išvažiavo iš Lietuvos į Angliją, o 2013-09-03 turėjo vykti atgal į Lietuvą. 2013-09-01 vakare ieškovas paliko automobilį gatvėje, nes buvo vartojęs alkoholio ir negalėjo vairuoti, tačiau atėjęs ryte sužinojo, kad automobilis yra sudegęs. Pažymėjo, kad 2013-09-06 užpildytame draudiko klausimyne, atsakyme į 4 klausimą, ieškovas taip pat nurodė, jog jo darbinė veikla – mokamas keleivių vežimas į Angliją mikroautobusu. Didesnė draudimo rizika, transporto priemonę naudojant mokamam keleivių pervežimui, atsiranda dėl ženkliai dažnesnio tokios transporto priemonės eksploatavimo, platesnės transporto priemonės eksploatavimo teritorijos, dažno vykimo transporto priemone į užsienį, transporto priemonės dažnesnio eksploatavimo (įskaitant ir palikimą stovėti) nežinomose vietovėse. Aptariama draudimo sutartimi neapdrausta rizika – transporto priemonės naudojimas mokamam keleivių pervežimui – sietina ne tik su momentu, kai vežami keleiviai, tačiau su visa kelione, vykdyta mokamu keleivių pervežimo tikslu. Pažymėjo, kad ieškovas, teikdamas paaiškinimus draudikui, buvo nenuoseklus, atsižvelgdamas į atsakovo priimtus sprendimus, savo paaiškinimus keitė, siekdamas paneigti pirminius paaiškinimus. Laiko, kad ieškovo nurodomas ieškinio dydis yra nepagrįstai didelis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė – priteisė iš ieškovo E. J. atsakovo ERGO Insurance SE naudai 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nurodė, kad teisminis ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atsakovui nustačius, jog ieškovas, kaip draudėjas, neinformavo atsakovo, kaip draudiko, apie padidėjusią draudimo riziką, t. y. draudžiamos transporto priemonės naudojimą mokamam keleivių vežimui. Asmuo, siekiantis apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos, sudaro draudimo sutartį, pagal kurią įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui – draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui draudimo išmoką (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.). Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pasirašydamos sutartį šalys išreiškė suderintą valią dėl atitinkamos apsaugos apimties taikymo apdraustam automobiliui, t. y. jog draudimo rizika įvertinta atsižvelgiant į tai, kad Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui (Draudimo sutarties „Kita informacija“ 3 pastraipa), t. y. tokia draudimo rizika nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Vertino, kad tuo atveju, jei transporto priemonė ir sudegė, tai nepripažįstama draudžiamuoju įvykiu šalių pasirašytos draudimo sutarties prasme, todėl atsakovui (draudikui) nekilo pareiga mokėti dėl šio įvykio draudimo išmokos.
Teismas taip pat konstatavo, kad yra labiau tikėtina, jog ieškovo vėliau nurodomos įvykio aplinkybės (2013-11-06 pretenzija draudikui) neatitinka faktinės padėties, nes ieškovas įrodymais nepagrindė, jog transporto priemonė yra nepritaikyta keleivių vežimui. Pabrėžė, kad transporto priemonėje yra 9 sėdimos vietos, todėl teismas preziumavo, jog tokia transporto priemone galima vežti keleivius. Pirmosios instancijos teismas išreiškė abejones ieškovo sąžiningumu, todėl kritiškai vertino jo vėlesnius paaiškinimus. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad draudimo rizika yra didesnė, jei transporto priemonė naudojama mokamam keleivių pervežimui, nes gerokai dažnesnis tokios transporto priemonės eksploatavimas, platesnės transporto priemonės eksploatavimo teritorijos ir pan. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad aptariama draudimo sutartimi neapdrausta rizika – transporto priemonės naudojimas mokamam keleivių pervežimui – sietina ne tik su momentu, kai vežami keleiviai, tačiau su visa kelione, vykdyta mokamu keleivių pervežimo tikslu (CK 1.5 str., CPK 185 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas E. J. pateikė apeliacinė skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas CK 6.193 str. – 6.195 str. įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai išaiškino 2013-04-22 Draudimo sutarties dalies „Kita informacija“ 3 pastraipą. Aiškindamas šią Draudimo sutarties nuostatą, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 str. 2 d., įpareigojančią visas sandorio sąlygas aiškinti atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes bei ignoravo sisteminio aiškinimo principą, todėl darė klaidingą išvadą, jog pasirašydamos sutartį šalys išreiškė valią, jog draudimo rizika, kai transporto priemonė naudojama mokamam keleivių pervežimui, nepatenka į Draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Pagal Draudimo sutartį draudimo apsauga buvo teikiama ieškovo turtiniams interesams, susijusiems su apdraustu turtu – automobiliu. Draudimo liudijimo dalies „Kita informacija“ 3 pastraipoje numatyta, kad draudimo įmoka suskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią apdrausta transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui, tuo tarpu Draudimo taisyklių 11.4.3. p. reglamentuojamos draudėjo pareigos esant rizikos pokyčiams. Draudimo taisyklių 3 p. aptarti draudžiamieji įvykiai, o 4 p. aptarti nedraudžiamieji įvykiai. Minėtos Draudimo sutarties nuostatos rodo, kad draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas apibrėžia Draudimo sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, tuo tarpu mokamo keleivių vežimo aplinkybė yra vertintina kaip rizikos padidėjimo aplinkybė, kurios atsiradimo atveju kyla teisiniai padariniai, nustatyti Draudimo taisyklių 11.4.3. p. Nurodė, kad draudimo sutarties sąlygas, susijusias su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi reikia atriboti nuo nedraudžiamųjų įvykių, kurie pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad aplinkybę, jog ieškovas buvo atvykęs į Didžiąją Britaniją, nes vežė keleivius, atsakovas vertino kaip padidėjusios rizikos aplinkybę (Draudiko 2013-09-26 pranešimas apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką). 2013-09-26 pranešime atsakovas (draudikas) nurodė, kad ieškovas (draudėjas) neįvykdė 11.4.3. p. įvardintos informavimo pareigos, tačiau toks Draudimo sutarties pažeidimas sukelia visiškai skirtingus teisinius padarinius. Akcentavo, kad sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Apeliantas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad apdraustas automobilis visiškai sudegė, t. y. buvo prarastas dėl gaisro. Sudarydamas Draudimo sutartį su ieškovu, atsakovas prisiėmė visas rizikas, įskaitant riziką, susijusią su gaisru. Taigi, automobilio praradimas dėl gaisro yra draudžiamasis įvykis. Atsakovas, atsisakęs mokėti draudimo išmoką, remdamasis tuo, kad padidėjusi rizika nebuvo apdrausta, privalo įrodyti, jog egzistuoja aplinkybės, kurioms esant pagal Draudimo sutartį jis turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, o taip pat aplinkybes, susijusias su pažeidimo sunkumu bei pažeidimo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu. Akcentavo, kad įstatymas nesuteikia draudikui teisės teigti, jog dėl nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką įvykis nėra draudžiamasis. Draudikas turi įrodyti, kad draudėjo nuostoliai atsirado dėl jo kaltės, neveikimo ar netinkamo veikimo, t. y. kad nuostoliai atsirado dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, o tarp kilusių nuostolių ir konkrečių draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra priežastinis ryšys. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę, o itin reikšmingas kriterijus, galintis pateisinti draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju žala padaryta ne autoįvykio metu, be to, žala nebuvo padaryta vežant keleivius. Tik tuo atveju, jeigu būtų buvę vežami keleiviai galėtų būti keliamas klausimas dėl priežastinio ryšio tarp draudiminio įvykio ir padidėjusios rizikos aplinkybių. Keleivių gabenimas į Didžiąją Britaniją padidėjusios rizikos aplinkybe laikomas dėl to, kad tokiu atveju padidėja teritorija ir rizikos galimybė dėl skirtingo eismo taisyklių teisinio reglamentavimo, dėl kurio eismo įvykio kaltininkas gali netinkamai vykdyti savo pareigas eismo įvykio metu, dėl ko draudikas galėtų patirti didesnę žalą bei nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje. Ginčo atveju draudiminis įvykis įvyko ne eismo įvykio metu ir ne padidėjusios rizikos sąlygomis. Gaisras nėra priežastiniu ryšiu susijęs su tuo, kad ieškovas vežė keleivius, o draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką dėl gaisro nepakito: teisinės pasekmės yra lygiai tokios pačios kokios būtų jei gaisras būtų kilęs automobilį eksploatuojant Lietuvos Respublikoje be keleivių. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog dėl didesnės eksploatavimo teritorijos automobilis atsidūrė padidintos rizikos zonoje ir dėl to kilo gaisras. Taip pat pabrėžė, kad Draudimo sutartyje nėra nustatytos draudėjo pareigos nenaudoti automobilio mokamam keleivių pervežimui. Ši aplinkybė, o taip pat padidėjusios rizikos aplinkybė nėra įtrauktos ir į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, aptartą Draudimo taisyklių 4 str. Draudimo taisyklių 11.4.3. punktas taip pat tiesiogiai neišskiria mokamo keleivių vežimo atvejo kaip padidėjusios rizikos atvejo. Laiko, kad aplinkybė, jog transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui, turi įtakos tik draudimo įmokai.
Atsiliepimas
Atsakovas ERGO Insurance Se pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad priešingai nei tvirtina apeliantas, šalių sutarta draudimo apsauga nebuvo absoliuti. Nesutinka su apelianto vertinimu, kad draudimo išmoka turi būti sumokėta visais turto sunaikinimo atvejais, kadangi šalys dėl tokios absoliučios apsaugos nebuvo sulygusios. Sudarydamas sutartį atsakovas pasinaudojo savo teise apsibrėžti rizikos ribas. Atsakovas nesuteikė draudimo apsaugos transporto priemonei, naudojamai keleivių pervežimui už atlygį. Ieškovas su tokia sąlyga sutiko, dėl šios sąlygos jis mokėjo mažesnę draudimo įmoką. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju gaisras, įvykęs atvežus keleivius į Angliją, nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Pažymėjo, kad atsakovo (draudiko) pozicija nedrausti rizikos dėl automobilio naudojimo mokamam keleivių pervežimui yra aiškiai nurodyta draudimo liudijime, tinkamai atskleista ieškovui. Akcentavo, kad informacijos, kuri lemia draudimo rizikos padidėjimą, neatskleidimas dėl neatsargumo yra įstatyme nustatyta sąlyga, suteikianti teisę draudikui reikalauti iš draudėjo pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba proporcingai padidėjusiai rizikai mažinti draudimo išmoką (CK 6.993 str. 5 ir 6 d.), o tam tikrais atvejais – atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, jei ji sudaryta, reikalauti sutartį nutraukti, o įvykus draudžiamajam įvykiui, atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (CK 6.993 str. 7 d.). Nors apeliantas akcentuoja, kad nagrinėjamas draudėjo padarytas pažeidimas (nepranešimas apie rizikos padidėjimą) nėra įtrauktas į taisyklėse išvardintą draudžiamųjų įvykių sąrašą, tačiau šiuo atveju išmoka neišmokėta ne dėl to, jog įvykis įtrauktas į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, bet todėl, jog įvykis nepatenka į apdraustos rizikos ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pavyzdžiui, pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Teismas teisingai vertino, kad automobilio gaisras, nors ir įvyko stovint automobiliui aikštelėje, yra susijęs su keleivių vežimu už atlygį. Būtent dėl tokios komercinės veiklos automobilis pateko į Angliją, buvo intensyviau eksploatuojamas, keitėsi jo saugojimo ir naudojimo aplinkybės, padidėjo žalos automobiliui rizika. Nuvežus keleivius į Angliją, ieškovas akivaizdžiai turėjo tikslą grįžti automobiliu atgal į Lietuvą. Taigi automobilio stovėjimas prieš tokį planuotą grįžimą buvo vienu iš komercinės veiklos tarpinių etapų. Atsakovas mano, kad ieškovas, planuodamas savo komercinę veiklą (keleivių vežimą), jos trukmę ir sąnaudas, įvertino poreikį nuvažiuoti į Angliją, pailsėti tarp vairavimų ir grįžti atgal. Dėl šios priežasties ieškovas nepagrįstai vertina, kad sprendžiant dėl draudiminės rizikos, turi būti apsiribojama tik tuo laikotarpiu, kai keleiviai fiziškai buvo transporto priemonėje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 4 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas sudarė Draudimo sutartį (kasko), galiojančią nuo 2013-04-22 iki 2014-04-21, kuria buvo apdrausta transporto priemonė Mercedes Benz Vito 111 CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (lengvasis automobilis, 9 vietų). Draudimo sutartyje nurodoma, kad draudimo rizika yra įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, jog apdrausta transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama mokymui vairuoti, mokamam keleivių pervežimui, saugos paslaugoms teikti, ligonių pervežimui, pavojingų krovinių pervežimui, trumpalaikės nuomos paslaugai, įvertinus tai, jog apdrausta transporto priemonė nėra kemperis (namelis ant ratų), gaisrinės automobilis. Draudimo suma – transporto priemonės vertė įvykio dieną, draudimo įvykių variantai – visos rizikos.
2013-08-29 ieškovas apdraustąja transporto priemone išvyko į Didžiąją Britaniją. 2013-09-01 ieškovas automobilį paliko laisvoje transporto priemonių parkavimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini). 2013-09-02 atvykęs pasiimti automobilio ieškovas transporto priemonės nurodytoje vietoje nerado. Policijos pareigūnai jam pranešė, kad automobilis visiškai sudegė. Ieškovas laiko, kad šis įvykis patenka į Draudimo sutarties galiojimo ribas, todėl jam turi būti išmokėta 50 520 Lt dydžio draudimo išmoka. Ieškovas kreipėsi į atsakovą (draudiką), kuris 2013-09-26 pranešimu atsisakė mokėti draudimo išmoką, nurodydamas, jog ieškovas transporto priemonę naudojo keleivių pervežimui, nors ši rizika Draudimo sutartimi nebuvo apdrausta, be to, apie padidėjusią riziką (kaip tai numato Draudimo taisyklių 11.4.3 p.) draudėjo neinformavo. Ieškovui pateikus atsakovui pretenziją dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atsakovas 2013-11-25 raštu konstatavo, jog neturi pagrindo keisti 2013-09-26 priimto sprendimo.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių draudimo sutartyje sutartos draudimo apsaugos apimtį, netinkamai nustatė riziką ir draudžiamuosius įvykius. Laiko, kad mokamas keleivių pervežimas vertintinas kaip rizikos padidėjimas, kuriam taikytinas Draudimo taisyklių 11.4.3 punktas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apelianto teiginiais. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje, draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pavyzdžiui, pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad šalys Draudimo sutartimi išreiškė suderintą valią dėl atitinkamos apsaugos apimties taikymo apdraustam automobiliui, nusprendė, jog transporto priemonės naudojimas mokamam keleivių pervežimui nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais pirmos instancijos teismo argumentais. Pažymėtina, kad, pirma, Draudimo taisyklių nuostatos nenumato, kad transporto priemonės naudojimas mokamam keleivių pervežimui yra laikomas nedraudžiamuoju įvykiu. Antra, Draudimo sutarties dalies „Kita informacija“ 3 pastraipa nurodanti, kad draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, jog transporto priemonė nėra ir nebus naudojama mokamam keleivių pervežimui, nelaikytina Draudimo sutartimi papildomai joje aptartu nedraudiminio įvykio atveju, pašalinančiu draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką. Trečia, šio punkto į Draudimo sutarties turinį įtraukimas taip pat nereiškia, kad šalys sutarė, jog transporto priemonės naudojimas mokamam keleivių pervežimui eliminuoja galimybes taikyti Draudimo taisyklių 11.4.3 p., numatantį draudėjo pareigas ir draudiko teises draudimo rizikos padidėjimo atveju. Pažymėtina, kad pagal Draudimo taisyklių 1.30 p. rizikos padidėjimas po draudimo sutarties sudarymo yra tuomet, kai dėl pasikeitusių transporto priemonės eksploatavimo sąlygų ar aplinkybių (pavyzdžiui, transporto priemonės naudojimas taksi, inkasacijai, nuomai ar panašioms paslaugoms teikti, draudimo sutartyje numatytų transporto priemonę vairuojančių asmenų grupės vairuotojų stažo sumažėjimas) arba techninių charakteristikų pasikeičia draudimo rizika, ar dėl kitų priežasčių pasikeičia kuri nors aplinkybė, kurią nurodė prašyme sudaryti draudimo sutartį draudėjas (pavyzdžiui, transporto priemonės rakto (-ų) dingimas, papildomų raktų pasigaminimas, transporto priemonės sergėjimo sistemos pulto (-ų) dingimas, degimo arba durų (bagažinės dangčio) spynelių vagystė ar sugadinimas, transporto priemonės dokumentų dingimas, transporto priemonės išregistravimas iš valstybinio registro ir panašūs atvejai). Atsižvelgiant į išdėstytą, įvertinus rizikos padidėjimo apibrėžimą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad mokamas keleivių pervežimas patenka į šios sąvokos turinį. Jei transporto priemonė naudojama mokamam keleivių pervežimui, tačiau apie šią aplinkybę nepranešama draudėjui, tai laikytina draudimo sutarties sąlygų nevykdymu. Tai reiškia, kad tokiu atveju sprendžiant reikalavimo dėl draudimo išmokos mokėjimo pagrįstumo klausimą turėjo būti vertinama draudėjo kaltė, šio sutarties pažeidimo sunkumas, jo priežastinis ryšis su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydis, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjant pirmąją instancija iš esmės nenustatytas apeliacinėje instancijoje atliktino pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo objektas, t. y. nebuvo nustatyti ir įvertinti visi aptariamo ieškinio reikalavimo išsprendimui reikšmingi faktiniai bei teisiniai aspektai. Jų nustatinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės naujais aspektais, kurie nebuvo nustatyti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir tikslų, apribotų šalių teisė į apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.). Bylą nagrinėjant iš naujo yra būtina išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių sudegė apdrausta transporto priemonė, ar šis įvykis yra priežastiniu ryšiu susijęs su jos naudojimu padidintos rizikos aplinkybėmis (mokamai pervežant keleivius), taip pat nustatinėjama ieškovo kaltė neįvykdžius Draudimo sutarties 11.4.3 p. bei kitos svarbios aplinkybės.
Apeliacinės instancijos teismui apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų (jau patirtų ir dar patirtinų pirmosios instancijos teisme) bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo E. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.